Mes čia

Kur jūrą bangomis audra pašiaušia,
Priversdama ją kopom, gintaru,
Už sūrią kaimynystę sumokėti.

Kur ošia pušys vis murmėdamos, kad vėjas,
Nuo jų apsnūdusių šakų spyglius nurovęs,
Ant smėlio besibadantį kilimą kloja.

Kur vakaras negailestingai saulę Baltijoj skandina,
O ji supykusi nurausta ir jai pritardami nuolankiai,
Ir jūra ir dangus ir aplinka, raudoniu pasikloja.

Jie nesipriešina trumpai mėnulio viešpatystei,
Gerai žinodami, kad saulė vėl rytoj jiems viešpataus,
Todėl ramiai užklojami gaivios tylios miglos,
Jie nuolankiai palydi saulę i dausas.
Rytoj ji vėl ateis ir vakaro pamiršusi skriaudas,
Vėl dosniai apipils juos aukso spinduliais.
Kurie atsispindės ir gintaro auksiniame laše,
Ir aukso kopose ir paauksuotam danguje,
Ir netgi vaiko garbanoj auksinėj.

Tai Baltija prie Lietuvos krantų,
Per amžius glostanti šią baltų žemę.
Didinga ir rami, joje nėra kraštutinumų,
Pusiausvira šioj aplinkoj, kaip amžinybėj.
Čia nėr chaoso ir tos pedantiškos tvarkos.
Ramybė ir tyla ir didingumas.
Pakanka visko ir nieko nėr per daug.
Štai kur ir genijus ir taip ieškota tobulybė.
Auksinis vidurys po tavo kojom ir tavo sieloj,
Lietuviškasis pajūris.
Nei mes be jo, nei jis be mūsų.
Šios bangos neatsiejama Lietuviško gyvenimo dalis.

Įkvėpk, iškvėpk, praverk akis,
O akyse praverk akis į savo sielą.
Ir pamatysi ten tą pačią jūrą,
Kuri tai tyliai teliuškuoja,
Tai po truputį ošia ir banguoja,
Tai joje kyla viesulas ir audros,
Kurios nurimsta ir ji vėl sau tyliai teliuškuoja.

Lietuvio sieloj Baltijos širdis.
Ir kas kame, ar mes joje ar ji mumyse,
Tai nesvarbu, svarbu, kad Lietuva ir Baltija,
Yra kartu taip kaip saulė ir diena,
Ir nieko nėr už Lietuvą ir Baltijos bangas gražesnio.