Visatos amžius. Tik faktai.

.

     "Kiek kartų ne mestum kubelius su raidėmis, nors ir milijoną, - eilėraštis nesigaus. O visata yra sudėtingesnė nei eilėraštis. Pamąstyk, nejaugi tiki, kad ji atsirado atsitiktinai?“

Ciceronas ...


   Šiuo metu žmonija turi tik du požiūrius į visatos egzistenciją:

  Pirmas (dominuojantis) – Evoliucionistinis. Jis teigia, kad Visata atsirado po „Didžiojo sprogimo“ atsitiktinai įvykusio prieš „milijonus ir milijardus“ metų.

   Antras – Dievo Žodis, kuris mums pateikia apie 6000 metų terminą, nuo to laiko kai Visagalis Viešpats Dievas, savo Žodžiu sukūrė visą regimą ir neregimą pasaulį.

  Kažkuris iš šių dviejų požiūrių yra melagingas, todėl siūlau pažvelgti į visuotinai žinomus faktus be evoliucionistų, nuo mažens mums skiepijamos jų interpretacijos:

    Antras termodinamikos dėsnis skelbia entropiją – energijos (materijos) praradimą t.y. Viskas pasaulyje yra linkę į netvarką. Viskas susidėvi, dyla, griūna, ardosi. Niekas negerėja savaime. Jei kas nors paliekama likimo valiai, tai tiesiog subyra į sudedamąsias dalis. Toks visuotinis pasaulio medžiagos būvio mechanizmas, tiesiogiai prieštarauja evoliucijos teorijos skelbiamam savaiminiam pasaulio susitvarkymui (evoliucionavimui) iš paprasčiausio link sudėtingo.

    2000 metais, žemėje gyveno apie šešis milijardus žmonių. Biblija moko, kad prieš 4400 metų buvo tvanas ir išsigelbėjo 8 žmonės, jei skaičiuoti matematiškai, tuomet viskas atitinka ir tikrai per tiek metų iš 8 žmonių galėjo pasidauginti šeši milijardai. Bet va štai jeigu žiūrėsime į evoliucijos teoriją kuri moko, kad žmonijai yra apie tris milijonus metų, tuomet kaip be skaičiuotum šiai dienai žmonių turėtų būtų apie 75 000 žmonių į vieną kvadratinį centimetrą.

   Evoliucijos teorija aiškina, kad žvaigždynų ir žvaigždžių formavimasis yra labai ilgas procesas. Pav. Astrologijos vadovėliai moko, kad raudonos žvaigždės lėtai pavirsta į žvaigždes baltuosius nykštukus. Tam procesui reikia milijonų metų. Bet faktai kalba ką kitą. Egipto hieroglifai (2000 metų iki mūsų eros) byloją, kad Sirijus buvo raudonoji žvaigždė. Ciceronas 50-tais metais prieš mūsų erą sakė, kad Sirijus raudona žvaigždė. Seneka aprašė, kad Sirijus raudonesnis nei Marsas. Ptolėmėjus užrašė Sirijų kaip vieną iš 6 raudonųjų žvaigždžių. Visi senovės astronomai pažymėjo, kad žvaigždė Sirijus buvo raudona žvaigždė. Šiai dienai Sirijus yra baltasis nykštukas. Nepraėjo nei 2000 metų, kai Sirijus pavirto į baltąjį nykštuką. Tam neprireikė milijonų metų.

   Aplink Saturną yra žiedai, bet jie yra ne stabilūs ir pastoviai labai greitai tolsta nuo Saturno. Saturnas praranda savo žiedus. Jeigu visatai yra milijardai metų, kodėl aplink Saturną vis dar yra žiedai? Jie jau seniausiai turėjo visi išsisklaidyti.

   Aplink mūsų žemę sukasi mėnulis. Yra visuotinai žinomas faktas, kad mėnulis po truputį tolsta nuo žemės. Tai reiškia, kad ankščiau mėnulis buvo arčiau žemės. Dėl savo traukos jėgos, Mėnulis žemėje sukelia potvynius ir atoslūgius. Jeigu žemei yra milijardai metų, tuomet ankščiau Mėnulio sukelti potvyniai turėjo padengti žemė du kartus į dieną.

   Visuotinai yra žinomas faktas, kad kosmosas yra pilnas dulkių. Būtent todėl kosminių laivų iliuminatoriai būna labai subraižyti. Prieš amerikiečiams nusileidžiant mėnulyje, mokslininkai pabandė apskaičiuoti koks gi ten yra dulkių sluoksnis, kadangi mėnulio ne saugo atmosfera. Buvo apskaičiuota, kad apytiksliai kas 10 000 metų nusėda apie 2 centimetrus kosminių dulkių. Padauginus iš milijardų metų, jie nusprendė, kad ten yra kelių kilometrų storio dulkių sluoksnis, todėl bus labai sudėtinga nusileisti kosminiam aparatui. Būtent baiminantis dėl dulkių, JAV kominiams laivams, kurie turėjo nusileisti mėnulyje, buvo suprojektuotos milžiniškos pagalvės ant nusileidimo kojų. Netgi kosminio laivo nusileidimo laipteliai buvo suprojektuoti 30 cm. trumpesni, nes buvo manoma, kad dulkių sluoksnis bus labai didelis. Bet kai pirmas laivas nusileido, visi pamatė, kad ten yra tik apie viena centimetrą dulkių. Kur kitos dulkės? Vienas centimetras dulkių Mėnulyje labai aiškiai patvirtina, kad mėnuliui nėra milijardų metų, daugų daugiausia jam apie 10 000 metų.

   Kosmose pastoviai skraido kometos. Ir skrisdamos kometos pastoviai netenka savo medžiagos. Paskui jas nusidriekia ilga uodega. Bet visada netekti medžiagos neįmanoma, turi gi būti pabaiga. Buvo apskaičiuota, kad kometų gyvybingumo laikas (kol praras visą medžiagą) yra mažesnis nei 10 000 metų. Bet tada kyla klausimas, jeigu visatai milijardai metų, kodėl iki šiol skraido kometos?

   Žemė sukasi aplink savo ašį. Šio sukimosi greitis pagal ekvatorių yra 625 km per valandą. Kas dieną šis greitis mažėja viena tūkstantąją sekundės. Kas dieną, dienos ilgis padidėja viena tūkstantąją sekundės, nes būtent tiek sumažėja žemės sukimosi greitis. Tai reiškia, kad ankščiau žemė sukosi greičiau. Prieš kelis milijonus metų žemė suktųsi labai greitai ir dienos būtų labai trumpos. Būtų baisi išcentrinė jėga, vėjai būtų 8000 km. per valandą. Ir jums ne atrodo keistai teiginiai, kad dinozaurai gyveno 200 milijonų metų atgal? Tuo metu būtų toks žemės sukimosi greitis, kad dinozaurai būtų tiesiog ištaškyti po visą visatą.

   Sacharos dykumoje vėjai dažniausiai pučia į vieną pusę. Būtent dėl to, dykumos pakraščiuose yra išdžiovinami vis didesni plotai ir dėl to Sacharos dykuma pastoviai auga. Sacharos dydis yra iš šiaurės į pietūs yra 2080 km. Kas metai Sachara padidėja 6,5 km. apskaičiavus didėjimo tempus neseniai buvo paskelbta, kad Sacharos dykumai yra tik apie 4 tūkstančius metų. Tai didžiausia žemėje dykuma. Bet jeigu žemei yra milijardai metų, tai kodėl nėra didesnės dykumos? Juk jos visos auga. Kodėl pačiai didžiausiai pasaulio dykumai yra tik apie 4 tūkstančius metų? Tai patvirtina Biblijos mokymą, kad prieš 4 tūkstančius metų įvyko didysis tvanas, nes po vandeniu jokių dykumų ne būna. O tvanui nuslūgus ir susistabilizavus žemės kontinentams dykumos pradėjo augti.

   Moksliniuose žurnaluose ir mūsų vaikų vadovėliuose, kaip didelio mūsų žemės amžiaus įrodymas yra pateikiami išgręžto ledo pavyzdžiai. Šis ledas gręžiamas Grenlandijoje arba Antarktidoje ir išimtuose pavyzdžiuose yra matomi taip vadinami metų žiedai. T.y. Baltas ledo žiedas, po jo eina permatomo ledo žiedas ir jie taip sluoksniuojasi. Mokslininkai aiškina, kad tai yra metų žiedai, nes vasara ledas tirpsta ir vėliau užšąla, todėl jis yra permatomas, o žiema eina sniegas, todėl jis susipresuoja ir būna baltas. Didžiausias pasaulyje gręžinys yra 3300 metrų gylio ir ant ištraukto ledo pavyzdžių yra paskaičiuota virš šimto tūkstančių taip vadinamų metų žiedų. Tai neva turėtų įrodyti, kad žemei yra daugiau nei 6000 metų. Bet kažkodėl nėra viešinamas vienas įdomus atsitikimas. Antrojo pasaulinio karo metu keliolika sąjungininkų lėktuvų nusileido Grenlandijoje. Jiems baigėsi degalai. Tuos lėktuvus pamiršo, bet štai 1990 metais, vienas entuziastas nutarė tuos lėktuvus išsigabenti iš Grenlandijos. Koks gi buvo jo nustebimas, lėktuvai buvo palaidoti po 75 metrų ledo sluoksniu. Buvo nutarta padaryti didelius gręžinius ir tuos lėktuvus iš ten ištraukti dalimis. Darant gręžinius, buvo pastebėta, kad taip vadinamų „metų žiedų, buvo tūkstančiai. Nors lėktuvai atsidūrė po ledu tik 48 metus atgal. Tada buvo nustatyta, kad šie taip vadinami „metų žiedai“ neturi jokio ryšio su metais, tai tiesiog atšilimo atšalimo žiedai, kurių gali susidaryti po kelis per dieną pasikeitus orams. Nors ledo žiedų teorija buvo paneigta, bet iki šiol mūsų vadovėliuose ji yra pristatoma, kaip įrodanti žemės amžių.

   Seniausias žinomas medis pasaulyje yra pietų Kalifornijoje, nustatyta, kad šiam medžiui yra 4300 metų. Būtent prieš tiek laiko pagal Bibliją buvo tvanas. Natūralu, kad kitų senesniu augalų neliko, nes viskas buvo tvano sunaikinta.

   Pats didžiausias koralų rifas yra Australijoje. Didysis rifų barjeras. Ekologai tyrinėję rifą dvidešimt metų, nustatė jo augimo tempus ir apskaičiavo, kad šiam rifui apie 4400 metų. Jei žemei milijardai metų, kodėl nėra didesnio rifo? Tai vėlgi patvirtina tvano teoriją, nes tvanas sujudino visus žemės vandenis ir visi rifai persimaišė ir buvo sunaikinti. Todėl augti iš naujo jis galėjo tik po tvano t.y. 4400 metų atgal.

   Turbūt visi pamena, zoologijos vadovėliuose paveiksliukus kuriuose pavaizduoti embrionų vystimosi etapai. Teigiama, kad embrionas vystydamasis pereina visus evoliucijos stadijas, nuo primityvios formos. Ši teorija jau seniai atmesta mokslininkų, kadangi buvo nustatyta, kad visi duomenys buvo sufalsifikuoti ir tai padaręs teorijos kūrėjas vokietis Ernestas Gekelis 1863 metais viešai prisipažino. Vienintelis dalykas kurį jis pasakė sau pateisinti buvo „na juk visi taip daro“. Nors jau daugiau nei šimtą metų yra įrodyta, kad Ernesto Gekelio tyrimai yra klastotė, bet vis vien iki šiol tie paveiksliukai su paaiškinimais yra kemšami mūsų vaikams kaip neabejotina tiesa.

p.s. Hitleris yra pasakęs, kad „jeigu sakyti melą ilgai, garsiai ir labai dažnai, žmonės pradės juo tikėti. Žmonės labiau linkę tikėti dideliu melu, nei mažu“. Vaikams nuo vaikystės yra kalamas evoliucijos teorijos teisingumas. Todėl užaugę vaikai, net nesusimąstydami pradeda kalbėti „na juk visi žino, kad žemei milijonai ir milijardų metų“.


Vladimiras Troščenka

straipsnis parengtas pagal Dr. Kent'o Hovind'o seminarų ciklą.

Krikščionis mizantropas.

Apaštalas Petras išdėstė tikro Kristaus mokinio kelią tikėjime:

„Todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę - pažinimu, pažinimą - susivaldymu, susivaldymą - ištverme, ištvermę - maldingumu, maldingumą - brolybe, brolybę - meile. Jei šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime.“ (2 Pt 1,5-8)

Apibendrinant tikėjimo kelio pakopas: 1. Stropumas, 2. dorybė, 3. pažinimas, 4. susivaldymas, 5. ištvermė, 6. maldingumas, 7. brolybė, 8. meilė.

Daugelis „savojo kelio išpažinėjų“ (eretikų) neturint ištvermės, bando mokyti maldingumo ir įdieginėja dorybę. Neturint stropumo, iškarto visiems rodo savo meilę, realiai jos neturėdami ir net nesuprasdami kas tai.

   Biblija moko, kad Jis amžių amžiams viską įtvirtino, nustatė nekintamą tvarką. (Ps 148,6)

   Visi bandymai daryti ne taip kaip Dievo nustatyta, veda į sumaištį, o sumaištyje nėra Dievo valios, nes Jis yra ramybės Dievas.

   Daugelis aklų mokytojų nesuprasdami nei ką sako nei ką tvirtina, nuveda klaidžiakeliais tik įtikėjusius Kristumi žmones ir padaro juos tuščiais veidmainiais. Jei tikėjime nežengiama griežtai nustatytomis pakopomis, tikėjimas iškrypsta.

   Kol nėra stropumo ieškant Kristaus, negali būti dorybės. Be dorybės, net ir didžiausias pažinimas yra netikras (klaidingas). Su klaidingu pažinimu, susivaldymas tampa apsimestinis. Be tikro susivaldymo, ištvermė tėra išorinė. Be ištvermės ir viso to kas eina prieš ištvermę, nėra ir negali būti jokio bendravimo su Dievu (maldingumo). Be maldingumo, nėra tikros brolybės (neužtenka vien tik vadintis broliais). Ir pagaliau, pakopa po pakopos neperėjus viską kas išvardinta, nėra tikros Dievo meilės – agapės. Visi tie meilės žodžiai, kuriais mėtosi daugelis netikrų krikščionių, tėra tuščias garsas nevertas nė sudilusio skatiko.

  Jei Jėzumi Kristumi nutarusio sekti žmogaus tikėjimo kelyje nėra šių, apaštalo Petro išvardintų, aštuonių pakopų, arba jos yra sumaišytos, tuomet visas jo tikėjimas tėra veidmainystė.

   Būtent dėl tokių netikrų krikščionių apaštalas Paulius sakė: Juk parašyta: 'Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys'. (Rom 2,24)

p.s. Aš asmeniškai dar kol kas esu tik šeštoje pakopoje ir tikrai dar neturiu savyje brolybės ir tikros Dievo meilės – agapės. Bet aš nei kiek dėl to nepergyvenu. Žinau, kad mano Mokytojas, Jėzus Kristus, nuosekliai ir aiškiai veda ir moko mane būtent per šias pakopas. Todėl aš nei kiek neįsižeidžiu, kai netikri krikščionys, vaidindami doruolius, teisuolius ir didelius meilės nešiotojus, mane pradeda apkalbėti vadindami mizantropu. Jie teisūs. Aš tikrai dar kol kas neturiu savyje Dievo Meilės – agapės. Bet aš jau visai netoli Jos. Aš einu link jos būtent pakopa po pakopos, ir ne veidmainiauju vaidindamas meilę jos visiškai neturėdamas.


Vladimiras Troščenka

Turtas

.
Karta su šeima atvažiavom į kaimą pas gimines. Užgriuvom juos neperspėję, norėdami padaryti staigmeną. Giminaičiai labai apsidžiaugė, nes ilgai mūsų nematė ir nedelsiant pradėjo ruošti stalą. Iš rūsio buvo atnešta šernienos, kurią tuojau pat užraugė šašlykams, taip pat namuose pagamintos briedienos dešros, papjaustyti rūkyti lašiniai, ištraukta naminė duona, naminė gira ir naminė degtinė, medus, atneštos naminės obuolių sutys, pastatyta šildyti baravykų sriuba.

Mums prisėdus už stalo, šeimininkai labai pergyveno ir atsiprašinėjo, kad kadangi mes neperspėjome, jie neturi nieko gero, kuo galėtų mus pavaišinti, todėl turėsime tenkintis tik tuo kas yra !

Pradžioje aš pamaniau, kad šeimininkai tik juokauja sakydami, kad jiems nepatogu, bet iš tolesnio pokalbio supratau, kad jie rimtai. Tada aš tiesiog ėmiau ir paskaičiavau jiems, kiek mums, miestiečiams, kainuotu tokios vaišės Vilniuje. Vien baravykų sriuba kavinėje kainuoja apie 10 litų lėkštutė, jau nekalbant apie briedienos dešrą, šernienos šašlyką, naminę duoną, naminę degtinė ir visas kitas natūralias ir kokybiškas gerybes.

Buvo keista matyti, kad žmonės tik tada pradėjo suprasti kokias vertybes jie pateikė ant stalo. Jie suprato, kad tai, ką jie suvokia tik kaip nevertingą pilką kasdienybę, yra labai vertingi dalykai.

Emanuelis Kantas sakė:

„Žmogaus protas tai toks įstabus daiktas, kuris rojų sugeba paversti pragaru, o pragarą rojumi.“

Karta Europarlamente, Strasbūre, skaičiau pranešimą. Ten susipažinau su vienu estu, žmogaus teisių gynėju. Po oficialios dalies, sėdėdami viešbučio restorane išsikalbėjome. Kadangi pokalbis buvo labai įdomus ir uždegantis, nutarėme po Strasbūro susitikti dar kartą. Estas lyg tarp kitko mestelėjo, kad atvažiuočiau pas jį į Taliną nes Vilnius jam labai nepatiko, toks pilkas ir kaimietiškas miestelis. Na po tokios frazės aš aišku atsisakiau važiuoti į jo žuvimi smirdintį uostamiestį ir po ilgos diskusijos, estas argumentuotai buvo „nukirstas“ dėl Vilniaus ir jo vertės (buvusios ir esamos).

Jau grįžus iš Strasbūro, po kelių savaičių skambina man tas estas ir sako, kad po pokalbio su manimi nutarė dar kartą atvažiuoti į Vilnių ir paprašė jam padėti. Jis norėjo, kad aš parodyčiau Vilnių būtent taip, kaip aš jam pasakojau.

Po trijų dienų, estas išvažiavo iš Vilniaus apakęs. Man atmintyje įsirėžė jo frazė:

"Bet kaip tokį nuostabų miestą galima parodyti taip bjauriai, kad net nesimatė jo akivaizdžių pranašumų".

Čia jis kalbėjo apie tuos žmones, su kuriais jam teko nelaimė bendrauti pirmą kartą atvykus į Vilnių. Kai kurie žmones, net nesuvokia kokiame mieste jie gyvena, todėl ir pristatyti jį tinkamai nesugeba. Jau vien tai, kad į Vinių sugūžėję atkutę kolūkiečiai, gyvenimui mieliau renkasi beverčius laukus ir arimus (kaip tad Tarandę), o gražiausios ir dominuojančios Vilniaus kalvos – Naujininkai, Liepkalnis, Rasos yra laikomi „neprestižiniais“ rajonais, parodo jų savivoką. Tikri Vilniečiai tarpusavyje juokauja, kad už Neries jau nebe Vilnius, ten „2 K“ darbininkijos rajonas. („2 K“ reiškia Kauniečiai ir Kaimiečiai).

Neseniai Sky News pranešė naujieną, kad viena Anglijos šeima, savo name lietsargių stovui naudojo seną vazą. Jie net nežinojo, kad ta vaza yra Kinų Cin imperatorių dinastijos laikų. Ir tik kai viena kartą pas juos namuose apsilankė antikvaras ir netyčia pamatė tą vazą, senukai sužinojo, kad ji kainuoja apie vieną milijoną svarų sterlingų.

Tas pats su bet kuo šiame pasaulyje. Viskas priklauso ne nuo materijos, bet nuo to, kaip šią materiją vertiną aplinkiniai. Vertė priklauso žodžiui (dvasinei būsenai) o ne materijai.

Dar vienas pavyzdys, kaip turtas priklauso nuo žodžio. Neseniai Barakas Obama neatsargiai pasisakė apie didžiausių JAV bankų pozicijas ir kad jas reikia keisti. Iškarto po to jų vertė nukrito milijardais dolerių.

Ar suvokiate ryšį? Žodis – turtas. Tai neišskiriama.

T.y. vertė – turtas yra ne materiali sąvoka. Todėl ieškoti turto materialiuose dalykuose gali tik akli stabmeldžiai, nesuvokiantys kur slypi tikroji vertė. Stabmeldžiai per savo kvailumą yra pastovioje gyvenimiškoje erzelynėje. Ieškodami turto materialiuose dalykuose, jie save pastato į darbinio gyvulio poziciją. Jie dirba daug ir pastoviai užsiėmę, bet realybėje jų darbo vaisiais naudojasi kiti.

Biblijoje psalmėse pasakyta: Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą. (Ps 127,2)

Atsisakydami Kristaus malonės, jūs veltui dirbate. Nes žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui.

Jėzus moko savo mokinius:

Ir neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nesirūpinkite! Visų tų dalykų ieško šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite Jo karalystės, o visa tai bus jums pridėta. Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę!' (Lk 12,29-32).

Tai yra labai įpareigojantis Dievo pažadas, kuris nei karto per du tūkstantmečius ne buvo sulaužytas. Kristus yra Geras Ganytojas ir Jis rūpinasi savo žmonėmis.

Svarbu prisiminti, kad Jis ne tik Geras, bet Jis yra Visagalis. Jam priklauso viskas, todėl kam nori tam Jis ir duoda ir ne už nuopelnus, kad niekas nesigirtų, bet kaip Karališką malonę tiems kas Jį seka.

p.s. Ieškok Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kitą tau bus pridėta. Nes tikras turtas yra Žodis. Dievo Žodis, Jėzus Kristus. Tik Jame viskas yra vertinama ir tik Jis suteikia vertę viskam šiame ir kitame pasaulyje. Be Jo, ką tu be turėtum, tebus beformis, bedvasis molis, neturintis jokios vertės.

Su broliška meilę ir rūpesčiu
Vladimiras Troščenka

Biblija

.

   Žinodamas, kad kai kurie berazūmiai drįsta viešai niekinti Bibliją, prieš pradedant apie Ją kalbėti, norėčiau kreiptis į kelis žinomus autoritetus. Ką jie kalbėjo apie Šv. Raštą. Gal jų mintys sulaikys kurį nors nuo to, kad save prakeikti piktžodžiaujant Tam, Ko nesupranti:


Poetas Lordas Džordžas Gordonas Noelis Baironas:

„Šioje Švenčiausioje Knygoje – visų paslapčių paslaptis.
  O, kokie laimingi tarp mirtingųjų yra tie, kuriems Dievas suteikė malonę klausytis, skaityti, su malda tarti ir pagarbiai suvokti šios Knygos Žodžius! Laimingi yra tie, kas valioja atidaryti Biblijos duris ir ryžtingai žengia Jos keliais. Bet geriau niekada negimti tiems žmonėms, kurie skaito Bibliją tiktai tam, kad abejoti ir niekinti Ją.“

JAV prezidentas Abraomas Linkolnas:

„Aš esu įsitikinęs, kad Biblija yra geriausia dovana, kokią Dievas kada nors yra davęs žmogui. Viskas kas geriausia nuo pasaulio Gelbėtojo, mums yra perduodama per šią knygą. Be jos, mes negalėtume atskirti melą nuo tiesos.“

Rašytojas Čarlzas Dikensas:

„Naujasis testamentas, didingiausia Knyga pasaulyje, dabar ir ateityje.“

Žymus JAV valstybės veikėjas Danielius Vebsteris:

„Jeigu yra kas nors, ką pagarbiai vertinu, tai savo tėvus, kurie nuo jaunystės įskiepijo man meilę Šventajam Raštui. Jeigu mes laikysimės tų principų kurių mus moko Biblija, mūsų valstybės laukia nesibaigianti gerovė. Bet jeigu mes ir mūsų palikuonys paniekinsime šios Knygos autoritetą ir pamokymus, tuomet galima drąsiai teigti, jog mus ištiks staigi katastrofa kuri pavers mūsų šlovę į gilią gėdą.“

Blezas Paskalis Prancūzų matematikas:

„Yra tik trys žmonių rūšys. Vieni pažino Dievą ir Jam tarnauja, tai protingi ir laimingi žmonės. Kiti, ne rado ir neieško Jo, tai nelaimingieji bepročiai. Ir treti, tai tie kurie dar nepažino Dievo, bet Jo ieško, tai protingi žmonės, bet dar ne laimingi.“

Filosofas Emanuelis Kantas:

„Biblijos, kaip knygos, buvimas pasaulyje yra didžiausia kada nors turėta nauda visai žmonijai. Bet kokie bandymai sumenkinti Bibliją, yra nusikaltimas prieš žmoniją.“
„Savo turiniu Biblija pati liudija apie savo Dievišką kilmę. Ji atveria mums išgelbėjimo plano didybėje visą mūsų nuodėmingumo siaubą, visą mūsų nuopuolio gylį... Biblija pats brangiausias lobis, be kurio aš bučiau apgailėtinoje padėtyje. Visos mano perskaitytos knygos, nedavė man tos paguodos, kokią davė Dievo Žodis Biblijoje: Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. ... (Ps 23,4)“
Jungui Štilingui Kantas rašė: „Ieškodami ramybės Evangelijoje, jūs teisingai elgiatės, nes tai yra neišsemiamas tiesos šaltinis, kurio protas niekada ne ras kitoje vietoje.“

Fiodoras Michailovičius Dostojevskis:

„Viešpatie! Kas tai per knyga Šventasis Raštas, kas per stebuklas ir kokia jėga jos duodama žmogui ! Prapultis žmonėms be Dievo Žodžio, nes siela tiesiog trokšta Jo ir nuostabaus susivokimo.“

Rašytojas Nokolajus Gogolis:

„Aukščiau to neįmanoma sugalvoti, nei tai kas yra Evangelijoje. Kiek kartų per savo istoriją žmonija nuo Jos atkrisdavo ir tiek pat kartų pas Ją grįždavo.“
„Ne būkite mirusiomis sielomis, bet gyvomis. Yra tik vienos durys į gyvenimą ir tos durys – Jėzus Kristus !!!“

JAV prezidentas Franklinas Delano Ruzveltas:

„Biblijos mokymas taip persipina su mūsų pilietiniu ir visuomeniniu gyvenimu, kad neįmanoma sau įsivaizduoti žmonių gyvenimo, jeigu šis mokymas bus prarastas. Praradus Bibliją, mes prarasime bet kokį pagrindą.“

Johanas Volfgangas Giotė:

„Tegu vystosi mokslinė kultūra, tegu plečiasi natūralieji mokslai ir į gylį ir į plotį, tegul žmogaus protas vystosi kiek tik nori, bet Evangelijose spindinčio kultūrinio ir moralinio krikščionybės lygio, jie niekada neviršys.“

Rašytojas Levas Tolstojus:

„Trisdešimt savo gyvenimo metų aš buvau nihilistu, na ne tai, kad specialistu revoliucionieriumi, bet netikinčiu niekuo. Bet penkis metus atgal į mano gyvenimą atėjo tikėjimas. Dabar aš tikiu Jėzaus Kristaus doktrina ir visas mano gyvenimas pasikeitė. Gyvenimas ir mirtis nustojo būti man blogiu, vietoj beviltiškumo ir nusivylimo, aš dabar jaučiu laimę ir džiaugsmą, kurių iš manės negali atimti net mirtis.“

Prancūzų mikrobiologas ir chemikas, šiuolaikinės mikrobiologijos ir imunologijos įkūrėjas Lui Pasteras:

„Aš mąsčiau ir tyrinėjau, todėl ir tapau tikinčiuoju panašiu į Bretono valstietį (aklas tikėjimas). O jei aš dar labiau mąstyčiau ir užsiimčiau mokslu, tai tapčiau tokių tikinčiuoju, kaip Bretono valstietė (fanatiškas tikėjimas).“

„Mūsų palikuonys vieną dieną nuoširdžiai pasijuoks iš šiuolaikinių mokslininkų-materialistų kvailystės. Kuo daugiau aš tyrinėju gamtą, tuo labiau mane stebina Kūrėjo darbai.“

Vokiečių fizikas-teoretikas, kvantinės mechanikos įkūrėjas Maksas Plankas:

„Kur tik mes ne žiūrėtume, koks be būtų mūsų stebėjimo objektas, mes niekur ne randame prieštaravimų tarp religijos ir mokslo. Greičiau mes konstatuojame jų absoliučia harmoniją svarbiausiuose punktuose, ypač gamtotyros srityje. Ir religija ir mokslas galų gale, ieško tiesos ir ateina prie Dievo išpažinimo.“

Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas:

„Biblija – nepakartojama knyga. Ji Gyva ir nugalinti viską, kas jai priešinasi.“
„Evangelija turi kažkokią paslaptingą jėgą, kažką nepaprastai galingą; šilumą, kuri veikia protą ir sužavi širdį. Aš nepavargstu ją skaityti ir visada skaitau su malonumu.“
„Aleksandras Makedonietis, Augustas Cezaris, Karlas Didysis, o ir aš pats įkūrėme milžiniškas imperijas. Bet ant kokio pagrindo atsirado šie mūsų genijaus sutvėrimai? Tas pagrindas – prievarta. Tik vienas Jėzus Kristus įkūrė savo imperiją meile ir meilėje. ..... Ir būkite tikri, kad visi jie buvo tikrais žmonėmis, bet nei vienas iš jų neprilygo Jam. Jėzus Kristus daugiau nei žmogus. Tūkstančio aštuonių šimtų metų atstumu, Jėzus Kristus pateikia labai sunkų reikalavimą įvykdymui, viršijantį visus kitus reikalavimus. Jis reikalauja žmogaus širdies.“

Aleksandras Segejevičius Puškinas:

„Yra knyga, kurios kiekvienas žodis komentuotas, paaiškintas, paskelbtas visose pasaulio kampuose, pritaikytas visiems žmogaus gyvenimo etapams ir pasaulio įvykiams; iš kurios neįmanoma pakartoti nei vieno išsireiškimo, kurio visi nežinotų atmintinai, kuris nebūtų tapęs patarlėmis tautose; ji neturi nieko ko mes nežinotume; knyga ši vadinasi Evangelija, - ir toks yra jos amžinai naujas žavesys, nes jeigu mes persisotinę pasauliu arba prislėgti liūdesio, netyčia ją atsiverčiam, tai nebetenkame jėgos priešintis jos saldžiam žavesiui ir dvasiškai pasineriame į jos Dievišką gražbylystę.“


"Šventasis Raštas, kiek kartų jį ne skaitytum, kuo labiau į jį įsigilini, tuo labiau viskas nušvinta ir prasiplečia. Tai vienintelė Knyga pasaulyje: JOJE YRA VISKAS !“

Seras Izaokas Niutonas:

„Biblija turi savyje daugiau autentiškumo požymių, nei visa pasaulietinė istorija.“

...................................................

DABAR GALIMA PRADĖTI

Skaitant Šv.Raštą, žmogus gali būti tik dviejose būsenose:

1) Aklumas. Biblija moko, kad žiūrėdami nematys ir klausydami nesupras. Jokie išsilavinimai, mokymai, paaiškinimai nieko nepadės.

2) Bendravimas. Kristus atveria protą Raštams suprasti. Tada Biblija pradeda su tavimi kalbėti. Tu maldoje kreipiesi į Dievą Jėzaus Kristaus vardu ir atsiverti Bibliją skaitymui. Dievas, Biblijos pagalba, atsako tau. Nors ir šimtą kartų skaitytum tas pačias eilutes, po maldos ir klausimo, jos tau atvers vis kitą supratimą, atsakant į tavo užduotą klausimą šioje konkrečioje situacijoje. Kiekvieną kartą į savo klausimą tu gausi konkretų atsakymą. Būtent todėl mokyti Dievo Žodžio ir yra neįmanoma, nes jis netelpa į mokymo ir supratimo rėmus Jis Gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją.



Svarbu žinoti, kad Apaštalas Paulius mus perspėjo:

"Bet bijau, kad kaip gyvatė savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nesugestų be paprastumo Kristuje." (2 Kor 11,3)

Todėl būkite atidūs su tais kas bandys jus mokyti Dievo Žodžio. Jo išmokyti neįmanoma. Jį galima tik skelbti, o po to dalintis savo asmenine patirtimi ir padrąsinimais. Tik Kristus gali atverti protą Raštams suprasti, visa kita tėra saviapgaulė ir žmogiškos išminties sekimas.


Labai nuoširdžiai noriu perspėti, kad be Kristaus, spausdinta Biblijos raidė ŽUDO.

Tik su Kristumi, Šventoji Dvasia atgaiviną spausdintą Biblijos raidę ir teikia gyvybę skaitančiam.

Todėl prieš atsiverčiant Bibliją geriau tiesiog pasimelskite tokia trumpa malda:

„Jėzau Kristau Dievo Sūnau, mano Viešpatie, prašau atleisk man mano nuodėmes, būk gailestingas man nusidėjėliui ir iš Savo malonės atgaivink mane Savo Žodyje. Tegul Dievo Žodis atėjęs į mane, duoda Tau patinkančius vaisius. Tegul Tavo Valia būna mano gyvenime."

Jei nuoširdžiai pasimelsite, tikėkite, Kristus tikrai išgirs ir Biblija pradės su jums kalbėti. Aš ne juokauju.


Daugelis atskalūnų protestantų, (liuteronų, evangelikų, baptistų, Jehovos liudytojų, mormonų ir kt.) didžiuojasi tuo, kad taip vadinama „bažnyčios reformacija“ (kuri beje buvo pradėta ne Dievo apreiškimu, o mokytų teologijos profesorių iniciatyva), atvėrė visiems norintiems kelią link Biblijos (Būtent atskalūnai dideliais kiekiais visur platina žmogiška išmintimi suredaguotas Biblijas). Bet išplatinę žmonių redaguotą Biblijos raidę jie pamiršo perspėti tuos kas skaito, kad be Kristaus Dvasios Įstatymo raidė ŽUDO (nes įstatymas Dvasiškas o žmonės kūniški). Būtent todėl dabar tiek daug užkietėjusių dvasinių numirėlių pasaulyje, kurie ir toliau laidoja savo numirėlius. Laikydamiesi raidės o ne Dvasios.

Žmogiškos išminties suklaidinti atskalūnai ir jų pasekėjai, nesuprasdami Dievo teisumo ir bandydami įtvirtinti savąjį teisumą, nepakluso Dievo teisumui. Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera. Šio mokymo vaisius mes matome visuotiname protestantizmo bankrote.

Šiai dienai tik Rytų ir Vakarų Katalikų įtakoje esantys surinkimai tvirtai laikosi sveiko mokslo. O štai supagonėję atskalūnai jau baigia visai degraduoti. Jie jau sutinka su pasauliu vaiku žudymo (abortu) klausimu, homoseksualistu įšventinimo klausimu (neigimo, kad tai nuodėme) ir netgi netikėjimo Dievu klausimu (Olandijoje yra viešai pamokslaujantis Pastorius ateistas, Klaas Hendrikse).

Šunų bažnyčios, krikštas internetu, pamokslų pardavinėjimai, purvinas finansinių piramidžių biznis tikinčiųjų sąskaita, tušti pažadai dėl rojaus užkietėjusiems nusidėjėliams, pasakos apie tai, kad jie jau amžinai išgelbėti ir to negalima pakeisti. Ir po truputį, bet nenumaldomai, atėjūnų vergijai atiduodamos, protestantizmo įtakoje esančios, tautos ir jų valstybės.
Štai eretikų mokymo vaisiai, vis gražumu.

Kodėl Dievas leido reformaciją? Manau tik dėl to, kad iki reformacijos sprogimo, Jėzaus bažnyčios tarnautojai, gerais norais vedini, nutarė padėti Dievui ir pradėjo slėpti Raštą kuo giliau, išstatant į viešumą tik trupinius ir liturginius ženklus.

Tai buvo daroma tik tam, kad priešai negalėtų pasinaudoti išmintimi ir silpnieji ne būtų suklaidinti. Bet per tą slėpimą, Dievo Žodis vis mažiau buvo skelbiamas paprastiems žmonėms, todėl „prakalbo akmenys“ (Lk 19,40).

Dievas nėra niekuo apribotas, todėl esant reikalui gali siųsti perspėjimą ir per asilą (Sk 22,28).

Bet tai visiškai ne reiškia, kad reikia sekti tuo asilu. Išgirdai perspėjimą, priėmei jį ir ieškok Kristaus nuoširdžiai. Dievo klausyk labiau negu žmonių ir tada Jis tikrai tave atves ten kur yra tikras Jėzaus Kristaus surinkimas ir tikri broliai ir seserys.

Iki tol kol tikroji bažnyčia, visomis įmanomomis priemonėmis ir jėgomis, ne pradės skelbti Dievo Žodžio žūstančiai žmonijai, tol įspėjimai bus dalinami per „asilus“.

Žinokite, kad labai daug pasaulyje yra apsimetėlių, todėl vis labiau įsigali neteisumas ir daugelio meilė atšąla.

Jėzus Kristus būdamas tobulas žmogus ir tuo pačiu Dievas, prieš išeidamas pas savo Tėvą, iki Savo antrojo atėjimo, perdavė savo žmogišką lyderystę apaštalui Petrui (įgaliojo jį):

„Tu esi Petras, uola, ir ant šitos uolos aš pastatysiu savo bažnyčia ir pragaro vartai jos neįveiks"

„Jėzus paklausė Simoną Petrą: 'Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane labiau už šituos?' Jis atsakė: 'Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu'. Jėzus jam tarė: 'Ganyk mano avinėlius'.“ (Jn 21,15)

Dievas ne žmogus Jis nesikeičia. Dievo dovanos ir pašaukimas - neatšaukiami. (Rom 11,29). Todėl teologijos profesorių sumąstyta reformacija, niekaip negalėjo padaryti Dievo įgaliojimo negaliojančiu. Šis apaštalo Petro lyderystės tarp brolių įgaliojimas, skrupulingai perduodamas jau du tūkstantmečius iš kartos į kartą.

PABAIGAI:

Neseniai viešėdamas pas savo tetą Latvijoje aš sužinojau, kad mano prosenele Rusijoje, tik man gimus, pakrikštijo mane Pravoslavu bažnyčioje.

Iki tol aš visada žinojau apie tai, kad aštuonių metu, mane mama krikštijo Romos kataliku bažnyčioje Žemaitijoje Židikuose. Bet pasirodo tai buvo mano antras krikštas, nes mama nenorėjo, kad aš būčiau rusų tikėjimo.

Skaityti Evangeliją aš pradėjau 17 metų. Kai man sukako 25 metai, pas mane į namus pasibeldė Amerikiečių baptistų misionierius. Po pokalbio su juo ir kelių apsilankymų jų susirinkimuose, man buvo pasakyta, kad katalikų krikštas ne tikras, todėl aš turiu iš naujo pasikrikštyti. Aš pats sąmoningai krikštijausi baptistų bažnyčioje. Tai jau buvo mano trečias krikštas.

Mano trečio krikšto dieną, nuo širdies smūgio mirė mano mama. Tada ne supratau kas nutiko. Čia pasikrikštijau – džiaugsmas ir čia pat artimiausio žmogaus mirtis, beprotiškas sielvartas.

Ilgai negalėjau atsitokėti. Po kiek laiko Dievas galinga jėga mane ir mano šeimą išvedė iš to eretikų susirinkimo (Dvasinio Egipto) ir tada aš gavau galimybę be svetimos įtakos, nuoširdžiai, kas dieną, su šeima melstis Kristui. Dievas palaimino, todėl aš turėjau daug laiko nagrinėti Šv. Raštą ir gilintis į visus žinomus krikščioniškus mokymus, bet tai nieko nepaaiškino. Tik tada kai radau malonę pas Kristų ir Jis atvėrė protą Raštams suprasti, tik tada aš pagaliau suvokiau savo klaidą ir kas nutiko. Aš tiesiog praradau malonę nusekęs paskui eretikų prakeikimo mokslą.

Turėdamas tokią akivaizdžią ir karčią patirtį perspėju jus, jokiais būdais nepadarykite klaidos ir nesekite eretikais, nes tai atneš jums prakeikimą, o ne palaiminimą. Ieškokite Kristaus Jo Krauju įsteigtoje ir apaštalų mokymo besilaikančioje bažnyčioje.

Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus. (Gal 6,7)


Su broliška meilę ir rūpesčiu
Vladimiras Troščenka

Tarakonai

Knibždėte knibžda nevidonai,
Jie yra savo aplinkoj.

Šiltam lipniam, šiukšlyno būvį,
Komfortas jiems yra galvoj.

Aplinkui smarvė ir purvynas,
Bet tai jiems džiaugsmas ir gausa.

Nuo ponų stalo trupiniai ir apipuvusios gerybės,
Yra jų egzistencijos prasmė ir paieškų vainikas.

Vabzdžių gyvenimas diktuoja savo subtilybes,
Instinktai jų gyvenimo vedlys.

Susiporuoti jiems yra tas pats su kuo ir kaip,
Todėl jie dauginasi ten kur išėdu daugiau.

Kodėl jie čia ir kam jie egzistuoja?
Nariuotakojams tai ne motais.

Vertybė jiems yra tamsybė,
Todėl kai tik šviesa apšviečia juos,

Jie tuojau pat keiksnodamiesi neria kur giliau,
Į savo purvinos esybės apsaugos urvus.

Uždegus šviesą parazitais užkrėstoj troboj,
Stebi kaip į plyšius jie suropoja.

Ir jau iš ten, manydami, kad saugūs,
Savo vabždžiuokliška kalba, jie pamatytą šviesą komentuoja.

Ir vertina jie šviesą būtent taip,
Kaip jų tamsi dūšia pakužda.

.

Tuštybė

.
Tuštybių tuštybė
Viskas tuštybė.

Juokas – kvailystė,
Valdžia – rūpesčiai,
Pinigai – baimė,
Malonumai – žlugimas.

Viskas kas aplink mus,
Tai kūno geismas,
Akių geismas,
Ir gyvenimo išdidumas.

Visa tai neturi jokios
Išliekamosios vertės,
Nes kai tik pasieki
Pasaulietinės tuštybės siūlomą „vertybę“,
Jos iliuzija tuoj pat subliūkšta.

Juokas nebeteikia džiaugsmo.
Valdžia nebetenka žavesio.
Pinigai atneša vien tik jų išsaugojimo baimę.
O malonumai nenumaldomai sužlugdo tave kaip asmenybę.

Ir kai tik išdidžiai sau pasakai:
„Štai ir pasiekiau“,
Žinok, kad tai požymis,
Jog tavo smėlio pilis tuoj žlugs.

Nes išdidumas yra žlugimo šauklys.

Pasaulis nieko negali tau suteikti,
Apart iliuzinės „morkos“,
Kuri kabinama ant virvutės,
Prieš vežimą velkančio asiliuko nosį.

Vargšas asiliukas, visą savo amželį,
Velka svetimą sunkiai prikrautą vežimą,
Bergždžiai siekdamas savo iliuziją -
- morką (Karjerą, pinigus, malonumus, netikrą džiaugsmą ir tuščią laimę.)

.

Pabeldimas

Įvyks stebuklas ir tada,
Kvailys supras ir aklas praregės,
Išminčius apsijuoks ir matantis apaks.

Didžiulė paslaptis yra apreikšta tiems,
Kas niekinamas buvo išdidžių.

Kaip vaikas kas supras tai,
Tas supras teisingai.

Kas išmintim ir priesakais žmonių bandys suprast,
Darys tai veltui.

Nes priesakus žmonių pavertę mokymu,
Išminčiai apsigavo.

Gudrieji savo išmintim pagauti buvo,
Galingiesiems jėga nebepadėjo.

Išgirskit tai ir atsiverkit:

Ištiesinkit kelius,
Daubas užpilkit,
Nukaskit kalnus,
Nes štai ateina – Jis,
Karalius nuolankus,
Didybėje ir šlovėje beturčio.
Kas šauksis Jo,
To bus pasigailėta,
Kas Ji prakeiks – prakeiks save.

Ateiki čia kas trokšta,
Ateik ir gerk dykai,
To tyro žodžio pieno.
Jis čia, arti,
Jis tavo lūpose ir tavo širdyje,
Jei nusilenksi Jam – gyvensi,
O jei užkietinsi save – pražūsi.

Pažinki kelią,
Ir tiesos ieškok.

Nes tik tada tu laisvėje tiesos,
Atgimsi amžinybėje šviesos,
Ir beprasmybės rūpesčiai tuštybės aplinkos,
Nublanks prieš šlovę esamybės ir jėgos.

Atsivertimas

Prieš kryžių sustojęs,
Akis aš nuleidau.

Supratęs, kad klydau,
Save aš prakeikiau.

Tavim pasikliovęs,
Gyventi nustojau.

Nustojęs gyventi,
Gyvybę radau aš.

Akis nusiplovęs,
Aš širdį atvėriau.

Tave ten priėmęs,
Aš suvokiau tiesą.

Gyvenimo kelias,
Čia auksu išgrįstas.

Ir Tavo teisybė,
Pasaulį nuteisus.

Aklųjų pasaulis,
Kurčiųjų buveinė.

Užkietinę širdis,
Čia kūnai gyvena.

Savim pasikliovę,
Išminčius vaizduoja.

Bet Tavo akis,
Iš tuštybės jų juokias.


Jie vaikosi vėją,
Ir atvaizdus kuria.

Jų tikslas – tuštybė,
O vaisiai – apgaulė.

Jų turtas tai niekai,
Ir džiaugsmas – paikybė.

Akim praregėjus,
Ir protui suvokus.

Aš sielą atvėriau,
Ir Dvasią įleidau.

Tavim pasikliausiu,
Tavęs aš ieškosiu.

Tavy aš gyvensiu,
Ir Tau aš aukosiu.

Aukosiu aš tiesą,
Ir gailestingumą.

Aš meilę aukosiu,
Ir Dvasingumą.

Suvokti linkiu kiekvienam
Ir suprasti,

Malonę ir džiaugsmą,
Pas Viešpatį rasti.

Vladimiras Troščenka

second hand

Lietuvą valdantys žmonės pastoviai stengiasi kopijuoti ir perimti įvairias užsienietiškas gyvenimo ir bendrabūvio struktūras ir taisykles. Ta veikla tampa tiesiog tragikomiška.


Jie jau baigia visai nustekenti valstybę vien tik dėl to, kad aklai imasi įgyvendinti čia pas mus tai, ko prisižiūri trumpalaikėse komandiruotėse ir prisiklauso iš įvairaus plauko konsultantų.

Dažnai girdime, kad Lietuviai yra nedaugę iki vakarų civilizacijos, todėl čia neprigyja „pažangiausios“ vakariečių sistemos. Gal verta prisiminti Ezopo pasakėčią, apie asilą kuris nešdamas krovinį druskos, per upę, netyčia paslydo ir nugriuvo. Druska buvusi maišuose aptirpo ir jam tapo lengviau nešti. Nudžiugo asilas, todėl sekantį kartą nešdamas krovinį jis specialiai paėmė ir suklupo tam, kad krovinys sušlaptų. Bet šį karta jis nešė nebe druskos, o kempinių krovinį, todėl pribrinkusios kempinės apsunko ir nuskandino asilą.

Ne viskas kas tinka ten, taip pat tinka ir čia. Kas užsienyje buvo druskos maišu ir nukritus į vandenį palengvino krovinį, tas pats Lietuvoje gali būti kempinių maišu, nuskandinsiančiu mus visus.

Tam, kad pagaliau baigti naudotis tuo mentaliniu second hand‘u, mes kaip bendruomenė turime pagaliau prisiminti pagrindinę, nekintamą ir nepaneigtą Biblinę gerovės taisyklę – Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus jums pridėta.

Levas Tolstojus, sakė: - Mes puikiai žinome taisyklę, kad visų pirma mes turime ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo o visą kitą mums prisidės, bet mes pastoviai ieškome to „viso kito“ pamiršdami apie Dievą ir todėl negauname nieko.


p. s. Meskime visus kvailus kopijavimus ir bevertę erzelynę, eikime į savo bažnyčias ir nuoširdžiai melskimės Dievui Jėzaus Kristaus vardu. Patikėkite, kad tik tada mums kaip bendruomenei bus suteikta išmintis, sąlygos ir galimybės gauti tai kas naujausia, geriausia ir kokybiškiausia. Tik tuomet daugiau niekada nebereikės naudotis „second hand“ paslaugomis.
 
Vladimiras Troščenka

Nojaus arką pastatė mėgėjai, o Titaniką – profesionalai.

Pamenate didžiausią mūsų staigmeną Eurovizijoje - LT United? Jų pasirodymas ir prieš tai, išsilavinusių Lietuvos kūrikų (atsiprašau kūrėjų), sukelta isterija yra puikus pavyzdys apmąstymams.

Prieš “LT United” vykstant į Atėnus, mūsų išsilavinę muzikos “šviesuoliai”, vienas už kitą garsiau dejavo - “apsijuoksime”, “banalybė” ir pan. Bet paneigdami visas „profesionalų“ prognozes, LT UNITED pasirodė geriau nei bet kas iš Lietuvių Eurovizioje.

Šis paprastas, bet kartu labai akivaizdus pavyzdys, verčia pažvelgti į gilesnes šio “išsilavinusių kvailių” reiškinio apraiškas mūsų valstybėje.

Kažkodėl iki šiol Lietuvoje mes negalime priprasti prie minties, kad išsilavinimas nei proto, nei išminties neprideda.

Lietuvoje manoma, jog jei žmogus turi gerą diplomą, tai reiškia, kad šiuo asmeniu galima pasitikėti. Daugelio Lietuvos žmonių sąmonėje negali sutilpti tai, kad kūrybos neišmoksi, o išminties nenusipirksi.

Taip pat daugelis nesuvokia, kad visuomenės gerovei yra žymiai reikšmingesnis kūrybingas išminčius, turintis tris klases valstybinio išsilavinimo, nei arogantiškas kvailys, besipuikuojantis profesoriaus titulu.

Vienas mano pažįstamas dailininkas, iš prigimties nuostabiai (mano subjektyviu vertinimu) piešia paveikslus fantastinių knygų temomis. Pirmą kartą atėjęs pas jį namo, negalėjau atsižiūrėti į visame kambaryje iškabinėtus paveikslus. Jie nepaaiškinamai traukė akį savo įmantriais siužetais.

Aš buvau nuoširdžiai sužavėtas, bet pokalbio metu dailininkas papasakojo, kad į Lietuvos dailės akademiją jis nesugebėjo įstoti, kadangi jo kūryba, pasirodo, neatitiko aukštų, šios kūrybingų šviesuolių kalvės standartų.

Jau tada pamaniau, kad dėl šios išsilavinimo standartus lavinančios įstaigos, mes ir turime prieš kažką kapituliuojantį Gediminą katedros aikštėje (pastaba: Gedimino ir jo arklio paminklas).

Tik panašioje įstaigoje išsilavinimą gavę ir valstybės pripažintą autoritetą turintys, diplomuoti menininkai, galėjo sukurti ir pastatyti tokią gėdą Lietuvos širdyje. Be abejo, mes, neišsilavinę prasčiokai, nesuprasime, to didingo, išlavinto minties polėkio, kurį autoriai įdėjo į šitą statulą. Mes tik galime pasamprotauti, kad Didis karvedys ir užkariautojas Gediminas, davęs pradžią vienai iš didžiųjų karališkų dinastijų Europoje, niekada nebendrautų su niekuo laikydamas savo kardą už ašmenų.

Tikras karys laiko kardą už ašmenų ir efesu į viršų tik vieninteliu atveju, - kai pasiduoda. Bet tai nesvarbu, svarbu, kad šią statulą kūrė išsilavinę kūrėjai, o ne kažkokie ten runkeliai.

Įdomus pastebėjimas, jį man papasakojo vienas bičiulis, tarnaujantis Antrajame vidaus tarnybos pulke Vilniuje. Šio pulko kariai, po iškilmingo paminklo Gediminui atidengimo, aptarinėdami šį stebalą, buvo taip pasipiktinę, kad į dalinį teko atvykti kūrėjų kolektyvo (o gal šiaip kokių išsilavinusių menininkų) atstovams, kad paaiškintų gilią ir prasmingą šio kūrino esmę.

Aš leisiu sau pasiūlyti išsilavinusių menininkų įdarbinimo programą: reikėtų prie to Gedimino paminklo pastatyti būdelę, kurioje jie aiškintų nesuprantantiems runkeliams ir Lietuvos svečiams, giliai meninę šios statulos idėją ir būtinai apmokėti visą šį projektą iš valstybės biudžeto (na ne be reikalo gi jie tiek plušo gaudami meninį išsilavinimą).

Dar leisiu sau pafantazuoti šio paminklo tema: niekingi runkeliai, turbūt pasiūlytų visai kitokią Gedimino Didžiojo, o kartu ir Lietuvos valstybės genijaus ir reikšmingumo įamžinimo koncepciją, pavyzdžiui, Gediminas Didysis, visu ūgiu stovi ant didingo postamento, o aplink jį ratu, po kojomis stovi jo šlovingieji palikuonys, pradedant Jogailaičiais ir baigiant Rusijos carais Romanovais, kurie taip pat turi ryšį su Gediminaičių dinastija.

Tokia paminklo koncepcija būtų visais atžvilgiais prasminga, ji tikrai sukeltų prieštaringus jausmus, bet aiškiai nepaliktų abejingų ir nestimuliuotų paniekos. Gaila, kad tai tik fantazija, nes tokią ne konformistinę koncepciją, galėtų pasiūlyti tik neišmanėliai runkeliai. Jiems svetimos modernių kūrybos standartų ir sudėtingų kūrybinio mokslo, bei teorijos aukštumos, ką jie supranta juodnugariai.

Tik nepagalvokite, kad aš propaguoju idėją nesimokyti. Jokiu būdu, aš tik noriu atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus neįmanoma išmokyti trijų dalykų: tikėjimo, išminties ir kūrybos.



p. s. Todėl jei norime gerovės savo visuomenei, turime pradėti skirti. Pirmiausia, kas yra išsilavinę kvailiai ir antra, ieškoti išmintingų kūrėjų, nes tarp šių dviejų žmonių kategorijų tikrai nėra lygybės ženklo. Pirmieji būdami vedliais, išmintingai moka daryti tik vieną darbą – paaiškinti, kodėl jų veiklą lydi nuolatinės nesėkmės, o atrasti antrieji turi potencijos grąžinti mūsų valstybei pasitikėjimą savo ateitimi.


We are the winners!

Tikėjimas

  Kartą prieš revoliucinėje Rusijoje buvo toks atsitikimas. I traukinio kupė, kurioje sėdėjo senas pravoslavų šventikas įėjo jaunas studentas revoliucionierius. Kadangi jame virė kraujas, jaunuolis norėjo kaip nors užkabinti juodaskvernį "mrakobiesa", todėl jis išdidžiai mestelėjo:

- O aš netikiu Dievu.

Į tai šventikas ramiai atsakė:

- Aš irgi netikiu.

Jaunas studentas buvo ištiktas šoko, dėl tokio "prisipažinimo", todėl tik pravebleno:

- O kaip .. tai bent .. tai bent jau savo darbą kažkaip apgintum?

Šventikas atsakė:

- Aš tikrai netikiu tokį dievą į kokį netiki ir tu. Koks kvailys gali tikėti kažkokiu senuku sėdinčiu ant debesėlio, kur aplik jį skraido nuogi berniukai su sparneliais? Dievas kuriuo aš tikiu, yra Bekraštis ir Beribis, Jis yra visur ir visada, Jis toks Didis, kad viską ką tu matai sukūrė iš nieko. Dievo neįmanoma suvokti, todėl dėl mūsų ribotumo Ši, mus sukūrusi, Amžina Būtybė mums apsireiškė Savo Sūnuje (Žodyje) ir yra visur per Savo Dvasia. O Jo meilė mums žmonėms yra tokia didelė, kad Jis netgi suteikė mums laisvą teisę tikėti Juo ar ne, nespausdamas mus Savo Begaliniu Autoritetu. Jeigu Amžinasis Apsireikštu mums visa Savo Didybę, tikrai nebūtų tokių žmonių kurie išdrįstu netikėti, bet tai tikrai ne būtų tikras ir laisvas tikėjimas.



  Kodėl tikėjimo tiesos, jų galia ir naudingumas šiuo metu taip yra devalvuoti? Labai paprasta, nes daugelyje atveju tikėjimo mokymas yra sutrumpintas iki pigaus paguodos žodžio dėl Čia ir Dabar sulaužyto gyvenimo. O tai tikrai nėra tikėjimo Kristumi esmė.

   Biblija moko, kad "medį iš vaisių pažinsi" t.y. mokymą iš jo pasekmių suprasi. Tikras Tikėjimas Kristumi, jau du tūkstančius metų suteikia žmonėms ne tik dvasinę paguodą (kas labai svarbu), ne tik materialinį palaiminimą (visi tikrai tikintys žmonės neturi materialinių problemų), bet kas dar svarbiau TIKRAS TIKĖJIMAS suteikia kelią į amžiną gyvenimą.

   Einant tikėjimo keliu, labai svarbu suprasti, kad neįmanoma atskirti Dievo Žodžio - Kristaus ir Jo apaštališkos bažnyčios. Kristaus Bažnyčia įsteigta Jo krauju ir jokie žmonės (net ir tie kurie kenkia iš vidaus tipo "tarnai") nesugebės jos sugriauti, tai neįmanoma.

  Žmogui kuriam bažnyčia ne motina, tam ir Dievas nėra tėvas.

  Taip pat reikia žinoti, kad mokymas apie moralę be Jėzaus Kristaus taip pat yra tik kvailystė. Mes tai matome humanistų mokymo bankrote. Humanistinis mokslas tai bandymas nusikopijuoti Kristaus mokymą bet eliminuojant iš ten Gyvąjį Dievą - Kristų. Žmonės tiesiog nesuvokia, kad jei nėra To kas mokymą padaro gyvu ir veiksmingu tuomet šis mokslas tampa negyvu stabu, neturinčiu jokios vertės tiems kas jo laikosi.

  Biblija moko: Raidė žudo, o Dvasia teikia gyvybę.

O vat Estai ….

.
    Nieko nėra labiau apgailėtino, nei pastoviai girdėti mūsų valstybe administruojančių žmonių posakį „O vat estai taip daro todėl ir mes turėtume taip daryti“. Aš suprantu, kad kai kurie žmonės savigarbos ne turi, bet jei jau esi valstybės administravime, bet jau nepripažink, kad neturi nei idėjų nei vizijos ir visi tavo administraciniai sugebėjimai susiveda į „o vat estai taip daro, todėl ir mes turėtume taip elgtis“.

   Kadangi nuo nepriklausomybės paskelbimo posakį „O vat Estai ...“ mus valdantieji kartoja kaip „Tėve mūsų“, aš buvau nutaręs pasižiūrėti kas gi toje Estijoje tokio ypatingo, kad mūsų kolūkiečiai taip alpsta matydami ją pavyzdžiu.

   Dar iki Lietuvos inkorporavimo į naująjį sojūzą, man buvo tekusi nelaimė dalyvauti vienos iš Lietuvą valdančių partijų politinėje veikloje, todėl tada pasinaudojau proga ir priėmiau pakvietimą vykti į vieną Taline vykstančią tarptautinę konferenciją. Šioje konferencijoje buvo galimybė pabendrauti su šios nykštukinės miesto-valstybės užsienio reikalų ministru, valdančios partijos vadais ir kitu, politiniu elitu.

   Iš Lietuvos išvykome su keliais Seimo nariais, vieno iš jų nuosavu automobiliu.

   Po kelių valandų kelio, kratymosi neįtikėtinai baisiais Latvijos keliais, įvažiavome į Estiją.

  Tiesa pasakius nustebino Estų pasienio muitinė ir patys pasieniečiai. Išmuštuoti, nulaižyti angliškai kalbantys, na tiesiog nėra prie ko prikibti. Jie tikrai kaip diena ir naktis skyrėsi nuo Lietuviškų pasienio muitinių, kuriuose dirbama ištisomis dinastijomis ir kaimais. Lietuvoje, kai tik koks buvęs kolūkio pirmininkas, pav. iš Kiauliapienių kaimo, tampa muitinės (pasienio posto) viršininku, visas Kiauliapienių kaimas tuoj pat pradeda dirbti užtikrinant mūsų valstybės sienos apsauga ir muitinės veiklą. Lietuvoje pastoviai veikia kolūkietiškos politikos principas – „Nors ir durns by tik savs“. Būtent dėl tokios politikos, dojarkos ir svinarkos, agrotechnikai ir mechanizatoriai tampa reprezentuojančiu ir geriausiai įsimenančiu mūsų valstybės veidu.

   Penki kilometrai nuo pasienio posto, buvo tiesiog nuostabus (Lietuviško lygio) kelias, bet po to ... po to prasidėjo pilka sovietinė realybė. Baisūs keliai, baisios pakelės, jokių ženklų, apgriuvę namai išklerusios mašinos ir t.t. Jau tada toptelėjo mintis dėl šios šalies valdžios prioritetų t.y. jiems svarbu sudaryti gerą pirmą įspūdį visa kita ne svarbu.

   Dabar Talinas. Net nežinau, ką ir pasakyti. Gal kai važiuoji iš kokio Brūdošių kaimo, tuomet ten gali rasti kuom stebėtis, bet kadangi aš gimiau ir užaugau Vilniuje, nuostabaus baroko, realios gotikos, rokoko, renesanso pasaulinio lygio architektūros mieste, kuris ne be reikalo priskiriamas prie Europos perlų, tai man Talinas paliko tik pigaus, atsilikusio, gotikinio stiliaus uostamiesčio, gausiai atskiesto socrealistine architektūra, įspūdį.

  Apėjau visą tą nediduką miestelį (Talino senamiestis 17 kartų mažesnis nei Vilniaus) ir niekaip negalėjau suprasti kuo jis taip žavi mus valdančius valstiečius. Tiesa dar įsiminė žuvies smarvė, tiesiog klaiku, gal jie ten yra pripratę, bet aš tikrai nesugebėčiau gyventi pastoviai pūvančios žuvies smarvės apsuptyje.

  Dabar grįšiu prie Estų reprezentacinių sugebėjimų. Viešbutis kuriame gyvenome buvo nepriekaištingas (tik maistas bjaurus). Visa konferencija taip pat buvo organizuota taip, kad priekabių ne buvo. Po konferencijos buvo puiki vakarinė dalis, kurioje neoficialiose pokalbiuose aš pradėjau tikrinti savo teorija dėl to, kad Estai pagrindines savo politines visuomenines pastangas skiria ne realiems darbams, bet būtent argumentų ir prisistatymo (įvaizdžio) kūrimui. Visuose pokalbiuose su estų politikais užduodavau jiems provokuojančius klausimus, dėl atlyginimų, socialinės apsaugos, ekonomikos ir viešo saugumo. Viskas jų kalboje (netiesiogiai) susivedė į tai, kad nesvarbu ką ir kaip darai, svarbu kaip visa tai pristatai ir prisistatai pats. Todėl mus valdančių kolūkiečių noras kopijuoti estus yra bevertis. Estai nieko išskirtinio ne daro, tiesiog jie yra tobulai įvaldę sovietinės „pokazuchos“ meną.

   Visa problema yra ta, kad Lietuviai nesugeba savęs pristatyti. Lietuvių tauta daug ir sunkiai dirba, bet prisistatymą palieka savieigai. Estai net jeigu tiesiog nusiperdžia, tai šiam įvykiui randa argumentus ir stilių tokį, kad pristatytų tą įvykį kaip patį geriausią nusibezdėjimą Europoje, kuriuo visi turėtų stebėtis ir žavėtis.

   Asmeniškai sau aš padariau išvada, kad išėję iš tarybų sąjungos, Lietuviai pasiėmė puikią gamybinę, energetinę infrastruktūrą (aišku vėliau kolūkiečiai sugebėjo beveik viską sunaikinti), Latviai pasiėmė sąjunginį prostitučių verslą, o vat Estai tapo CCCP „pakazuchos“ (viešųjų ryšių) čempionais.

   Gaila, kad mūsų valdžioje sėdintys ir tik išorę sugebantys matyti žmonės, yra tiesiog apžavėti išoriniu Estu politikos blizgesiu ir nesugeba pažvelgti blaiviai į savo stabukų esybę.

  Jeigu iš Estų reikia ko nors pasimokyti, tai būtent to, kokius žmones skirti reprezentacinės politikos formavime. Kai kada pamąstau, ką aš daryčiau jeigu turėčiau galimybę formuoti Lietuvos įvaizdį ir turėčiau 60 milijonų (būtent tiek šiam tikslui iššvaistė berazūmiai kolūkiečiai). Esu įsitikinęs, kad pasaulyje kokį dešimt metų tik apie Lietuvą ir kalbėtų, be to tikrai būčiau sukūręs ilgalaikė (save atperkančią) valstybės reprezentacinę sistemą.

   Bet tiek to, jau vėlu, vis viena Lietuvos valstybė jau yra sunaikinta, tauta baigia išsievakuoti, todėl greitai nebebus nė ką pristatinėti.



p.s. Kodėl mus valdantieji nieko nesugeba sukurti, o pastoviai liguistai kopijuoja kitus? Labai paprasta, tik tikri Krikščionys kuria, nes turi galimybę ateiti pas Žodį Kūrėją - Kristų, o va stabmeldžiams (nors ir pasivadina krikščionimis) nelieka nieko kito kaip amžinai ką nors kopijuoti, nes jie yra Dvasiškai akli.


Vladimiras Troščenka

Prieš Dievą ne pakovosi.

   Istorijoje yra žinomas vienas faktas.

   Josifo Visarionovičiaus Stalino vadovaujama kompartija buvo nutarusi, kad paskutinė bažnyčia sovietų sąjungoje bus uždaryta 1943 m., bet nespėjo ... 1941 sovietai gavo triuškinamą smūgį. Visa "nenugalima" raudonoji armija buvo sutraiškyta ir sugniuždyta. Ką be darytų "išmintingieji" mokslu paremti komunistiniai vadai, nieko nesigavo, viskas ėjo tik blogyn. Ir štai 1943 m. Stalinas netikėtai paliepia surasti Rusijos pravoslavų bažnyčios patriarchą. Patriarchas tuo metu gyveno kažkokiame komunaliniame butuke ir stengėsi niekur nesikišti. Stalinas susitikęs su patriarchu, savo administracijai įsake padėti Pravoslavų bažnyčios sinodui sukviesti soborą (Visų dvasininkų suvažiavimą). Tai buvo pirmasis soboras per visą Stalino vadovaujamos sovietinės valstybės egzistavimą. Taip pat Stalinas liepė atiduoti dar išlikusias cerkves bažnyčiai. Bažnyčiai perdavė cerkvę esančią pačiame Kremliuje ir paskyrė patriarchui autoparką bažnyčios reikmėms.

    Iš istorijos žinoma, kad susirinkęs Pravoslavų soboras palaimino valstybę ir kariuomenę. Būtent po to, 1943 m. įvyko didysis lūžis kare ir Vokietija buvo sutriuškinta, o sovietų sąjunga užėmė tokį Europos plotą, kokio niekada Rusija ne kontroliavo.

   Pokario laikais viskas ateistų komunistų šalyje įvyko kaip anekdote:

   "pas meilužę buvęs vyrukas atėjus vyrui iššoka iš dešimto aukšto. Krisdamas jis pradeda melstis ir sakyti - "Dieve koks aš nuodėmingas, ką aš padariau !!! Jeigu aš likčiau gyvas viską pakeisčiau ir nebenuodėmiaučiau, vaikščiočiau į bažnyčia ir tikėčiau Tavimi.

   Bumt nukrito, atsistojo, žiūri, kad viskas gerai ir jis gyvas. Nusipurtė kelnes ir pasakė: "tfu, kokių tik nesąmonių iš baimės neprisikalbėsi".

   Taip ir komunistai, kai tik baimė ir pavojus praėjo, vėl pradėjo aktyvią kovą su bažnyčia. Mirus istoriją žinojusiam Brežnevui ir kitiems senukams, jauni ateistai nutarė, kad visos "Mrakabiesų" įstaigos (bažnyčios) sovieckam sojūze turi būti "Udarnais" tempais panaikintos. Bet nespėjo ... visas ateistiniu (kvailių) mokslu paremtas Gigantas Galiotas griuvo, „мордой в говно“.

.

p.s. Biblija mus moko, kad kiekvienas teisingai įtikėjęs Kristumi, tampa Dievo Dvasios nešiotoju t.y. Dievo Šventykla, todėl visada reikia prisiminti, kad kovojantys prieš krikščionį (tikrą) realiai kovoja ne prieš žmogų, o prieš Dievą. Nes Dievas Savo valios vykdytojams sako: - "kas jus paliečia, paliečia Mano akies vyzdį". "Kas jus laimina, tą ir Aš palaiminsiu, kas jus keikia, tą ir Aš prakeiksiu".

Dievo Žodis yra nepakeičiamas. Prieš Dievą nepakovosi

Du kaimiečiai

  Biblijos Samuelio knyga pateikia mums dviejų kaimiečių istorijas. Vienas buvo turtingas, gobšus ir išdidus, jo vardas buvo Nabalas (hebr. kvailys). Kitas raudonskruostis, neišdidus, labai Dievobaimingas piemenukas - Dovydas

Nabalas, nors ir pradžioje lėbavo paskendęs savo turtuose, bet galu gale, dėl savo kvailumo (gobšumo, išdidumo ir laikymosi savo turtų) prarado ir turtą, ir žmoną ir pagaliau gyvybę. Jo vardas tapo kvailumo simboliu.

Dovydas, nors pradžioje ir iškentė daug pažeminimų ir nepriteklių, bet galų gale, dėl savo Dievobaimingumo, tapo žymiausiu pasaulio karaliumi, žmogumi pagal Dievo širdį. Turtingu, gerbiamu ir galingu. Jo vardas tapo gerovės ir Dievo palaimos simboliu.



p.s. Tik Dievobaimingas žmogus (nesvarbu kokia jo kilmė) gali tapti žmogumi pagal Dievo širdį, karaliumi turinčiu tikrą turtą, garbę ir galią. O štai merkantilinis kaimietis, nors ir pradžioje maudysis turtuose ir mėgausis savo iliuzine valdžia, galų gale neteks visko.


Kristus mus perspėjo:

Žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui.... (Ekleziastas 2,26)

Dvasiniai lavonai

   Turbūt mažai kam nėra žinomas protestantų ir kitų atskalūnų devizas „Tik per malonę“. Būtent todėl ant daugelio protestantų bažnyčių vietoj kryžiaus yra iškeltas gaidys. Jis simbolizuoja Begalinę Viešpaties malonę apaštalui Petrui, nors jis tris kartus išsigynė Kristaus.

„Tik per malonę“, tai iš esmės labai teisingas šūkis. Dar Šv. Augustinas neabejotinai įrodė šio principo teisingumą, bet neišmanėlių mokyme jis taikomas visiškai neteisingame kontekste. Malonė gali būti suteikta tik tam, kas gręžiasi nuo savo kvailystės. Nusidėjėlis turi atgailauti dėl savo nuodėmės. Prisiminkite žymų pasakojimą apie sūnų palaidūną. Tėvas visą savo meilę galėjo parodyti sūnui palaidūnui tik tada, kai jis grįžo namo. Iki tol kol jis svetur palaidai gyveno, tėvas neturėjo jokios galimybės suteikti jam savo malonę, net ir labai norėdamas.

Kristaus viešai išsigynęs Apaštalas Petras neliko savo atsižadėjime, bet atgailavo ir graudžiai verkė dėl tokio savo poelgio. Be atgailos ir grįžimo atgal pas Tėvą, nėra jokios galimybės gauti malonę.

Kai kurie protestantai pradeda suvokti visą savo nuodėmingo kelio siaubą. Dabar spaudai yra ruošiama nacių nužudyto liuteronų teologo D.Bonhoefferio knyga „Mokinystės kaina“, siūlau kelias ištraukas iš jos:

...“ Mes, liuteronai, lyg maitvanagiai susirinkome aplink pigios malonės lavoną ir gėrėme jo nuodų, nužudžiusių gyvenimą, kurį teikia sekimas Kristumi. Žinoma, nereikia pamiršti, kad tyros malonės doktrinai mes išreiškėme tikrai dievišką pagarbą, kuriai nerasi lygių visame krikščioniškame pasaulyje. Tiesą sakant, šią doktriną mes išaukštinome net iki paties Dievo pozicijos. Liuterio formulė buvo kartojama visur ir tuo pat metu jos tiesa buvo iškreipiama į saviapgaulę.”…..

….”Mes išteisinome pasaulį ir pasmerkėme kaip eretikus tuos, kurie stengėsi sekti Kristumi. Tauta tapo krikščioniška ir liuteroniška - deja, tikros mokinystės kaina. Kaina, kuri buvo sumokėta, buvo per maža. Pigi malonė šventė savo pergalę.
Tačiau ar mes suvokiame, jog ta pati pigi malonė atsigręžė prieš mus lyg bumerangas? Kaina, kurią šiandien turime sumokėti žlugusios organizuotosios Bažnyčios forma, tėra tik neišvengiama mūsų varytos politikos pasekmė, kai malonę padarėme prieinamą visiems, paleisdami ją per mažomis kainomis. Mes urmu išpardavėme žodį ir sakramentus, mes krikštijome, konfirmavome ir išteisinome visą tautą net neatsiklausę ir be jokių sąlygų. Humaniško sentimento vedini, mes atidavėme tai, kas šventa, pašaipūnams ir netikintiems. Mes liejome malonę nesibaigiančiais upeliais. Tačiau vargu, ar bent kartą nuskambėjo šaukimas sekti paskui Kristų siauru keliu. O kur tuo metu buvo tos tiesos, kurios ankstyvąją Bažnyčią paskatino įsteigti katechumenų instituciją, kuri savo ruožtu akylai sergėjo sieną, skyrusią Bažnyčią nuo pasaulio, ir užtikrino atitinkamą brangios malonės apsaugą? Kas nutiko su visais tais Liuterio perspėjimais, nukreiptais prieš tokį Evangelijos pamokslavimą, kuris leidžia žmonėms saugiai jaustis gyvenant bedievišką gyvenimą? Ar yra kada nors vykęs siaubingesnis ir pražūtingesnis pasaulio „sukrikščioninimas" nei šis?
  Ką reiškia trys tūkstančiai saksų, kuriuos Karolis Didysis pasmerkė myriop, palyginus su milijonais dvasinių lavonų mūsų šalyje šiandien? Kur jau kur, bet pas mus tai tikrai įrodymų esama su kaupu, jog tėvų nuodėmės atsikartoja vaikuose net iki trečios ar ketvirtos kartos. Pigioji malonė pasirodė besanti labai negailestinga mūsų evangelinei Bažnyčiai.
   O ir mūsų pačių dvasiniam gyvenimui ši pigi malonė pridarė ne ką ne mažiau žalos. Užuot atvėrusi kelią pas Kristų, ji jį uždarė. Užuot šaukusi sekti paskui Kristų, ji užkietino mus per mūsų neklusnumą. O galbūt mes kažkada jau buvome girdėję maloningą pašaukimą sekti paskui Jį ir, paklusę Jo įsakymui, netgi žingtelėjome kelis žingsnius pirmyn mokinystės keliu, laikydamiesi paklusnumo disciplinos, tačiau netikėtai kaktomuša susidūrėme su pigios malonės žodžiu? Argi tai nebuvo šiurkštu ir negailestinga? Tas žodis tegalėjo padaryti vienintelį poveikį: jis užtvėrė kelią į pažangą, suviliojo mus pasilikti vidutiniame pasaulio lygmenyje ir užgesino mokinystės džiaugsmą, įrodinėdamas mums, kad mes ėjome savo pasirinktu keliu ir veltui eikvojome savo jėgas, tuščiai save disciplinavome - o juk visa tai pasirodė besą ne tik kad visai nenaudinga, bet dargi ir nepaprastai pavojinga. Pasirodo, kaip buvo mums kalbama, kad mūsų išgelbėjimas jau buvo atbaigtas per Dievo malonę. Rūkstantis dagtis buvo negailestingai užgesintas. Buvo nemalonu žmonėms kalbėti tokius dalykus, nes toks pigus pasiūlymas palieka juos visiškai sutrikusius ir gundo išsukti iš kelio, į kurį jie jau buvo Kristaus pašaukti. Ir kai jie įsitvėrė pigios malonės, jiems prieš akis amžiams buvo užkirstas kelias pažinti brangiąją malonę. Apgauti ir silpni žmonės, gavę pigiąją malonę, staiga pasijusdavo stiprūs - nors realybėje prarasdavo jėgą gyventi klusnų Kristaus mokinio gyvenimą. Žodis apie pigią malonę sužlugdė daugiau krikščionių nei bet kuris darbų įsakymas.”…….

....“Laimingi tie, kurie pasiekė galą kelio, kuriuo mes dar tik ruošiamės žengti; tie, kurie su nuostaba aptiko tą akivaizdžią tiesą, jog malonė yra brangi jau vien tik dėl to, kad ji yra Dievo malonė Jėzuje Kristuje. Laimingi visi tie paprasti Jėzaus Kristaus sekėjai, kuriuos ši malonė nugalėjo ir kurie gyriaus giesmes apie šią Kristaus neišsenkančią malonę gali giedoti nuolankia širdimi. Laimingi tie, kurie pažinę šią malonę gali gyventi pasaulyje, nebūdami iš jo; kurie sekdami Jėzumi Kristumi žino tikrai turį dangiškąją pilietybę ir žino, kad gali iš tiesų laisvai gyventi savo gyvenimą šiame pasaulyje. Laimingi tie, kurie žino, kad mokinystė paprasčiausiai reiškia gyvenimą, kylantį iš malonės, ir kad malonė paprasčiausiai reiškia mokinystę. Laimingi yra tie, kurie tapo krikščionimis tikrąja to žodžio prasme, nes jiems žodis apie malonę tapo gailestingumo versme.”……

p.s. Biblija mus moko, kad mūsų tikėjimo vaisiai yra geri darbai, o be darbų tikėjimas miręs. Bet taip pat neapsigaukite mylimieji, jei jūs darysite teisumo darbus be tikėjimo Kristumi tai atneš jums tik nuostolį, o ne palaiminimą. Sugriuvęs CCCP yra geriausias tokių gerų darbų be tikėjimo Kristumi pavyzdys.

Ateikite pas Kristų tikėjime ir geri darbai natūraliai pradės puošti jūsų gyvenimą be jokių jūsų pastangų. Jei neturite tikėjimo Kristumi, visi išoriniai jūsų gerumo ženklai, pamaldumas, maloningumas, nusižeminimas, disciplina, evangelizacijos ir pan. bus tik prakeikimas ir našta, o ne palaiminimas ir laisvė.


Kristus kalbėjo: 'Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip. Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau ima pjautuvą, nes pjūtis atėjo'. Mk 4,26-29

Patikėkite Kristumi ir nuo tada vienintelė jūsų gyvenimo pastanga bus kas dieną ieškoti Jo malonės ir gyventi su Emanueliu. Visi kiti dalykai užaugs ir suklestės jums net nežinant kaip. Ar jūs miegosite ar kelsitės, sėkla – Dievo Žodis savaime duos vaisių.

Nebūkite sunaikinti kaip Sodoma ir Gomorą, vien tik dėl to, kad nusekėte ne tokį mokymą. (Jud 1,7).

Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka

Исус

Открыл глаза,
Увидел свет,
И там увидел я Тебя.

Где мрак и тьма,
Там нет Тебя,
Где Ты, Там свет,
Что ярче дня.

Тобой Господь я восхищён,
В Тебя всем сердцем я влюблён.

Моих желаний Ты венец,
Моих страданий Ты конец.

К Тебе стремлюсь, Тобой живу,
И для Тебя стихи пишу.

Ты Царь, Ты Бог,
Ты Выше всех.

Ты незабвенен и Велик,
Ты радости великой Лик.

Тобой, в Тебе и для Тебя,
Вселенная вся создана.

Из праха в прах, то жизнь моя,
Но Ты помиловал меня.

Мне вечность дал и вразумил,
Отмыл меня и отбелил.

              С Тобою вечно буду я!
                                   
                              Со мной и вся семья моя!

Владимир Трощенко

Triuškinantis atleidimas

Jeigu kažkokiu būdu nuskriaudėte krikščionį ir jis jums nuoširdžiai ir visa širdimi atleido, nesidžiaukite. Verčiau drebėkite ir bijokite.

Paklausite kodėl? Juk jeigu krikščionis NUOŠIRDŽIAI atleido, reiškia jokių atsakomųjų veiksmų iš jo pusės nebus.

Teisingai mąstote.

Nuoširdžiai atleidęs krikščionis jokių veiksmų ne darys ir labai laimingai ir palaimintai gyvens atleidęs savo skriaudikams. Bet čia ir yra viena didžiųjų tikėjimo paslapčių. Viskas pasaulyje yra susiję tarpusavyje. Kiekvienas veiksmas sukelia atoveiksmį. Todėl pati jūsų skriauda reikalauja atpildo. Kol Dievo žmogus pats bando keršyti, Viešpats nesikiša, todėl jums nėra ko bijoti. Stumdosi dviejų galių esybės. Stumtelėjo vienas, stumtelėjo kitas, taip ir stumdosi kaip ant virvučių pririšti geležiniai rutuliukai. Bet jeigu krikščionis atsisako savo teisės į atpildą, tuomet šio atpildo teisė pereina Pačiam Dievui, o jau tada jūsų skriauda suveikia kaip uždegtas degtukas dujų pilnoje patalpoje. Jūsų veiksmas ne didelis (tik uždegėt degtuką), bet atoveiksmis triuškinantis. Sprogimas sunaikina viską. Ir tikrai nereikia savęs raminti jeigu atpildas už jūsų nedorybę iš Dievo neateina tuoj pat. Biblija moko, kad Dievas gailestingas, todėl kiekvieną kartą laukia kol žmogus susipras pats ir eis susitvarkyti savo skriaudos padarinių, bet čia pat Biblija su liūdesiu konstatuoja, kad „Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta“ (Mok 8,11)

Tikri krikščionys žino, perspėjimą:

„Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: 'Mano kerštas, Aš atmokėsiu', - sako Viešpats. Todėl, jei tavo priešininkas alkanas, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu sukrausi žarijas ant jo galvos.“ (Rom 12,19-20) Mano atlyginimas ir kerštas, kai jų kojos paslys. (Įst 32,35)“

Būtent todėl Dievo žmogus stengiasi kuo greičiau atleisti ir perduoti savo skriaudiko bylą Dievui.

Patikėkite manimi, Dievo rūstybė būna tokia baisi ir akivaizdi, kad tik pastovioje gyvenimiškoje erzelynėje esantys pasauliečiai gali nematyti to kas darosi. Jiems atrodo, kad tai savaiminis dalykas, jie randa aibes racionalių paaiškinimų savo nelaimėms paaiškinti pamiršdami, kad neracionalaus „antgamtiško“ Dievo atpildo ne būna. Visagalis viską sukūrė savo galia, todėl pačioje kūrinijoje įdėjo visus mechanizmus pradedančius veikti esant tam tikroms aplinkybėms. Sunaikinimas ateina per „natūralius“ procesus, bet pataiko „nenatūraliai“ tiksliai būtent tam, kas tą skriaudą padarė.

Biblija moko, kad neatleidimas krikščioniui yra kaip graužiantis kirminas, neduodantis laimingai gyventi ir bendrauti su Viešpačiu. Daugelis krikščionių nežinodami šios tiesos gyvena pastovioje neatleidimo kančioje, nesugebėdami perduoti savo bylą Dievui. Šis neatleidimas naikina ir pačio krikščionino gerovę, nes Dievas mus moko, kad „...jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų'.“ (Mt 6,15) Būtent todėl neatleidusio krikščionino maldos lieka neišklausytos. Juk jeigu nuodėmė nėra atleista, tuomet esi nusidėjėlis. „Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Bet jei kas yra Dievo garbintojas ir vykdo Jo valią - tą Jis išklauso“ (Jn 9,31).

Dėl šios priežasties, visokių protestantų, baptistų ir kitokių eretikų nuodėmės negali būti atleistos, nes jie yra užsikietinę savo atskalūniškumo nuodėmėje ir net nebando atgailauti. Būtent apie juos Kristus pasakė: 'Ne kiekvienas, kuris man sako: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!' Tada Aš jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!' Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. (Mt 7,21-24)

Atskalūnai patys save prakeikia. Nes ne stato ant uolos, bet ant smėlio. Kristaus pažadas yra aiškus: „ Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ (Mt 16,18). Būtent ant Petro autoriteto (kurį jam suteikė pats Dievas) statoma materialiam pasaulyje esanti Dievo surinkimo dalis.

Atskalūnai bando drąsintis, todėl dažnai ant savo bažnyčių iškelia gaidį vietoje kryžiaus. Šis simbolis reiškia tikėjimą begaline malonę, nes Kristus atleido Petrui, nors jis tris kartus Jo išsižadėjo iki gaidžiui pragystant. Bet tuo pačiu, šiuo ženklu jie akivaizdžiai parodo, jog yra išsižadėję Kristaus. Jie pamiršta, kad Petras graudžiai pravirko ir atgailavo dėl savo atsimetimo. Gausiai prisiperėję eretikai yra užsikietinę savo atsimetime ir net ne bando atgailauti. Todėl jei bandote sekti Kristumi, būkite atsargūs ir pasitikrinkite ar sekate paskui Kristų ar paskui eretikus.

p.s. Aš asmeniškai prieš kelis metus atleidau visiems savo skriaudikams ir dabar su liūdesiu stebiu kaip jie yra naikinami. Ir ne tik jie, bet ir visa tai, ką jie buvo sukūrę ir ką brangino. Todėl dar karta noriu atkreipti dėmesį, kad jeigu jūs padarėte ką nors blogo žmogui kuris gyvena su Dievu ir jis jums atleido, verčiau bėkite pas jį ir maldaukite, kad jis priimtų jūsų atsiprašymą ir skriaudos atlyginimą, nes kitu atveju ta skriauda bus išieškota tūkstanteriopai.



Baisu patekti į gyvojo Dievo rankas.

Sausio 13-toji

.
Na visų pirma norėčiau pareikšti savo nuoširdžią pagarbą tiems kas tą dieną žuvo. Gili užuojauta didvyrių artimiesiems. Taip pat noriu pasakyti, kad ligi šiol žaviuosi mūsų tauta, kuri tuomet taip didvyriškai stovėjo prie Seimo ir Televizijos Bokšto, tokiu būdu aiškiai išreikšdama tvirtą apsisprendimą dėl gyvenimo laisvoje šalyje.

1991 man ėjo septyniolikti metai. Puikiai pamenu kaip tos dienos vakarą savo kambaryje skaitydamas knygą išgirdau patrankų šūvius. Mes gyvenome kitoje Vilniaus dalyje, netoli geležinkelio stoties. Tai ganėtinai toli nuo televizijos bokšto, bet tankų šūviai buvo tokie galingi, jog pradėjo drebėti langai. Nedelsiant įsijungiau televizorių ir išgirdau paklaikusios Lietuvos televizijos diktorės pranešimą jog bokštas šturmuojamas. Po kiek laiko transliacija nutrūko. Užplūdo kažkokia keista jausmų kakofonija, kurioje tarpusavyje maišėsi neviltis, ryžtas ir pyktis.

Nubėgau pas tėvus.

Labai įsirėžė atmintyje visa išbalusi mama, kuri nervingai rūkydama, skambino į Maskvą visais turimais telefonais ir pasimetusiai trūkčiojančiu balsu bandė pasakoti kas dedasi Vilniuje. Vėliau kai baigėsi pažystamų telefonai, ji tik kaitaliojo numerių skaičius, skambino nesvarbu kam Maskvoje ir verkdama kartojo „Nas tut v Vilniuse ubivajut soldati, delaijte shto nibut“ (mus čia Vilniuje žudo kareiviai, darykite ką nors). Ilgai negalvojęs, aš griebiau guminę milicininkų lazdą ir didelį naro peilį geležiniame dėkle, užsimečiau striukę ir jau buvau beišbėgantis laukan, bet mane sustabdė tėvas. Jis buvo ramus, rimtas ir susirūpinęs.

„Tu niekur neisi“ - toks buvo jo griežtas ir nepripažįstantis prieštaravimų karininko įsakymas.

„Net nebandyk manęs laikyti“ - lygiai tokiu pačiu tonu pareiškiau aš ir pastūmęs jį į šoną nubėgau „kovoti už tėvynę“.

Bokštas jau buvo užimtas, todėl nurūkau tiesiai prie Seimo. Žmonių buvo tiek daug, kad visur aplinkui Seimą ir beveik visas Gedimino prospektas buvo užtvindytas minios. Įsiminiau vieną detalę. Man pasirodė, kad buvo labai daug moterų su vaikais. Aš dar pamąsčiau, kad jeigu prasidės gatvių kova, kaip reikės apsaugoti tas motinas ir jų vaikus.

Ant Seimą juosiančių namų stogų, buvo pilna žmonių, kurie laikas nuo laiko garsiai šaukė:

„Tankai, tankai važiuoja link Seimo“. Po tokio šūksnio milžiniška minia, kaip gyvas organizmas, pradėdavo instinktyviai trauktis nuo Seimo. Tada nuo stogų pasigrisdavo - „jie nuvažiavo į kitą pusę“ - ir minia vėl bangomis šliūkštelėdavo atgal Seimo link.

Dar paliko įspūdį bendras žmonių broliškumas. Visi buvo susirūpinę, rimti ir susikaupę. Kažkokia senutė dalino bandeles ir pilstė iš termoso arbatą. Visi buvom kaip didelė šeima, broliai ir seserys kurie pasiryžę kovoti už save ir savo namus.

Šiaip ne taip aš prasibroviau prie Seimo. Įėjimą saugančių savanorių paprašiau mane taip pat įrašyti į savanorius. Stovintys vyrukai kažkokiu neesamu žvilgsniu nužvelgę mane ir paklausė kiek man metų. Sumelavau, kad aštuoniolika. Kažkuris pasakė, kad nemeluočiau, tada prisipažinau, kad man bus septyniolika metų, bet tai yra nesvarbu nes aš pasiruošęs ginti tėvynę. Kažkas paklausė, ar turiu ginklą. Parodžiau savo peilį ir guminę lazdą. Pamatę mano ginkluotę vyrukai prarado bet kokį susidomėjimą ir pasakė, kad jie neturi teisės priimti nepilnamečių.

Taip nutrūko, mano neprasidėjusi Lietuvos savanorio karjera.

Net nesitiki, kad praėjo jau dvidešimt metų. Nužvelgus kas padaryta per tuos dvidešimt metų pašiurpsti. Tie žmonės kurie kovojo su sistema yra totaliai paniekinti, o sugriautos sistemos beverčiai parazitiniai sraigteliai tarpsta ir bujoja. Kolūkių nomenklatūra nesivaržydama mėgaujasi savo nebaudžiamumu ir galia. Lietuvių tauta jau baigiama išstumti iš savo žemės. Totalios informacinės zombinimo kompanijos pagalba, didelė dalis žmonių laipsniškai daromi kažkokių užsienietiškų finansinių struktūrų amžinais vergais. Įstatymais, reglamentavimais ir draudimais naikinamas tautos verslumas, sąmoningai ar ne, žmonės daromi ilotais samdiniais. Kiek tai tesis? Būtent todėl, šios šventos datos išvakarėse kyla keli klausimai:

Kur dingo tas mūsų broliškumas? Kur išgaravo mūsų ryžtas kovoti už savo šalį ir jos ateitį? Ir pagaliau, kur yra ta valstybė dėl kurios mes stovėjome prie Seimo?

Senolių išmintis mus moko: Revoliucijas daro idealistai, o jos vaisiais naudojasi niekšai.

Revoliuciją padarėm mes – Lietuvos žmonės, bet atsakykite sau, kas pasinaudojo šios revoliucijos vaisiais?

Biblija mus moko, kad visos valdžios nuo Dievo. Ta proga aš prisiminiau vieną pasakojimą, kuomet prieškariu, sovietų Rusijoje, vieną seną pravoslavų kunigą trėmė į Sibirą. Dokumentus tvarkantis NKVD‘istas pašiepiamai mestelėjo senoliui:

„Juk tavo Biblija moko, kad visos valdžios nuo Dievo. Logiškai mąstant ir mūsų valdžia Dievo pastatyta, todėl tu turi ne tik paklusti mums bet ir melstis už mus.“

Į tai senolis atsakė:

„Taip tu teisus, visos valdžios Dievo pastatytos, bet jūsų valdžia duota mums už nuodėmes“.

UŽ MŪSŲ NUODĖMES



p.s. Tik tuomet kai mes pasikeisime patys. Tik tada kai mes nuoširdžiai atsiversime ir nuseksime Kristumi. Kai šeimose ir bažnyčiose pradėsime melstis už mūsų valdžią. Tik tada Dievas duos Lietuvai tokią valdžią kurios mes tikrai esame nusipelnę.

Todėl atsiverskime nuo pasaulietinės tuštybės, tikėkime Kristumi ir nuoširdžiai melskimės už mūsų valdžią.

Grėsmingas nusižeminimas

 Užduokite sau klausimą kodėl nusižemino Kristus, leidęs, kad jį nukryžiuotu tie kas neturėjo Jam jokios galios?

 Aklas nemato, bet tas kam duota tas supras, kad Jėzus nusižemino tik tam, kad nugalėti. Jis nugalėjo iškrypusį pasaulį ir mirtį, o šia pergalę atidavė tiems kas patikėjo Juo ir Jį seka.

 Karo mene yra taktika, kuomet priešininkui suteikiama iliuzija jog jis jau nugalėjo, bet tuomet kai priešas yra euforijoje dėl tariamos pergalės, jam suduodamas mirtinas smūgis. Būtent taip Lietuviai laimėjo Žalgirio mūšį.

 Ar pastebėjote, kad krikščioniškų šalių kariuomenių karo menas yra nepralenkiamas. Kodėl? Ogi labai paprasta:

Nekrikštas mato tik tai ką mato jo akys (jusliniai tvariniai) todėl jis nuolat kopijuoja kitus (siekia išsilavinimo). Krikščionis vadovaujasi tuo kas dvasiška (aukštesnis Dievo suvokimas) todėl visada kuria ką nors nauja. Nekrikštas bijo prarasti savo išdidumą, krikščionis išdidumą niekina. Nekrikštas bijo pasirodyti kvailiu. Krikščionis visam pasauliui rodo savo kvailumą, nes puikiai žino, kad Dievo kvailystė yra daug didesnė nei viso pasaulio išmintis. (Akivaizdžiausias „kvailumo“ ir „protingumo“ pavyzdys: Kuomet ateistinių šalių žmonės vyksta į vakarus, po kiek laiko jie pradeda išdidžiai juoktis iš vakariečių „kvailumo“, kalbėdami apie tai kaip jie juos lengvai išduria. Bet akliesiems žmogeliams net ne topteli mintis, kodėl tie „kvailiai“ vado, o jie „protingieji“ dirba). Ir pagaliau, nekrikštas bijo prarasti savo ubagiškus iliuzinius turtus ir dėl to yra pasirengęs prarasti tai kas jo manymu neturi vertės (nematerialu), tuo tarpu krikščionino (tikro) turtas yra danguje ir jis čia nieko nebijo prarasti (bebaimis karys).

   Jei pasaulietis nekrikštas gyvendamas palūžta ir jo išdidumas yra paminamas, tuomet jis jau nebeatsitiesia; jis taip ir lieka šliaužioti vergo padėtyje. Visai kas kita yra su krikščionimi. Jo išdidumo neįmanoma palaužti, nes neįmanoma palaužti tai ko žmogus ne turi (krikščionis niekina išdidumą). Todėl kuomet nekrikštas neva laimi, „galutinai“ ir „neabejotinai“ „pažemindamas“ ir „sutrypdamas“ krikščionį, realybėje jis tik neprotingai atsiveria mirtinam smūgiui.

   Aš čia kalbu apie ankstesnes vakariečių kariuomenes, kuomet jie dar buvo stiprūs krikščionys. Dabar visa tai prarandama. Ankščiau vakariečių kariuomenės vengdavo aukų (ir svetimų ir tuo labiau savo). Dabar vakariečių kariuomenės pradėjo BIJOTI savo aukų ir pradėjo niekinti svetimas aukas.

   Vengi aukų ir bijoti aukų tai du skirtingi kariuomenės būviai, todėl būtent tai greitu metu bus didelės tragedijos priežastis.

   Daugelis Lietuvoje įsivaizduoja krikščionį kaip tokį apykvailį hipį „gėlių vaiką“, apsiblaususiom akim, lakstantį aplinkui ir šūkaliojantį „Love and Peace“ (meilė ir taika). Be abejo daugelis naujų neva krikščioniškų kavos gėrimo klubų būtent tokie ir yra. Dėl tokių neva krikščionių įspėjo apaštalas Paulius. Jie pasilieka dievotumo išvaizdą, bet Dievo Jėgos atsisako. Apaštalas perspėjo mus, Kristaus mokinius, kad tokių reikia šalintis.

   Bulius smarkus ir pavojingas tik iki tol, kol jį ne kastruoja. Po kastravimo bulius tampa romiu darbiniu gyvuliu, kuriuo galima arti. Šiais laikais būtent tokios „kastruotos“ krikščionybės pilni pakampiai. Ji dalinama nemokamai. Bet visada prisiminkite - platus kelias veda į pražūtį.

   Labai daug prie tokios „kastruotos“ krikščionybės įdiegimo prisidėjo ir taip vadinami „Iliuminatai“ t.y. pasaulio prašviestieji (apsišvytinusieji). Kadangi jie yra šio pasaulio prakeikimo vaikai, jiems būtinai reikalinga „kastruota“ krikščionybė tam, kad laikyti „pilkasias“ žmonių mases paklusnume. Geriausiai šį filosofinį požiūrį apibūdina religijos priešininko Voltero pareiškimai. Šis žmogus visą gyvenimą pašventė kovai su religija, bet tuomet kai jam asmeniškai buvo naudinga Volteras įrodinėdavo, kad Dievas yra. Kartą kai jo svečiai pradėjo ginti ateizmą, Volteras paskubomis išvarė tai girdinčius tarnus ir pasakė: „Dabar ponai jūs galite tęsti savo kalbas prieš Dievą, aš nenoriu, kad mano tarnai papjautu ir apvogtų mane šiąnakt, todėl verčiau, kad jie jūsų negirdėtų“. O apie žinomą prancūzų mąstytoją Pierre Bayle, kuris buvo laikomas ateizmo apaštalu, Volteras atsiliepė taip: „Jeigu jam reikėtų valdyti penkis ar šešis šimtus valstiečių, jis tuoj pat pradėtų skelbti, kad Dievas yra ir, kad Dievas apdovanoja ir baudžia.“

   Volteriška (kastruota) krikščionybė ir yra tas faktorius, kuris uždaro žmonėms kelią link tikrosios Kristaus išminties. Forma be esmės. Tikėjimo fasadas be bendravimo su Gyvuoju Dievu. Žemiško, žmogiško, demoniško mastymo recidyvai. Jie manosi esą labai išmintingi ir gudrūs, bet Dievas juokiasi iš žmonių išminties ir gudrybių. Neseniai tokį pasijuokimą iš žmogiško mokslo labai gražiai iliustravo Kopenhagoje apsnigę ir drebantys nuo šalčio „pasaulio gelbėtojai“. Labai makabriškai atrodė pusnyse stovintys sušalę protestuotojai, laikantys plakatus skatinančius kovoti prieš „globalinį ATŠILIMĄ“.

  Juokinga, bet ligi šiol bedievių mokslininkų užliūliuota Europa negali atsitokėti nuo šalčio ir stichijos šoko, kuris ją užklupo visiškai nepasiruošusią. Čia panašiai kaip ir ankstesniame sojūzę, kiekvieną kartą mokslininkai nepataikydavo su savo prognozėmis ir įžvalgomis. Būtent todėl labiausiai mokslinė ateistinė pasaulio valstybė subyrėjo kaip kortų namelis.

p.s. Visada prisiminkite, kad tikras krikščioniškas nusižeminimas Dievo ir žmonių akivaizdoje, tai ne tas pats kas susitaikėliškas pasyvumas. Tikras krikščioniškas nusižeminimas yra labai grėsmingas ginklas prieš Kristaus priešus.


Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka

Jėzaus intronizacija

  Neseniai išgirdome naujieną, kad Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybės perdavė valdžią Jėzui Karaliui. Labai išmintingas žingsnis, todėl reikėtų pakalbėti apie paskatas ir pasekmes.

Visų pirma paskatos:

Abejotina, kad savo galva vengiantiems galvoti AWPL (Akcja Wyborcza Polaków na Litwie) veikėjams toks nevienareikšmis žestas toptelėtų kaip netikėta idėja. Labiausiai tikėtina, kad tai buvo mūsų iškreiptos strateginės partnerystės partnerių (aktyviosios pusės) pikantiškas įkandimas pasyviajam savo įnorių tenkinimo objektui (Lietuvai). Nes bebalsio vergo pozicijoje esantis turi žinoti savo vietą. Tokiu būdu mūsų honoravas partneris parodė, kad „buki kaimiečiai“ (tie kurie visą laiką ganė žąsis), dalies Lietuvos nekontroliuoja.

Esama padėtis:

Apie tokius žaidimus labai gerai pasakė Apaštalas Paulius laiške Filipiečiams: ...“Beje, kai kurie skelbia Kristų iš pavydo ir rungtyniaudami, kiti gera valia; anie skelbia Kristų varžydamiesi, ne iš gryno nusistatymo, tardamiesi pasunkinsią mano pančius, o šitie iš meilės, suprasdami, kad aš paskirtas ginti Evangelijos. Tesižinai! Kad visokiais būdais, apsimetant ar iš tikrųjų, yra skelbiamas Kristus, - štai kuo džiaugiuosi ir toliau džiaugsiuos!“ (Fil 1,15-18) Biblija moko: „.....mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems. (Rom 8,28). Tai didis Dievo pažadas, tiems kas yra Jo tikslu pašauktas.

Žvelgiant į istoriją ir Šv. Raštą, esu įsitikinęs, kad Lietuviai yra būtent Dievo tikslui surinkta, bet dar kol kas ne pašaukta tauta. Todėl mūsų užsienio politikos „partnerių“ pasityčiojimas, išeis mums tik į naudą. Jau dabar pasaulio krikščioniška žiniasklaida praneša apie šią „intronizciją“ kaip apie sektiną pavyzdį ir Lietuva yra pristatoma labai šviesiuose spalvose. Tai yra tikrai gerai, kad Lietuva yra lyg šviesos blyksnis aptemusioje europiečių sąmonėje.

Ir pagaliau pasekmės:

Kadangi Dviejose Lietuvos savivaldybėse tarybos savanoriškai atsisakė valdymo teisių (Ne svarbu kokios buvo paskatos). Kristaus valdymo teisės turi būti įgyvendinamos pilnutinai ir tiksliai. Reikia akylai stebėti ar tos savivaldybės vykdys Kristaus valią, o jei ne, tuomet centrinė valdžia (kurią Lietuvai davė Pats Kristus) teisėtu pagrindu privalo ten įvesti tiesiogini valdymą. Visų pirma Kristaus valdymas turi būti vykdomas Dvasiniu lygmeniu, t.y. Lietuva yra valstybė, kurią Dievo valia valdo Lietuviai. Lietuvių kalba yra oficiali ir valstybinė kalba. Bet koks priešinimasis pasaulietinei valdžiai yra pasipriešinimas ir maištas prieš Dievą. Visų pirmą kyla klausimas, kodėl beveik visos aplink Vilnių esančios bažnyčios mišias laiko lenkų kalba. Tai neatitinka Kristaus valios, nes Lietuvoje Dievas lenkų kalbos ne moka. Visoje Lietuvoje, Dievo valia, yra privaloma Lietuvių kalba, todėl ir tarnavimai turi būti vykdomi ta kalba kokią Dievas davė šiai šaliai. Be abejo prie pagrindinės kalbos, gali būti tarnaujama ir kitomis kalbomis, bet tai greičiau išlyga nei taisyklė. Būtent ši sąlyga turi būti ypatingai stebima visoje Lietuvos teritorijoje.

Antra, turi būti išformuota nacionaliniu pagrindu sukurta AWPL. Jau vien šios partijos logotipas daug ką pasako apie partijos tikslus. Šiame logotipe, Lietuvos vėliava yra nuleista o kaimyninės valstybės (lenkijos) vėliava yra pakelta. Jokios partijos, kurių tikslas sumenkinti ar panaikinti Dievo duotą valdžią, neatitinka Dievo valios ir yra maištas prieš Dievą.

Ir pagaliau trečia. Turi būti panaikintos bet kokios valstybės finansuojamos kitų šalių politiką vykdančios vaikų ugdymo įstaigos. Čia yra Lietuva ir joje gyvena: Žemaičių kilmės Lietuviai, Aukštaičių kilmės Lietuviai, Dzūkų kilmės Lietuviai, Suvalkų kilmės Lietuviai, Prūsų kilmės Lietuviai, Lenkų kilmės Lietuviai, Rusų kilmės Lietuviai, Totorių kilmės Lietuviai, Karaimų kilmės Lietuviai, Žydų kilmės Lietuviai ir t.t. Visą kitą yra priešinga Dievo valiai ir yra maištas prieš Dievą. Kadangi dvi savivaldybės nutarė eiti Dievo nustatytu keliu, tai gerai, bet jei jos maištauja prieš Dievą tuomet ten turi būti įvestas tiesioginis valdymas ir ši valdžia turi būti įgyvendinta pilnutinai.

Vladimiras Troščenka

Idėja

.
Dar iki tol, kol senovės Graikai suprato krikščionybės mokslo didingumą, jėgą ir galią, antikos mąstytojai diskutavo dėl santykio tarp materialaus ir nematerialaus.

Dabartiniu metu, žinomiausias yra Platono pateiktas šios diskusijos pavyzdys. Jis aiškino jog tam, kad sumeistravot pirmąjį pasaulyje stalą su kėdę, meistras visų pirmą turėjo pamatyti šio stalo ir kėdės idėją. Platonas sąlyginai pavadino šiuos nematerialius tikro stalo ir kėdės vaizdinius „stalizmas ir kėdizmas“. Būtent, be „stalizmo“ ir „kėdizmo“ idėjos, nebūtų ir tikros kėdės ar stalo. Visi vėlesni stalai ir kėdės tėra to pirmojo stalo ir kėdės kopijos.

Tik nedaugelis žmonių turi sugebėjimą pažvelgti ten, kur yra tos tikrosios idėjos. Didžioji dalis žmonių vien tik kopijuoja. Kopijavimą mes pasaulyje įpratome vadinti „išsilavinimu“.
Prieš porą tūkstantmečių, atėjęs Jėzus Kristus parodė savo mokiniams kelią link tos nematerialios idėjos ir atvėrė savo mokiniams akis, kad jie sugebėtų ne pagal kažkieno pavyzdį, bet tiesiogiai matyti tai kas yra geriausia ir duoti pavyzdį kitiems.

Jėzus Kristus yra Amžinas Žodis. Jo pažinimas yra daug vertesnis už bet kokį kopijavimą (išsilavinimą), nes Jis yra virš visko ir viskame. Pažinęs Jėzų, tiksliau leidęsis Jo pažystamas, tu prieini prie to kas yra tobula, o ne prie kopijų kopijos. Ne be reikalo auksinis pasaulio milijardas gyvena būtent krikščionybės įtakoje, Krikščionių šalyse (nors ir nebe ilgam, nes žmonės totaliai atsitraukia nuo krikščionybės).

Tikslus Žodžio supratimas ir yra Tikslus Dievo garbinimas. Amerikiečiai ne dėl to, kad jie kažkokie išskirtiniai dabar valdo pasaulį. Jie valdo pasaulį, nes tiksliausiai vykdė Dievo nurodymus ir sekė Jėzumi Kristumi, nešdami evangelija į tamsų pasaulį. Nei vienas JAV prezidentas nebuvo nusiritęs iki netikėjimo kvailybės.

Iki amerikiečių, pasaulyje dominavo kažkokia nežymi sala, pavadinimu Britanija, kuri iškilo tik tuomet kai pradėjo tamsybėje sėdintiems nešti Dievo Žodį. Būtent tada Dievas davė jai galia tapti galinga imperija. Tas pats nutiko ir nežymiam Europos užkampiui – Maskvos kunigaikštystei. Tik tuomet kai Maskvos patriarchai paskelbė, kad Maskva po Konstantinopolio žlugimo liko viena tikrojo tikėjimo nešėja (trečioji Roma) ir žmonės pasijautė Dievą nešančia tauta (Богоносный народ) , tik tada šios valstybės galia ėmė augti.

Tik Dievo Žodį savyje turinti tauta gali tapti didi, nes tik Dievas gali išaukštinti. Atsitraukimas nuo Dievo visada veda į degradaciją ir pažeminimą.

Viskas kas tikra ir genialu yra labai paprasta. O melas visada yra įvelkamas į tariamo sudėtingumo ir daugžodžiavimo skraistę. Biblijoje yra viena frazė išaiškinanti mums kaip viskas vyksta šiame pasaulyje - „Pradžioje buvo Žodis ir tas Žodis tapo kūnu“.

Kristus yra Viešpats, Jis yra Dievo Žodis. Tik Jame yra tikra idėja ir kūryba nes tik per Jį, Jame ir dėl Jo viskas yra sukurta.



Vladimiras Troščenka

Nuodėmė

Nuodėmė tai yra Kūrėjo įžeidimas. Žmogus tuščiai mąstydamas ir turėdamas laisvą valią, elgiasi ne taip kaip Dievo yra nustatyta, bet bando priešingai Dievo nustatytai kūrinijos tvarkai, įvesti savo tvarką, tuo suveldamas ir savo ir visų aplinkinių gyvenimus.

Nuodėmė nėra tik kažkokio vieno individo problema, nes nusidėdamas t.y. pakeisdamas Kūrėjo nustatytą tvarką, žmogus įtakoja ir naikina ne tik save, bet visus ir viską kas yra aplinkui.

Biblija mus moko, kad „atpildas už nuodėmę – mirtis“. Adomo nuodėmė mums, jo palikuonims, visiems užtraukė šį atpildą. Tik gimę mes visi jau esame pasmerkti mirčiai. Bet mirtis tai nėra pabaiga, nes mes žinome, kad niekas ne iš niekur neatsiranda, taip pat ir niekur neprapuola. Net pasaulietinis mokslas tą pripažįsta. Pirmas termodinamikos dėsnis teigia – „materijos (energijos) neįmanoma sukurti ir jos taip pat neįmanoma sunaikinti“. Esant vienoms ar kitoms aplinkybėms, materija (energija) tik pakeičia savo pavidalą. Žmogaus savastis – siela, neužgesta kartu su kūnu, viskas kas esame mes, mūsų supratimas, sąmonė, atmintis, patirtis, tiesiog pereina į kitą pavidalą. Kaip sudeginus malką, jos pavidalas pasikeičia, dalis malkos savasties pasiverčia šiluma ir išsispinduliuoja į aplinką, kita dalis pavirsta pelenais, taip ir žmogaus žemiškos mirties valandą, siela, kurioje ir yra gyvastis, nueina pas Dievą, o kita mūsų dalis pasilieka žemėje.

Biblija moko, kad neesant nuodėmei, žmogaus siela po kūno fizinės mirties patenka pas Dievą. O jei žmogus gyveno nuodėmėje ir ta nuodėmė jam nėra atleista, tuomet siela pas Dievą patekti ne gali. Kadangi jos sunaikinti taip pat neįmanoma, tai nusidėjėlio siela patenka ten kur ji bus amžinai naikinama ugnimi. To pakeisti neįmanoma, nes į ugnies ežerą keliaus viskas kas nepateks pas Dievą – visos pasaulio šiukšlės, susidariusios dėl pirmojo žmogaus nuopuolio, kai jis nepakluso Dievo valiai.

Dievas yra Tiesa. Viskas kas priešinga Dievui yra ne tiesa. Todėl žmogui visada yra pasirinkimas, sekti Dievą (Tiesą) ar sekti šėtoną (ne tiesą). Yra tik šitie du keliai, trečio nėra ir niekada ne bus. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Net ir ateistai žino, kad padarius nusikaltimą, gali kiek nori paskiau šūkauti teisme, jog tu nežinojai jog yra baudžiamoji atsakomybė, bet tai neišgelbės nuo bausmės.

Normalūs žmonės supranta, jog tam, kad nepatekti į teismą, reikia žinoti įstatymus ir jų laikytis. Bet kaip taisyklė yra labai daug kvailių, kurie galvoja jog įstatymas jiems negalioja.

p.s. Visi įstatymai, kuriuos turi žinoti žmogus, yra surašyti Biblijoje ir tavo sąžinėje. Biblija moko: „Žodis yra labai arti tavęs - tavo burnoje ir tavo širdyje, kad jį vykdytum!“.
Neapsigauk, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Atpildas už nuodėmę - mirtis, o Dievo dovana - amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.