четверг, 15 августа 2019 г.

Самая интеллектуально захватывающая Христианская проповедь (монолог), какую я слышал в своей жизни.




Europos sąjunga pasmerkta žlugti, nedarykite klaidos manydami jog bus kitaip.



Kuo skiriasi CCCP ir EU?

  Atsakau:

  Vien tik priemonių įgyvendinimo seka.

  Rytų "sojūzas" pradžioje jėga pajungdavo, atimdavo iš pajungiamųjų turtą (okupuojamieji tapdavo samdiniais), o vėliau keisdavo įstatymus ir integruodavo pavergtuosius į savo federalines struktūras, totaliai per žiniasklaidą plaudamas smegenis jog "vsio zakonno".

  Vakarų "sojūzas" pradžioje teletabiams per žiniasklaidą plauna smegenis, sukeldamas nenumaldoma norą ir siekį būti išprievartautiems (motyvaciją), toliau keičia pajungiamųjų įstatymus ir integruoja valstybes į savo struktūras, vėliau per "nepriklausomas" bankines įstaigas atima turtą (okupuojamiems paliekamos tik formalių administratorių funkcijos) ir pagaliau kai pavergtos valstybės susivokia kas vyksta ir pabando išsilaisvinti, vakarų "sojūzas" jėga priverčia jas paklusti (Vengrijos ir Lenkijos pavyzdžiai tik pradžia).

  Ten valdė komisarai ir čia valdo komisarai. Ten beveidė biurokratija buvo "lygesni gyvuliai" ir čia beveidė biurokratija "nusipelniusi gyventi geriau".

  Rytų "sojūzas" statė komunizmą, t.y. visuomenę neturinčią pinigų, taip pat ir vakarų "sojūzas" stato komunizmą (žaliajį), kuriame pinigai tėra virtualūs bankų kompiuterių skaičiukai, suteikiantys teisę lojaliems vergams į dalį materialinių vetybių. Priemonės skirtingos, bet tikslas bendras abiems "sojūzams", tai totali žmonių kontrolė. "Iš kiekvieno pagal sugebėjimus (kiek sugebės iš tavęs išspausti), kiekvienam pagal poreikius (pamename, kad lygesnių gyvulių poreikiai visada didesni)". Tam ir rytų ir vakarų "sojūzų" universitetai gamina kuo daugiau "autoritetingų" pasaulietinių zombių, kurie žino labai daug apie dalį (siaura specializacija), bet nieko nesuvokia apie visumą. Juk ką gali aklas "dramblio uodegos struktūros specialistas" pasakyti apie tai, kaip atrodo visas dramblys?

  Visi tie patys įrankiai tik skirtinga jų įgyvendinimo seka.



p.s. Nemanykitė, kad tai "labai išmintingi" vakariečiai sugriovė rytų "sojūzą". Imperijos neįmanoma sugriauti iki tol, kol ji nesugriauna savęs pati. Tai istorinė aksioma. Bedieviais pagrindais kuriami darinai neturi jokių perspektyvų, jų baigtis visada vienoda. O štai Dieviškais pagrindais tokių darinių ("sojūzų") nesukursi. Nes Jis draudžia statyti žmogiško išdidumo simbolį - Babilono bokštą ir įpareigoja mus gyventi broliškai, mylint artima kaip patį save. Ta struktūra ne išorinė, o Dvasinė. Tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas, neperleidžiant nei dalies atsakomybės niekam kitam išskyrus save patį.



Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.

среда, 24 июля 2019 г.

“Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. (Jn 6,35)



 

Krikščionys per visus amžius, nuo Mesijo gimimo dienos, dalinosi į ATEINANČIUS (kurie iki tol kol ateina pas Jėzų Kristų, niekuomet nebūna alkani) ir TIKINČIUS (kurie, kai tik nuoširdžiai patiki Jėzumi Kristumi, niekada ir nieko daugiau nebetrokšta). 


   Ateiti pas Kristų labai svarbu ir tai labai praktiška žiūrint iš gyvenimiškos (istorinės) patirties, nes atsitraukimas nuo Dievo visada atneša badą, nepriteklių ir netikrų dievukų garbinimą. (Prisiminkite amžinai pusalkanę, eilėse prie Vengriškų žirnelių besipjaunančią Sovietų Sąjungą arba pažvelkite į sulysusią ir savo storiems stabams ašarotai besilankstančia Šiaurės Korėją.) Bet dar svarbiau yra patikėti Jėzumi Kristumi. Būtent tie kas patiki, nustoja TROKŠTI. Patikėjus Mesijumi visi netikri troškimai praeina ir mus užplūsta neįtikėtina dvasinė ramybė, pasitikėjimas ir užtikrintumas. Iš mirties baimės ir neužtikrintumo mes pereiname į AMŽINAJĮ GYVENIMĄ.

 

    Gerai kai ateinate į Jėzaus įsteigtus namus, net jei tai yra vien tik iš praktinių sumetimų (pavyzdžiui juose tarnauti už atlygį), bet dar svarbiau yra PATIKĖTI Jėzumi Kristumi. Vien tik atėję pas Jėzų Kristų jūs, nors ir nustoję alkti vis vieną nenustojate trokšti. Todėl, kaip laiške Korintiečiams dėstė mano brolis Paulius, jei vis dar ko nors trokštate, tuomet ....karštai trokškite aukštesniųjų dovanų! Ir visgi rodau jums dar pranašesnį kelią. (1 Kor 12,31)

Skardžiuoju kūdikio riksmu,

Mesijas paskelbė naujieną,

Nuo šiol visai kitu būdu,

Skaičiuosite metus ir erą.


Silpnumas nuo dabar jėga,

Kvailystė - išminties šaltinis,

Vaikystė karaliauti pakviesta,

Puikybė sutrypta į nieką.


Galia, nuo šiol, yra kita.

Ji ėdžiose ramiai sau miega.

Tas kam priklauso visuma

Priklausomas dabar nuo pieno.


Visiems išminčiams ir kvailiams,

Nuo šiol suvokti reikia vieną.

Tik tas kas kūdikiu atgims,

Išvys IŠGELBĖJIMO DIENĄ.

понедельник, 22 июля 2019 г.

nenustojam rūpintis Dievo reikalais net ir dvasiškai paleistuvaujančiųjų tarpe




   Kristus Biblijoje Mokytojo (Koheleto) knygoje mus moko, kad „ Kartais apie kokį nors dalyką sakoma:

„Žiūrėk, tai šis tas nauja!“ Betgi tas dalykas jau buvo šimtmečiais prieš mus. Kaip dabar neatmenama buvusių dalykų, taip ateities dienomis būsiančių dalykų neatmins vėliau gyvensiantys žmonės.

Mes krikščionys turime dėkoti Dievui už Bibliją, kuri mums gali priminti kas gi buvo ankščiau. Būtent todėl mes esame Dievo palaiminti ir galime atsisakyti nenaudingų sprendimų.

Prieš kelis tūkstantmečius, teisėtas Izraelio karalius Rehabeamas, karaliaus Dovydo anūkas pradėjo karaliauti Izraeliui. Rehabeamas nuvyko į Sichemą, nes visas Izraelis buvo suėjęs į Sichemą paskelbti jį karaliumi. Tuomet vienas iš maištininkų prieš teisėtą valdžią, Jeroboamas ir visa Izraelio sueiga atėjo ir kalbėjo Rehabeamui: „Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą. Tad dabar palengvink savo tėvo kietą lažą ir jo uždėtąjį sunkų jungą, ir mes tau tarnausime.“ Rehabeamas atsakė jiems: „Eikite ir po trijų dienų sugrįžkite pas mane.“
Žmonėms nuėjus, karalius Rehabeamas tarėsi su seniūnais, tarnavusiais jo tėvui Saliamonui dar tam gyvam esant, sakydamas: „Kaip patariate šiems žmonėms atsakyti?“ Jie kalbėjo jam, tardami: „Jeigu šiandien būsi šios tautos tarnas ir jiems tarnausi, jeigu atsakysi jiems maloniais žodžiais, jie bus tavo tarnai amžinai.“ Rehabeamas seniūnų duoto patarimo nepaisė, bet tarėsi su jaunais vyrais, kurie buvo su juo augę ir dabar jam tarnavo. Jų klausė: „Ką patariate atsakyti tautai, kuri man sako: ‘Palengvink jungą, kurį mums uždėjo tavo tėvas’?“ Jauni vyrai, augę drauge su juo, atsakė jam: „Tautai, kuri tavęs prašo: ‘Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą, bet tu turi jį palengvinti’, ¬ privalai taip kalbėti: ‘Mano mažylis pirštas storesnis už mano tėvo juosmenį. Mano tėvas uždėjo jums sunkų jungą, o aš prie to jungo dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais.’“
Jeroboamas ir visi žmonės sugrįžo pas Rehabeamą trečią dieną kaip karalius buvo sakęs: „Sugrįžkite trečią dieną.“ Žmonėms karalius atsakė šiurkščiai, nepaisydamas patarimo, kurį jam buvo davę seniūnai. Sekdamas jaunųjų vyrų patarimu, jis tarė jiems: „Mano tėvas jūsų jungą padarė sunkų, o aš prie to jungo dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais.“ Karalius neišklausė žmonių.
Kai visas Izraelis pamatė, kad karalius nenori jų išklausyti, žmonės, karaliui atsakydami, tarė: „Kokia mums dalis Dovyde? Nėra paveldo Jesės sūnuje! Izraeli, į savo palapines! Dabar, Dovydai, rūpinkis savo namais!“

Nuo to laiko didžioji dalis Dievo tautos atsiskyrė nuo savo teisėto karaliaus ir nuėjo paskui maištininką. Jie tarnavo auksiniams veršiams ir jau niekuomet nebegrįžo pas savo karalių ir šventyklą.

Visai kitą padėtį mes matome Dievo tarno Samuelio pavyzdyje. Šis vyras valdė (teisė) Izraelio tautą, bet tauta nutarė tapti panaši į kitas aplinkines tautas ir paprašė paskirti jiems pasaulietį karalių. Samuelis formaliai žinodamas Dievo valią supyko, nes tauta elgias ne taip kaip jiems Dievo buvo paskirta, bet nuėjęs meldėsi ir Dievas jam atsakė: 'Klausyk tautos balso visame, ką jie tau sako. Juk ne tave jie atmetė, bet mane, kad jiems nekaraliaučiau. Taip jie elgėsi nuo tos dienos, kai juos išvedžiau iš Egipto, iki šios dienos. Jie palikdavo mane ir tarnaudavo kitiems dievams. Dabar jie ir tau daro tą patį.

Samuelis paklausė Dievo ir pasielgė ne formaliai (pagal raidę) bandydamas išlaikyti Dvasinės valdžios monopoliją, o pagal esamą padėtį (Dvasią) išlaikydamas rimtį tautoje.

Mes esame krikščionys, todėl turime tokią laisvę elgtis ne pagal formą (tai stabmeldžių dalia), mes elgiamės pagal Dvasią ir esame Jos vedami. Todėl mūsų nesaisto jokie pasaulietiniai požiūriai, kaip tad gėda, pažeminimas, nusivylimas ar nusižeminimas. Nusižeminti prieš tautos valią bijo tik stabmeldžiai ir todėl žlunga. Mes gi, apgailestaudami dėl požiūrių nesupratimo ar žmonių silpnumo nenustojam rūpintis Dievo reikalais net ir dvasiškai paleistuvaujančiųjų tarpe.

пятница, 19 июля 2019 г.

Kada Biblijos raidė ŽUDO?



Skaitant Šv.Raštą, žmogus gali būti tik dviejose būsenose:

1) Aklumas. Biblija moko, kad žiūrėdami nematys ir klausydami nesupras. Jokie išsilavinimai, mokymai, paaiškinimai nieko nepadės.

2) Bendravimas. Kristus atveria protą Raštams suprasti. Tada Biblija pradeda su tavimi kalbėti. Tu maldoje kreipiesi į Dievą Jėzaus Kristaus vardu ir atsiverti Bibliją skaitymui. Dievas, Biblijos pagalba, atsako tau. Nors ir šimtą kartų skaitytum tas pačias eilutes, po maldos ir klausimo, jos tau atvers vis kitą supratimą, atsakant į tavo užduotą klausimą šioje konkrečioje situacijoje. Kiekvieną kartą į savo klausimą tu gausi konkretų atsakymą. Būtent todėl mokyti Dievo Žodžio ir yra neįmanoma, nes jis netelpa į mokymo ir supratimo rėmus Jis Gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją.

Svarbu žinoti, kad Apaštalas Paulius mus perspėjo:

"Bet bijau, kad kaip gyvatė savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nesugestų be paprastumo Kristuje." (2 Kor 11,3)

Todėl būkite atidūs su tais kas bandys jus mokyti Dievo Žodžio. Jo išmokyti neįmanoma. Jį galima tik skelbti, o po to dalintis savo asmenine patirtimi ir padrąsinimais. Tik Kristus gali atverti protą Raštams suprasti, visa kita tėra saviapgaulė ir žmogiškos išminties sekimas.


Labai nuoširdžiai noriu perspėti, kad be Kristaus, spausdinta Biblijos raidė ŽUDO.

Tik su Kristumi, Šventoji Dvasia atgaivina spausdintą Biblijos raidę ir teikia gyvybę skaitančiam.

Todėl prieš atsiverčiant Bibliją geriau tiesiog pasimelskite tokia trumpa malda:

„Jėzau Kristau Dievo Sūnau, mano Viešpatie, prašau atleisk man mano nuodėmes, būk gailestingas man nusidėjėliui ir iš Savo malonės atgaivink mane Savo Žodyje. Tegul Dievo Žodis atėjęs į mane, duoda Tau patinkančius vaisius. Tegul Tavo Valia būna mano gyvenime."

Jei nuoširdžiai pasimelsite, tikėkite, Kristus tikrai išgirs ir Biblija pradės su jums kalbėti. Aš ne juokauju. 

четверг, 18 июля 2019 г.

Atgailauti reiškia verkti? Ar džiaugtis?



Nuo senų laikų vienuolių knygose yra pasakojimas apie du vienuolius, kurie nuėjo su reikalais į miestą ir ten juos sugundė paleistuvės.

Grįžę į vienuolyną jie atgailavo ir senolių taryba, pasitaisymui ir nuodėmės apverkimui, paskyrė jiems tam tikrą laiką būti savo kambariuose, be jokio bendravimo, vien tik maldose.

Kai praėjo paskirtas laikas, abu nusidėjėliai išėjo iš savo kambarių. Vienas iš jų buvo išbalęs, jo akys buvo raudonos nuo ašarų. Kitas – džiaugsmingas ir be jokių ašarų žymių.

Broliai paklausė pirmojo:

- Ką tu darei visą šį laiką?
- Verkiau ir prašiau Viešpaties atleisti man šią nuodėmę.

Paskiau paklausė antrojo:

- O tu ką darei?
- Džiaugiausi ir dėkojau Dievui už tai, kad Jis atleido man mano nuodėmę ir leido grįžti į vienuolio gyvenimą.

Senoliai pasitarė ir nusprendė, kad abu keliai yra geri.

Būtent šie du vienuoliai atspindi tikrosios krikščionybės atgailos nuotaikas.

Lenkai rusiškai šovina Viešpatį (Sobór metropolitalny Świętej Równej Apostołom Marii Magdaleny w Warszawie)