Muzika skirta šlovinti Visagalį, apdainuoti Jo darbus ir stebėtis Jo kūrinija.
Būtent tuomet tinka šios Šventojo Rašto eilutės:
„Viskas man valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas man valia!“ Bet aš nesiduosiu pavergiamas!
Jėzus Kristus yra Dievas ! Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių...
Fariziejai išplūdo Jėzaus išgydytą aklą gimusį žmogų: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai." Štai Mozės mokymas: „Klausykite, dangūs! Aš kalbėsiu, žemė teišgirsta mano žodžius. | |||
Mano pamokymai kris kaip lietus, mano žodžiai kaip rasa, kaip lietaus srovės ant žolės ir kaip lašai ant želmenų. | |||
Aš skelbsiu Viešpaties vardą; atiduokite mūsų Dievui garbę! | |||
Jis yra Uola; tobuli Jo darbai, visi Jo keliai pilni teisybės. Dievas ištikimas, be jokios neteisybės, Jis teisus ir teisingas. | |||
Jie sugedo ir nėra Jo vaikai dėl savo išsigimimo, nedora ir iškrypusi karta. | |||
Argi taip atsilygini Viešpačiui, kvaila ir neišmintinga tauta? Argi ne Jis tavo tėvas, kuris tave įsūnijo? Argi ne Jis padarė ir įtvirtino tave? | |||
Atsimink senąsias dienas, apsvarstyk praeitų kartų laikus; klausk savo tėvo, jis tau pasakys, savo senelių – jie tau papasakos. | |||
Aukščiausiasis skyrė tautoms kraštus, dalino žmonių vaikams žemes ir nustatė tautoms sienas pagal Izraelio vaikų skaičių. | |||
Viešpaties nuosavybė yra Jo tauta, Jokūbas – Jo paveldėjimo dalis. | |||
Jis ją rado negyvenamų dykumų platybėje; globojo ir rūpinosi ja, saugojo kaip savo akį. | |||
Kaip erelis moko skristi savo jauniklius, pats sklando virš lizdo ištiesęs savo sparnus ir neša juos ant savo sparnų, | |||
taip Viešpats vienas ją vedė; nebuvo su Juo jokio kito dievo. | |||
Jis vedė ją žemės aukštumomis, maitino laukų vaisiais, davė medaus iš akmens ir aliejaus iš kietos uolos, | |||
sviesto iš karvių, pieno iš avių, taukų iš ėriukų, Bašano avinų ir ožkų; gerų kviečių ir vyno iš vynuogių kraujo. | |||
Nutukęs, suriebėjęs, sustorėjęs Ješurūnas paliko Dievą, savo Kūrėją, ir paniekino išgelbėjimo Uolą. | |||
Svetimais dievais ir bjaurystėmis jie sukėlė Viešpaties rūstybę. | |||
Jie aukojo demonams, ne Dievui, naujiems dievams, kurių jie nepažino, kurie ką tik pasirodė, kurių nebijojo jų tėvai. | |||
Uolą, kuri tave pagimdė, tu paniekinai ir užmiršai Dievą, savo Kūrėją. | |||
Viešpats tai matė ir bjaurėjosi jais, nes Jį supykdė Jo sūnūs ir dukterys. | |||
Jis tarė: ‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą ir žiūrėsiu, koks bus jų galas. Tai yra sugedusi karta, neištikimi vaikai. | |||
Jie sukėlė mano pavydą tuo, kas nėra dievai, supykdė mane savo tuštybėmis; Aš sukelsiu jų pavydą tuo, kas nėra tauta, supykdysiu neišmanančia tauta. | |||
Mano rūstybės ugnis užsidegė. Ji degins iki pragaro gelmių; ris žemę, jos vaisius ir kalnų pamatus. | |||
Aš krausiu ant jų nelaimes ir šaudysiu į juos savo strėlėmis. | |||
Jie bus varginami bado ir naikinami drugio bei baisiausio maro. Siųsiu jiems plėšrius žvėris ir nuodingas gyvates. | |||
Lauke juos naikins kardas, o viduje – siaubas, negailėdamas jaunų, senų nė kūdikių. | |||
Aš būčiau sunaikinęs juos visiškai, net prisiminimą apie juos išdildęs iš žmonių atminties, | |||
bet nedariau to, kad kartais jų priešai nesugalvotų sakyti, jog jie sunaikino juos, o ne Viešpats. | |||
Tai neišmintingi žmonės, neturintys supratimo. | |||
O, kad jie būtų išmintingi ir suprastų tai, ir numatytų, koks bus jų galas. | |||
Kaip vienas galėtų vyti tūkstantį ir du persekioti dešimt tūkstančių, jeigu jų Uola nebūtų atsisakiusi jiems padėti ir Viešpats nebūtų nuo jų pasitraukęs? | |||
Mūsų Uola nėra tokia, kaip jų uola, patys mūsų priešai tai liudija. | |||
Tikrai jų vynmedis yra iš Sodomos ir Gomoros laukų. Jų vynuogės yra nuodingos ir vynuogių kekės karčios. | |||
Jų vynas yra slibinų ir angių nuodai. | |||
Visa tai laikoma mano užantspauduotame sandėlyje. | |||
Mano atlyginimas ir kerštas, kai jų kojos paslys. Jų pražūties diena arti, greitai juos ištiks tai, kas jiems skirta’. | |||
Viešpats teis savo tautą ir pasigailės savo tarnų, kai jų jėgos bus išsekusios. | |||
Jis sakys: ‘Kur jų dievai, uola, kuria jie pasitikėjo? | |||
Kur tie, kurie valgė jų aukų taukus ir gėrė jų aukų vyną? Tegul jie pakyla ir padeda jums. | |||
Supraskite, kad Aš esu vienas ir šalia manęs nėra kito dievo. Aš užmušu ir atgaivinu, sužeidžiu ir gydau; ir niekas neišgelbės iš mano rankos. | |||
Aš, pakėlęs ranką į dangų, sakau – Aš esu gyvas per amžius. | |||
Aš išgaląsiu savo žibantį kardą ir teisiu. Atkeršysiu savo priešams ir atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia. | |||
Mano strėlės pasigers nuo kraujo, o mano kardas ris mėsą, kraują užmuštųjų ir belaisvių, priešo vadų galvas’. | |||
Džiaukitės, tautos, kartu su Jo tauta, nes Jis atkeršys už savo tarnų kraują, kerštu atlygins priešams ir pasigailės savo žemės ir savo žmonių“. Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas. Mozės mokymą Dievas užbaigė šiais žodžiais:
|