суббота, 24 декабря 2016 г.

Lietuviškos vištidės stebuklai. Kalėdinė pasaka.



   Paukštynuose gyvenančios vištos turi suformavusios savitą bendrabūvio mechanizmą. Keliais žodžiais jis skambėtų taip "Kapok snapu šalia stovintį ir apšik žemiau esantį". Kai tik kokia višta paukštyne netyčiom paslysta ir parkrenta, kitos vištos nedelsiant ją sukapoja ir sutrypia.

  Jau kelias dienas skaitau piktdžiugiškas naujienas apie tai, kad pagaliau griaus "Lietuvos pilkojo kardinolo" Albino Januškos pirtelę , taip pat apie tai, kad "Vyjunėlės dvaro" laukia toks pat likimas.

"Valioooo", - džiūgauja "apsišvytinusi", Lansbergio jaunesniojo vedama feisbuko tamsuomenė komentaruose: "Mes senąjį pasaulį sugriausim ir naują pastatysim". Griaut! griaut! griaut! griaut!.

  Labai simptomiškas Lietuviškos politikos požiūris.

  Šiaip pagalvojus keisti Lietuvoje "Pilkieji kardinolai", jei dėl kažkokios bakužės samanotos tiek metų kaunasi ir ją vis vieną prasčiokų džiaugsmui nurodyta griauti. Taip pat keista, kad ir Malinauskas, kurio pastangomis mirštantys Druskininkai buvo padaryti pasaulinio lygio kurortu ir kuris normalioje visuomenėje turėtų savotišką "kart blanšą" (pranc. Carte blancheką ir kaip statyti jį išrinkusios bendruomenės teritorijoje ir šis žmogus yra negailestingai trypiamas ir maišomas su purvu.

   Kaip suprantu, nei Januška nei Malinauskas nėra tikros (t.y. neviešos) Lietuvos valdžios malonėje. Tą rodo net pasitelktas "prostitucinis teismas" (Po Kurvio valdymo jo kitaip vadinti nebe išeina) paskelbęs "antiprostituciniu" vyriausybės veiklos reglamentą, kuriuo buvo bandoma nors kiek sušvelninti tą griovimo beprotystę apėmusią Lietuviškos politikos vištas.

  Na bet tai yra mūsų paukštyno Olimpo pasispardymai, dar baisesnė padėtis tų kurių nereikia snapu kapoti ir kuriems pakanka tik periodiškai savo įstatymais ant galvos kakoti. Ar įsivaizduojate koks nesibaigiantis siaubas yra šių žmonių gyvenimas Lietuvoje? Tiesiog tam, kad suprastumėte kuo skiriasi valdymas civilizuotoje valstybėje ir Lietuvoje papasakosiu jums vieną laimingą kalėdinę istoriją (nors taip primena pasaką, bet tai tikra realybė):

  Mano klasioko tėvas buvo verslininku Lietuvoje. Kas ten buvo ir kaip ten buvo - neaišku, bet žinant Lietuviškos vištidės verslo ypatumus, nenuostabu jog jis tapo antstolių medžiojamu skolininku. Jo trijų kambarių butą kelis kartus pardavė kartu su juo ir jo šeima. Vyras jis drūtas, todėl kelis dešimtmečius kovojo dėl savo teisės nebūti visiškai sutryptam ir išmestam į gatvę. Karštu vandeniu apipildinėjo atėjusius antstolius su naujaisiais savininkais, rašė raštus į visur kur tik galima, kovojo kaip galėjo ir tais resursais kuriuos turėjo. Galų gale savo bakužę jis atsikovojo, bet sveikatą prarado visiškai. Sustreikavo širdis, pradėjo tinti ir pūliuoti kojos. Kaip žinoma vaistai ir gydymas "išvystyto laisvizmo šalyje" kainuoja, o Lietuviškų įstatymų dėka antstoliai nurėždavo didžiąją dalį jo varganos pensijos, todėl taip ir būtų užgesęs šis žmogus jeigu nebūtų nutarę su žmona išvykti į Angliją. Žmona rado darbą sandėlyje pakuotoja, todėl jie išsinuomavo namuką ir pradėjo gyventi. Po 6 mėnesių žmona neteko darbo. Už namuką reikia mokėti, o mokėti nėra iš ko. Šeimininkas pakistanietis pradėjo reikalauti išsinešdinti iš namų, bet abu senukai užsispyrė jog niekur neis, kai suras darbą viską sumokės. Skandalas didėjo, pakistanietis atėjo su draugais, tai pamatę kaimynai iškvietė policiją. Atvykusi policija nuramino pakistanietį ir pranešė apie problemą miestelio Konsulo tarnybai. Atvykę konsulo darbuotojai tuojau pat pradėjo priekaištauti, kodėl senukai nesikreipė į juos. Tuoj pat pervedė nuomos įsiskolinimą pakistaniečiui, o pačius lietuvius senolius išsivežė į viešbutį miesto centre. Kol konsulo darbuotojai sprendė klausimus su Lietuviškos vištidės biurokratais (jie niekaip negalėjo patikėti, kad žmogui Lietuvoje yra paliekama tik 80 eurų pensijos pragyvenimui, o visą kitą įstatymas leidžia suėsti besočiams antstoliams) senoliai gyveno viešbutyje su įskaičiuotu neribotu maitinimu. Po pusės metų kai Anglai pamatė, kad su Lietuvą valdančiomis vištomis kalbėti nėra apie ką ir šie senukai yra palikti likimo valiai, priėmė sprendimą ir skyrė jiems butą senolių namuose už kuriuos apmoka valstybė, nemokamą gydymą, paskyrė priedus prie pensijos ir išmokas invalidumui.

  Kalbėjau aš su šiuo senuku skaipu. Jis sėdėjo ir džiugiai rodė specialius mygtukus savo bute, kuriuos paspaudus tuojau pat atbėga medicinos seselė budinti šio specializuoto daugiabučio vestibiulyje. Dar pasakojo, kad tuomet kai reikia vykti į ligoninę, pas jį namo atvyksta speciali mašina su personalu, pasodina jį į vežimėlį nuveža pas gydytojus ten jį visur lydi ir atveža atgal. Klausiau jo pasakojimo ir tikrai džiaugiausi jog po tiek metų pažeminimo ir bandymo elementariai išgyventi Lietuvos vištidėje, šie senoliai pagaliau pateko į žmonių valdomą valstybę.

 Bet tai nebuvo pasakojimo pabaiga.

  Tai ką jie man pasakė pabaigai mane tiesiog šokiravo.

  Žinai, - sako, - aišku viskas gerai, bet dabar turime kas metai vaikščioti pas miesto konsulą ir patvirtinti jog esame gyvi.

  Nesupratau ir paklausiau kodėl? Ir čia reikėjo matyti jų veidus kurie pasikeitė ir tapo pilni pasišlykštėjimo. Pasirodo Lietuviškos vištidės biurokratai reikalauja jog jie į Lietuvą atsiųstu antspaudu patvirtintą oficialų raštą JOG JIE VIS DAR GYVI. Ar galite įsivaizduoti didesnį cinizmą? Senukai pasakojo, kad anglai kraipo galvas ir stebisi tokia tvarka "EVropinėje valstybėje", bet sąžiningai miesto meras antspauduoja popiergalį ir patvirtina, kad Lietuviai senukai gyvi ir kad jiems vis dar galima mokėti ubagišką Lietuvos pensiją.

p.s. Su Šventom Kalėdom. 

Комментариев нет: