O vat Estai ….

.
    Nieko nėra labiau apgailėtino, nei pastoviai girdėti mūsų valstybe administruojančių žmonių posakį „O vat estai taip daro todėl ir mes turėtume taip daryti“. Aš suprantu, kad kai kurie žmonės savigarbos ne turi, bet jei jau esi valstybės administravime, bet jau nepripažink, kad neturi nei idėjų nei vizijos ir visi tavo administraciniai sugebėjimai susiveda į „o vat estai taip daro, todėl ir mes turėtume taip elgtis“.

   Kadangi nuo nepriklausomybės paskelbimo posakį „O vat Estai ...“ mus valdantieji kartoja kaip „Tėve mūsų“, aš buvau nutaręs pasižiūrėti kas gi toje Estijoje tokio ypatingo, kad mūsų kolūkiečiai taip alpsta matydami ją pavyzdžiu.

   Dar iki Lietuvos inkorporavimo į naująjį sojūzą, man buvo tekusi nelaimė dalyvauti vienos iš Lietuvą valdančių partijų politinėje veikloje, todėl tada pasinaudojau proga ir priėmiau pakvietimą vykti į vieną Taline vykstančią tarptautinę konferenciją. Šioje konferencijoje buvo galimybė pabendrauti su šios nykštukinės miesto-valstybės užsienio reikalų ministru, valdančios partijos vadais ir kitu, politiniu elitu.

   Iš Lietuvos išvykome su keliais Seimo nariais, vieno iš jų nuosavu automobiliu.

   Po kelių valandų kelio, kratymosi neįtikėtinai baisiais Latvijos keliais, įvažiavome į Estiją.

  Tiesa pasakius nustebino Estų pasienio muitinė ir patys pasieniečiai. Išmuštuoti, nulaižyti angliškai kalbantys, na tiesiog nėra prie ko prikibti. Jie tikrai kaip diena ir naktis skyrėsi nuo Lietuviškų pasienio muitinių, kuriuose dirbama ištisomis dinastijomis ir kaimais. Lietuvoje, kai tik koks buvęs kolūkio pirmininkas, pav. iš Kiauliapienių kaimo, tampa muitinės (pasienio posto) viršininku, visas Kiauliapienių kaimas tuoj pat pradeda dirbti užtikrinant mūsų valstybės sienos apsauga ir muitinės veiklą. Lietuvoje pastoviai veikia kolūkietiškos politikos principas – „Nors ir durns by tik savs“. Būtent dėl tokios politikos, dojarkos ir svinarkos, agrotechnikai ir mechanizatoriai tampa reprezentuojančiu ir geriausiai įsimenančiu mūsų valstybės veidu.

   Penki kilometrai nuo pasienio posto, buvo tiesiog nuostabus (Lietuviško lygio) kelias, bet po to ... po to prasidėjo pilka sovietinė realybė. Baisūs keliai, baisios pakelės, jokių ženklų, apgriuvę namai išklerusios mašinos ir t.t. Jau tada toptelėjo mintis dėl šios šalies valdžios prioritetų t.y. jiems svarbu sudaryti gerą pirmą įspūdį visa kita ne svarbu.

   Dabar Talinas. Net nežinau, ką ir pasakyti. Gal kai važiuoji iš kokio Brūdošių kaimo, tuomet ten gali rasti kuom stebėtis, bet kadangi aš gimiau ir užaugau Vilniuje, nuostabaus baroko, realios gotikos, rokoko, renesanso pasaulinio lygio architektūros mieste, kuris ne be reikalo priskiriamas prie Europos perlų, tai man Talinas paliko tik pigaus, atsilikusio, gotikinio stiliaus uostamiesčio, gausiai atskiesto socrealistine architektūra, įspūdį.

  Apėjau visą tą nediduką miestelį (Talino senamiestis 17 kartų mažesnis nei Vilniaus) ir niekaip negalėjau suprasti kuo jis taip žavi mus valdančius valstiečius. Tiesa dar įsiminė žuvies smarvė, tiesiog klaiku, gal jie ten yra pripratę, bet aš tikrai nesugebėčiau gyventi pastoviai pūvančios žuvies smarvės apsuptyje.

  Dabar grįšiu prie Estų reprezentacinių sugebėjimų. Viešbutis kuriame gyvenome buvo nepriekaištingas (tik maistas bjaurus). Visa konferencija taip pat buvo organizuota taip, kad priekabių ne buvo. Po konferencijos buvo puiki vakarinė dalis, kurioje neoficialiose pokalbiuose aš pradėjau tikrinti savo teorija dėl to, kad Estai pagrindines savo politines visuomenines pastangas skiria ne realiems darbams, bet būtent argumentų ir prisistatymo (įvaizdžio) kūrimui. Visuose pokalbiuose su estų politikais užduodavau jiems provokuojančius klausimus, dėl atlyginimų, socialinės apsaugos, ekonomikos ir viešo saugumo. Viskas jų kalboje (netiesiogiai) susivedė į tai, kad nesvarbu ką ir kaip darai, svarbu kaip visa tai pristatai ir prisistatai pats. Todėl mus valdančių kolūkiečių noras kopijuoti estus yra bevertis. Estai nieko išskirtinio ne daro, tiesiog jie yra tobulai įvaldę sovietinės „pokazuchos“ meną.

   Visa problema yra ta, kad Lietuviai nesugeba savęs pristatyti. Lietuvių tauta daug ir sunkiai dirba, bet prisistatymą palieka savieigai. Estai net jeigu tiesiog nusiperdžia, tai šiam įvykiui randa argumentus ir stilių tokį, kad pristatytų tą įvykį kaip patį geriausią nusibezdėjimą Europoje, kuriuo visi turėtų stebėtis ir žavėtis.

   Asmeniškai sau aš padariau išvada, kad išėję iš tarybų sąjungos, Lietuviai pasiėmė puikią gamybinę, energetinę infrastruktūrą (aišku vėliau kolūkiečiai sugebėjo beveik viską sunaikinti), Latviai pasiėmė sąjunginį prostitučių verslą, o vat Estai tapo CCCP „pakazuchos“ (viešųjų ryšių) čempionais.

   Gaila, kad mūsų valdžioje sėdintys ir tik išorę sugebantys matyti žmonės, yra tiesiog apžavėti išoriniu Estu politikos blizgesiu ir nesugeba pažvelgti blaiviai į savo stabukų esybę.

  Jeigu iš Estų reikia ko nors pasimokyti, tai būtent to, kokius žmones skirti reprezentacinės politikos formavime. Kai kada pamąstau, ką aš daryčiau jeigu turėčiau galimybę formuoti Lietuvos įvaizdį ir turėčiau 60 milijonų (būtent tiek šiam tikslui iššvaistė berazūmiai kolūkiečiai). Esu įsitikinęs, kad pasaulyje kokį dešimt metų tik apie Lietuvą ir kalbėtų, be to tikrai būčiau sukūręs ilgalaikė (save atperkančią) valstybės reprezentacinę sistemą.

   Bet tiek to, jau vėlu, vis viena Lietuvos valstybė jau yra sunaikinta, tauta baigia išsievakuoti, todėl greitai nebebus nė ką pristatinėti.



p.s. Kodėl mus valdantieji nieko nesugeba sukurti, o pastoviai liguistai kopijuoja kitus? Labai paprasta, tik tikri Krikščionys kuria, nes turi galimybę ateiti pas Žodį Kūrėją - Kristų, o va stabmeldžiams (nors ir pasivadina krikščionimis) nelieka nieko kito kaip amžinai ką nors kopijuoti, nes jie yra Dvasiškai akli.


Vladimiras Troščenka