понедельник, 30 декабря 2019 г.

Парадоксы веры Христовой


Умирая - оживаешь,
Служа - властвуешь,
Раздавая всё - богатеешь
Проигрывая - торжествуешь

И на конец отказавшись от всего
Ты приобретаешь вечность ...

Senovinė Kazokų kalėdinė daina "Ščedrik", pasaulyje geriau žinoma kaip "Carol of the Bells"



воскресенье, 29 декабря 2019 г.

Скотская азбука



какая разница в понятиях
и пропасть в жизненной среде
где "аз" - начало мироздания
а "я" - ничтожная в конце

одно учение - человеку
другое - винтику в толпе
в одном, незаменимых нету
в другом, всё держится на мне

где аз, там аз за всё в ответе
где я - безликий коллектив
аз это жизнь всегда при свете
а я, в тени всеобщих перспектив

аз сам построил, заработал
и обездоленному дал
я, вечно жизнью недоволен,
в долгах и власть всегда ругал

в толпе незаменимых нету
там бабы нарожают вновь
а аз, по Божьему завету
храню для ближнего любовь

кто заменил, учение древних?
соборность в стадо превратил?
и хитро азбуку скотскую
в наших детишек загрузил...

пятница, 27 декабря 2019 г.

суббота, 7 декабря 2019 г.

"Знать как", это ...



"Знать как",
это не то же самое что "Научится как"
И "творить"
Это не тоже самое что "повторять" 

Народ живет в говне?





Однажды в Лондоне
Беседовал я с негром,
Рассказывал мне бедолага
О своих делах.
О том, как тяжело
Ему трудяге,
Живётся в Англицкой стране.

Поведал мне, как Африке родимой,
Красиво и уютно и тепло.
Но жизни нету там по той причине,
Что белые их грабят там давно.

"У нас в земле и нефти и алмазов
И золота огромные пласты.
Но всё это воруют, бело-гады
И неграм
За земли богатства
Они дают лишь жалкие гроши."

Дослушал я упрёки и рассказы,
О том, как мир не справедлив,
И задал лишь один вопрос бедняге
А пробовал ли он сии богатства откопать?

"Конечно нет!"- воскликнул оскорбившись,
"Ведь чтобы нефть иль золото копать,
Для этого нужны финансы,
И негде бедным неграм деньги взять."

"О да,"- сказал ему я тихо.
"Не только деньги, но ещё и ум.
Ведь там земля, что с неё толку?
Если не знаешь где и как копать.
А выкопав, куда всё денешь?
Как будешь сей продукт клиенту доставлять?
Ноу хау - знать как,
Намного то важнее, чем просто частью суши обладать."



п.с. Как же так: все есть в стране, А народ живет в говне?
       Кто живёт? Тот кто поёт? Байки про воров несёт.
       Мозги просто напряги, на чужое не смотри,
       А если жизнь твоя в говне, может дело то в тебе? 

воскресенье, 1 декабря 2019 г.

Дрессированный раб


 Если хочешь получит хорошую работу, учись прилежно. А если хочешь чтобы другие на тебя работали - не учись никогда...



Знание как точка
Чем меньше знаешь
Тем меньше вокруг
Тебя неведомого
Но вот ты узнал больше
Точка знаний увеличилась
Но увеличилась и граница неведомого
И так до бесконечности
Мудрые люди это знают
По этому и говорят:
"Я знаю что ничего не знаю"
А глупые? А они всю жизнь учатся
Называя это:
"Работать на перспективу"
Наивно надеясь на светлое будущее
Не понимая, что оно для них
Никогда не наступит.
Поэтому так и умирают дураками
Всю жизнь проработав на умных дядей.

Учение это всегда дрессировка животных
Для определенной цели.
Если бы собаки понимали речь
И умели бы читать
Им бы твердили:
"учение свет, учись песик
Если будешь хорошо учится
Будку хорошую получишь
И в миске собачьего корма
всегда будет хватать"

среда, 27 ноября 2019 г.

Глухота и слепота неизлечимы


Зачем глухому говорить
Описывая мудрость
Зачем слепого доводить
Показывая сущность

Не стоит жизнь свою губить
Для тех кто недостоин
Кто обезьяною рожден
И хочет быть спокоен

понедельник, 25 ноября 2019 г.

Diedų mokyklėlė





Žliaukčiodamas blūdo klumpes
Minta kokčiais padarais
Drimba stoja pasikasęs
Kūnas eina pagaugais
Neatgausi, koja slydus
Mirga marga atšvaitai
Žiburėliais pasitasęs
Nepasitiki draugais
Verkia, kriokdamas nabagas
Zyzia žvirblis po langais
Atsiklaupęs pries noragą
Purškia šiaudą jis nuodais

Lapai raštais nudygluoti
Anspaudų karalija
Žibaliniai atkoduoti
Graužia sąžinės skola
Virvės kūnais tabaloja
Muilu sutepta gija
Žemę raudonai nuklojo
Sumaišyta su ruda

Nesvarbu ... svarbu, kad balta
Greitai bus visa tauta.
Atsitempus tai kas šalta
Jau atpėdina žiema

Kraujas tyška ant kėdučių
Mokyklėlėse diedų
Kur jie mokosi suprasti
Kiek kainuoja du kart du.




p.s. Ar žmogus ar tik butybė
      Diedui tai nebesvarbu
      Jo galva, kaip ta puodynė
      Verda tūkstančius sriubu

Ką įdėsi tą išvirsi
Puodas tuščias visada
Jo vidus, ne jam priklauso
Jis tik išorė, buka.

четверг, 14 ноября 2019 г.

Залог почёта


Какой-то странный порошково серый снег
Кружит над головой в кровавых снах,
Потёртых мыслях, замусолиных словах
Не Ведаешь кому ты должен страх
Кому почёт, а кому деньги
Отвык, реальность потеряв ...
Иль променяв? на размышления тления
Ты вечность пузом проглотил
И афедроном испражнил, для удобрения
Того что не растёт и так
И лишь торчит как тот дурак
Для обозрения.
А чёрный грозный членоцвоз
Пред взором наших тайных грёз
Опять маячит,
И в жизни как ты не крути
Деньгами страсти оплати
Для них забвения. 

уныние



забыл я идеальным быть
забыл я всех вокруг любить
забыл бодрится и сиять
и добротой благоухать

а может вовсе не забыл?
скорей всего на всё забил
уныние та ещё мадам
с ней всё идёт там тара рам

кого в тюрьму, кого в забой
в дурдом, в больницу иль в запой
мадам работает с полна
и многим жизнь отобрала

уныние не приходит к нам
если твой ум закрыт к грехам
но вот ты сдал греху себя
уныние посетит тебя

четверг, 31 октября 2019 г.

Тест: ты умный иль дурак



Как определит ты умный иль дурак?
То очень просто:
Если ты думаешь что ты умён
Тогда увы, мой милый - ты дурак...

...

Стоя в молитве праведник сказал:
Спасибо Тебе Господи, что я никто.

А позади его ученики,
Услышали и тут же самый рьяный повторил:
-И я никто!
На что его коллеги и друзья немедля зашипели:
Вы видели какой гордец,
И он уж возомнил себя НИКЕМ. 

выбрал ЛЕНЬ





Решил я лень
В себе познать
Лишь по тому,
Что все советуют
Её изгнать.
И жизнь свою
Работой прославлять,
Копать, строгать
И вовремя вставать
Бежать, пахать
Обильно потом обтекать.

Наверное советчики правы,
Копать от сюда до обеда,
А после всё как было закопать,
Это всё нужные дела,
Ведь в форме мы должны
Поддерживать свои тела.

В работе мысли все чисты,
И глупости сквозь пот нам невидны,
Всё ясно и понятно,
Тут кучу взял туда с кидал,
Поел, поспал и снова встал,

Работа радость, смысл и цель.

Но всё-таки себе я выбрал ЛЕНЬ.

среда, 30 октября 2019 г.

Testas



Ar tu protingas ar kvailys
Ištirt save labai jau lengva,
Jei nematai jog tu kvailys
Tai reiškia proto nepakanka.

воскресенье, 27 октября 2019 г.

Одна натура

Что лизоблюд что остолоп
Одна у них двоих натура
От ненависти, власть один кленёт
Другой у ненавистной власти лижет.

По документам и по сути



жирный благородный кот
на помойке кости жрёт
не заботится урод
что подумает народ

суббота, 26 октября 2019 г.

беспредел


Забыл
Забил
Запил
Запел

пел, пил, ел, пел

И залетел

на высочайший беспредел

Без дел

И денег

На раздел

Которого я не жалел

Кому-то дал

И он вспотел

Без этих самых

Тёмных дел

Опять поел

И снова пел

Но нынче

Вовсе не влетел. 

Лишь пел, и пил, и вкусно ел ...

пятница, 25 октября 2019 г.

Петушиные стихи



Кукарекала мартышка
Подражала петуху
Он сейчас в зверином стане
Уважаемый гуру

Синтаксис у них особый
И грамматика сложна
Но прилежная мартышка
Будет луче петуха

Изучала обезьянка
Петушиные стихи
И сама не понимала
Как они ей далеки.

То что в тренде на сегодня
Завтра будет чепуха
Но мартышке не укажешь
Подражать она умна.

воскресенье, 20 октября 2019 г.

Neiškrapštomas žemdirbys




Iš kaimiečio žemdirbiuko,
Neatimsi traktoriuko,
Ir karvutės jis ne duos,
Tai duonelė jo šeimos.

O kuomet toksai kaimietis,
Tampa didelis miestietis,
Jo svajonė visada,
Vien tik valdiška vieta.

Kai valdžion jis įropoja,
Įkelia mėšluotą koją,
Tampa ūkiu jo vieta,
Derliaus/primilžio zona.

Šunys saugo tvarto drausmę,
Nepatinka? gausi bausmę,
Baubia melžiamos karvytės,
Mykia skerdžiamos avytės.

Sukas ūkis, turtus nešą,
Ne svarbu, kad ir po lašą,
Net vaikučiai gyvulių,
Pelną didina žmonių.

Tik viena bėda yra,
Gyvulių maža banda,
Bet priveš jau greit naujų
Bus melžimui gyvulių.

P.s. Kažkada vienoj šalį
      Ararato paunksnį
      Bandė vietiniai kaimiečiai
      Gyvuliais paverst kalniečius

      Bet kalniečiai ne banda
      Buvo ten drąsi šeima
      Jie parlamento narius
      Nusiuntė pas protėvius

дурак


Невероятное везение
Сопровождает дурака

Ты его в грязь
А он там злато
Находит чуть покопошась

Ты его дурня облапошил.
До нитки снял все с простака,
А он босяк, лишь этим ожил,
И стал богаче в два раза.

Он Ванька Встанька, неваляшка
С него как с гуся вся вода
И делать может он что хочет
Лишь умным правила, всегда

Ему дорогу уступают,
Вед он дурак, пускай идёт,
И всё ему всегда прощают
Ну что ты спросишь с дурака

Хоть умные всегда хохочут
Поглядывая на дурака,
Но в тоже время пашут днями,
Страдая ночью от ума.

пятница, 18 октября 2019 г.

суббота, 12 октября 2019 г.

Seimo kaimiečiui





Linksmosios kiaulaitės

Paūgėję buliai

Avinai ir ožkos,

Ilgisi tavęs.

Gyvulių šėrimas

Rimtas darbas profui

Kam seime tau trintis,

Gryžki į namus.

Silosas ir šienas,

Traktoriai/kombainai

Melžki, šerk ir sėklas,

Į žemelę mesk.

Dirbk tai kam sutvertas,

Kam kėdės laikaisi?

Na nejaugi duonai,

Neuždirbsi ten?

Jau gana pridirbai,

Mokesčiais apkrovei,

Ir bukais draudimais

Viską apstatei.

Tu galvijų ūkį,

Lietuvoj sukūrei,

Net vaikus, KAIMIETI,

PADAREI PREKE !!!

пятница, 11 октября 2019 г.

Ką tu padarei vardan Lietuvos?




  Daugelis likusių Lietuvoje, išvykusiems savo broliams meta kaltinimą "Mes likom ir kenčiam vardan Lietuvos, o ką jūs padarėte dėl jos?".

  Na dabar isivaizuokite situacija, žmogus moka gerai dirbti, bet jo aplinkoje įsigali vagių šaika. Jis dirba, stengiasi, laikosi  Kristaus vertybių (čia kaip pavyzdys), bet ji daugelis laiko kvailiu, nes jis atsisako kartu su kitais vagimis apiplėšinėti silpnesnius ir save apginti nesugebančius tautiečius. Be abejo toks žmogus su laiku tampa tuo ką apiplėšinėja (bankai, įvairios tikrintojų kontoros, komunalinių vagių šaikos, savivaldybių kontorėlės ir pan.).

  Neapsikentęs jis pasiima savo artimuosius ir išvažiuoja iš šalies. Išvykęs jis po kiek laiko pritampa sociume, kuriame vertinamas gerai dirbantis žmogus. Per kelis metus atkunta, praturtėja ir iš gailesčio, pradeda padėti tiems, kas gyvena vagiu ir niekšų valdomoje teritorijoje.

  Dabar atsakykite sau,  kuri iš šiu trijų žmonių grupių daugiau padarė gero LIETUVAI?

1. Tie kas valdo ir jau trisdešimt metų besarmatiškai apvaginėja savo tautiečius?

2. O gal tie kas vergiškai leidžiasi apvaginėjami?

3. O gal būtent tie, kas išlaiko save ir savo artimuosius, gyvendami savo sugebėjimais, o be to dar ir savo ubagaujančius tėvynėje tautiečius palaiko?

  Na bus dar tokie, kas pasakys "Mes bandome keisti situaciją" arba "Mes bent jau ką nors darome". Atsakysiu, visi tie "bent jau kažką darantys" daro tik iki tol, kol vagių šaika nepriima jų į savo tarpa. Tuomet kovotojas kardinaliai pasikeičia ir tampa lojaliu sistemos palaikytoju. Prisimentat "kovotoją" Julių Panką. Kiek buvo ugningų kovingų pasisakymų iki tol kol jam leido tapti trupinių nuo ponų stalo valgytoju Sodroje. 

понедельник, 7 октября 2019 г.

Irzlūs, aikštingi, besipešantys dėl visokių niekučių




Herodoto „Istorijoje“ yra aprašytas vienas istorinis įvykis:

Persų Medų valstybės Karalius Kyras okupavo galingą ir karingą karalystę Lydiją. Po mūšio Kyras dovanojo gyvybę Lydijos valdovui Krezui (560-546 m. pr. m. e.) ir paskyrė jį savo asmeniniu patarėju.
Lydijos vyrai buvo stiprūs, drąsūs, karingi ir kilmingi, todėl po kiek laiko Lydija sukilo bandydama nusimesti Persų Medų tironiją. Persai Medai numalšino sukilimą, o Kyras įsakė sunaikinti visus Lydijos vyrus.
Tuomet buvęs Lydijos valdovas Krezas paprašė Kyro paklausyti jo patarimo ir nežudyti Lydijos vyrų. Jis pasakė:

„Didysis Kyrai, man gaila savo tautos, todėl prašau palikti juos gyvus. O tam, kad jie daugiau nebesukiltų prieš tavo valdžią, tu tiesiog priversk šios šalies aukštuomenės šeimas atiduoti savo berniukus mokytis į teatralų, aktorių ir dainorėlių mokyklas. Labai greitai tie vyrai taps kaip moterys ir tu galėsi valdyti šią šalį amžinai.“

   Nuo Kyro laikų, visose okupuotose teritorijose, niekas nebenaikina aukštuomenės. Juos tiesiog techniškai paverčia skystakiaušiais moterąvyriais. Inteligentiškiais pupuliukais. Kaip ir visos moterys, moterąvyriai tampa irzlūs, aikštingi, besipešantys dėl visokių niekučių, pastoviai vienas kitą apkalbinėjantys ir ieškantys saugumo savo buičiai užtikrinti. Aišku periodiškai tie moteravyriai išsilaisvina iš juos valdžiusio tikro vyro (valstybės kuri nėra valdoma moterąvyrių), bet po kiek laiko, nebežinodami ką su tą laisvę daryti, išsirieję tarpusavyje, moterąvyriai ieško kitos tironijos galinčios užtikrinti jų moterąvyrišką buitį ir patogumus. Tokie moterąvyriai nevaldo savo šalies ir nesirūpina savo valstybę, jie tiesiog patologiškai pradeda bijoti savo tautos, todėl visaip nuo jos atsiriboja ir dreba tik dėl savo buities ir „elitinės“ padėties patogumų.

Jau kelis šimtus metų mūsų galinga valstybė yra okupuota svetimų tautų. Mums buvo suteikti keli šansai atgauti valdžią savo šaliai, bet mes nepasinaudojom. Moterąvyrių tapatybės įskiepytas bailumas davė savo.

Tokia yra gyvenimo realybė. Okupuotos valstybės prižiūrėtojai iš vietinio moterąvyiais paversto elito, paskiria administratorius ir vėliau labai akylai stebi, kad jie neišsilaisvintu iš savo moterąvyriškos tapatybės, o svarbiausia, kad būtų vykdoma teisinga administratorių (moterąvyrių) atranka. Jiems nustatomos griežtos ribos ir veiklos taisyklės.

Apsižvalgykite aplinkui, mūsų tauta savo šalies nevaldo. Mūsų moterąvyriai gyvena sau, pastoviai ieškodami užsienietiškų užtarėjų, o tauta gyvena sau, nešdama dvigubą lažą. Mes išlaikom savus moterąvyrius ir dar per užsienietiškus bankus ir įvairias kitas finansines struktūras vergaujam kitoms tautoms.

Lietuvos teritorija ir joje gyvenanti žmonių populiacija jau pora šimtų metų yra administruojama paskirtų administratorių, veikiančių pagal šios teritorijos valdovų (kas kart skirtingų) nustatytas administracines taisykles.

Administratorių administratoriaus Adamkaus aplinka, per žiniasklaidą džiūgavo, kad Lietuvoje kaip niekur kitur Europoje, pavyko atskirti administruotojus nuo visuomenės. T.y. Lietuvos teritorijoje gyvenančių žmonių įtaka mūsų šalį administruojančioms struktūros yra minimali, jeigu nepasakyti griežčiau – nulinė. Tai ilgos ir sudėtingos sisteminės pertvarkos rezultatas. Kiekvienoje ministerijoje sėdėjo (ir sėdi) dešimtys užsienio patarėjų ir koregavo (koreguoja) mūsų teisės aktus pagal jiems vieniems žinomą sistemą ir tikslus.

Be abejo čiabuviams neaiškinama visa sistema, kuri buvo (ir yra) dėliojama iš atskirų dalių. Šių svetimų tikslų įgyvendinimui įkinkytos čiabuvių administracijos struktūros, kurios sukurtos pagal užsieniečių nustatytus modelius. Mes neturime jokios įtakos ne tik teismams, teisėsaugai ir valstybės biurokratijai, bet mes neturime jokios įtakos netgi „šiukšlių surinkėjams“ – savivaldai. Visa mūsų valstybės struktūra tiesiog šaukte šaukia, kad tai okupuota teritorija, kurioje gyvena beteisiai čiabuviai, o juos administruoja okupantų paskirta administracija.

Bet kokio gero administratoriaus funkcija kuo tvarkingiau vykdyti nurodymus ir laikytis teisės aktų. Dažnai viešoje erdvėje girdime, kad tas arba kitas administratorius nevykdė vieno arba kito teisės akto reikalavimų. Būtent teisės aktų reikalavimų vykdymas arba ne, yra šio administratoriaus darbo vertinimo kriterijus. Pagal juos Jis yra arba pasmerkiamas arba išteisinamas.

Pagrindinis skirtumas tarp administratoriaus ir bendruomenės lyderio yra toks: Administratorius vadovaujasi įstatymo raide, bendruomenės lyderis žiūri esmės. Jei sekimas raide neša nuostolius bendruomenei, bendruomenės lyderis niekada ne seks raide. Administratoriui ne svarbu rezultatas, jam svarbu vykdyti raidę. Pridirbęs nesąmonių (sąmoningai arba ne) ir savo administruojamai bendruomenei pridaręs aibę nuostolių, administratorius visada šūkauja „vsio zakonno“ „kalta sistema“ ir būna išteisinamas. Jis puikiai žino jog bendruomenė neturi jokios įtakos jo postui. Bendruomenės lyderis po tokių dalykų nedelsiant prarastų pasitikėjimą ir valdžią.

Dar truputį istorijos. Senovės Romoje liaudį atstovavo konsulai kurie turėjo labai plačius įgaliojimus. Jie galėjo netgi sustabdyti Romos senato priimtų įstatymų galiojimą. Romoje įstatymai taip pat dažnai neatitikdavo visuomenės interesų. Matydami tai, liaudį atstovaujantys konsulai (kurių darbas priklausė nuo rezultatų, o ne nuo raidės laikymosi) neduodavo tokiam įstatymui teisinės apsaugos, todėl šios teisės turėtojas negalėdavo ją pasinaudoti. Tai buvo vadinama plika teise (Ius nudum).


   Tautos lyderiai skaudžiai pergyvena kai nebelieka žmonių jų šalyje, o administratoriai džiaugiasi, nes kuo mažiau žmonių, tuo mažiau problemų. Ar kas nors gali pasikeisti Lietuvoje? Mechaniškai ne. Jokios revoliucijos, maištai, slaptos pasipriešinimo organizacijos neduos jokios naudos. Prisiminkite Lydija, tai atves tik prie žiauraus maišto numalšinimo. Jei norime gerovės Lietuvai, reikia prisiminti Biblinę išmintį – „Visa valdžia nuo Dievo“. Kokie esame patys tokią valdžią ir gauname. Žmogaus tapatybę gali pakeisti tik Kristus. Jei keisimės patys, sekdami Kristumi ir pradėsime nuoširdžiai melstis už savo valdžią (kokia ji be būtų), patikėkite Kristus savų nepalieka, todėl Jis duos mums tokius lyderius ir vadovus (arba pakeis esamų esybę ir tapatybę) kurie valdys, o ne administruos Lietuvą.

суббота, 28 сентября 2019 г.

Kas yra Dievo tauta? Mozės mokymas


Fariziejai išplūdo Jėzaus išgydytą aklą gimusį žmogų: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai."


Štai Mozės mokymas:

 „Klausykite, dangūs! Aš kalbėsiu, žemė teišgirsta mano žodžius.
 Mano pamokymai kris kaip lietus, mano žodžiai kaip rasa, kaip lietaus srovės ant žolės ir kaip lašai ant želmenų.
 Aš skelbsiu Viešpaties vardą; atiduokite mūsų Dievui garbę!
 Jis yra Uola; tobuli Jo darbai, visi Jo keliai pilni teisybės. Dievas ištikimas, be jokios neteisybės, Jis teisus ir teisingas.
Jie sugedo ir nėra Jo vaikai dėl savo išsigimimo, nedora ir iškrypusi karta.
Argi taip atsilygini Viešpačiui, kvaila ir neišmintinga tauta?

Argi ne Jis tavo tėvas, kuris tave įsūnijo?

Argi ne Jis padarė ir įtvirtino tave?
Atsimink senąsias dienas, apsvarstyk praeitų kartų laikus; klausk savo tėvo, jis tau pasakys, savo senelių – jie tau papasakos.
Aukščiausiasis skyrė tautoms kraštus, dalino žmonių vaikams žemes ir nustatė tautoms sienas pagal Izraelio vaikų skaičių.
Viešpaties nuosavybė yra Jo tauta, Jokūbas – Jo paveldėjimo dalis.
Jis ją rado negyvenamų dykumų platybėje; globojo ir rūpinosi ja, saugojo kaip savo akį.
Kaip erelis moko skristi savo jauniklius, pats sklando virš lizdo ištiesęs savo sparnus ir neša juos ant savo sparnų

taip Viešpats vienas ją vedė; nebuvo su Juo jokio kito dievo.
Jis vedė ją žemės aukštumomis, maitino laukų vaisiais, davė medaus iš akmens ir aliejaus iš kietos uolos,
sviesto iš karvių, pieno iš avių, taukų iš ėriukų, Bašano avinų ir ožkų; gerų kviečių ir vyno iš vynuogių kraujo.
Nutukęs, suriebėjęs, sustorėjęs Ješurūnas paliko Dievą, savo Kūrėją, ir paniekino išgelbėjimo Uolą.
Svetimais dievais ir bjaurystėmis jie sukėlė Viešpaties rūstybę.
Jie aukojo demonams, ne Dievui, naujiems dievams, kurių jie nepažino, kurie ką tik pasirodė, kurių nebijojo jų tėvai.
Uolą, kuri tave pagimdė, tu paniekinai ir užmiršai Dievą, savo Kūrėją.
Viešpats tai matė ir bjaurėjosi jais, nes Jį supykdė Jo sūnūs ir dukterys.
Jis tarė: ‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą ir žiūrėsiu, koks bus jų galas. Tai yra sugedusi karta, neištikimi vaikai.
Jie sukėlė mano pavydą tuo, kas nėra dievai, supykdė mane savo tuštybėmis;

 Aš sukelsiu jų pavydą tuo, kas nėra tauta, supykdysiu neišmanančia tauta.
 Mano rūstybės ugnis užsidegė. Ji degins iki pragaro gelmių; ris žemę, jos vaisius ir kalnų pamatus.
Aš krausiu ant jų nelaimes ir šaudysiu į juos savo strėlėmis.
Jie bus varginami bado ir naikinami drugio bei baisiausio maro.

Siųsiu jiems plėšrius žvėris ir nuodingas gyvates.
Lauke juos naikins kardas, o viduje – siaubas, negailėdamas jaunų, senų nė kūdikių.
Aš būčiau sunaikinęs juos visiškai, net prisiminimą apie juos išdildęs iš žmonių atminties,
bet nedariau to, kad kartais jų priešai nesugalvotų sakyti, jog jie sunaikino juos, o ne Viešpats.
Tai neišmintingi žmonės, neturintys supratimo.
O, kad jie būtų išmintingi ir suprastų tai, ir numatytų, koks bus jų galas.
Kaip vienas galėtų vyti tūkstantį ir du persekioti dešimt tūkstančių, jeigu jų Uola nebūtų atsisakiusi jiems padėti ir Viešpats nebūtų nuo jų pasitraukęs?
Mūsų Uola nėra tokia, kaip jų uola, patys mūsų priešai tai liudija.
Tikrai jų vynmedis yra iš Sodomos ir Gomoros laukų. Jų vynuogės yra nuodingos ir vynuogių kekės karčios.
Jų vynas yra slibinų ir angių nuodai.
Visa tai laikoma mano užantspauduotame sandėlyje.
Mano atlyginimas ir kerštas, kai jų kojos paslys. Jų pražūties diena arti, greitai juos ištiks tai, kas jiems skirta’.
Viešpats teis savo tautą ir pasigailės savo tarnų, kai jų jėgos bus išsekusios.
Jis sakys: ‘Kur jų dievai, uola, kuria jie pasitikėjo?
Kur tie, kurie valgė jų aukų taukus ir gėrė jų aukų vyną? Tegul jie pakyla ir padeda jums.
Supraskite, kad Aš esu vienas ir šalia manęs nėra kito dievo. Aš užmušu ir atgaivinu, sužeidžiu ir gydau; ir niekas neišgelbės iš mano rankos.
Aš, pakėlęs ranką į dangų, sakau – Aš esu gyvas per amžius.
Aš išgaląsiu savo žibantį kardą ir teisiu. Atkeršysiu savo priešams ir atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia.
Mano strėlės pasigers nuo kraujo, o mano kardas ris mėsą, kraują užmuštųjų ir belaisvių, priešo vadų galvas’.
Džiaukitės, tautos, kartu su Jo tauta, nes Jis atkeršys už savo tarnų kraują, kerštu atlygins priešams ir pasigailės savo žemės ir savo žmonių“.

Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas.

Mozės mokymą Dievas užbaigė šiais žodžiais:

   "Kadangi judu nusikaltote man prie Meribos vandenų Cino dykumoje, Kadeše, ir neparodėte mano šventumo tarp izraelitų, tu matysi žemę, kurią duodu izraelitams, bet neįeisi į ją“ 

TAI GALIOJA IR MOZĖS MOKINIAMS KURIE NEKLAUSO MOZĖS IR ATMETA MESIJO - JĖZAUS KRISTAUS MOKYMĄ.

P.S.
Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą – mylima.

четверг, 12 сентября 2019 г.

Kas negerbia Marijos, tas neturi Kristaus.

  Jėzaus Kristaus Motina Marija, paprasta Izraelio tautos mergaitė, iš neturtingos šeimos, tapo labiausiai pagerbta žmonijos moterimi.

  Iš kartos į kartą pasaulio tautos kuria ir gieda Jai giesmes, taip nenumaldomai įvykdomas Žodis:

„Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas! (Lk 47-49)

Visagalis pasakė:
  ....žodis, išeinantis iš mano burnos: jisai nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu,
ir atliks, ko siųstas“. (Iz 55,11)

  Niekas negali atsilaikyti prieš Dievo Žodį, viskas ką perduoda mums Biblija įvyksta:

Rusų giesmė:

вторник, 10 сентября 2019 г.

Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!


  Prieš pat mirtį ant Kryžiaus, Žmogaus Sūnus sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani?, tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! 


  Mūsų Viešpats ir Karalius, Jėzus Kristus, mus perspėjo, kad Jis ir Jo Tėvas Dievas, Visagalis Dangaus ir Žemės Sutverėjas, yra VIENA. Jeigu mes matome Jį, mes matome ir Jo Tėvą, jeigu mes tikime Jį, tai mes tikime ir Jo Tėvu, Jeigu mes sekame Juo reiškia mes einame pas Dievą.


  Kadangi Dievas negali numirti, Jėzaus Kristaus Dieviškoji esybė, Jo Mylintis Tėvas esantis Jame, trumpam atsitraukė, nuo Savo Viengimio Sūnaus ir leido Jam įvykdyti tai kam Jis ir buvo atėjęs į šį pasaulį. Leido Jam numirti tikra mirtimi už mus, nuklydusius Dievo kūrinius, kuriuos Jis sukūrė su meilę, pagal Savo Atvaizdą ir Panašumą. Dievas matė ir kentė Savo Viengimio Sūnaus begalinį skausmą ir mirtį. Būtent dėl to skausmo ir viengimio Sūnaus mirties, Dievas atleido VISKĄ tiems, kas patikėjo, patiki ir patikės Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Jėzus Kristus savo kančios mirtimi išpirko visas mūsų kaltes, kuriomis mes nusikaltome, nusikalstame ir nusikalsime Dievui Tėvui. Jis už mus iškentėjo tai, kas buvo skirta mums patiems. Tai neįtikėtina dovana ir Dievo malonė, kuri suteikiama ne už nuopelnus, o dykai.


  Tie kas patiki Jėzumi Kristumi, nebeteisiami Dievo teismo, nes už juos jau sumokėta Jėzaus Kristaus, Žmogaus Sūnaus KRAUJU. Įtikėję, jie pereina tiesiogiai iš mirties į GYVENIMĄ. Tikrą gyvenimą, pilną Dievo malonės ir rūpesčio. O tie kas atmeta Jėzų Kristų, tie jau pasmerkti dėl savo netikėjimo.


  Tėvas prikėlė Savo Sūnų, lygiai taip pat Jis prikels ir mus, Jo Sūnaus sekėjus ir mokinius. Visiems kas patiki Jėzumi Kristumi, Jis suteikia galią tapti Dievo vaikais. Niekada nepamirškite to broliai ir šaukitės savo maldose Jėzaus Kristaus vardo, nes NEI VIENAS kas šauksis Dievo vardo ne bus sugėdintas ir NEI VIENO kuris ateis pas Jėzų Kristų, Jis ne atstums. 

воскресенье, 8 сентября 2019 г.

Lietuva

Sergu bepročių kliedesiais,

Dirbtinėm šypsenom, seilėtais sakiniais.

Sergu menkystų sukurta tvarka,
Praščiokų kultūra ir jų beskoniais kūriniais.

Sergu iš teisingumo besijuokiančiais teismais,
Nupušusiais rinkėjais ir mirštančiais kaimais.

Sergu veidmainiais prezidentais,
Bejėge vyriausybe, pedofiliniais klanais.

Sergu besočiais daktarais,
Žudikais piniguočiais, prokurorais neveiksniais.

Sergu žaliaisiais, raudonaisiais ir rudais,
Pajacų orgijom prasmirdusiais seimais.

Sergu valdininkijos metastazėm ir votim,
Mankurtiškų draudimų debesim.

Sergu kraujuojančiom žaizdom,
Nuo betvarkės į užsienį pabėgusiom šeimom.

Sergu našlaičių ašarom,
Pijokų smarve ir merdinčių senolių aimanom.


Sergu, vaikeliai, aš beviltiškai sergu,
Mirtis prie mano patalo palinkus,
Nebėr jėgų ir noro nebėra,
Nes aš - savų vaikų išniekinta mama

воскресенье, 1 сентября 2019 г.

Varlė pasiverčianti princu


.
Kaip jūs pavadintumėte žmones kurie šventai tiki pasaka apie tai, kad varlė gali pavirsti princu?

Turbūt atsakysite, kad tuo gali tikėti tik vaikai arba kvailiai. Tuomet leiskite paklausti kaip pavadinti 95 procentus mūsų „šviesuolių“ kurie neabejodami tiki tuo, jog varlės pavirsta princais? Maža to, jie ne tik patys tiki, bet dar ir visose mokyklose ir universitetuose bando tuo įtikinti mūsų vaikus.

Pasakysite nesąmonė, niekas tuo netiki, bet štai jums pavyzdys:

  Naujasis „fundamentalusis“ mokslas (gyvuojantis apie pora šimtų metų ),  visuose vadovėliuose ir moksliniuose tyrimuose įrodinėja, kad varlės virsta princais. Šiam savo vaikiškam įsitikinimui pagysti yra įdedamas vien tik magiškas užkeikimas, "per milijonus milijardus metų“.

Pasirodo, jeigu varlė greitai pavirsta princu, tuomet tai vadinama pasaka, o va jeigu varlė lėėėėtai, per milijonus ir milijardus metų virsta princu, tuomet tai jau vadinama „fundamentaliuoju mokslu“.

Kiekvienas turi laisvą pasirinkimą, ar tikėti pasakomis, ar tikėti Dievu. Dievu, kuris yra toks Didis, Galingas ir nesuvokiamas mūsų supratimui, jog galėjo vien tik vienu savo Žodžiu sukurti visą visatą ir viską kas Joje yra.

Kristus palikdamas savo mokinius pasakė:

'Tenebūgštauja jūsų širdys! Tikite Dievą - tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, būčiau jums pasakęs. Einu jums vietos paruošti. Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš. Kur Aš einu, jūs žinote, ir kelią jūs žinote'. (Jn 14,1-4)

Jei atsitrauki nuo gyvuliškų gyvenimo rūpesčių ir pažvelgi į dangų žvaigždėtą naktį, pradedi ne tik suprasti šiuos Viešpaties žodžius, bet juos netgi pajauti reginio didingume. Tikrai Didis yra Visatos Kūrėjas ir tikrai daug Jo namuose yra buveinių. Stovėdamas begalybės akivaizdoje tikrai susimąstai, ar verta aukoti amžinybę vien tam, kad patenkinti akimirkos gyvulišką aistrą godumui, garbėtroškai, išdidumui ar abejotinam malonumui?

вторник, 27 августа 2019 г.

Ką tikiesi gauti monotoniškai bambėdamas mintinai išmoktas frazes?



 Malda yra neįtikėtina Dievo mums duota dovana kuriai mes vis mažiau skiriame dėmesio. Ištirk save, kiek skiri laiko maldai kas dieną. Pusdienį? Kelias valandas? Valandą? O gal kelias minutes? O gal paskubomis atlikto kelių minučių ritualo kartojimą (bumbėjimą) įsivaizduoji kaip MALDĄ? Dievas yra ASMUO, o tu sukurtas pagal Jo atvaizdą ir panašumą. Dabar pagalvok, kaip tu reaguotum jei pas tave ateitu prašytojas ir monotoniniu balsu, paskubomis, bumbėtų vis tas pačias frazes? Bu bu bu, bu bu bu. Turbūt paliktum jį ramybėje tegu sau bumba vienas, nes tiesiog nesuprastum ko jis iš tavęs nori. Dievas žino ko mums REIKIA ir tuo mus aprūpina, o štai savo norus, baimes, prašymus mes kaip vaikai jam slapta išpasakojam, prašydami. Ar vaikas pas tave ateina ko nors prašyti monotoniškai bambėdamas mintinai išmoktas frazes, kurių turinys toli nuo jo širdies? Aišku ne, todėl Kristus ir mokė, kad jei netapsite kaip vaikai neįeisite į Dangaus karalystę.

  Visa ta pompastika, tobulumas ir blizgesys yra bedieviams klaidinti, kad žiūrėdami nematytų, o klausydami negirdėtų. O jūs broliai, kurie sekate Jėzumi Kristumi, visada prisiminkite ką sakė Viešpaties brolis Jokūbas: .... Daug gali KARŠTA teisiojo malda. Elijas buvo vargo žmogus kaip ir mes. Jis melste meldė, kad nelytų, ir nelijo žemėje trejus metus ir šešis mėnesius; ir jis vėl meldė, ir dangus davė lietaus, o žemė išželdino savo vaisių.

суббота, 24 августа 2019 г.

Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.


Jėzus Kristus perspėjo Savo tarnus:

„Bus taip, kaip atsitiko vienam žmogui, kuris, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo. Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. Taip pat kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.

Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą. Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: 'Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis'. Šeimininkas atsakė: 'Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!'  Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: 'Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du'. Šeimininkas tarė: 'Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!' Prisiartinęs tasai, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: 'Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo'. Šeimininkas jam atsakė: 'Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis.Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes.

Ten bus verksmas ir dantų griežimas“. (Mat 14-30)

Talentas, šiame palyginime, yra piniginis matas. Tais laikais galejo būti talentas aukso arba talentas sidabro. Jo svoris būdavo nuo 25 ik 50 kg. .

 Nėra nei vieno žmogaus pasaulyje kuris neturėtų kokio nors talento, bet dažniausiai šis talentas yra užkasamas į pasulietinio racionalumo, melo, pasaulietinio išsilavinimo, baimės, klaidingos tolerancijos, korektiškumo, mados, geismų ir kas svarbiausia TINGINYSTĖS duobę. Talentas esantis tavyje yra vertybė ir tai ne tavo nuosavybė, todėl elgtis su juo reikia atitinkamai. Kuomet ateis Kristus savo šlovėje, tu negalėsi pasiteisinti, jog nenaudojai savo talento, nes pasidavei pasaulietinei kvailystei, todėl jį užkasei ir dabar sakai: "še Viešpatie imkis kas tavo", po tokio atsakymo bus tik verksmas ir dantų griežimas.

Jei esi užkasęs savo talentą ir dabar gyveni beskonį gyvenimą kurio nekenti, bet dėl racionalių priežasčių (nesvarbu kokių) bijai ką nors keisti, bet tikrai nori, kad tas pasikeitimas įvyktu, tuomet užsidaryk savo kambarėlyje, atsiklaupk prieš Jėzų Kristų ir garsiai pasimelsk, kad Jis tau padėtu atkasti tavo talentą ir paleisti jį į apyvartą. Atiduok viską į Jo rankas ir tu tikrai labai greitai pamatysi jog tavo talentas bus paleistas į apyvartą ir tu iš jo gausi dideles palūkanas, kurias laikų pabaigoje galėsi atsinešti su savim pas Visatos Šeimininką ir būti Jo džiaugsme. 

вторник, 20 августа 2019 г.

Privalau kasdieną sau priminti: Nebūk per daug teisus nė per daug išmintingas; nepakenk pats sau. (Mok 7,16)




Skaitydamas Jobo knygą, visada mąsčiau – kodėl Dievas taip negailestingai pasielgė su savo tarnu Jobu? Juk jis toks geras ir teisingas, visada vykdė tai kas teisu ir nenukrypdavo nuo šviesos kelio.

Atsakymą kaip visada radau ne pas išmintingus ir didžiai mokytus teologus, o Biblijoje, nes Dievas per Savo Žodį kiekvienam iš mūsų duoda tobulą supratimą ir duoda jo tiek kiek mes esame pasiruošę tam kartui priimti. Ką gi sako Biblja:

Nebūk per daug teisus nė per daug išmintingas; nepakenk pats sau. (Mok 7,16)

Jei esi per daug teisus ir per daug išmintingas ir tą savyje jauti, žinok, kad esi papuolęs į baisiausią – puikybės (šėtonišką) nuodėmę. Jobo knyga mums aiškiai parodo, kad tariamo teisumo ir išminties savivoka yra niekas kitas kaip puikybė ir tai gali turėti labai skaudžių pasekmių save įsivaizdinusiam teisuoliui.

Skaitom ką kalbėjo Dievo vietoje pastatytas Barachielio sūnus Elichuvas, Buzitas iš Ramo giminės (Job 33 – 6). Šis jaunas vyras drąsiai nukirto trijų Jobo draugų kaltintojų nevykusius ir neteisius bandymus ginti Dievą savo supratimo rėmuose. Jis pasakė „Nesakykite, kad atsakėte išmintingai: 'Dievas jį įveiks, ne žmogus' (Job 32,13)

Elichus išdėstęs Jobui tai ką skatino jį Dievo Dvasia ir pamokė Jobą ką šis turi daryti:

Derėtų sakyti Dievui: 'Aš nusipelniau Tavo bausmės, ateityje nebenusikalsiu. Pamokyk mane, ko nežinau; jei nusikaltau, daugiau to nedarysiu'. (Job 34,31 – 32)

Jobas paklausė Elichaus ir nusižemino prieš Dievą, atgailauvo už savo puikybę (Job 42,1 – 6), todėl Dievas atkeičia viską. Jis pakeičia rūstybę Jobui dar didesniu palaiminimu ir dar nubaudžia nedorai bandžiusius Dievą ginti tris Jobo draugus.

p.s. Visada teisuoliškai puldami savo brolį (arba šiaip žmogų kurio jūs nelaikote broliu) prisiminkite, kad Dievas šališkumo nepalieka nenubausto: Ar kalbėsite nedorai už Dievą ir sakysite melą už Jį? Ar, būdami šališki, norite Dievą ginti? Ar bus gerai, kai Jis jus ištirs? Ar pasijuoksite iš Dievo kaip iš žmogaus? Jis jus tikrai sudraus, jei būsite užslėpę šališkumą. Ar Jo didybė jūsų negąsdins? Ar Jo baimė neapims jūsų? (Job 13,7 – 11)

понедельник, 19 августа 2019 г.

Aš noriu gailestingumo, o ne aukos.

Jėzus Kristus mus moko:

 Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos" (Mt 9,13).

  Nieko vertos tavo aukos jei esi negailestingas. Jei tavo Dievoieška ir pažinimas apsiriboja vien formaliu (stabmeldišku - nes visi stabmeldžiai formalistai) ritualų vykdymu. Visi mes Gyvojo Dievo sekėjai žinome, kad tikėjimas neturintis matomos formos (darbų) yra miręs, bet taip pat turime įsisamoninti, jog net geriausia forma (darbai) kuri neužpildyta tikėjimu Jėzumi Kristumi, tėra pabalinti kapai (veidmainystė), pilni mirusių kaulų ir bjaurasties.

  Prieš einant į bažnyčią, visada verta apsižvalgyti aplinkui. Ar tavo aplinkoje nėra apleistų ir pamirštų žmonių. Nesvarbu kokį gyvenimo būda jie sau pasirinko, nesvarbu kiek nuodėmių ar baisybių jie yra padarę. Dievas leidžia saulei šviesti ir blogiems ir geriems. Mūsų užduotis yra paprasta, parodyk meilę savo artimui, kurį matai akimis, apie kurį žinai jog jam yra blogai (visų pirma žmonai, vyrui, tėvams ir vaikams apie kuriuos gal būt pamiršai per savo darbus). Visada prisimink, jog negali sakyti jog myli Dievą kurio nematai, jei nemyli žmogaus kurį matai ir kuris yra šalia tavęs, nes būtent jis yra sukurtas pagal Visagalio Kūrėjo atvaizdą ir panašumą.

Ta proga siūlau paklausyti labai gilią ir įtaigią Svetlanos Kopylovos daina, apie mirštančią, visų palikta senolę:

четверг, 15 августа 2019 г.

Самая интеллектуально захватывающая Христианская проповедь (монолог), какую я слышал в своей жизни.




Europos sąjunga pasmerkta žlugti, nedarykite klaidos manydami jog bus kitaip.



Kuo skiriasi CCCP ir EU?

  Atsakau:

  Vien tik priemonių įgyvendinimo seka.

  Rytų "sojūzas" pradžioje jėga pajungdavo, atimdavo iš pajungiamųjų turtą (okupuojamieji tapdavo samdiniais), o vėliau keisdavo įstatymus ir integruodavo pavergtuosius į savo federalines struktūras, totaliai per žiniasklaidą plaudamas smegenis jog "vsio zakonno".

  Vakarų "sojūzas" pradžioje teletabiams per žiniasklaidą plauna smegenis, sukeldamas nenumaldoma norą ir siekį būti išprievartautiems (motyvaciją), toliau keičia pajungiamųjų įstatymus ir integruoja valstybes į savo struktūras, vėliau per "nepriklausomas" bankines įstaigas atima turtą (okupuojamiems paliekamos tik formalių administratorių funkcijos) ir pagaliau kai pavergtos valstybės susivokia kas vyksta ir pabando išsilaisvinti, vakarų "sojūzas" jėga priverčia jas paklusti (Vengrijos ir Lenkijos pavyzdžiai tik pradžia).

  Ten valdė komisarai ir čia valdo komisarai. Ten beveidė biurokratija buvo "lygesni gyvuliai" ir čia beveidė biurokratija "nusipelniusi gyventi geriau".

  Rytų "sojūzas" statė komunizmą, t.y. visuomenę neturinčią pinigų, taip pat ir vakarų "sojūzas" stato komunizmą (žaliajį), kuriame pinigai tėra virtualūs bankų kompiuterių skaičiukai, suteikiantys teisę lojaliems vergams į dalį materialinių vetybių. Priemonės skirtingos, bet tikslas bendras abiems "sojūzams", tai totali žmonių kontrolė. "Iš kiekvieno pagal sugebėjimus (kiek sugebės iš tavęs išspausti), kiekvienam pagal poreikius (pamename, kad lygesnių gyvulių poreikiai visada didesni)". Tam ir rytų ir vakarų "sojūzų" universitetai gamina kuo daugiau "autoritetingų" pasaulietinių zombių, kurie žino labai daug apie dalį (siaura specializacija), bet nieko nesuvokia apie visumą. Juk ką gali aklas "dramblio uodegos struktūros specialistas" pasakyti apie tai, kaip atrodo visas dramblys?

  Visi tie patys įrankiai tik skirtinga jų įgyvendinimo seka.



p.s. Nemanykitė, kad tai "labai išmintingi" vakariečiai sugriovė rytų "sojūzą". Imperijos neįmanoma sugriauti iki tol, kol ji nesugriauna savęs pati. Tai istorinė aksioma. Bedieviais pagrindais kuriami darinai neturi jokių perspektyvų, jų baigtis visada vienoda. O štai Dieviškais pagrindais tokių darinių ("sojūzų") nesukursi. Nes Jis draudžia statyti žmogiško išdidumo simbolį - Babilono bokštą ir įpareigoja mus gyventi broliškai, mylint artima kaip patį save. Ta struktūra ne išorinė, o Dvasinė. Tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas, neperleidžiant nei dalies atsakomybės niekam kitam išskyrus save patį.



Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.

среда, 24 июля 2019 г.

“Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. (Jn 6,35)



 

Krikščionys per visus amžius, nuo Mesijo gimimo dienos, dalinosi į ATEINANČIUS (kurie iki tol kol ateina pas Jėzų Kristų, niekuomet nebūna alkani) ir TIKINČIUS (kurie, kai tik nuoširdžiai patiki Jėzumi Kristumi, niekada ir nieko daugiau nebetrokšta). 


   Ateiti pas Kristų labai svarbu ir tai labai praktiška žiūrint iš gyvenimiškos (istorinės) patirties, nes atsitraukimas nuo Dievo visada atneša badą, nepriteklių ir netikrų dievukų garbinimą. (Prisiminkite amžinai pusalkanę, eilėse prie Vengriškų žirnelių besipjaunančią Sovietų Sąjungą arba pažvelkite į sulysusią ir savo storiems stabams ašarotai besilankstančia Šiaurės Korėją.) Bet dar svarbiau yra patikėti Jėzumi Kristumi. Būtent tie kas patiki, nustoja TROKŠTI. Patikėjus Mesijumi visi netikri troškimai praeina ir mus užplūsta neįtikėtina dvasinė ramybė, pasitikėjimas ir užtikrintumas. Iš mirties baimės ir neužtikrintumo mes pereiname į AMŽINAJĮ GYVENIMĄ.

 

    Gerai kai ateinate į Jėzaus įsteigtus namus, net jei tai yra vien tik iš praktinių sumetimų (pavyzdžiui juose tarnauti už atlygį), bet dar svarbiau yra PATIKĖTI Jėzumi Kristumi. Vien tik atėję pas Jėzų Kristų jūs, nors ir nustoję alkti vis vieną nenustojate trokšti. Todėl, kaip laiške Korintiečiams dėstė mano brolis Paulius, jei vis dar ko nors trokštate, tuomet ....karštai trokškite aukštesniųjų dovanų! Ir visgi rodau jums dar pranašesnį kelią. (1 Kor 12,31)

Skardžiuoju kūdikio riksmu,

Mesijas paskelbė naujieną,

Nuo šiol visai kitu būdu,

Skaičiuosite metus ir erą.


Silpnumas nuo dabar jėga,

Kvailystė - išminties šaltinis,

Vaikystė karaliauti pakviesta,

Puikybė sutrypta į nieką.


Galia, nuo šiol, yra kita.

Ji ėdžiose ramiai sau miega.

Tas kam priklauso visuma

Priklausomas dabar nuo pieno.


Visiems išminčiams ir kvailiams,

Nuo šiol suvokti reikia vieną.

Tik tas kas kūdikiu atgims,

Išvys IŠGELBĖJIMO DIENĄ.

понедельник, 22 июля 2019 г.

nenustojam rūpintis Dievo reikalais net ir dvasiškai paleistuvaujančiųjų tarpe




   Kristus Biblijoje Mokytojo (Koheleto) knygoje mus moko, kad „ Kartais apie kokį nors dalyką sakoma:

„Žiūrėk, tai šis tas nauja!“ Betgi tas dalykas jau buvo šimtmečiais prieš mus. Kaip dabar neatmenama buvusių dalykų, taip ateities dienomis būsiančių dalykų neatmins vėliau gyvensiantys žmonės.

Mes krikščionys turime dėkoti Dievui už Bibliją, kuri mums gali priminti kas gi buvo ankščiau. Būtent todėl mes esame Dievo palaiminti ir galime atsisakyti nenaudingų sprendimų.

Prieš kelis tūkstantmečius, teisėtas Izraelio karalius Rehabeamas, karaliaus Dovydo anūkas pradėjo karaliauti Izraeliui. Rehabeamas nuvyko į Sichemą, nes visas Izraelis buvo suėjęs į Sichemą paskelbti jį karaliumi. Tuomet vienas iš maištininkų prieš teisėtą valdžią, Jeroboamas ir visa Izraelio sueiga atėjo ir kalbėjo Rehabeamui: „Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą. Tad dabar palengvink savo tėvo kietą lažą ir jo uždėtąjį sunkų jungą, ir mes tau tarnausime.“ Rehabeamas atsakė jiems: „Eikite ir po trijų dienų sugrįžkite pas mane.“
Žmonėms nuėjus, karalius Rehabeamas tarėsi su seniūnais, tarnavusiais jo tėvui Saliamonui dar tam gyvam esant, sakydamas: „Kaip patariate šiems žmonėms atsakyti?“ Jie kalbėjo jam, tardami: „Jeigu šiandien būsi šios tautos tarnas ir jiems tarnausi, jeigu atsakysi jiems maloniais žodžiais, jie bus tavo tarnai amžinai.“ Rehabeamas seniūnų duoto patarimo nepaisė, bet tarėsi su jaunais vyrais, kurie buvo su juo augę ir dabar jam tarnavo. Jų klausė: „Ką patariate atsakyti tautai, kuri man sako: ‘Palengvink jungą, kurį mums uždėjo tavo tėvas’?“ Jauni vyrai, augę drauge su juo, atsakė jam: „Tautai, kuri tavęs prašo: ‘Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą, bet tu turi jį palengvinti’, ¬ privalai taip kalbėti: ‘Mano mažylis pirštas storesnis už mano tėvo juosmenį. Mano tėvas uždėjo jums sunkų jungą, o aš prie to jungo dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais.’“
Jeroboamas ir visi žmonės sugrįžo pas Rehabeamą trečią dieną kaip karalius buvo sakęs: „Sugrįžkite trečią dieną.“ Žmonėms karalius atsakė šiurkščiai, nepaisydamas patarimo, kurį jam buvo davę seniūnai. Sekdamas jaunųjų vyrų patarimu, jis tarė jiems: „Mano tėvas jūsų jungą padarė sunkų, o aš prie to jungo dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais.“ Karalius neišklausė žmonių.
Kai visas Izraelis pamatė, kad karalius nenori jų išklausyti, žmonės, karaliui atsakydami, tarė: „Kokia mums dalis Dovyde? Nėra paveldo Jesės sūnuje! Izraeli, į savo palapines! Dabar, Dovydai, rūpinkis savo namais!“

Nuo to laiko didžioji dalis Dievo tautos atsiskyrė nuo savo teisėto karaliaus ir nuėjo paskui maištininką. Jie tarnavo auksiniams veršiams ir jau niekuomet nebegrįžo pas savo karalių ir šventyklą.

Visai kitą padėtį mes matome Dievo tarno Samuelio pavyzdyje. Šis vyras valdė (teisė) Izraelio tautą, bet tauta nutarė tapti panaši į kitas aplinkines tautas ir paprašė paskirti jiems pasaulietį karalių. Samuelis formaliai žinodamas Dievo valią supyko, nes tauta elgias ne taip kaip jiems Dievo buvo paskirta, bet nuėjęs meldėsi ir Dievas jam atsakė: 'Klausyk tautos balso visame, ką jie tau sako. Juk ne tave jie atmetė, bet mane, kad jiems nekaraliaučiau. Taip jie elgėsi nuo tos dienos, kai juos išvedžiau iš Egipto, iki šios dienos. Jie palikdavo mane ir tarnaudavo kitiems dievams. Dabar jie ir tau daro tą patį.

Samuelis paklausė Dievo ir pasielgė ne formaliai (pagal raidę) bandydamas išlaikyti Dvasinės valdžios monopoliją, o pagal esamą padėtį (Dvasią) išlaikydamas rimtį tautoje.

Mes esame krikščionys, todėl turime tokią laisvę elgtis ne pagal formą (tai stabmeldžių dalia), mes elgiamės pagal Dvasią ir esame Jos vedami. Todėl mūsų nesaisto jokie pasaulietiniai požiūriai, kaip tad gėda, pažeminimas, nusivylimas ar nusižeminimas. Nusižeminti prieš tautos valią bijo tik stabmeldžiai ir todėl žlunga. Mes gi, apgailestaudami dėl požiūrių nesupratimo ar žmonių silpnumo nenustojam rūpintis Dievo reikalais net ir dvasiškai paleistuvaujančiųjų tarpe.

пятница, 19 июля 2019 г.

Kada Biblijos raidė ŽUDO?



Skaitant Šv.Raštą, žmogus gali būti tik dviejose būsenose:

1) Aklumas. Biblija moko, kad žiūrėdami nematys ir klausydami nesupras. Jokie išsilavinimai, mokymai, paaiškinimai nieko nepadės.

2) Bendravimas. Kristus atveria protą Raštams suprasti. Tada Biblija pradeda su tavimi kalbėti. Tu maldoje kreipiesi į Dievą Jėzaus Kristaus vardu ir atsiverti Bibliją skaitymui. Dievas, Biblijos pagalba, atsako tau. Nors ir šimtą kartų skaitytum tas pačias eilutes, po maldos ir klausimo, jos tau atvers vis kitą supratimą, atsakant į tavo užduotą klausimą šioje konkrečioje situacijoje. Kiekvieną kartą į savo klausimą tu gausi konkretų atsakymą. Būtent todėl mokyti Dievo Žodžio ir yra neįmanoma, nes jis netelpa į mokymo ir supratimo rėmus Jis Gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją.

Svarbu žinoti, kad Apaštalas Paulius mus perspėjo:

"Bet bijau, kad kaip gyvatė savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nesugestų be paprastumo Kristuje." (2 Kor 11,3)

Todėl būkite atidūs su tais kas bandys jus mokyti Dievo Žodžio. Jo išmokyti neįmanoma. Jį galima tik skelbti, o po to dalintis savo asmenine patirtimi ir padrąsinimais. Tik Kristus gali atverti protą Raštams suprasti, visa kita tėra saviapgaulė ir žmogiškos išminties sekimas.


Labai nuoširdžiai noriu perspėti, kad be Kristaus, spausdinta Biblijos raidė ŽUDO.

Tik su Kristumi, Šventoji Dvasia atgaivina spausdintą Biblijos raidę ir teikia gyvybę skaitančiam.

Todėl prieš atsiverčiant Bibliją geriau tiesiog pasimelskite tokia trumpa malda:

„Jėzau Kristau Dievo Sūnau, mano Viešpatie, prašau atleisk man mano nuodėmes, būk gailestingas man nusidėjėliui ir iš Savo malonės atgaivink mane Savo Žodyje. Tegul Dievo Žodis atėjęs į mane, duoda Tau patinkančius vaisius. Tegul Tavo Valia būna mano gyvenime."

Jei nuoširdžiai pasimelsite, tikėkite, Kristus tikrai išgirs ir Biblija pradės su jums kalbėti. Aš ne juokauju. 

четверг, 18 июля 2019 г.

Atgailauti reiškia verkti? Ar džiaugtis?



Nuo senų laikų vienuolių knygose yra pasakojimas apie du vienuolius, kurie nuėjo su reikalais į miestą ir ten juos sugundė paleistuvės.

Grįžę į vienuolyną jie atgailavo ir senolių taryba, pasitaisymui ir nuodėmės apverkimui, paskyrė jiems tam tikrą laiką būti savo kambariuose, be jokio bendravimo, vien tik maldose.

Kai praėjo paskirtas laikas, abu nusidėjėliai išėjo iš savo kambarių. Vienas iš jų buvo išbalęs, jo akys buvo raudonos nuo ašarų. Kitas – džiaugsmingas ir be jokių ašarų žymių.

Broliai paklausė pirmojo:

- Ką tu darei visą šį laiką?
- Verkiau ir prašiau Viešpaties atleisti man šią nuodėmę.

Paskiau paklausė antrojo:

- O tu ką darei?
- Džiaugiausi ir dėkojau Dievui už tai, kad Jis atleido man mano nuodėmę ir leido grįžti į vienuolio gyvenimą.

Senoliai pasitarė ir nusprendė, kad abu keliai yra geri.

Būtent šie du vienuoliai atspindi tikrosios krikščionybės atgailos nuotaikas.

Lenkai rusiškai šovina Viešpatį (Sobór metropolitalny Świętej Równej Apostołom Marii Magdaleny w Warszawie)



среда, 17 июля 2019 г.

Drungni krikščionys

  404 m. po Kristaus.

   Nors Romos imperija jau šimtą metų oficialiai buvo vadinama krikščioniška valstybė, bet gladiatorių mūšių niekaip nepavyko sustabdyti. Tai buvo suvokiama, kaip Romos tapatybė ir kultūros dalis.

   Geri krikščionys, matydami žudynes, tylėjo. Juk svarbu, kad jų neliečia ir leidžia ramiai garbinti Dievą. Daugelis ramino save posakiu „Kas Ciesoriaus atiduokite Ciesoriui, kas Dievo Dievui“.

  Bet tuo metu iš Rytų į Romą atėjo vienas krikščionių vienuolis Telemachas. Jis užėjo į amfiteatrą ir per patį gladiatorių kovos įkarštį, kai negailestingai buvo žudomi žmonės, o pašėlusi minia skandavo „mirtis“, drąsus krikščionis įšoko į kovos ringą ir sušuko žmonėms, kad jie liautųsi ir sustabdytų tą beprotybę.

  Kraujo ištroškusi minia ir gladiatoriai užmušė Vienuolį. Jį nudūrė ir užmėtė akmenimis.

   Tragiška žūtis. Telemachas mirė kankinio mirtimi ir nukeliavo pas Viešpatį. Bet būtent ši vienuolio Telemacho žūties diena, tapo pabaigos pradžia, gladiatorių kovoms Romos imperijoje.

   Tuomet kai žmonės susivokė, ką jie pridirbo nužudę vienuolį ir žinia apie įvykį atėjo iki Imperatoriaus, buvo išleistas įsakymas draudžiantis gladiatorių kovas visoje Romos imperijoje.

   Būtent taip, vieno Kristumi sekančio žmogaus įsikišimas į valstybės politiką, nutraukė daugelį amžių vykusias ir kaip norma priimamas kraugeriškas žaidynes.

    Kristus išeidamas pasakė: 'Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. (Mt 5,13)

   Aš mačiau labai daug krikščioniškų bendruomenių. Dar daugiau peržiūrėjau krikščioniškų doktrinų ir mokymų, kurie dabar yra gajūs pasaulyje. Galiu pasakyti, kad beveik visos bažnytinės organizacijos labai turtingos ir savimi patenkintos. Ramiai šlovina Dievą, rengia įvairius „evangelizacinius“ vakarėlius, išvykas, padeda vargšams ir stokojantiems. Tikėjimo lyderiai važinėja puikiomis mašinomis, gyvena geriausiose apartamentuose, skraido biznio klase arba nuosavais lėktuvais. Bažnyčių pastatai visada yra geriausiose vietose, o tarnautojai viskuo aprūpinti. Tai normalu, nes Dievas laimina savo žmones. Bet man kyla klausimas, o kur dingo Telemachai?

   Biblija pateikia Laodikėjos bažnyčios pavyzdį ir Kristaus atsiliepimą apie ją: „'Laodikėjos bažnyčios angelui rašyk: 'Tai skelbia Amen, ištikimasis ir tikrasis Liudytojas, Dievo kūrinijos pradžia. Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: 'Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia', - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk! Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. (Apr 3,14-20)

   Apsižvalgykite, ar ne laikas atsibusti ir atgailauti dėl savo drungnumo? Juk blogis tarpsta ir bujoja ten, kur geri žmonės nustoja veikti. Krikščionių ginklas ne kalavijas, mūsų ginklas Žodis. Žodis kuris yra aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Atmeskite netikrą drovumą, korektiškumą ir tariamą nusižeminimą. Paimkite į rankas mūsų Viešpaties Žodį ir kovokite gerą kovą. Nekreipkite dėmesio į materialinėmis gėrybėmis pasitikinčių ataušėlių ir drungnuolių kritiką, bet prisiminkite Apaštalą Paulių kuri mokė: skelbk žodį, veik laiku ir ne laiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir pamokymu. Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms.

  Nebijokite ir savo diskusijose neglostykite užsispyrėlių ir kvailų ateistų. Kalboje nežaiskite pagal jų taisykles, bet visada vadovaukitės Krikščionišku mokymu, kuris sako, - „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti.“  Visuomet savo kalboje rodykite jų tikrąjį veidą, nors tai ir atrodys nekorektiška, netaktiška ar stačiokiška. Tos savokos jums negalioja, nes tai pasaulietinės stabmeldystės forma.

   Kristus pasakė, - Aš nugalėjau pasaulį. Todėl mes, Jo mokiniai, esame nugalėtojų gretose.

   Telemachas į gladiatorių areną įšoko ne su kalaviju, o su Žodžiu kuris atvėrė žmonėms akis į tai, ką jie iš tiesų daro.

   Tiesa visada būna skaudi, bet tik ji gali išlaisvinti melo vergijoje esančius žmones. Tiesa nepripažįsta kompromisų, nes kompromisas tai atsisakymas dalies tiesos, o dalinė tiesa tai jau nebe tiesa, tai melas kuris yra dar baisesnis, nes yra labai panašus į tiesą.

   Be to, prisiminkite, kad net jeigu mes žūsime, mes nieko neprarandame, nes mūsų tėvynė danguje, o čia mes esame tik svečiai. Kas bedieviams yra praradimas, tas mums yra pergalė.

   Jeigu Dievas su mumis tai kas gi prieš mus?

воскресенье, 14 июля 2019 г.

Beždžioniauk stropiau vaikeli, kaip vat tie dėdės daro, tada ir narvą švarų turėsi ir paėsti laiku įmes


Ar jums ne keista, kad dabartiniai mokslininkai t.y. mūsų „planetos smegenys“, dalies žmonijos viltis ir autoritetai, beveik sutartinai kildina save iš beždžionių ir niekina Dievo kūrybos tikėjimą. Visi mūsų vadovėliai perpildyti pasakojimais kaip beždžionės po truputį tobulėjo, tiesino stuburą ir pagaliau, tapo „mąstančiomis beždžionėmis“ (homo sapiensais) t.y. pradėjo valdyti pasaulį. Kadangi jie taip save vadina, tai ir aš nenusikalsiu toliau tekste vadindamas bedievius taip, kaip jie patys save įvardina, t.y. tiesiog protingomis beždžionėmis arba, kad būtų paprasčiau beždžionėmis.

Jūs manote dabartiniai universitetai ir kitos mokymo įstaigos suteikia išminties pažinimą, pakelia žmogų iš tamsybės į šviesybę? Juokaujate. Ten iš žmonių gamina beždžiones. Nustato joms dresūros programas, atrenka labiausiai pasiduodančias dresūrai (perspektyvias), jas ilgai ir kryptingai dresiruoja, o už paklusnumą suteikia, pora niekučių (tuščius titulus, porą gražiai atrodančių popiergalių) paėsti ir narvą. Labiau išdresiruotos beždžionės turi geresnius narvus ir pašarą, kitos prastesnius. Bet viena pas visas beždžiones gyvenime yra vienoda, jos neturi pasirinkimo laisvės ir negali priimti savarankiškų sprendimų. Ko jas išmoko zoologijos sode (universitete) taip jos ir elgiasi, priešingu atveju prarastų blizgučius, pašarą ir narvą.

Beždžionės gali būti gudrios (kai kurios netgi labai), drausmingos, inteligentiškos, originalios, stropios, atsargios, meilios ir netgi protingos. Viskas lyg ir taip pat kaip ir pas žmogų, sukurtą pagal Dievo Atvaizdą ir panašumą, bet vienintelio išskirtinio žmogaus požymio beždžionei pritaikyti neįmanoma. Tas požymis yra išmintis. Kodėl beždžionės jos neturi? Nes išmintis yra Dievo Dvasios antspaudas Savo vaikams.
Išmintis ir beždžionė (kaip ir bet koks kitas galvijas) tai du nesuderinami dalykai. Nubeždžioniauti žiūrint į žmogų galima bet ką, išskyrus išmintį. Tik išmintis suteikia galimybę kūrybai. Aš čia nekalbu apie tas iškreiptas beždžioniavimo grimasas, kurias šiuolaikiniai „kūrikai“ kažkodėl vadina „kūryba“. Beždžionių keverzonės, dainuškos, teplionės, konstravonės, organizavonės, politikavonės, mokslavonės, teisėjavonės ir sapalionės turi vieną labai aiškų bruožą, tai įvairių beždžioniavimų samplaika, kuri neturi nei esmės, nei tikslo nei prasmės (labai geras tokios samplaikos pavyzdys tai gausios, brangios ir kas kart kitokios mūsų valstybės ateities strategijos).

Mūsuose labiausiai išsiskiriantis, gerai dresiruotos beždžionės bruožas yra posakiai „o ką pasakys užsieniečiai?“, arba kitas „o štai estai nusibeždžioniavo pas save pirmi kažką, reiškia ir mes taip turime elgtis (beždžioniauti)“, ir dar „nereikia išradinėti dviračio kuris jau išrastas“ ir pan.. Taip beždžionės ir vaikus savo moko, beždžioniauk stropiau vaikeli, kaip vat tie dėdės daro, tada ir narvą švarų turėsi ir paėsti laiku įmes.

Žmogus išmintingai stebėdamas aplinką niekada neperima aklai visko ką mato (nebeždžioniauja), o protinga ir stropi beždžionė viską daro lygiai taip pat kaip mato pas kitus, todėl pastoviai papuola į bėdas. Kai prasideda bėdos, beždžionės niekada nesiteisina. Juk jos geriausiame Lietuvos arba pasaulio zoologijos sode (universitete) gavo dresūrą ir popiergaliai pas jas geriausio dresuotojo parašu padabinti. Kadangi pas beždžiones niekada nieko doro nesigauna padaryti, jos pradeda vaitot, - „mūsų tautos mentalitetas ne toks“, „mūsų tauta dar nedaugo iki vakarietiškų beždžionių lygio“, „kalta ne beždžionė, kalta sistema“ ir pan.

Prašvietos laikotarpio priešaušryje (beždžionių įsigalėjimo pradžioje) Venecijos plikbajoris Kazanova savo memuaruose dalinosi įspūdžiais iš Jekaterinos dvaro. Vienas iš įspūdžių buvo Rusijos imperijos aukštuomenės filosofinis disputas (išminties meilės-pažinimo pokalbiai). Jis stebėjosi tuo, kad visas disputas vyko Voltero sapalionių pagrindu. Tie kas vaizdavosi esąs apsišvytines, kildino savo pažinimą iš Voltero, darė iš jo minčių išvadas, apibendrinimus, tų išvadų pagrindu formavo savo pasaulėžiūrą ir derino sprendimus. Pasileidėlis Kazanova nesuprato, kodėl dvariškiai ir pati Jekaterina visiškai nekreipė dėmesio į gylį t.y. iš kur Volteras ėmė savo minčių apibendrinimus ir ar tie žmogaus apibendrinimai nebuvo tiesiog klaidingi. Kazanova rašė, kad Voltero samprotavimai buvo priimami kaip išbaigtoji esmė, pamatas tolesnei pasaulėžiūrai, nuo kurios buvo pradėta statyti nauja samprata.

Manau, šie Voltero minčių padėti pamatai ir ant jų pradėta statyti visko kas užsienietiška beždžioniavimo filosofija, galu gale ir atvedė Rusiją į baisią tragediją. Biblija moko: Taip sako Viešpats: 'Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko kūną savo stiprybe, kurio širdis nutolsta nuo Viešpaties“ ir „Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis yra Viešpats!“. Atsitraukė Rusai nuo Dievo jiems duotos stačiatikybės, pradėjo beždžioniauti užsienietiškų plevėsų fantazijas ir vizijas ir ... žlugo. Abejoju ar dabartinė Rusija dar atsigaus, nes vakariečių beždžioniavimas Rusijoje, yra tiesiog totalus visose gyvenimo srityse.

Vienas išmintingas žmogus žemaitis, mano mamos tėviškėje, pasakė įdomią mintį:

„Ar žinai Vladai, kaip iš mūsų kaimo siųsdavo į mokslus vaikus? Pamatydavo, kad vaikutis niekam tikęs, nesugeba elementarių dalykų padaryti, o juk savas vaikas, gaila nors ir netikša. Kur jį dėti? Į mokslus jį, ten vis vieną duonai ir vandeniui užsitarnaus. Ankščiau kol tų netikšų buvo mažai, žmonės juos galėdavo be vargo maitinti, bet dabar jų priviso devynios galybės ir taip mums ant sprando užsėdo, kad kvėpuoti nebėra kaip.“

Net pasimečiau, kaip paprastas kaimo žmogus aiškiai, išmintingai ir paprastai išdėstė parazituojančių beždžionių populiacijos augimo vieną iš priežasčių. Kuo toliau tuo tų beždžionių (specialistų) daugiau ir joms visoms reikia ėsti. Beždžionės gudrios todėl labai greitai susigaudo kaip ėdalo sau ir savo palikuonims susiorganizuoti. Pastebėjo padarai, kad nuo Dievo atsitraukusi žmonija paniškai bijo ligų, ir čia pat prasidėjo, kiaulių, varnų, sliekų gripo epidemijos pavojai. Negudrus ėjimas o ėdalas (pinigai) krenta kaip gausus bananų derlius beždžionėms nieko neveikiant. Beždžionėms nesvarbu prie ko tai atves tuos ką jie valdo, svarbu, kad pačioms ėdalo būtų daugiau.

Lietuvos beždžionės taip pat nesnaudžia ir godžiu gudrumu nedaug nuo savo užsienietiškų gentainių atsilieka. Pristeigė parkų, draustinių, visokių ribojimų ir normatyvų, licenzijų ir reglamentavimų. Prie kiekvienos beždžioniškos veiklos daug jų minta, storėja ir savo populiaciją gausina. Lietuvoje žmogus, be beždžionės leidimo, net pavėsinės savo nuosavoje žemėje pasistatyti negali. Džiūgauja beždžionės, kad žmonės tapo tokie kvaili ir atsitraukdami nuo Kristaus, leidžiasi beždžionių valdomi.

Kodėl pas vakarietiškas beždžiones vis dar šis bei tas gaunasi? Nes jų gaujos vadai turėjo galimybę mokytis iš žmonių esančių bažnyčioje. Jos ankščiau taip pat beždžioniavo žmonių elgesį prisimesdamos jog garbina Kristų, bet vėliau pagalvojo, kad jos sugebės pačios išsiversti. Pradėjo mokyti (veisti) tokių pačių protingų beždžionių gaujas visame pasaulyje. Jos vaikšto pasipūtusios, vaizduojančios jog viską supranta ir žino, manosi atnešusios pasauliui šviesą ir gerovę net nesuvokdamos, kad jų beždžioniavaldžios vaisius bus totalus visų juos sekančių ir jų valdžiai pasiduodančių žlugimas.

Žmonijos padėti galima apžvelgti vienos šeimos pavyzdžiu. Tėvai taupiai ir išmintingai gyvendami sukaupė turtą ir paliko jį savo berazūmiams vaikams. Tie kvaileliai pradeda elgtis palaidžiai ir švaistyti visą turtą. Pradžioje (porą metų) jie atrodo protingi ir turtingi, niekina tėvus kurie jų manymu „nemokėjo gyventi“, bet po kiek laiko realybė smogia negailestingai ir tokie „protinguoliai“ vaikšto po konteinerius ieškodami iš ko pramisti. Tas pats ir su žmonija. Tūkstantmečiais kaupta išmintis ir sugebėjimas gyventi Dievo akivaizdoje iššvaistomas per porą šimtų metų. Jeigu blaiviai pasižiūrėtumėte į tai kaip beždžionės elgiasi, jūs suvoktumėte, kad tai niekas kitas, kaip degradacija. Savęs ir jiems pavaldžių žmonių naikinimas vardan nieko, vardan savo beždžioniškų įsivaizdavimų ir kas svarbiausia ėdalo (pinigų) gausos.


 Viskas vyksta taip, kaip moko Biblija. Apaštalas Petras kalbėjo: ‚Pirmiausia žinokite, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, gyvenantys savo geiduliais ir kalbantys: 'Kur Jo atėjimo pažadas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios'. Mat jiems, to norintiems, yra paslėpta, kad nuo seno buvo dangūs ir žemė, iš vandens ir per vandenį sutvarkyta Dievo žodžiu. Todėl ir ano meto pasaulis žuvo, vandeniu užtvindytas. O dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu palaikomi ugniai, saugomi teismo dienai ir bedievių žmonių žuvimui.“
Kiekvienas iš mūsų turi laisvą pasirinkimą ar pasitikėti Kristumi, ar protingomis beždžionėmis. Reikia žinoti tik vieną, kad nei vienas žmogus neturi išminties, ją turi tik Dievas. Jis yra išminties besąlyginis Savininkas, todėl kaip Savininkas, Jis jos atseikėja (paskolina) Savo žmonėms tiek kiek Pats nusprendžia. Nei vienas iš žmonių negali savintis išminties, lyg tai būtų jo asmeninis nuopelnas ar pasiekimas. Tai yra dovana, už kurią žmogus turi būti dėkingas. Taip pat Dievo tiesa yra ta, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti šią dovaną nemokamai ir neužtarnautai. Žmogui suteikta laisva ir nevaržoma teisę pasirinkti savo gyvenime ar pamėgdžioti beždžiones ir mėgautis jų abejotina draugija, ar atmetus kvailystę ateiti pas Kristų. Jis tavęs laukia ir tiktai Jo draugijoje tu būsi žmogumi, žmogumi kuris sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Žmogumi kuris turi Kristaus malonę išmintį ir Jo rūpestį visais tavo reikalais.

четверг, 11 июля 2019 г.

среда, 10 июля 2019 г.

Žmogaus neįmanoma išmokyti trijų dalykų: tikėjimo, išminties ir kūrybos



   Iš istorijos žinome labai pamokantį pavyzdį. „Titaniko“ laivą statė ir jį vairavo išsilavinę, diplomuoti profesionalai, o Norjaus arką statė neišprusę kaimiečiai, neturėdami jokių brėžinių ir išsilavinimo, pasitikėdami tik Dievo duota malone. Ar pamenate, kuris iš šių laivų pasiekė tikslą?

  Visa pasaulio istorija mus moko, kad tautos, valstybės, taip pat ir kiekvieno paskiro žmogaus galia yra ne turto gausoje, fizinėje (kiekybinėje) galioje, naujausiose technologijose, moksle, sistemose ar struktūrose o... paprastame atsitiktinume. Hitleris buvo tik už poros savaičių nuo atominio ginklo sukūrimo: jis turėjo raketas trūko, tik pačios bombos. Atsitiktinumas, kad jam pritrūko tiek mažai (poros savaičių) ir jis tikrai būtų laimėjęs karą. Turtingiausias ir išmintingiausias pasaulio karalius Saliamonas mokytojo knygoje pasakė: „Aš pastebėjau pasaulyje, kad lenktynes laimi ne greitieji, karus ne drąsieji, duonos turi ne išmintingieji, turtus ne protingieji ir palankumą ne sumanieji. Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo.“ Senovės graikai savo didžios civilizacijos saulėlydyje suprato, kad žmogus pats iš savęs nieko nesugeba padaryti („Aš žinau, kad aš nieko nežinau“, – Sokratas). O ir kiekvieno iš mūsų gyvenime, turbūt, ne kartą teko susidurti su situacija, kai žmogus dirba, stengiasi, atrodo, įsidėmi visas įmanomas aplinkybes ir faktorius, bet jo darbas nueina perniek, o koks nors visiškai nesistengęs „plevėsa“ tą patį gauna ir padaro be jokių matomų pastangų – tiesiog jam „pasiseka“.

   Iš Lietuvą administruojančių diplomuotų, sertifikuotų ir pripažinimą turinčių specialistų dažnai girdime, kad Lietuviai yra dar neužaugę  iki vakarų civilizacijos, todėl čia neprigyja „pažangiausios“ vakariečių sistemos. Bet jiems verta prisiminti Ezopo pasakėčią apie asilą, kuris, nešdamas krovinį druskos, per upę, netyčia paslydo ir pargriuvo. Druska, buvusi maišuose aptirpo ir jam tapo lengviau nešti. Nudžiugo asilas, todėl kitą kartą nešdamas krovinį jis tyčia ėmė ir suklupo tam, kad krovinys sušlaptų. Bet šį karta jis nešė nebe druskos, o kempinių krovinį, todėl pribrinkusios kempinės apsunko ir nuskandino asilą. „Dresiruotiems“, diplomuotiems specialistams „nedašunta“, kad ne viskas, kas tinka ten, taip pat tinka ir čia. Kas užsienyje buvo druskos maišu ir nukritus į vandenį palengvino krovinį, tas pats Lietuvoje gali būti kempinių maišu, nuskandinsiančiu mus visus.

  Аš noriu atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus neįmanoma išmokyti trijų dalykų: tikėjimo, išminties ir kūrybos. Todėl jei žmonės nori gerovės savo visuomenei, turi pradėti skirti. Pirmiausia, kas yra išsilavinę kvailiai ir antra, ieškoti išmintingų, Dievo apdovanotų kūrėjų, nes tarp šių dviejų žmonių kategorijų tikrai nėra lygybės ženklo. Pirmieji būdami vedliais, išmintingai moka daryti tik vieną darbą – paaiškinti, kodėl jų veiklą lydi nuolatinės nesėkmės, o atrasti antrieji turi potencijos grąžinti pasitikėjimą ateitimi.

вторник, 9 июля 2019 г.

Эх ты, темнота...



    Начало 30-х годов. Идёт лауреат Нобелевской премии академик Павлов по Ленинграду. Увидел церковь - останавливается и крестится. Навстречу идёт красноармеец. Видит: седой старичок на купола крестится, - и говорит ему насмешливо: "Эх ты, темнота..."

   В Петербурге был храм во имя Входа Господня во Иерусалим (в народе известный как Знаменская церковь), почетным старостой которого до самой смерти был И.П. Павлов. После его смерти, советская власть храм закрыла, потом снесла, а на его месте построила павильон ленинградского метрополитена (станция «Площадь Восстания»).

  В 20-е годы, в разгар борьбы с "религиозным мракобесием" Иван Петрович Павлов пожертвовал икону Божией Матери «Знамение» в храм Апостолов. Петра и Павла при городской больнице. При закрытии храма икона была спасена от поругания и надолго оказалась в Париже. Русский православный хранитель иконы недавно вернул ее в Россию, и сегодня она снова обрела свое место в возобновленном больничном храме.

понедельник, 8 июля 2019 г.

Лёгкая дорога в нищету! Или Почему чтобы стать нищим нужно много учиться?



   Чему вас научат в школе? Вас выпустят с прошивкой потребителя, вас будут учить до тех пор, пока вы ни усвоите что жизнь состоит из работы на производстве и потребления материальных благ. Потому что учить вас будут такие же бедные работяги, как и вы в будущем.

  И вот когда вы уже отучились в школе и  уже готовы отдать пол года своей жизни за айфон, родители отправляют вас в ВУЗ. Там вы тратите еще 5 лет своей жизни и заканчиваете его отнюдь не настоящим человеком, а все тем же простым рабочим, только узкоспециализированным и высококвалифицированным. Обычным рабочим для производства благ, и конечно для потребления. После этого вы с удивлением узнаёте, что зарплаты вам хватает только на еду и коммунальные услуги. А на потребление нет. Тогда вы занимаете у будущего в кредит, и начинаете потреблять в долг.

После этого конечно долг нужно отрабатывать, и деваться вам уже некуда. Вы вынуждены отдавать свою жизнь за еду и кредит. Так проходит вся ваша жизнь, и вот наступает момент истины, вы оказываетесь на пенсии. Там вы тоже с удивлением обнаруживаете, что денег на потребление нет, есть только на поддержание жизни. Так проходит вся ваша жизнь. Возможно вы соберете немного денег, чтобы родственники не слишком напрягались после вашей смерти. Похороны тоже дело не из дешевых.

В общем путь в нищету, он самый легкий и простой, для этого не нужно думать особо, а делать так как делают все вокруг. Для понимания того что является самым ценным в вашей жизни, большого ума не нужно. Ваша жизнь конечна и скоротечна, поэтому самое ценное в ней это ваше время. Именно его вы собственно и продаете за копейки, когда идете по пути нищеты.

Теперь что касается богатства, чтобы стать богатым и успешным не нужно учится, нужно тратить время только на эту идею. Учеба вас сильно отодвигает от богатства как по времени, так и по средствам. Если вы успешно профукали 15 лет своей жизни на обучение, тому как стать рабочим, то вам уже практически нельзя помочь. В школе об этом вам не расскажут.

Чтобы стать богатым есть другой путь, вы должны как можно меньше учится, уйти со школы в 9 классе, чтобы начать работать, выкинуть из головы айфон и купить старый кнопочный телефон у знакомого друга. После этого любыми путями собрать первый инвестиционный капитал, то что называется сколотить состояние. И вот уже на основе этого капитала заняться инвестициями. Грамотное обращение с деньгами, то что называют финансовой грамотностью, никаких лишних трат, ограничение во всем и упорный труд, пока вы еще молодой и способны к активной работе.

А дальше все полученные в результате средства нужно снова инвестировать, и так до тех пор пока вам не нужно будет продавать свой труд за еду. После этого уже можно расслабится и начать потреблять, но согласитесь такой путь гораздо более интересный, нежели первый. И он приведет вас к независимости, а первый к нищей старости.

пятница, 5 июля 2019 г.

Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys





Apaštalas Petras išdėstė tikro Kristaus mokinio kelią tikėjime: 

„Todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę - pažinimu, pažinimą - susivaldymu, susivaldymą - ištverme, ištvermę - maldingumu, maldingumą - brolybe, brolybę - meile. Jei šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime.“ (2 Pt 1,5-8)

Apibendrinant tikėjimo kelio pakopas: 1. Stropumas, 2. dorybė, 3. pažinimas, 4. susivaldymas, 5. ištvermė, 6. maldingumas, 7. brolybė, 8. meilė.

Daugelis „savojo kelio išpažinėjų“ (eretikų) neturint ištvermės, bando mokyti maldingumo ir įdieginėja dorybę. Neturint stropumo, iškarto visiems rodo savo meilę, realiai jos neturėdami ir net nesuprasdami kas tai. 

   Biblija moko, kad Jis amžių amžiams viską įtvirtino, nustatė nekintamą tvarką. (Ps 148,6)

   Visi bandymai daryti ne taip kaip Dievo nustatyta, veda į sumaištį, o sumaištyje nėra Dievo valios, nes Jis yra ramybės Dievas. 

   Daugelis aklų mokytojų nesuprasdami nei ką sako nei ką tvirtina, nuveda klaidžiakeliais tik įtikėjusius Kristumi žmones ir padaro juos tuščiais veidmainiais. Jei tikėjime nežengiama griežtai nustatytomis pakopomis, tikėjimas iškrypsta.

   Kol nėra stropumo ieškant Kristaus, negali būti dorybės. Be dorybės, net ir didžiausias pažinimas yra netikras (klaidingas). Su klaidingu pažinimu, susivaldymas tampa apsimestinis. Be tikro susivaldymo, ištvermė tėra išorinė. Be ištvermės ir viso to kas eina prieš ištvermę, nėra ir negali būti jokio bendravimo su Dievu (maldingumo). Be maldingumo, nėra tikros brolybės (neužtenka vien tik vadintis broliais). Ir pagaliau, pakopa po pakopos neperėjus viską kas išvardinta, nėra tikros Dievo meilės – agapės. Visi tie meilės žodžiai, kuriais mėtosi daugelis netikrų krikščionių, tėra tuščias garsas nevertas nė sudilusio skatiko. 

  Jei Jėzumi Kristumi nutarusio sekti žmogaus tikėjimo kelyje nėra šių, apaštalo Petro išvardintų, aštuonių pakopų, arba jos yra sumaišytos, tuomet visas jo tikėjimas tėra veidmainystė. 

   Būtent dėl tokių netikrų krikščionių apaštalas Paulius sakė: Juk parašyta: 'Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys'. (Rom 2,24)

Štai kaip šiuolaikiniai Britai šlovina Jėzų Kristų.



Didžioji Karališkoji Alberto salė, Londonas

"Spindėk Jėzau, spindėk!"


среда, 3 июля 2019 г.

NEI VIENO, kuris ateis pas Jėzų Kristų, Jis ne atstums.

Prieš pat mirtį ant Kryžiaus, Žmogaus Sūnus sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani?, tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!


Mūsų Viešpats ir Karalius, Jėzus Kristus, mus perspėjo, kad Jis ir Jo Tėvas Dievas, Visagalis Dangaus ir Žemės Sutverėjas, yra VIENA. Jeigu mes matome Jį, mes matome ir Jo Tėvą, jeigu mes tikime Jį, tai mes tikime ir Jo Tėvu, Jeigu mes sekame Juo reiškia mes einame pas Dievą.


Kadangi Dievas negali numirti, Jėzaus Kristaus Dieviškoji esybė, Jo Mylintis Tėvas esantis Jame, trumpam atsitraukė, nuo Savo Viengimio Sūnaus ir leido Jam įvykdyti tai kam Jis ir buvo atėjęs į šį pasaulį. Leido Jam numirti tikra mirtimi už mus, nuklydusius Dievo kūrinius, kuriuos Jis sukūrė su meilę, pagal Savo Atvaizdą ir Panašumą. Dievas matė ir kentė Savo Viengimio Sūnaus begalinį skausmą ir mirtį. Būtent dėl to skausmo ir viengimio Sūnaus mirties, Dievas atleido VISKĄ tiems, kas patikėjo, patiki ir patikės Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Jėzus Kristus savo kančios mirtimi išpirko visas mūsų kaltes, kuriomis mes nusikaltome, nusikalstame ir nusikalsime Dievui Tėvui. Jis už mus iškentėjo tai, kas buvo skirta mums patiems. Tai neįtikėtina dovana ir Dievo malonė, kuri suteikiama ne už nuopelnus, o dykai.


Tie kas patiki Jėzumi Kristumi, nebeteisiami Dievo teismo, nes už juos jau sumokėta Jėzaus Kristaus, Žmogaus Sūnaus KRAUJU. Įtikėję, jie pereina tiesiogiai iš mirties į GYVENIMĄ. Tikrą gyvenimą, pilną Dievo malonės ir rūpesčio. O tie kas atmeta Jėzų Kristų, tie jau pasmerkti dėl savo netikėjimo.


Tėvas prikėlė Savo Sūnų, lygiai taip pat Jis prikels ir mus, Jo Sūnaus sekėjus ir mokinius. Visiems kas patiki Jėzumi Kristumi, Jis suteikia galią tapti Dievo vaikais. Niekada nepamirškite to broliai ir šaukitės savo maldose Jėzaus Kristaus vardo, nes NEI VIENAS kas šauksis Dievo vardo ne bus sugėdintas ir NEI VIENO, kuris ateis pas Jėzų Kristų, Jis ne atstums.

воскресенье, 30 июня 2019 г.

Kuo skiriasi žmogus nuo galvijo?



    Viešpats apaštalui Pauliui yra pasakęs - „.......... mano stiprybė tampa tobula silpnume' ......“ (2 Kor 12,9).

Verta atkreipti dėmesį, kad tik tada Kristaus jėga pasireiškia mūsų gyvenime, kai mes esame Kristuje Jėzuje ir savo žmogišką/pasaulietinį supratimą mariname priimdami Dievo siųstą malonę. Sąmoningai tapdami silpni, mes leidžiame Dievo jėgai tobulai veikti mumyse.

Taip pat verta įsisąmoninti, kad jei mes Dievą ir Jo Žodį priimame tik kaip filosofiją, moralinių tiesų rinkinį, gyvenimiškos patirties mokymų sąvadą, tuomet mes atmetame Dievą ir priešpastatome savo intelektualinį suvokimą, Visagalio nustatytai tvarkai. Dievas niekada nesutilps į jokius mūsų suvokimo rėmus. Jis daug didesnis ir sudėtingesnis nei mes galime sau įsivaizduoti. Todėl mums duotas vienintelis vardas po dangumi, kuriuo mes galime kreiptis į Dievą, tas Vardas Jėzus Kristus ir nėra kitų vardų. Tik Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas.

Jeruzalės surinkimo vyresnysis Jokūbas kalbėjo: "Geidžiate ir neturite; žudote ir pavydite - ir negalite pasiekti; kovojate ir kariaujate; neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogo prašote - savo užgaidoms išleisti. Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu."

Nebūkime pasaulio bičiuliais. Būkime Dievo draugais. Kiekvienas iš mūsų, gali savo savivoka pakilti virš šio pasaulio erzelynės. Tam tereikia nukreipti savo žvilgsnį nuo to kas žemiška, į tai kas Dangiška.

Žinok, kad tik žmogus turi privilegiją svajingai ir mąsliai žvelgti į dangų. Žvėrys mato tik tai kas prieš nosį ir po kojomis, į dangaus pusę jie pakelia akis tik tam, kad staugti. Visi esame susidūrę su tokiais, kurie staugia dangaus pusėn, dėl savo gyvuliško gyvenimo nesėkmių.

p.s. Tarp galvijo ir žmogaus yra tik vienas skirtumas, žmogus turi tikėjimą Dievu, o galvijui tai ne duota. Būkime silpnais pasauliui, patikėkime Kristumi ir leiskime mumyse tobulai pasireikšti Dievo stiprybei. 

пятница, 28 июня 2019 г.

Kuo nusikalto Jobas?


    Kristus nereikalingas teisiesiems. Jie patys iš savęs yra geri, švarūs, protingi ir gražūs. Jiems nereikalingas Jėzus Kristus, jiems reikalingas tik jų teisumas, kurio jie laikosi įsikibę ir niekam neleidžia tuo suabejoti. „Neabejok, tu jau esi išgelbėtas, neleisk niekam pasėti abejonės tavo teisumu kurį tu jau gavai tuo momentu, kai PASIŠAUKEI Į SAVO GYVENIMĄ JĖZŲ KRISTŲ“. Jie atmeta Biblijos mokymą, kad Dievas yra tiktai šalia tų, kurių širdis yra sudužusi. Jėzus tokių nekviečia, jie jau yra „teisūs, švarūs ir gražūs“ uoliai vykdantys žmogiškus priesakus ir fantazijas, tai paversdami protingai atrodančiais teologiniais mokymais ir prakeikimo, tuštybės ir garbėtroškos pilnu gyvenimo būdu. Akli aklųjų vedliai, priimantys garbę vienas iš kitų, o apie garbę iš Dievo net nesusimąstydami.

   Jėzus Kristus ieško tik tų kurie jau daugiau niekam nėra tinkami, kurie visų yra atmesti ir paniekinti. Kurie jam sako: „Nesiartink prie manęs Viešpatie, nes aš nusidėjėlis“. Tai apie tokius Jis kalba: „ Daviausi atrandamas tiems, kurie manęs neieškojo, pasirodžiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo.“ Įvairūs juodadarbiai (pav. žvejai), kyšininkai gobšuoliai (pav. muitininkai), girtuokliai, kaimiečiai (nemokyti runkeliai), apsirijėliai ir prostitutės. Visų tų, kuriuos teisūs, švarūs labai gerai apmokyti ir apsišvietę niekina, engia ir stengiasi net nebendrauti, nes yra apsikrėtę fariziejišku veidmainystės raugu.

  Šiandien, kaip įprasta su vaikais skaitėme Bibliją ir ją aptarinėjome. Išpuolė tai, kad skaitėme apie nuostabų žmogų, tikrą senovės teisųjį JOBĄ. Labai sunki knyga ir daugelis krikščionių stengiasi ją apeiti arba interpretuoja ją taip, kaip tai darė trys Jobo draugai, kurie atėjo jo „paguosti“ baisioje nelaimėje. Šis nuostabus ir tikrai teisus, Dievą gerbiantis ir visus Jo nuostatus vykdantis žmogus prarado viską, vaikus, turtus ir sveikatą. Sėdėjo sulysęs pelenuose ir molinio ąsočio šuke gramdė nuo savo kūno pūlius, nes nuo galvos iki kojų buvo padengtas pūliuojančiomis opomis. Jobas vietoj paguodos iš savo draugų sulaukė tik įprastų teisuoliškų moralizavimo pamokslų, kol neapsikentęs pareiškė jiems, jog jis ne mažesnis už juos ir visą tai žino, todėl su tokiais žmonėmis (guodėjais) „išmintis tikrai numirs“. Savo aimanoje Jobas sielojosi, jog nėra tarpininko tarp Dievo ir žmogaus (tokiu būdu pranašaudamas apie TARPININKO, tikro Dievo ir tikro žmogaus, Jėzaus Kristaus atėjimą) kuris uždėjęs rankas ant abiejų galėtų išklausyti jo skundą ir įrodymus dėl teisumo. Jobas labai nusivylė, prakeikė dieną kada gimė ir kalbėjo jog nesvarbu ar tu teisus ar ne teisus, vis viena tai nieko nereiškia. Kai diskusija pasiekė aklavietę, Pats Dievas, per jaunuolį, kuris visą pokalbį tylėjo ir klausėsi kaip Jobas ir trys jo draugai vienas kitam priekaištavo ir kalbėjo vėjus, prakalbo ir sustatė viską į savo vietas. Pradžioje ir Jobas ir trys jo draugai, klausė neautoritetingo išsišokėlio vaikino kaip žmogaus ir tik vėliau po jo žodžių apie tai, kad Dievas „negerbia žmogaus, laikančio save išmintingu“, suprato, kad į juos kreipiasi Pats Dievas žmogaus lūpomis. Todėl sukrėstas Jobas, atmetęs savo įsikibimą į žmogiškų priesakų teisumą pasakė: „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys regi tave; todėl aš gėdinuos visko, ką esu pasakęs, ir ATGAILAUJU dulkėse ir pelenuose“. O štai trys Jobo draugai, netgi išgirdę Pačio Dievo kalbą ir pamatę, jog Jobas nusižemino ir atgailavo, nepasekė Jobo pavyzdžiu ir toliau liko užsikietinę savo klaidingame teisumo suvokime. Todėl VIEŠPATS, pabaigęs kalbėti Jobui, Elifazui Temaniečiui tarė: „Mane apėmė pyktis ant tavęs ir tavo dviejų bičiulių, nes nekalbėjote apie mane teisingai, kaip darė mano tarnas Jobas. Dabar tad pasiimkite septynis jaučius bei septynis avinus, nueikite pas mano tarną Jobą ir atnašaukite už save deginamąją auką. Tegu meldžiasi mano tarnas Jobas už jus, nes atsižvelgsiu į jo maldą, kad nesielgčiau su jumis pagal jūsų kvailystę, kadangi nesakėte tiesos apie mane, kaip mano tarnas Jobas padarė“. Taigi Elifazas Temanietis, Bildadas Šuhietis ir Zofaras Naamatietis nuėjo ir įvykdė, ką VIEŠPATS buvo jiems paliepęs. VIEŠPATS atsižvelgė į Jobo maldą.

Labai stipri Biblijos knyga ir labai aiškus pamokymas mums Tikrojo Gyvojo Dievo garbintojams, jog baisiausia kas su mumis gali atsitikti, tai užsikietinimas savo teisume, išskirtinume ir saugume. Tuomet mes kaip ir trys Jobo draugai, nebegirdime ir nebesuprantame Dievo balso.

p.s. Visada prisiminkime, ką kalbėjo Saliamonas, pats turtingiausias ir išmintingiausias karalius pasaulyje, savo pamokymuose: „Ne būk per daug teisus, nei per daug išmintingas, nepakenk pats sau“. Visada žinok, kad išdidumas ir tariamo saugumo jausmas yra artėjančio žlugimo ženklas.