среда, 17 февраля 2010 г.

Vizija

Kas gali būt
Suprantančiam bjauriau,
Už tuščią sapną
Ir beprasmiškas mintis?
Tuščiai mąstyt,
Yra turbūt geriau.
Nei numatyt,
Kad gali būt blogiau.
Blogiau už ką?
Už nežinią rytoj?
Kokiam rytoj?
Ir kur rytoj?
Kas tas „rytoj“?
Jei nežinia iš ko susideda „dabar“
Ir kur prapuolė visas „vakar“
Kas aplinka?
Ir kur riba? Riba tarp „nėra“ ir „yra“,
Kas tas „yra“?
Kaip jį apčiuopt?
Kas yra žodis ir jėga?
Ir kas pirmiau, ar žodis?
Ar jo ištarimu sukurta aplinka?
Iš ko susideda mintis?
Kokiu būdu ji virsta tikrove?
Ir ar tikrovė ši nėra,
Tiktai iliuzija sapne,
Sapne kurio visai nėra.
Yra tiktai beprasmiška kaita,
Kaita tarp yra ir nėra.
Kaita kurioj prasmės nėra,
Arba prasmė šita labai aukšta.
Aukšta ji tiek, kad ją suvokti ir surast,
Reik įsijungti visiškai naujas,
Jos apskaičiavimo ir sampratos jėgas.
Nes kiekvienoj beprasmiškoj kaitoj,
Bet koks jos apskaičiavimas yra tiesa.
Mes pavadinę viską taip,
Kaip mes įpratę ir pabandę apskaičiuot, neapsirinkam.
Nes beprasmėje kaitoj,
Skaičiavimas bet koks
Įgaus genialumo šviesą.
Ir mes visi tik taip skaičiuosim,
Ir matas visko bus toksai,
Kaip šitas pirmas,
Ant beprasmės visumos uždėtas ir jai tikęs,
Kaip tiktų ir bet koks kitoks,
Prigijo ir patapo mums visiems tiesa.
Ir nieks nesusimąsto, kad bet kas,
Bet koks išdėstymas yra tiesa.
Nes beprasmybę susumuodami ir sugrupuodami savaip,
Mes statom naują realybę.
Ieškodami visuotinio įstatymo tiesos,
Mes kuriam jį.
Mes dedam į jo išraišką
Pačių išrastus ir naujai surandamus
Mažus įstatimėlius.
Ar tiksliai mes ta viską statom?
Vienu žvilgsniu aprėpt nėra prasmės.
Nes mūsų aplinka,
Tai didelė statybų aikštė,
Kuri po truputį, pusiaukelėj,
Iki visos statybos užbaigimo blėsta.
Nebėr daugiau mažų įstatimėlių,
Iš ko tą didžiąją
Žmogaus protavimo tvirtovę
Mums toliau statyt.
Sustoja viskas,
Ir net neaišku, kas per visuma turėjo gautis.
O reiškia tai,
Kad mūsų realybės ir vertybių apskaičiavimo tvarka,
Kaip jau daug kart ankščiau,
Žmoniją atvedė į aklą vietą.
Kur nieko nėr,
Tik beprasmybės sukurti daiktai,
Skirti patenkinti instinkto aistrai.
Per daiktus šiuos,
Po truputį ir tyliai,
Beprasmiški, statytojų,
Gyvenimai praeina.
Ir palikuonys jų,
Jau nebeturi ką daugiau statyt.
Jie sau nerūpestingai egzistuoja,
Šioj nebaigtoj statybų vietoj.
Džiugiai priimdami ją,
Kaip išbaigtąją esmę.
Kuri, kaip ir kiekvienas nebaigtas
Ir mestas daiktas,
Jau pradeda dūlėt ir griūt.
Ir šis griuvimas bus galingas.
Jau matėm tai
Ir Egipte, ir Graikijoj, ir Romoj
Dabar eilėj ir mes.

Tiesa .... jei keisim šios realybės ir vertybių išmatavimo esmes,
Mes galim tai ką kūrėm iki galo pastatyt.
Naujom įdėjom ir naujais įstatymais užbaigtas,
Šis mūsų galimybės ir visuotinės tiesos sutvertas realybės suvokimas,
Turėtų saugot mus žingsniuojant per visas kartas,
Kartas, kurios nepasmerktos išnykt,
Kurios neliks tik rėžiniais ant sienų,
Arba papirusų, arba molinių padėklėlių,
Arba kompaktinių diskų aprašymų vaizdais.

Gyvens ir džiaugsis mūsų samprata ,
Per beprasmybės begalinę jūrą, nusidriekdama tolyn.


...

Комментариев нет: