четверг, 22 июля 2010 г.

Homofobai

Daugelis „laisvamanių“ ir šiaip visokių televizijos apsišvitintų komentatorių kaltina krikščionis „homofobija“. Man atsibodo tai klausyti todėl aš nutariau panagrinėti, ką gi reiškia sąvoka – Homofobija. Pasirodo viskas labai paprasta, tai sudurtinis žodis „homo“-žmogus ir „fobija“-baimė).
Dabar atkreipkite dėmesį į vieną įdomią aplinkybę. Niekur žmogus nėra įvardinamas vienu žodžiu „homo“, žmogus yra įvardinamas kitu sudurtiniu žodžiu „homo sapiens“ (homo – žmogus, sapiens – protaujantis). Iš to galima daryti tik vieną išvadą, kad jei objektas yra įvardintas tik žodžiu „homo“, tuomet jis geriausiu atveju „neprotaujantis“ žmogus (kvailys) arba kas dar blogiau jis tiesiog žmogbeždžionė t.y. gyvūnas kuris yra labai panašus į žmogų, sugebantis kalbėti, daryti kitus veiksmus panašiai kaip ir tikras žmogus, bet yra vedinas vien instinktų ir neturi protavimo sugebėjimų.

Šiaip jeigu būti atviram tai aš tikrai ir kvailių ir žmogbeždžionių bijau. Na gal tiksliau ne bijau, bet vengiu, niekada nežinai kas jiems šaus į galvą. Todėl gal jie yra teisūs sakydami, kad mes krikščionys homofobai, jie gi nesako, kad mes homosapiensofobai.

Vl.Troščenka

вторник, 20 июля 2010 г.

Moterąvyriai

Herodoto „Istorijoje“ yra aprašytas vienas istorinis įvykis:

Persų Medų valstybės Karalius Kyras okupavo galingą ir karingą karalystę Lydiją. Po mūšio Kyras dovanojo gyvybę Lydijos valdovui Krezui (560-546 m. pr. m. e.) ir paskyrė jį savo asmeniniu patarėju.
Lydijos vyrai buvo stiprūs, drąsūs, karingi ir kilmingi, todėl po kiek laiko Lydija sukilo bandydama nusimesti Persų Medų tironiją. Persai Medai numalšino sukilimą, o Kyras įsakė sunaikinti visus Lydijos vyrus.
Tuomet buvęs Lydijos valdovas Krezas paprašė Kyro paklausyti jo patarimo ir nežudyti Lydijos vyrų. Jis pasakė:

„Didysis Kyrai, man gaila savo tautos, todėl prašau palikti juos gyvus. O tam, kad jie daugiau nebesukiltų prieš tavo valdžią, tu tiesiog priversk šios šalies aukštuomenės šeimas atiduoti savo berniukus mokytis į teatralų, aktorių ir dainorėlių mokyklas. Labai greitai tie vyrai taps kaip moterys ir tu galėsi valdyti šią šalį amžinai.“

Nuo Kyro laikų, visose okupuotose teritorijose, niekas nebenaikina aukštuomenės. Juos tiesiog techniškai paverčia skystakiaušiais moterąvyriais. Inteligentiškiais pupuliukais. Kaip ir visos moterys, moterąvyriai tampa irzlūs, aikštingi, besipešantys dėl visokių niekučių, pastoviai vienas kitą apkalbinėjantys ir ieškantys saugumo savo buičiai užtikrinti. Aišku periodiškai tie moteravyriai išsilaisvina iš juos valdžiusio tikro vyro (valstybės kuri nėra valdoma moterąvyrių), bet po kiek laiko, nebežinodami ką su tą laisvę daryti, išsirieję tarpusavyje, moterąvyriai ieško kitos tironijos galinčios užtikrinti jų moterąvyrišką buitį ir patogumus. Tokie moterąvyriai nevaldo savo šalies ir nesirūpina savo valstybę, jie tiesiog patologiškai pradeda bijoti savo tautos, todėl visaip nuo jos atsiriboja ir dreba tik dėl savo buities ir „elitinės“ padėties patogumų.

Jau kelis šimtus metų mūsų galinga valstybė yra okupuota svetimų tautų. Mums buvo suteikti keli šansai atgauti valdžią savo šaliai, bet mes nepasinaudojom. Moterąvyrių tapatybės įskiepytas bailumas davė savo.

Tokia yra gyvenimo realybė. Okupuotos valstybės prižiūrėtojai, iš vietinio moterąvyiais paversto elito, paskiria administratorius ir vėliau labai akylai stebi, kad jie neišsilaisvintu iš savo moterąvyriškos tapatybės, o svarbiausia, kad būtų vykdoma teisinga administratorių (moterąvyrių) atranka. Jiems nustatomos griežtos ribos ir veiklos taisyklės.

Apsižvalgykite aplinkui, mūsų tauta savo šalies nevaldo. Mūsų moterąvyriai gyvena sau, pastoviai ieškodami užsienietiškų užtarėjų, o tauta gyvena sau, nešdama dvigubą lažą. Mes išlaikom savus moterąvyrius ir dar per užsienietiškus bankus ir įvairias kitas finansines struktūras vergaujam kitoms tautoms.

Lietuvos teritorija ir joje gyvenanti žmonių populiacija jau pora šimtų metų yra administruojama paskirtų administratorių, veikiančių pagal šios teritorijos valdovų (kas kart skirtingų) nustatytas administracines taisykles.

Administratorių administratoriaus Adamkaus aplinka, per žiniasklaidą džiūgavo, kad Lietuvoje kaip niekur kitur Europoje, pavyko atskirti administruotojus nuo visuomenės. T.y. Lietuvos teritorijoje gyvenančių žmonių įtaka mūsų šalį administruojančioms struktūros yra minimali, jeigu nepasakyti griežčiau – nulinė. Tai ilgos ir sudėtingos sisteminės pertvarkos rezultatas. Kiekvienoje ministerijoje sėdėjo (ir sėdi) dešimtys užsienio patarėjų ir koregavo (koreguoja) mūsų teisės aktus pagal jiems vieniems žinomą sistemą ir tikslus.

Be abejo čiabuviams neaiškinama visa sistema, kuri buvo (ir yra) dėliojama iš atskirų dalių. Šių svetimų tikslų įgyvendinimui įkinkytos čiabuvių administracijos struktūros, kurios sukurtos pagal užsieniečių nustatytus modelius. Mes neturime jokios įtakos ne tik teismams, teisėsaugai ir valstybės biurokratijai, bet mes neturime jokios įtakos netgi „šiukšlių surinkėjams“ – savivaldai. Visa mūsų valstybės struktūra tiesiog šaukte šaukia, kad tai okupuota teritorija, kurioje gyvena beteisiai čiabuviai, o juos administruoja okupantų paskirta administracija.

Bet kokio gero administratoriaus funkcija kuo tvarkingiau vykdyti nurodymus ir laikytis teisės aktų. Dažnai viešoje erdvėje girdime, kad tas arba kitas administratorius nevykdė vieno arba kito teisės akto reikalavimų. Būtent teisės aktų reikalavimų vykdymas arba ne, yra šio administratoriaus darbo vertinimo kriterijus. Pagal juos Jis yra arba pasmerkiamas arba išteisinamas.

Pagrindinis skirtumas tarp administratoriaus ir bendruomenės lyderio yra toks: Administratorius vadovaujasi įstatymo raide, bendruomenės lyderis žiūri esmės. Jei sekimas raide neša nuostolius bendruomenei, bendruomenės lyderis niekada ne seks raide. Administratoriui ne svarbu rezultatas, jam svarbu vykdyti raidę. Pridirbęs nesąmonių (sąmoningai arba ne) ir savo administruojamai bendruomenei pridaręs aibę nuostolių, administratorius visada šūkauja „vsio zakonno“ „kalta sistema“ ir būna išteisinamas. Jis puikiai žino jog bendruomenė neturi jokios įtakos jo postui. Bendruomenės lyderis po tokių dalykų nedelsiant prarastų pasitikėjimą ir valdžią.

Dar truputį istorijos. Senovės Romoje liaudį atstovavo konsulai kurie turėjo labai plačius įgaliojimus. Jie galėjo netgi sustabdyti Romos senato priimtų įstatymų galiojimą. Romoje įstatymai taip pat dažnai neatitikdavo visuomenės interesų. Matydami tai, liaudį atstovaujantys konsulai (kurių darbas priklausė nuo rezultatų, o ne nuo raidės laikymosi) neduodavo tokiam įstatymui teisinės apsaugos, todėl šios teisės turėtojas negalėdavo ją pasinaudoti. Tai buvo vadinama plika teise (Ius nudum).


p.s. Tautos lyderiai skaudžiai pergyvena kai nebelieka žmonių jų šalyje, o administratoriai džiaugiasi, nes kuo mažiau žmonių, tuo mažiau problemų. Ar kas nors gali pasikeisti Lietuvoje? Mechaniškai ne. Jokios revoliucijos, maištai, slaptos pasipriešinimo organizacijos neduos jokios naudos. Prisiminkite Lydija, tai atves tik prie žiauraus maišto numalšinimo. Jei norime gerovės Lietuvai, reikia prisiminti Biblinę išmintį – „Visa valdžia nuo Dievo“. Kokie esame patys tokią valdžią ir gauname. Žmogaus tapatybę gali pakeisti tik Kristus. Jei keisimės patys, sekdami Kristumi ir pradėsime nuoširdžiai melstis už savo valdžią (kokia ji be būtų), patikėkite Kristus savų nepalieka, todėl Jis duos mums tokius lyderius ir vadovus (arba pakeis esamų esybę ir tapatybę) kurie valdys, o ne administruos Lietuvą.

Su broliška meilę ir rūpesčiu
Vladimiras Troščenka

четверг, 15 июля 2010 г.

Lenkija. Šalis pavogusi Lietuvos istoriją.

Žalgirio mūšio minėjimo išvakarėse, žiniasklaidoje eilinį kartą pasipylė svetimų tautų propaguojamos, mūsų istorijos, interpretacijos. Todėl nutariau pasidalinti keliomis savo mintimis šiuo kausimu:

Pasaulyje girdime pasisakymus – Lenkija, tai šalis su didinga praeitimi.

Ar tai tiesa?

Ne tai melas!

Lenkai pasaulyje pristatinėja Lietuvos istoriją vadindami ją lenkijos istoriją.


Pristatysiu jums istorinius faktus kurie visiems yra žinomi, bet lenkų propagandos pagalba iškreipta jų interpretacija.

Lenkija tais metais buvo niekam nežinomas Europos užkampis, prie pat Didžiosios Lietuvos sienų. Lietuvių kariuomenė vaikščiojo per lenkijos teritoriją kaip per savo galinį kiemą. Kadangi lenkija buvo katalikiška šalimi, o Lietuva dar ne buvo pakrikštyta, Popiežiaus įsakymu kryžiuočių Teutonų ordinas yra perkeliamas į Lietuviškas Prūsų žemes, tam kad apginti lenkus nuo pastovių Lietuvių puldinėjimų.

Lietuvą valdančios monarchų Gediminaičių šeimos, matydamos Teutonų kariuomenėje realią grėsmę savo valstybei, nutaria prisijungti lenkų žemes. Kadangi lenkai neturėjo nei vieno žmogaus galinčio kilme lygintis su Lietuvių valdovais, Vengrų imperatorius Liudvikas Anžu sutinka pasodinti savo dukrą Jadvygą į lenkijos sostą tam, kad Lietuvis monarchas - Jogaila turėtų lygiavertę žmoną tapdamas lenkijos karaliumi. Lietuviui Jogailai tapus lenkijos karaliumi, visi lenkai tapo Gediminaičių vasalais. Tokiu būdu lenkija tapo Lietuvių monarchų nuosavybe.

Teutonų ordinas toliau kėlė grėsmę Lietuvai. Bet dabar, kuomet lenkai tapo Lietuvių monarchų nuosavybe, teutonų ordinui formaliai nebebuvo ką ginti, todėl Jogaila lenkų vardu pareikalavo Ordiną išsinešdinti iš Lietuviams priklausančių prūsų žemių. Ordinas atsisakė.

Nors Teutonų ordinas buvo lenkų gynėjas, be to ir ordinas ir lenkai buvo katalikais, bet valingas Lietuvis Jogaila privertė savo vasalus lenkus prisijungti prie Lietuvių kariuomenės ir kartu su jais išeiti į mūšį prieš savo buvusius gynėjus.

Niekas Europoje netikėjo, kad Lietuviai sutriuškins Teutonų ordino kariuomenę, nes tai buvo elitinės Europos pajėgos. Lenkai niekada ne buvo geri kariai o Lietuvius jie įsivaizdavo tik kaip nekrikštus barbarus ir pasitikėjo Dievo malone. Jie skaudžiai apsiriko, Dievas davė pergalę Lietuviams.

Mūsų buvę tarnai lenkai dabar pasaulyje didžiuojasi Žalgirio mūšio laimėjimu, rengia šou, vaidinimus ir pan. bet užduokite sau ir jiems klausimą ar jiems ordinas kėlė grėsmę. Ordinas buvo grėsmingas tiktai Lietuvai, prieš kurią jis ir buvo pasiųstas.

Reikia varyti purvina šluota, Bumblauska (ordino už nuopelnus Lenkijai kavalierių) ir jo pasekėjus iš Lietuvos istorijos formulavimo.

p.s. Be je, Smolensko pulkai tai Lietuvos pulkai (Šimtmečiais Smolenskas buvo Lietuviškas miestas) ir bandyti juos atskirti nuo Lietuvių kariuomenės yra nešvarus lenkų įstorikų žaidimas bandant sumenkinti Lietuvių vaidmenį mūšyje. Be to, lenkų pulkų didžiąją dalį sudarė asmeninės Jogailos Lietuvių karinės pajėgos, kurios atėjo valdyti lenkiją kartu su savo valdovu .. Todėl lenkai išviso neturi jokių teisių į šio mūšio garbę. Jie buvo tiesiog Lietuvių vasalai.


Vladimiras

среда, 14 июля 2010 г.

Po padu (tautos išmintis)

Pastoviai stebėdamas Lietuvos politiką normalus žmogus pasimeta, nes valdančiųjų sprendimai atvirai marazmatiniai.

Kartą skrisdamas lėktuve į Londoną, persvarsčiau viską iš naujo. Kuo labiau gilinausi į sprendimus ir aplinką (politinę, visuomeninę, tarptautinę) kurioje šie sprendimai buvo priimami, tuo labiau man ryškėjo viena netikėta hipotezė, t. y. aš pradėjau galvoti, kad Lietuvą valdo anaiptol ne kvailiai ir savanaudžiai. Lietuviai per įvairias okupacijas praradę galimybę turėti savo lyderius, tiesiog pradėjo gyventi kaip vienas organizmas. Lietuvių tauta (kaip sociumas) stebėtinai išmintingai sugebėdavo išstatyti į priekį tokį žmogų (tariamai tarnaujantį užsieniečiams), kuris buvo tinkamas būtent to laikmečio aplinkai ir politinei padėčiai.

Jeigu ne Smetonos užsispyrimas, šiandien mes visi būtume „panais po prostu“. Kaip kokie Tomashewskiai, didžiuotumėmės kresų teisėmis ir džiaugtumėmės nepakartojamos savo tėvynės lenkijos pasiekimais, prisimindami Lietuvą tik kaip mitinę protėvynę.

Lietuva vienintelė iš Europos valstybių po antrojo pasaulinio karo išėjo su teritoriniais laimėjimais. Turime Klaipėda ir Vilnių. Mūsų kaimynėms Latvijai, Estijai ir Lenkijai taip nepasisekė. Tame laimėjime tikrai ne paskutinę rolę sužaidė mūsų „idėjiniai kolaborantai“. Sovietinėje sistemoje Sniečkaus/Paleckio tandemas buvo tikra Dievo dovana Lietuvai, nes dėl to mes ne tik nepraradome teritorijų, nenutautėjome, bet atsistatėme Trakus, susitvarkėme kelių tinklą, energetinę infrastruktūrą, žemės ūkį ir t. t.. Keista ar ne, Lietuviai iš sojūzo išėjo nepraradę kaip kiti, o laimėję.

Ankščiau būdavo keista, kad Lietuvoje, vienintelėje iš sovietinių respublikų atėjūnai turi tiek mažai galiu. Jie buvo tiesiog gražiai ir techniškai, nutaisius kvailą, miną izoliuojami.

Sovietams griūnant, mūsų tauta vėl išstatė į priekį būtent tam laikotarpiui geriausiai tinkamą lyderį – Vytautą Landsbergį, kurio savybės buvo labiausiai tinkamos tai padėčiai. Jei būtų lyderis su Šimėno savybėmis, mes nors ir taptume laisvi (kaip ir visi kiti), bet esu įsitikinęs, kad tokio grandiozinio atsikyrimo spektaklio ir sistemos griovėjų įvaizdžio mes tikrai nesusikurtume.

Tik atsiskyrus ir pradėjus tvarkytis savo valstybėje, Lietuviai kaip sociumas, tauta, bendruomenė vėl parodo stulbinamą išmintį ir lyderiu iškelia Algirdą Mykolą Brazauską. Ir nors kai kurie intelektualai tai vadina pralaimėjimu ir Lietuvius niekinamai iškolioja sakydami, kad jiems „gėda būti Lietuviais“, nes Lietuviai „neverti“ buvusių lyderių, bet būtent A. M. Brazausko lyderystė atgaivina Lietuvos ūkį, neleidžia sunaikinti gamybos ir nepaverčia mus panašiais į Latviją ar Estiją, t. y. pigių prostitučių, viešbučių ir barų užsieniečiams kraštu.

Bet viską vainikuoja puikus politinis žaidimas, kuomet mus be ceremonijų inkorporavo į naująjį sojūzą. Protingi Lietuviai suprato, kad nieko nebeįmanoma padaryti. Apie jokius nepriklausomus ar laisvus sprendimus mes negalime nė svajoti, nes šaltąjį karą laimėję „vakariečiai“ mus taktiškai su šypsena veide, bet geležine ranka laikė (ir laiko iki šiol) už gerklės. Ką galėjo padaryti mūsų lyderiai, kai tam tikslui eurookupantai vedė (ir veda) milijonus kainuojančią negailestingą propagandinę kompaniją, o mūsų svinarkos ir dojarkos su kitais teletabiais augalais, aklai tiki viskuo ką sako zombovizija (žiniasklaida). Todėl vienintelį dalyką ką galėjo padaryt mūsų lyderiai, įdėti nelygitimumo (neteisėtumo) mechanizmą į visus tuos „laisvanoriškus“ referendumus. Ankščiau aš maniau, kad alaus ir miltelių spektaklis tai tiesiog kvailas liapsusas, bet kai žiūri į tai iš istorinės perspektyvos, matai, kad po kokių 50 metų, kai mes vėl stovėsime baltijos kelyje ir reikalausime laisvės nuo jevrosojuzo ir kabinsime jevropasportus ir jevrorublius ant sienos prie Seimo, vienas iš rimčiausių argumentų laisvei bus būtent „alaus, miltelių ir pieno“ nupirktas referendumas. Tokio galingo argumento sukūrimas, tai tikrai strategiškai apgalvotas, toliaregis ir patriotinis žingsnis. (Visa tai bus įmanoma tik jei po 50 metų Lietuvoje dar bus išlikę Lietuviai)

p. s. Gal aš čia šiaip, norima dalyką iškeliu kaip esamą, bet aš tikrai tikiuosi, kad ši mano įžvalga yra bent iš dalies teisinga ir tai nėra tik laimingi atsitiktinumai (aklai vištai grūdas).

Vladimiras Troščenka

понедельник, 12 июля 2010 г.

Ar gali Dievas?

Vienas žmogutis bendraujant uždavė klausimą „Na štai tu Vladai tiki Dievą ir kad Jis yra Visagalis, taip?“ Atsakiau „Taip visiškai teisingai, tikiu“, tas tęsė,- „Gerai tai tuomet atsakyk, ar gali Dievas sukurti tokį akmenį kurio pats negalėtų pakelti?“

Suktas klausimas. Kaip visada netikintys žmonės (na ir daugelis krikščionimis pasivadinusių stabmeldžių) kalbėdami apie Dievą, bando užmauti jam žmogiškos logikos kurpalių. Jie sako: „juk logiška, kad jeigu Dievas nuo sukūrimo pradžios yra įrašęs išgelbėjimui skirtus žmones į gyvenimo knygą, tai jie ir negali prarasti Dievo išgelbėjimo“. Tai stabmeldžių žmogiška logika, beveik niekuo nesiskirianti nuo aukščiau minėto netikinčio žmogaus užduoto sukto klausimo kilmės „ar gali Dievas......“.

Vadovaujantis tokia pat logika buvo ir yra nustatinėjamos pasaulio pabaigos datos, nors Kristus labai aiškiai perspėjo: Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, tik Tėvas' (Mk 13,32).

Taip pat ir Paulius Šv. Dvasios įkvėptas perspėjo save ir kitus: Jei kas mano ką nors žinąs, tai jis dar nieko nežino, kaip turi žinoti (1 Kor 8,2).

Netikintys žmonės, kurie sugalvojo šį klausimą, tūrėtų žinoti apie logikos mokslą ir jame esančius loginių taisyklių paradoksus. Pav. „Loginis popieriaus kortelės paradoksas“. Jo esmė tokia: ant kortelės popieriaus parašoma: „Teiginys ant kitos kortelės pusės yra teisingas“ tuo tarpu kitoje „Teiginys kitoje kortelės pusėje yra neteisingas“. Kuris iš šių teiginių teisingas? Ar abu jie klaidingi? Teisiog tai žmogiškos logikos paradoksas. Tokio pobūdžio teiginių neįmanoma priskirti prie teisingų arba klaidingų nes jie yra paradoksalūs. Logiškai paaiškinti Dievo visagalybę yra neįmanoma, nes Dievas yra aukštesnis už žmogaus logiką.

Žinant žmogaus suvokimo silpnumą, atsakymas į aukščiau pateiktą klausimą yra paprastas ir panašus į tokį kurį Kristus pateikė savo dar neįtikėjusiems mokiniams, kai jie pasimetė dėl Jo posakio, kad kupranugariui lengviau pralysti pro adatos skylutę, nei turtingam patekti į dangaus karalystę. Jėzaus mokiniai, vadovaudamiesi žmogiška logika paklausė: „Tai, kas gi tada gali būti išgelbėtas“. Į tai Kristus atsakė Dieviškai: „Žmogui tai neįmanoma, o Dievui viskas įmanoma“ (Mt 19,23-26).

Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka

четверг, 1 июля 2010 г.

Kam to reikėjo ir kam tai naudinga?

Nutariau viešai apmastyti mano brolių Kristuje, kurie šiuo metu tvarko Viešpaties reikalus Lietuvoje, sprendimą neleisti įnešti Algirdo Mykolo Brazausko kūną į arkikatedrą.

Jis tik iš pirmo žvilgsnio yra nelogiškas. Reikia suprasti, kad mes tikintieji, kurie paskyrėme save Kristui, išliekame žmonėmis. Su savo silpnybėmis, požiūriais, nuodėmėmis ir pasaulio supratimo paskatintais motyvais. Šv.Augustinas yra pasakęs: „Mes krikščionys tai tie patys nusidėjėliai, tik priėmę Dievo malonę“.

Ir krikščionys ir nekrikštai yra tie patys žmonės nusidėjėliai, tik vieni nutarė atmesti Dievo malonę, kuri teikiama per Jo Sūnų Jėzų Kristų ir todėl gyvena savo kvailystėje, tuštybėje, rūpesčiuose ir prakeikime, o kiti nusidėjėliai priėmė Dievo malonę ir gyvena Dievo apsaugoje. Nei vieni nei kiti nėra geresni už kitus (žmogiškąją prasme). Tiesiog vieni nusidėjėliai priėmė teisingą sprendimą ir jie nuo to laiko neteisiami Dievo teismo, nes yra išteisinti malone.

Kristaus bažnyčia yra neišsemiamas malonės šaltinis, o mes esame tik žmonės, su savo silpnybėmis ir išskaičiavimais, todėl kartais žmogus pirmas patekęs prie To šaltinio nutaria (dėl vienokių arba kitokių priežasčių) nebeleisti kitų semtis Gyvojo vandens.

Šiuo metu Lietuvoje yra tiesiog masinis atgimimas Kristuje. Žmonės eina į bažnyčia, domisi, meldžiasi, skaito Šv.Raštą ir tai labai kertasi su ta šimtmečiais buvusia nuostata pasaulyje, kad Lietuviai tai tik užsispyrę pagonys, kuriuos reikia valdyti geležine lazda, nes jie vis viena neateis pas Dievą gera valia. Yra daug mano brolių Kristuje, kuriems tai nepatinka ir kurie stengiasi išlaikyti šimtmečiais besitęsiantį Status quo dėl Lietuvių (beviltiškų pagonių kuriuos reikia laikyti ant trumpo pavadėlio) padėties apibrėžimo. Kaip tai padaryti? Pagonys elgiasi tiesmukai, (todėl juos lengva valdyti), o Dievas savo sekėjams duoda išmintį ir supratimą, kuriuos mes būdami žmonėmis dažnai naudojam ne vien Dievo reikalams spręsti. Todėl siekiant išlaikyti esamą padėtį, reikia lyg tarp kitko sukelti krizę, įtampą ir išprovokuoti dalies tautos neapykantą. Žmonės, kuriuose verda pyktis dėl neteisingo, tautos vadovą paniekinančio sprendimo, visada elgiasi neapgalvotai. Iš čia prasideda visokie „masiniai“ katalikybės atsisakymai, perkūno šventyklos atstatymo iniciatyvos ir pan. Visa tai nepraeina nepastebimai pasaulio krikščionių akyse. Todėl išprovokavus tokias viešas neapykantos bažnyčiai akcijas, galima kankiniškai nudelbus akis ir iškėlus rankas pasakyti, na va matote su kokiu kontingentu mums tenka dirbti, jiems reikia dar labiau iš visų pusių užveržti veržles.

Dabar pagalvokime kam gi tai naudinga? Ar mūsų broliams Kristuje kilusiems iš Lietuvių? Argi jie sieks sukompromituoti pasaulio bažnyčios akyse savo tautą? Be abejo ne. Jie irgi žmonės ir visais būdais stengtųsi užglaistyti savo tautos galimus konfliktus. Bet kažkam čia Lietuvoje naudinga atskelti dalį tautos ir pasakyti „pasižiūrėkite kaip tik Lietuvis taip ir pagonis, maištininkas prieš bažnyčią“.

Pamenate dar visai neseniai buvo sakoma kataliku tikėjimas yra „polska viara“ (Lenkų tikėjimas). Jei tu įtikėjęs Lietuvis, tai tu turi tapti lenku. Visa Lietuvos katalikų bažnyčia laikėsi ant šio principo. Būtent todėl tiek „lenkų“ atsirado netgi Žemaitijoje. Įtikėjai Kristumi, sieki bažnyčios tarnystės ir prie bažnyčios esančių privilegijų, reiškia tapai lenku. Pamenu mama pasakojo, kad Žemaitijoje lenkuojančius vadindavo besiponavojančiais bernais.

Jeigu mūsų bažnyčios apačiose ta nuostata jau iš esmės baigia pasikeisti (nes yra daug savo tautą mylinčių tarnautojų), tai mūsų bažnyčios viršūnėje anaiptol ne. Vien tik ką reiškia besitęsiantis Vilniaus krašto lenkinimas per Lietuvišką Kristaus bažnyčią. Lyg bažnyčia Lietuviška, o lenkinimas tęsiasi toks pat, kaip ir Pilsudskio laikais. Neseniai mano sesuo įkalbėjo viena pažystama Vilniaus „lenkę“, nueiti į Lietuvių kalba vedamas mišias. Po mišių ji visa spindėjo, nes pagaliau SUPRATO apie ką kalbama. Kodėl mūsų broliai Kristuje, turintys Dievo įgaliojimą tvarkyti Jo bažnyčios reikalus Lietuvoje, taip užsispyrusiai proteguoja tą beprasmę erzelynę su lenkiškomis Mišiomis, kurios netgi nutautinti Lietuviai vis viena nesupranta? Nes jie nepriklauso mūsų tautai, jie yra iš kitos tautos. Kam naudinga buvo „lyg ir nesuprantamu sprendimu“ supjudyti visą tautą ir dalį jos pakelti maištui? Be abejo tiems kam Lietuvių tauta yra svetima pagonių žemė.

Ar dėl to mes turėtume kaltinti bažnyčia kaip visumą? Atsitokėkite, be abejo ne. Jei mūsų broliai Kristuje yra lenkuojantys bernai, tai čia yra tik jų asmeninė tragedija. Bet jei jie naudoja savo, (Kristaus jiems duotus) įgaliojimus asmeniniams, pasaulietiniams tikslams ir dėl to nužudo dalį Dievo ieškančių sielų.....Tuomet negerai. Baisu pakliūti į Gyvojo Dievo rankas.

Nuo senu senovės krikščionims yra žinomas principas „'Jis apakino jų akis ir sukietino jų širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi, ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau'. Neatsivertę Lietuviai yra ligoti ir pažeidžiami, todėl tampa atsivertusių priešininkų lengvu grobiu. Būtent todėl mūsų galingą valstybę ir jos žmones pasidalino atsivertę mūsų kaimynai.

Ką mums daryti? Visų pirmą ateiti pas Kristų su malda. Patikėkite Jis išgirs, jei kalbėsite su sudužusia širdimi ir atsisakysite kvailo išdidumo. O tada nusiraminti ir melstis už nusidėjėlius mūsų brolius, kurie savo asmeniniais tikslais pasinaudojo savo įgaliojimais. Jei tai būtų Kristaus šlovei, tuomet nebūtų jokių klausimų, bet ta erzelynė sukėlė papiktinimą tarp tų kurie ieško Kristaus. Ir tai padaryta vien tik tam, kad išlaikyti lenkišką Lietuvos katalikų bažnyčios valdymą. Kaip rašė apaštalas Paulius 'Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys'.

Ar reikia kaip nors smerkti taip besielgiančius. Be abejo ne, mes turime už juos melstis. Turime melstis už juos ir už savo tautą, nes tauta kuri netarnaus Dievui pražus.
O ką dar turime daryti su taip besielgiančiais savo broliais kurie yra tarnautojai ir kurie turi įgaliojimus bažnyčioje, kaip elgtis su jais? Į tai mums atsako apaštalas Paulius: „....tokį įsidėmėkite ir nebendraukite su juo, kad susigėstų. Nelaikykite jo priešu, bet įspėkite kaip brolį.“ Žiūrint į realijas, visų pirma iš tokių brolių rankų nereikia priimti jokių sakramentų, nei Komunijos, nei vesti Krikštytis vaikus, nei būti jo vedamose mišiose. Dievas mums įsteigė daug maldos namų ir pasamdė daug mūsų brolių tarnystei kurie turi teisę atlikti sakramentus, tiesiog palikite jį vienatvėje.

Jeigu kuris iš bažnyčios tarnautojų, tarnaudamas Lietuvoje, nemyli mūsų tautos (net jei jam paskirta kardinolo tarnystė) tas turi būti tiesiog ignoruojamas. Ir tai turi tapti visuotine praktika Lietuvoje.

p.s. Svarbiausia broliai, baikite kvailioti su tais maištais prieš Dievą, prieš Jį nepakovosi. Kristaus malonė yra neaprėpiama ir teikiama visiems kas pas Jį ateina, o jeigu kurie iš brolių jus piktina ir užsiima intrigomis arba bando išlaikyti kažkokias iliuzines valdžios pozicijas, tai tik jo asmeninė tragedija. Mes turime jį mylėti, melstis už jį, bet netoleruoti jo elgesio.

Su broliška meilę ir rūpesčiu
Vladimiras Troščenka