четверг, 20 июня 2013 г.

Apsižvalgykime

 
  Birželio 19 dieną, Latvijos pasieniečiai ištraukė iš Ventos upės, Ventspilyje, moterį. Ji su dviem savo vaikais įšoko į upę dėl to, kad dėl skurdo nebegalėjo pragyventi ir niekas jai nepadėjo.

  Mama liko gyva, o berniukų (vienas dviejų kitas trijų metukų) išgelbėti nepavyko.

  Latviją kaip ir Lietuvą, valdo postkomunistinis darvinistinis "elitas", bei jų mokiniai ir palikuonys. Visiškai neseniai mūsų "konservatoriai" LKP (abraviatūra kaip Lietuvos komunistų partijos), socialdemokratams tyliai pritariant (iš esmės tai viena valdančioji partija dvejais skirtingais pavadinimais), su fizikams būdingu bejausmingumu traiškė besilaukiančias mamas visoje Lietuvoje už neva sukčiavimą gaunant padidintas išmokas vaikui gimus. Žiniasklaida pranešė, kad kelios iš jų, neišlaikiusios gulaginės teisėsaugos persekiojimų, persileido. Iš esmės tokiu būdu valdantieji NUŽUDĖ turėjusius gimti mūsų bendrapiliečius, mūsų bendruomenės narius. Juk privedimas prie savižudybės, netyčinis nužudymas ir nužudymas dėl neatsargumo tai baudžiamajame kodekse numatytos nusikalstamos veikos. Savo laiku jie už tai atsakys, nes tai buvo sąmoninga veika "gelbėjant" biudžetą.

    Įdomu ar daug mūsų biudžetas sutaupė šių mamų sveikatos ir jų vaikų gyvybės sąskaita? Paskaičiavus teisėsaugos išlaidas naikinant šiuos "baisius nusikaltimus", greičiausiai ne tik, kad nesutaupė, bet dar ir primokėjo. Nežiūrint į apgailėtiną rezultatą jie ne tik nesiteisina dėl šio nusikaltimo, bet dar ir labai vaizdžiai mums spjovė į veidą savo rinkiminiuose bukletuose:

    "DŪSKIT PAVYDOLEI".

  Bet tiek to, darvinistinių materialistų, kaip ir jų protėvių - beždžionių (taip jie patys moko savo universitetuose) neišmokysi atjautos ir neišdresiruosi atskirti formos nuo esmės. Jie visada darys tik taip kaip juos išdresiruoja svetimų mums primesta sistema. Ten jie ir gauna bedvasią ir šaltą dresūrą "Vsio zakonno tovarišči". Juk jie elgėsi pagal taisykles ir jei vykdant tas taisykles įstatymų buldozeris pervažiuoja vieną kitą gyvybė, juk tai tik (anot materialistų dainiaus M.Gorkio) tik ŽMOGIŠKA MEDŽIAGA iš kurios jie stato savo "šviesų rytojų".

  Tiesiog atleiskime jiems, nes jie nežino ką daro. O ką gi turime daryti mes, tai yra žmonės kurie sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, Jėzaus Kristaus mokiniai? Mes privalome prisiminti ko mus moko Jėzus:

   Tu negali mylėti Dievo kurio nematai, jei nemyli brolio kurį matai.

   Labai lengva "mylėti" tuos kurie toli. Pervesti kelis litukus per įvairias gerumo akcijas ir panašiai. Bet tikrai yra sunku pamilti tą kuris gyvena šalia. Visų pirmą savo patį artimiausią, žmoną ar vyrą. Juk ši Latvijoje su vaikais nušokusi moteris, buvo neseniai išsiskyrusi. Vyras ją metė su vaikais.  Pamilus pačius artimiausius reikia apsižvalgyti kas gyvena ar dirba kaiminystėje, kuriuos tu matai kas dieną, bet nepastebi. Gal ir šiam žmogui, tavo kaimynui ar bendradarbiui gyvybiškai reikia tavo pagalbos (ne materialinės tai blogiausia ką galime pasiūlyti, pinigais mes tik atsiperkame). Toliau tavo giminėms, vaikystės draugams (neseniai vieną savo subankrutavusį vaikystės draugą radau renkant šiukšles iš konteinerio. Ankščiau pasiturintis žmogus dėl savo kaltės tapo „bomžu“. Dabar jis Anglijoje ir gan sėkmingai kabinasi į gyvenimą beveik išsivadavęs iš savo priklausomybės) ir pagaliau kiekvienam žmogui kurį pamatai stokojant ar kenčiant. Prisiminkite gerąjį samarietį.

  Nėra blogų žmonių. Yra tik mūsų meilės trūkumas. Meilė artimui, tai ne pataikavimas, ne "tolerancija" jų nuodėmėms ir silpnybėms. Meilė artimui yra tikras noras jam padėti. Negalima mylėti "preskai". Drungna meilė yra fariziejų (formalistų) prerogatyva. Jei tu myli artimą, pamatęs jį girtą miegantį sniego pusnyje, nepradėsi jam pasakoti koks jis blogas, pamokslauti ką jis turi daryti arba tiesiog neįdėsi jam pora litų "pachmielui" į kišenę. Tu griebsi jį už atlapų ir pakratysi, kad bent kiek išsiblaivytų, o jei ir tai nepadės kelis kartus sušersi jam per skruostus. Jei nepadės ir tai, užsimesi jį ant pečių ir nuneši į šiltą vietą, kad išsimiegotų. Kai išsiblaivys tiesiog ateisi pas jį ir pasikalbėsi. Niekada nereikia padėti per prievartą, bet visada reikia padėti jei žmogus jau nebesugeba padėti pats sau.

  Pradėkime nuo savęs ir tų kuriuos matome kas dieną, o tada patikėkite pasikeis ir viskas aplink mus. Kad netuščiažodžiauti papasakosiu jums nedidelę savo istoriją, kaip keičiasi aplinka pakeitus save. Su savo kaimynu buvome nesutaikomi priešai. Teismai, skundai ir panašūs dalykai buvo mūsų bendrabūvio kasdienybė. Bet kartą tiesiog pergalėjau save ir nuėjau pas jį pasikalbėti apie mums abiems svarbų dalyką tvarkantis namus ir bendrą teritoriją. Pradžioje išgirdau krūvas priekaištų, bet perlaužęs save neatsakiau į įžeidinėjimus ir pasakiau:  "Padarom žmogau taip, paliekam mūsų neišsprendžiamus nesutarimus kitam kartui ir pabandom išspręsti tai kas dabar aktualu." Po ilgo pokalbio radom kompromisą. Taip žingsnis po žingsnio, mes išsprendėme viską dėl ko pykomės, o kitus dalykus tiesiog pamiršome. Nepraėjo nei puse metų, mes buvome puikūs kaimynai. Kai reikėdavo kur nors išvažiuoti, mes vieni pas kitus palikdavome savo vaikus, bendrai sprendėme ką ir kaip turime daryti. Karta su juo nutarėme pastatyti suoliuką prie gatvės, nes nei vieno suoliuko mūsų gatvėje ne buvo. Kai pradėjome šį darbą, aplink gyvenę  tuteišiai pradėjo mus kvailinti, jog tą suoliuką naktį pavogs, sulaužys, pijokai padarys savo girtuoklysčių vietą ir tai bergždžias darbas. Bet tas suoliukas stovi tarp medžių jau 7 metus. Neseniai važiavau pro šalį ir mačiau kaip dvi senutės ramiai ilsėjosi. Specialiai sustojau ir pasilabinęs pasikalbėjau, lyg tarp kitko dar paklausiau ar patogu? Bobulytės tuteišiškai pasidžiaugė, kad kokia gera lenkų valdoma Vilniaus savivaldybė, kylant į kalną, pusiaukelėje pastatė suoliuką, dabar visada yra kur pailsėti.

p.s. Apsižvalgykime aplinkui. Tikrai mes nenuskursime, jei kiekvienas iš mūsų pabandys padėti tam, kas stokoja ir prisidėti prie to, kad mūsų bendras gyvenimas būtų patogesnis ir gražesnis. Nelaukite valdžios malonių, tiesiog darykite ir Dievas jums atlygins, nes padėdamas stokojančiam ir darydamas gerus darbus neatlygintinai, tu duodi Dievui į skolą.

Su broliška meile ir rūpesčiu
Vladimiras

среда, 19 июня 2013 г.

понедельник, 17 июня 2013 г.

Kada mes ateiname pas Dievą

  Rusijoje lapiukas pats atėjo prie žmonių praštyti, kad nuo jo galvos nuimtų problemą, stiklainį kuriame užstrigo jo galva.

  Jam teko pergalėti išdidumą, baimę ir nusižeminti, bet būtent tai išgelbėjo jį nuo mirties.

   Mes žmonės protingesni už lapiukus. Bet kai tik atsitinka problemos (aš turiu omenyje rimtos) mes kaip ir tas lapiukas nusižeminam ir prašom "Dieve, Dieve gelbėk". O kai tik problema pašalinama, daugelis iš mūsų vėl greitomis dingsta į mišką, net nesivargindami pasakyti AČIŪ. :)

понедельник, 10 июня 2013 г.

„Vsio zakonno“ teisingumo filosofijos dinozaurai.



   Šiandien delfyje perskaičiau dar vieno gulaginės sistemos „teisininko“ argumentus neva pagrindžiančius juvenalinės justicijos sistemos įdiegimo būtinumą Lietuvoje. Jau net bjauru darosi kai visokie Dr./Pr. ir panašių niekališkų priešdėlių nešiotojai ramina mus, jog prastūmus „vaikogynos“ įstatymo paketus, niekas nieko bloga nedarys mūsų šeimoms, nes (toliau eina nenuginčijamas argumentas) .... paprasčiausiai tai NEDEMOKRATIŠKA, NECIVILIZUOTA. Juokas per ašaras. Žmonės, kurie skaitote visų šitų Dr./Pr. tekstus ar jus toks argumentas įtikina?  Gal paaiškintu ši sovietinės teisės šiukšlyno atlieka kuo skiriasi dispozityvinė teisė (nomenklaturščikas savo sąžinės balso klausydamas nusprendžia kas teisu, o kas ne) nuo imperatyvinės teisės (ribojančios vykdytojo savivalės galimybes)? Ramindami mus jie „pamiršta“ pasakyti, jog tokios dispozityvinės normos numato nomenklatūrai „ius utendi et abutendi“ (lot. teisę naudotis ir piktnaudžiauti), o visiems likusiems paliekama teisė PASITIKĖTI nomenklaturščikais, jog jie tikrai, tikrai, tikrai (priesiekiu savo amžina atilsį bobutės sveikata) nepiktnaudžiaus savo plačiais įgaliojimas mūsų vaikų atžvilgiu. 
  Po visų tu plikagalvių “pusbandičių“ teisėto rujojimo, pagrobiant nužudyto žmogaus klykiantį vaikutį iš saugių namų, kyla pagrįstas klausimas, ar Lietuvoje išviso yra teisininkų? Ar tie su dvasiomis bendraujantys gulaginės sistemos (visiškai ne nuo nieko nepriklausomi) recidyvai, po mantijomis slepiantys milicijos pagonus, yra teisininkai? Kol kas visa jų veikla rodo ką kita. Jie elgiasi kaip žlugusios sistemos trojkių proletarinės diktatūros nešėjai, neturintys žalio suvokimo kas yra teisė ir teisingumas. Teisėtumas kurį jie kultivuoja sutelpa į vieną sparnuotą frazę: „Vsio zakonno“. Kaip ir ankščiau taip ir dabar, jų teisė yra telefonas, pirtelė ir butelis degtinės prie nudobto šerno skerdienos. Būtent tie kas atitinka šias tris gulaginės teisės sudedamąsias dalis ir yra vadinami GERAIS TEISININKAIS LIETUVOJE. Būtent todėl visa civilizuota Europa tyliai juokiasi iš mūsų "teisininkų" ruošiamos dokumentacijos ir pastoviai pralošinėjamų procesų. Kai šie teisininkai netenka savo „teisinių kozirių“ (telefono, pirtelės ir bonkos medžioklėje), o susiduria su tikrai civilizuota TEISE, jų beždžioniškas išdidumas kaipmat  išgaruoja. Jie net nesuvokia kuo skiriasi precedentinė teisė ir kontinentinė, todėl Lietuvos teisės sistemoje sukūrė negyvybingą dirbtiną hibridą iš šių dviejų teisinių (visiškai skirtingų savo filosofine esme) sistemų. Būtent tokie „vsio zakonno“ teisininkai „inteligentiškai“ drasko akis, jog Garliavos tragedijoje ir nusikalstamame jėgos institucijų panaudojime viskas buvo ZAKONNO . Būtent jiems reikalingos visiškai neapibrėžtos ir bet kokius piktnaudžiavimus paslepiančios teisės normos kurias jie stumia po kilnia „smurto prieš vaikus“ priedanga. Jie veikia lygiai taip kaip yra išmokyti gimtoje gulaginėje sistemoje, kurioje galiojo baudžiamojo kodekso 58 straipsnis tikęs bet kuriam žmogui ir pateisindavęs bet kokią savivalę ir niekšybę. Būtent šio „plačiai taikomo ir laisvai interpretuojamo“ straipsnio pagrindu buvo nužudyta, apvogta, ištremta ir išprievartauta milijonai žmonių.

p.s. Viena yra džiugu, kad vis garsiau pasigirsta dorų ir protingų Lietuvos teisininkų, besibjaurinčių „vsio zakonno“ teisingumu balsai. Todėl viliuosi, kad jie skambės dar garsiau ir ne vien žiniasklaidoje, bet ir iš aukščiausių mūsų teisinės sistemos postų, nes tiems „vsio zakonno“ teisėtumo dinozaurams ir jų mokiniams, jau seniai vieta ne valdžioje, o genocido ir rezistencijos muziejuje.

Su broliška meilę ir rūpesčiu
Vladimiras

понедельник, 3 июня 2013 г.

Kaip atskirti "locha"?

Slenginis žodis "lochas" žydų slaptaja kalba (nusikaltėlių pasaulyje vadinama "fenia") reiškia - skylė per kurią išteka gerybės.

   Jei trumpai, didžioji dauguma Lietuvoje esančių "lochų" susirinko į "lyderių forumą" Kaune. Kas turi bent dalį smegenų supras apie ką aš čia ir kodėl ten susirikusios dresiruotos beždžionėlės yra tos skylės per kurias galinga upe išteka Lietuvos gerovė.

   Normalūs žmonės elgiasi kitaip. Pavyzdžiui viena Lietuvė, melžusi karvę toje vietoje į kurią "lochai" netyčiomis atskraidino savo fetišo objektą Bronsoną atsakė taip, kaip atsako tikri žmonės. Kai Bronsono aikčiotojai paprašė šios, mūsų šlovingųjų senolių palikuonės, duoti perėjūnui ką tik pamelžto pieno, ši trumpai drūtai nukirto:

 - NE. Mindote mano pievą, eikite iš čia.

  Būtent taip atsakytų kiekvienas Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ar Skandinavijoje gyvenantis tikras, garbingas ir kilmingas senosios mūsų žemyno tautos palikuonis, kurio smegenys nėra pažeistos paskutinių laikų pasaulietinio idijotizmo ir degradacijos (pavadintos evoliucijos teorija).

Su broliška meilę ir rūpesčiu
Vladimiras

воскресенье, 2 июня 2013 г.

Kaip Dievas bendrauja su kiekvienu iš mūsų asmeniškai?

 Po sočios vakarienės laivo restorane pakilau pas save į kajutę ir kaip įprasta atsiklaupiau maldai. Ilgai negalėjau susikaupti. Nežinojau kas yra, gal per soti vakarienė, o gal pastoviai į mintis įsibraunančios abejonės dėl savo Dievoieškos? Niekaip negalėjau nuvyti minties, jog mūsų besimeldžiančių prašytojų, šlovintojų, vekšlentojų ir aikčiotojų yra keli milijardai vienu metu. Na kokiu gi būdu Dievas, koks Jis be būtų Visagalis, gali mus išgirsti ir tuo labiau atsakyti į mūsų maldas? Taip klūpodamas ir mąstydamas pažvelgiau į iliuminatorių, kuriame apsiniaukęs vakaro dangus ir ramiai banguojanti jūra sudarė neįtikėtinai didingą vaizdą. Šitaip žiūrėdamas, mintyse kreipiausi į Jėzų Kristų:

   "Viešpatie, jei Tu Esi ir mane girdi, atsakyk man aiškiai, kokiu būdu Tu bendrauji su visais mumis?"

  Man vis dar žiūrint pro iliuminatorių, pasirodė saulė ir nuo jos, vandeniu link manęs, nusitiesė raibuliuojantis šviesos takelis. Takelis ėjo tiesiai į mano iliuminatorių, jis buvos skirtas man vienam. Laive turbūt dar kelios dešimtys (o gal šimtai) aklių stebėjo besileidžiančią saulę, bet šitas vienintelis takelis buvo skirtas ne jiems, o man. Jie jo nematė, o aš nemačiau takelių kurie buvo skirti jiems. TAI BUVO MANO ASMENINIS ŠVIESOS TAKAS.  Jūroje ne buvo daugelio takelių, bet TIK VIENAS ir tas vienas takelis stebuklingu būdu driekėsi link kiekvieno žiūrinčio, nesvarbu kur jis stovėtų.

  Nusišypsojau padėkojęs Dievui už tokį akivaizdų ženklą ir su ramybę sieloje atsidaviau karštai padėkos maldai.

p.s.    Visada prisiminkite broliai ir seserys, nėra milijardų šviesos takelių, yra tik vienas ir jis skirtas tam, kas stebi, kas neužsikietina pasaulietinėje tuštybėje ir nėra užsimerkęs. Tas takelis yra Jėzus Kristus ir Jis siųstas tik tau vienam. Svarbu neužsimerk ir priimk tą dovaną, bendrauk su Visagaliu Dangaus ir žemės Sutvėrėju asmeniškai per Jo Sūnų Jėzų Kristų. Nes tik Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas ir Jis IŠ TIESŲ yra GYVAS Dievas, Vienas Dievas kuris yra Trejybėje. Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Bet tai ne trys dievai, o Vienas kuris mums žmonėms visa pilnatve apsireiškė Jėzuje Kristuje - Įsikūnijusiame Dievo Žodyje. Patikėkite Dievo Žodžiu ir gyvenkite Jo malonėje.

Te Viešpaties ramybė būna su jumis visais.

 Amen.


.


Su broliška meilę ir rūpesčiu
Vladimiras

суббота, 1 июня 2013 г.

Nesmurtinė mirtis

  Būtent taip, anot visiškai nepriklausomos sovdepinės teisėsaugos, atrodo "nesmurtiškai" nužudytas ŽMOGUS gynęs savo vaikutį:





    O taip anot tų pačių postsovietinių, nuo mūsų bendruomenės VISIŠKAI NEPRIKLAUSOMŲ teisėjų, "nesmurtiškai" iš saugios aplinkos pagrobiama Jo dukrytė:






  Šiandien pranešė, kad kažkokios bailios ir niekingos šiukšlės slapta (kaip ir visi nusikaltėliai) sunaikino šiam didvyriui pastatytą paminklą Šlienavos miestelyje. Angelui buvo nukirsta galva, o lentelė su užrašu "Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus karalystė" sudaužyta į šipulius. 

Ar postsovietinė milicija pastebės čia nusikaltimą? 

   

   Greičiausiai ne, nes tų pačių kriminalinių šiukšlių bendrai Seime, dabar visomis išgalėmis bando prastumti juvenalinės justicijos įstatymų paketą tam, kad galėtų visiškai nebaudžiamai doroti savo priešininkus įstatymo vardu. Jie taikosi į brangiausia ką mes turime - mūsų mažylius. 

   Atkreipkite dėmesį į pranešimus žiniasklaidoje apie neva pažeidžiamas Neringos Venckienės sūnelio teises. Ar įsivaizduojate ko imtūsi šios pasibjaurėtinos atliekos jeigu visi "vaikus ginantys" įstatymai Lietuvoje jau galiotų? 

  Žurnalistai kurie bandė viešinti šios istorijos užkulisius arba stebuklingai "praregi teisinga linkme" arba (tie kurie užsispyrusiai išlieka "aklais" teisingam istorijos nušvietimui) yra traiškomi nelaiminguose atsitikimuose. Čia Aurimo Drižiaus Renault Twingo po to kai jo nepastebėjo daugiatonė fura:




   Ir nors žurnalistų bendrijos savisaugos instinktas turėtų suveikti žaibiškai, nes pasikėsinimas į vieną bendrijos narį (nors ir nelabai mylimą) automatiškai reiškia pasikesinimą į kiekvieną atskirai žurnalistą, instinktas nebeveikia. Lietuvos žurnalistams, kaip ir Pavlovo šuniui, sveiki instinktai (modernių dirgiklių pagalba) yra pakeisti netikrais. Todėl vidinis poreikis yra, bet jis (kaip ir Pavlovo šuns atveju), nėra išliejamas (seilės bėga, o prie dubens su maistu dresiruotas šuo niekada nebeprieis net ir mirdamas).


   Nemanykite, kad esate saugūs. Kol visi  šios istorijos dirigentai ne bus išaiškinti, nei viena šeima Lietuvoje nėra saugi. 

p.s. Pasimelskite nuoširdžiai kiekvienas už šią kankinių giminę, kenčiančią už visų mūsų abejingumą, neryžtingumą ir bailumą. Pripažinkime, kad esame per silpni ir perduokime šią bylą Aukščiausiajam. Prisiminkime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Žodžius: 

      Mano stiprybė tampa tobula SILPNUME. 

Su broliška meilę ir rūpesčiu 
Vladimiras