Maranatha

O Viešpatie Tavęs aš laukiu,
Kodėl Tu neskubi ateit?

Kodėl turiu šioje tuštybėj
Žmonijos pragaištį stebėt?

Čia kūnai išmintį vaidiną,
Skandinami save purve.

Akli, jie reginčius vaidina,
Ir žengia spėriai pragaištin.

Jų mintys pilnos išdidumo,
O akys godulio rūke.

Savim pasitiki kvaileliai
Nesusivokdami laike.

Instinktais vedini kaip žvėrys,
Jie mano, esantys laisvi.

Jų laisvė – gardas
Ir jie šio gardo išėdas maistu vadina.

O susikergti jiems yra,
Didžioji egzistencijos prasmė.

Labiau nei apgailėtina stebėti šitą erzelynė,
Kuriai jie paskiria visus save.

Nors ko čia plyšaut?
Ką jie išrinko tą ir turi

Nes jie klausydami negirdi,
Ir į pasaulį žiūri idiotizmo užmerktom akim.

...