Ar Lietuvą valdo savi?

AŠ ir tik AŠ

O pasaulietinė saldybė !!!
Kerštauti skatina visus.

Turte paskendęs tas bjaurybė !!!
O šis valdžios neatiduos!!!
Ir čia blogai, ir ten nelimpa,
Visi apinkui nelabi.
Tas per grąžus, tas per laimingas,
O šito snukis per saldus.

Tik vienas AŠ esu vertingas !!!
Tik MANO rūpestis svarbus.
Aplink MANE pasaulis sukas,
Tik mano AŠŠŠŠ yra kilnus !!!

Padėti artimui, kvalystė.
Apginti bėdžių, tai ne man.
Man nesvarbu kitų problemos,
Juk skauda mulkiui kažkokiam.

Tik Aš grąžus, tik Aš protingas,
Visi kiti tiktai fone.
Apiplėšimas? Kokios bėdos?
Juk vagia tai ne pas mane.

Kodėl turėtų man rūpėti,
Kas prievartaujamas šalia?
Juk jie tai jie, o Aš tai kita,
Svarbu, kad pas mane tyla.

Tik štai praeina giedros dienos
Ir jau apilėšė mane !
O Dieve kokia neteisybė !!!
Kodėl nieks negina mane?

Kodėl visi aplinkui tyli?
Kodėl jie mato tik save?
Kur meilė artimui, kaimynai?
Juk aš kenčiu baisiam skausme.

O kokie žmonės nedėkingi,
Juk taip mylėjau, aš !? .... save.

Kai jiems skaudėjo, aš ? ... tylėjau.

Kai kentė jie, aš ? ... nemačiau.


Vladimiras Troščenka

Gavote Labusai !

    Šiaip informuotiems žmonėms ne paslaptis, kad Garliavos nusikaltime dalyvavę Vilniaus 2 - jo pulko "policininkai", tai tiesiog buvusi zekų (sulaikytųjų ir nuteistųjų) konvojavimo kuopa, kuri pagrinde suformuota iš niekur kitur nepritapusių Vilniaus apylinkių tuteišų. Kadangi tai dažniausiai silpnai Lietuviškai kalbantis kontingentas, kurio vienintelis tikslas pensija,  jie nuolankiai sutinka daryti bet kokias niekšybes, tuo labiau jei tos niekšybės yra nukreiptos prieš išsišokelius "labusus" (Lietuvius). Esu Vilnietis ir teko ne kartą privačioje apinkoje susidurti su šio margaspalvio "užsieniečių legiono" atstovais. Su vienu iš jų, mano buvusiu kaimynu, turėjau gan didelį konfliktą. Karta eidamas pro jo namą pamačiau kaip jis kabina didžiulę baltą apipešiotą varną ant savo namo sienos. Priėjęs paklausiau, kam jis šią varną kabina? Užsiutęs jis pradėjo rėkauti, kad čia jo mylimos tėvynės Lenkijos herbas. Tada aš paklausiau, o kokiai valstybei jis tarnauja, kieno uniformą nešioja ir kam davė priesaiką? Buvau išvadintas kvailiu, išgirdau, kad jis dirba už pinigus ir jam nusispjauti į "labasiatnia" (Lietuvą). Jis išrėkė, kad jei būtų koks konfliktas, numestų automatą ir kuo greičiau dumtų namo. Keisčiausia, kad pavardės ir vardai pas tuos tuteišus dabar nepriekaištingai Lietuviški, bet lietuviškos tapatybės nekenčianti, prisitaikeliškai/išdavikiška natūra, tokia pat radikaliai želigovskinė.

   Kartą skaičiau straipsnį apie tai, koks kontingentas 2-jo pasaulinio karo metu, žudė mūsų piliečius žydus Paneriuose. Ten buvo įdomus įstorinis pasakojimas apie vieną smogiką iš Vilniaus, gražia Lietuviška pavarde ir vardu. Savo parodymuose jis kalbėjo, kad nekenčia Lietuvių ir jam bjauru net kalbėti Lietuvių kalba, kurią privalo vartoti tarnaujant nacių okupuotos Lietuvos policijoje.

   Istorija kartojasi. Blogiausia, kad Lietuviai iš istorijos visiškai nesimoko. Vietoj to, kad imtis kardinalių reformų teisėsaugoje (policijoje, prokūratūroje, KGB/VSD ir teismuose) Lietuviai tiesiog apriori suteikė visai paveldėtai represinei okupacinei sovietinei sistemai "nepriklausomybę", neužduodami sau klausimo, nuo ko tapo nepriklausoma teisėsauga? Nuo mūsų kaip sociumo? Nepriklausoma nuo atsakomybės už savo nusikaltimus? Natūralu, kad buvusios komandinės sistemos sraigteliai pajutę, kad nebėra vienintelio juos drausminančio baubo - Maskvos, pradėjo vis daugiau išsigimti savo pasileidime. "Nepriklausomi teismai", "nepriklausoma prokuratūra", "nepriklausoma KGB (VSD)", "nepriklausoma policija", nuo ko jie nepriklausomi?

   Aišku buvo bandymai atskiesti šias struktūras naujais žmonėmis, bet kaip ir reikėjo tikėtis, jie arba tapo tokiais pat kaip ir buvusieji, arba buvo sutriuškinti ir suvirškinti kaip nepritapeliai prie sistemos.

   Visada mėgau stebėti žmonių tarpusavio santykių vingrius, pažinojau kai kurios naivius kaimietukus įsiliejusius į "nepriklausomą" naujai/seną Lietuvos teisėsaugą. Kaip ir visi kaimietukai, jie iš paskutiniųjų bandė pritapti prie senų represinės sistemos vilkų. O tie, be abejo "geranoriškai" padėdavo naujokams įsijungti į neviešą sistemos gyvavimo bendrabūvį. Atsakykite sau, po tokių "geranoriškų" neviešų mokymų kas ir kokiais principais kontroliuoja visą šią "nepriklausomą", Lietuvių likimus traiškančią, sistemą? Tik kvailys nesupras, tai senieji NKVD'istai, kuriems laisva Lietuva tai tik laikinas nesusipratimas. Tuo labiau, kad nevieši NKVD sisteminiai mokymai taip pat patvirtinami ir buvusioje milicijos praporščikų profkėje, nepriklausomybmečiu skambiai pasivadinusioje Mykolo Riomerio universitetu.

   O dabar, tiesiog pagalvokite, kodėl buvo būtinas toks viešas ir brutualus parodomasisi šturmas, ciniškai pasakant visiems kas šioje valstybėje šeimininkas? Ar žinote, kiek tokių stankūnaičių Lietuvoje? Juk visa slaptoji represinė sistema buvo pastatyta ant taip vadinamos "uogyčių" taktikos. Daugeliui to meto nomenklatūros bonzų buvo pakišamos, nuo vaikystės išugdytos, sysalų specialistės, tokiu būdu gaunant informaciją tiesiai iš miegamojo lovos. O jei nepavykdavo pakišti, tuomet būdavo suviliojamos reikiamų asmenų žmonos (tam tikslui irgi veikia paruošti berniukai, Lietuvoje tai matėme pav. Gatajavų dukters ir Kusaitės bylose), vėliau jas kompromituojanti medžiaga yra puikus įrankis paversti moterį informatore. Jei Stankūnaitė pralaimėtų ar įsivaizduojate kiek panašių bylų pasipiltų? Visi šie diktatūriniai įrankiai seni kaip pasaulis, tik keista viena, nejaugi mūsų politikai yra per daug (kaip čia gražiau pasakius) naivūs to nematydami ir nebandydami keisti, o gal jie tiesiog tapo šio monstro nuolankiais tarnais? Trečios galimybės nematau. Bet kokiu atveju "nepriklausomos" NKVDistinės sistemos įsigalėjimas nežada nieko gero Lietuvai.

  Kažkada seniai, kai buvau jaunas ir energingas, po privalomos tarnybos nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje išgirdau, kad Kariuomenės mokomasis centras Nemenčinėje ieško komendanto. Atėjau pas vadą (juo buvo kažkos buvęs zootechnikas), prisistačiau, parodžiau karinį bilietą ir tai, kad tarnaudamas baigiau skyrininkų mokyklą Visagine. Jis pradžioje lyg ir sutiko mane priimti, nusiuntė į Kaune buvusią kariuomenės medicinos komisiją, o vėliau priėmė kažkokį savo netarnavusį niekur giminaitį. Niekada nesitaikstydavau su akivaidžia neteisybę, todėl pasiprašiau į priėmimą pas kariuomenės vadą Kronkaitį. Išdėsčiau viską ir pasakiau, kad tokia kaimietukų šeimyninė ranga nedera su laisvos valstybės tarnybos kūrimu. Buvau išvadintas mieščioniu rusioku kuris nieko nesuvokia. Po kiek laiko tie raudonnosiai senosios sistemos vilkai suėdė ir patį Kronkaitį.

   Bet kaip sako mano giminaičiai Žemaičiai y tep kap y, nieko jau ne pakeisi.

 p.s.   Sokratas savo laiku lygino valstybe su žmogumi. Galva, kojos, rankos ir t.t. Tas pats palyginimas yra ir Šventajame Rašte, Bažnyčios sąvasties aprašime, t.y. rega, klausa ir t.t. Visi organai tampriai susiję tarpusavyje ir priklausomi vieni nuo kitų. Ranka negali pasakyti, kad jei aš ne koja tai aš nepriklausoma nuo viso kūno ir pan.. O dabar atkreipkite dėmesį, jog žmogaus organizme, vis dėl to būna (nors ir ne dažnai) nepriklausomi organai, tai PIKTYBINIAI AUGLIAI (vėžys). Jie čiulpia syvus iš organizmo visiškai nepriklausomai nuo kitų organų poreikių. Jei jų laiku neišpjauti, jie meta metastazes ir galiausiai sunaikina visą kūną. Lietuvoje šie augliai, dėl mūsų pačių apsileidimo ir merkantiliškumo, jau paskutinėje, "nebeoperabilioje", metastazes metančioje stadijoje, todėl kaip sakė mano brolis Kristuje Sigitas Tamkevičius apie Garliavos įvykius, vienintelė išeitis dabar melsti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų stebūklo.

Vladimiras Troščenka

Grįžta represijų laikai?

.

    "Komsomolskaja pravda" džiugiai pranešė milicijos departamento grąsinimą Lietuvos visuomenei, cituoju: 


......„kedofilų“ veiksmai piktina Policijos departamento vadovybę. Jei užpuldinėjimai, įžeidinėjimai ir šmeižtas nesiliaus, pareigūnai žada imtis griežtesnių priemonių.


   Sąžiningi ir atsakingi savo bendruomenei pareigūnai, jau seniai PALICIJOS departamente marginalizuoti, todėl galime džiugiai konstatuoti "Tarybų valdžia grįžo į Lietuvą, padedant šlovingajai tarybinei milicijai". Valio tarybiniam teismui, pačiam HUMANIŠKIAUSIAM teismui pasaulyje, valio tarybinei milicijai, savo krūtinėmis nepaliaujamai ginančiai tarybų VALDŽIOS autoritetą ir jų mažas žmogiškas silpnybes (na koks skirtumas, jei pora kartų kokiam bejėgiui vaikučiui ikišo), juk visą tai atperka jų nepaliaujamas rūpinimasis darbo liaudies gerove ir ateitimi. URA DRAUGAI !!!

Vladimiras Troščenka

Ciniškai prievartaujama Lietuva

2 dalis



3 dalis

Runkeliai kuriuos valdo burokai be lapų.

.
      Neįtikėtinas nusikalstamos grupuotės cinizmas ir nebaudžiamumas, kurį mes visi stebime paskutinius kelerius metus, pasiekė savo apogėjų Garliavoje. Net sovietmečiu valdžioje buvę nusikaltėliai nedįso taip ciniškai elgtis su žmonėmis. Viskas buvo daroma paslapčiomis, įvelkant savo nusikaltimus į tariamo teisingumo drapanas. Darant nusikaltimus buvo stengiamasi išvengti viešumo. Sovietmečiu "Perlojos respublikos" gyventojai netgi sugebėjo, naktimis budėdami, išsaugoti laisvos Lietuvos simbolį - Vytauto Didžiojo paminklą ir jis ne buvo nugriautas, nors ne kartą buvo atvaromi buldozeriai. To meto nusikalteliai bijojo viešumo. Tai ką mes matome nūdien ir tai, kaip šį nusikaltimą nušviečia "vorov v zakone" (įstatyminių nusikaltėlių) kontroliuojama žiniasklaida, yra spjūvis visiems Lietuvos žmonėms į veidą. Maža to, kad jie brutualiai pagrobia bejėgį vaiką iš saugių namų, jie dar išdidžiai paviešina pagrobtos mergaitės video, kuriame biologinė gimdytoja, kartu su skustagalviu nusikaltimo bendrininku, pergalingai šypsosi į kamerą. Jie išdidžiai pozuoja šalia bejėgio vaikučio, kurio rankelės iš siaubo nusvirusios ir padėtos delniukais į viršų. Tokiu būdu parodoma, kas šioje valstybėje "verchai" (nusikaltėlių pasaulio autoritetai). Taip naglai, mums visiems be užuolanku primenama: "Drebėkite niekingi runkeliai, mums nusispjauti į jūsų nuomonę, į jūsų savigarbą, į jūsų nuosavybę, mes čia viską kontroliuojame, darysime ką tik norėsime ir jūs mums nieko nepadarysite, viskas čia priklauso mums."

    Pagal mūsų konstituciją visa valdžia priklauso tautai ir ji tą valdžią įgyvendina per savo atstovus. Seimas yra mūsų visų atstovai ir tik Seimas turi BESĄLYGINĘ teisę savo nutarimu sustabdyti BET KOKIO teismo ir kitų samdomų institucijų sprendimus ir veiksmus. Taip pat tai gali padaryti mūsų visų išrinktas Prezidentas, sukvietęs valstybės gynimo tarybą ir savo dekretu paskelbęs nepaprastą padėtį valstybėje. Tuomet kariuomenės pagalba turi būti suimti teisėsaugoje įsitvirtinę nusikaltėliai. Nei teismai, nei kitų valstybinių samdinių struktūros nėra tautos atstovybė, jie nėra rinkti, tai paskirti samdomi darbuotojai - TARNAI. Būtent todėl, visa atsakomybė už TARNŲ savivalę ir nusikaltimus, krinta vien tik ant tų kas yra rinkti ir kam yra deleguota visa valdžia valstybėje t.y. ant Seimo ir Prezidento. Jei ten esantys mūsų atstovai, dėl neryžtingumo, kvailumo ar dėl kitų nežinomų priežasčių nesugeba suvaldyti nusikaltėlių, šis Seimas ir Prezidentas turi būti nedelsiant paleisti ir renkami nauji. Savęs jie ne paleis, bet pasaulio patirtis rodo, kad netinkamai savo pareigas atliekančius "atstovus", gali efektyviai "paleisti" protestuojanti tauta.

    Karta teko bendrauti su vienu išmintingu žemaičiu, gūdžiame Žemaitijos kaimelyje. Netyčia kalba pakrypo apie mūsų valdžioje esančių žmonių veiksmus. Jis tiesiog ryžtingai nutraukė pradėtą kalbą tokiu posakiu: "Kū ten apei tuos burokus be lapų rokouties". Nesupratęs aš perklausiau, apie ką tokius jis nenori kalbėti? Šis paaiškino: "Jums miesčionims nesuprasti, tik mes kaimo žmonės žinome kas tie burokai be lapų. Kai lauke pasodini runkelius, tarp jų visada atsiranda tokie dideli tuščiaviduriai burokai be lapų. Runkelis jis yra labai naudingas augalas, nes saldus, o burokas be lapų yra visiškai bevertė daržovė. Jis labai didelis, išsipūtęs, plikagalvis (be lapų ant viršugalvio) ir jį, bjaurybę, niekaip neina išrauti, tenka apspardyti žemę aplink jį ir tik sudaužius tą tuščiavidurį niekalą į šipulius, gali jį pašalinti iš lauko."

Geras paaiškinimas ar ne?

p.s. Šiaip gal ir teisūs tie tuščiaviduriai prabangoje išsipūtę BUROKAI BE LAPŲ paniekinamai mus vadindami runkeliais, nes mes nuolankiai leidžiame jiems bujoti. Todėl tik artimiausi įvykiai parodys ar Lietuvoje dar esama žmonių kurie gali sudaužyti bereikalingai mūsų žemę alinančias tuščiavidures daržoves, arba mes visi aiškiai suprasime, kad esame bebalsiai runkeliai, kuriuos iškrypeliškai terorizuoja įvairūs burokai be lapų.

Tai kiekvieno ŽMOGAUS asmeninis pasirinkimas kaip elgtis, nes tik žmogus turi laisvą valią. Runkeliai taip ir toliau tyliai tūnos pasislėpę po lapais, naiviai tikėdamiesi, kad jei jie tylės, visa tai jų nepalies. Kol kas tik JAV gyvenantys Lietuviai parodė kaip reikia pradėti protestuoti.



Vladimiras Troščenka

Elitinis kolchoznikas (naujųjų laikų pasaka)

   Gyveno karta labai protingas žmogutis. Sovietmečiu žmogutis gavo puiku zootechniko išsilavinimą ir buvo kolchozo "Iljiciaus kelias" pirmininkas. Jis puikiai išmoko gyventi kolūkinėje santvarkoje, žinojo kaip ir su kuo reikia sutarti, kam ir kiek duoti, su kuo važinėti į medžiokles tam, kad jo valdžia kolchoze būtų nepajudinama. Bet štai pasikeitė laikai ir kolūkių sistema žlugo. Žmogutis su nuostaba pamatė, kad jokių vadų virš jo nebeliko. Jis tapo nepriklausomas nuo nieko, nebereikėjo niekam atsiskaityti.
  Protingas žmogutis greitai susigraibė visą kolchozo turtą ir tapo dideliu ūkininku. Jis niekino aplinkui jį gyvenančius kaimynus bėdžius, didžiavosi savo kombainais, traktoriais, žemėmis ir buvusio kolchozo pastatais. Kadangi naujasis ūkininkas buvo labai godus, jis reikalavo iš samdinių vis daugiau darbo ir mokėjo už jį vis mažiau. Jo kaimynai visai nuskurdo. Džiūgavo ūkininkas supirkinėdamas iš “nemokančiu gyventi kvailių” jų paskutinius turto likučius. Ūkininkas niekino savo kaimynus ir vis labiau žavėjosi įvairiais, laikinai pas jį atvažiuojančiais, užsieniečiais. Tie jam pasiūlė tapti labai slapto tarptautinio “liūtų” klubo nariu. Jie aiškino ūkininkui, kad su visokiais bėdžiais nereikia skaitytis. Per gausius mokymo seminarus Tailande jie parodė ūkininkui įvairias pikantiškas galimybes "elitinio" poilsio paivairinimui. Kartu su savo “slaptais” užsienietiškais draugais, ūkininkas iniko į linksmą gyvenimą, prisistatė pirtelių ir netgi pradėjo prievartauti savo bėdžių kaimynų vaikus, nei kiek nebijodamas jokių pasekmių. Po kiek laiko neapsikentę tyčiojimosi, nuskurdę kaimynai pradėjo išvažinėti iš tų apylinkių. Džiaugėsi ūkininkas, juk kuo mažiau “smirdžių” tuo jam geriau, pasodins mišką buvusių kaimynų sodybų vietoje ir gyvens kaip ponas. Labai greitai išsivažinėjo visi kaimynai, neliko nei vieno. Buvo uždaryta mokykla, bažnyčia, vienintelė kaimo kavinukę ir kiti žmonių lankomi objektai. Be to, jo draugai užsieniečiai pasiūlė jam investuoti dalį savo turto ir gyventi nedirbant. Po kiek laiko paaiškėjo, kad investicija te buvo ūkininko turto išviliojimas, todėl jo nauji užsienietiški draugai palikę jį kvailio vietoje, daugiau su juo nebebendravo. O be to ir išmirusiame kaime nebeliko jų pamėgtų pramogų objektų. Liko ūkininkas vienas, su savo šeima ir dideliu tuščiu ūkiu. Paūgėję ūkininko vaikai, nematydami jokios perspektyvos taip pat pabėgo iš kaimo. Ūkininko žmona, seniai nebejautusi jokio ūkininko artumo ir netgi neturėdama su kuo paliežuvauti, bei prieš ką pasipuikuoti savo turtu, tapo šlykščia apsileidusia ragana, kuri pastoviai pjovė ūkininką savo bobiškais marazmais. Be to, ji tapo tarptautinio feminisčių klubo nare, todėl kas kartą demonstruodavo savo nepriklausomybę nuo “šovinistinio” kuilio (būtent taip ji pastoviai vadino savo vyrą). Nebegalėdamas rasti ramybės namie, ūkininkas vis dažniau inikęs dirbo iki išnaktų ir atstatinėjo savo prarastus finansus. Ir štai atėjo laikas, kai apsižvalgęs ūkininkas suprato, kad gyvenimo nebėra. Yra pastatai, yra žemė ir technika, bet pasipuikuoti visu tuo nėra prieš ką. Net vaikai ir tie pabego. Be to, “modernūs” šeimyniniai santykiai su žmona jau visai baigė išvesti jį iš proto. Todėl vieną dieną, jis paėmė savo medžioklinį šautuvą, nuėjo į namus, nušovė amžinai niurnančią žmoną (feministinę ragana) ir nusišovė pats.

   Išlepinti ūkininko vaikai, nebenorėjo sugyžti į kaimą, todėl pradėjo išpardavinėti visa ūki. Kadangi vietovė išmirusi, niekas nenorėjo pirkti pačio ūkio. Be to, ūkininko vaikai, mėgdžiojant įvairias užsienietiškas plevėsas buvo išmokslinti Montesori mokymo sistemos pagrindu, todėl visiškai nesuvokė realaus gyvenimo. Mieste jie tapo naujaisiais miesto “bochemos” nariais ir labai greitai su savo draugais pragėrė tai ką sugebėjo parduoti (technika ir padargus), o visas žemes ir griuvėsius paliko be priežiūros. Tai sužinoję, buvę kaimo gyventojai (kurie per tuos metus atkuto užsieniuose), susirinko į bendruomenės sueigą ir nutarė išsipirkti tai kas liko. Miesto landynėse surado visiškai nusibomžavusius ūkininko palikuonis ir už skatikus išsipirko savo kaimą su visomis žemėmis atgal. Atstatė kaimą, mokyklą, bažnyčią ir gyveno ilgai ir laimingai.


 . . p.s. Ne darykite Lietuvoje revoliucijų, tai beprasmiška. Revoliucijos suėda savo vaikus, o jų vaisiais visada naudojasi vien tik niekšai. Susirinkite šeimas, parduokite visą turtą Lietuvoje (kol jis dar visai ne nuvertėjo) ir važiuokite į vakarų europą. Parduoto turto pakaks apmokėti nuomai ir pradžiai gyvenimui. Pirmus puse metų bus sunku, vėliau pamatysite kuo skiriasi galvijų sukurta ir valdoma valstybinė sistema nuo krikščionisku šalių sistemos, paremtos principu "mylėk savo artimą kaip patį save". Čia netgi kairieji ir tie daugumoje giliai tikintys krikščionys (Pav. Tonis Blairas buvęs Britanijos ministras pirmininkas), neskaitant nežymios dalies degeneratu, kuriuos (tam, kad bent laikinai atsikratyti) dažniausiai siunčia kaip mokytojus ir ekspertus į atsilikusias trečiojo pasaulio šalis. Puikiai tokių mokytojų ir ekspertų siuntimas (atsikratymas jais) yra pavaizduotas 1997 m. komedijoje “Bynas (Bean)”. Jei kas ne mate siūlau pažiūrėti ir susidaryti bendrą vaizdą kas per “ekspertai” konsultuoja ir moko mūsų elitinius kolchoznikus. Be to, tokie “ekspertai” ne tik moko mūsų elitą, bet netgi ir asmeniškai įsikinko į darbą, pav. rodo kaip efektyviai bankrotinti Lietuviškus bankus.


 Vladimiras Troščenka