Praeitis

Mažos šalies didinga praeitis.
Ir slegia ji mus ir įpareigoja.
Nužvelgę praeitį, mes jaučiame šlovės,
Didingos ir galingos, bočių sukurtos, valstybės naštą.
Mes bandome suprast klaidas,
Ir ieškome kaltų,
Galybės ir didybės praradėjų.
Griuvėsiuose senovės,
Savo valstybę kaip lūšnelę susirentę,
Bejėgiškai mes bandome
Senovinės didybės mūrus atstatyt.
Jei ne tiesiogiai, tai nors savo širdyse.
Dažnai net nenorėdami suprast,
Kad tūkstantmetį ąžuolą nupjautą,
Atgal ant jo galios paminklo – kelmo, neužkelt.
Ant šito kelmo, dabarties šalis,
Yra tik gležnas ąžuolėlis,
Visai dar neseniai praėjęs augt.
Ir jei dairysimės tiktai į griuvusią galybę,
Ir kelsime išpuikusiai,
Pačių neužtarnautą garbę,
Šis mielas ąžuolėlis, taip ir mirs,
Kitų nustelbtas.
Arba užaugs ne toks, kokį norėtume matyt.
Tiktai į dabartį visas jėgas nukreipę,
Mes galim praeities klaidų išvengt.
Labai gerai, kad praeitis pas mus didinga ir graži.
Tai reiškia, kad tik išdygę,
Mes iškart įgauname, labai gilias šaknis.
Ir jei kitas, tik susikūrusias šalis,
Gyvenimas per laiką sunaikins.
Mus gal tik kiek palies,
Bet jokiais būdais nepalauš.
Nes seno ąžuolo, senos tėvynės,
Išsikerojusi šaknis praeityje,
Neduos to padaryti.
Tiktai svarbu, mums čia, dabar ir šiuo laiku,
Kaip galima geriau susitvarkyti.
Ir jei jau nors lūšnelę turim,
Jos vietoj, galim naują mūrą pastatyt.
Ant pamatų kurie yra,
Nauji namai, stovės ilgai ir bus mums saugūs ir geri.

Svarbu tik praeities mums neužmiršti,
O dar svarbiau, vien praeitim mums negyventi.

...