Grėsmingas nusižeminimas

 Užduokite sau klausimą kodėl nusižemino Kristus, leidęs, kad jį nukryžiuotu tie kas neturėjo Jam jokios galios?

 Aklas nemato, bet tas kam duota tas supras, kad Jėzus nusižemino tik tam, kad nugalėti. Jis nugalėjo iškrypusį pasaulį ir mirtį, o šia pergalę atidavė tiems kas patikėjo Juo ir Jį seka.

 Karo mene yra taktika, kuomet priešininkui suteikiama iliuzija jog jis jau nugalėjo, bet tuomet kai priešas yra euforijoje dėl tariamos pergalės, jam suduodamas mirtinas smūgis. Būtent taip Lietuviai laimėjo Žalgirio mūšį.

 Ar pastebėjote, kad krikščioniškų šalių kariuomenių karo menas yra nepralenkiamas. Kodėl? Ogi labai paprasta:

Nekrikštas mato tik tai ką mato jo akys (jusliniai tvariniai) todėl jis nuolat kopijuoja kitus (siekia išsilavinimo). Krikščionis vadovaujasi tuo kas dvasiška (aukštesnis Dievo suvokimas) todėl visada kuria ką nors nauja. Nekrikštas bijo prarasti savo išdidumą, krikščionis išdidumą niekina. Nekrikštas bijo pasirodyti kvailiu. Krikščionis visam pasauliui rodo savo kvailumą, nes puikiai žino, kad Dievo kvailystė yra daug didesnė nei viso pasaulio išmintis. (Akivaizdžiausias „kvailumo“ ir „protingumo“ pavyzdys: Kuomet ateistinių šalių žmonės vyksta į vakarus, po kiek laiko jie pradeda išdidžiai juoktis iš vakariečių „kvailumo“, kalbėdami apie tai kaip jie juos lengvai išduria. Bet akliesiems žmogeliams net ne topteli mintis, kodėl tie „kvailiai“ vado, o jie „protingieji“ dirba). Ir pagaliau, nekrikštas bijo prarasti savo ubagiškus iliuzinius turtus ir dėl to yra pasirengęs prarasti tai kas jo manymu neturi vertės (nematerialu), tuo tarpu krikščionino (tikro) turtas yra danguje ir jis čia nieko nebijo prarasti (bebaimis karys).

   Jei pasaulietis nekrikštas gyvendamas palūžta ir jo išdidumas yra paminamas, tuomet jis jau nebeatsitiesia; jis taip ir lieka šliaužioti vergo padėtyje. Visai kas kita yra su krikščionimi. Jo išdidumo neįmanoma palaužti, nes neįmanoma palaužti tai ko žmogus ne turi (krikščionis niekina išdidumą). Todėl kuomet nekrikštas neva laimi, „galutinai“ ir „neabejotinai“ „pažemindamas“ ir „sutrypdamas“ krikščionį, realybėje jis tik neprotingai atsiveria mirtinam smūgiui.

   Aš čia kalbu apie ankstesnes vakariečių kariuomenes, kuomet jie dar buvo stiprūs krikščionys. Dabar visa tai prarandama. Ankščiau vakariečių kariuomenės vengdavo aukų (ir svetimų ir tuo labiau savo). Dabar vakariečių kariuomenės pradėjo BIJOTI savo aukų ir pradėjo niekinti svetimas aukas.

   Vengi aukų ir bijoti aukų tai du skirtingi kariuomenės būviai, todėl būtent tai greitu metu bus didelės tragedijos priežastis.

   Daugelis Lietuvoje įsivaizduoja krikščionį kaip tokį apykvailį hipį „gėlių vaiką“, apsiblaususiom akim, lakstantį aplinkui ir šūkaliojantį „Love and Peace“ (meilė ir taika). Be abejo daugelis naujų neva krikščioniškų kavos gėrimo klubų būtent tokie ir yra. Dėl tokių neva krikščionių įspėjo apaštalas Paulius. Jie pasilieka dievotumo išvaizdą, bet Dievo Jėgos atsisako. Apaštalas perspėjo mus, Kristaus mokinius, kad tokių reikia šalintis.

   Bulius smarkus ir pavojingas tik iki tol, kol jį ne kastruoja. Po kastravimo bulius tampa romiu darbiniu gyvuliu, kuriuo galima arti. Šiais laikais būtent tokios „kastruotos“ krikščionybės pilni pakampiai. Ji dalinama nemokamai. Bet visada prisiminkite - platus kelias veda į pražūtį.

   Labai daug prie tokios „kastruotos“ krikščionybės įdiegimo prisidėjo ir taip vadinami „Iliuminatai“ t.y. pasaulio prašviestieji (apsišvytinusieji). Kadangi jie yra šio pasaulio prakeikimo vaikai, jiems būtinai reikalinga „kastruota“ krikščionybė tam, kad laikyti „pilkasias“ žmonių mases paklusnume. Geriausiai šį filosofinį požiūrį apibūdina religijos priešininko Voltero pareiškimai. Šis žmogus visą gyvenimą pašventė kovai su religija, bet tuomet kai jam asmeniškai buvo naudinga Volteras įrodinėdavo, kad Dievas yra. Kartą kai jo svečiai pradėjo ginti ateizmą, Volteras paskubomis išvarė tai girdinčius tarnus ir pasakė: „Dabar ponai jūs galite tęsti savo kalbas prieš Dievą, aš nenoriu, kad mano tarnai papjautu ir apvogtų mane šiąnakt, todėl verčiau, kad jie jūsų negirdėtų“. O apie žinomą prancūzų mąstytoją Pierre Bayle, kuris buvo laikomas ateizmo apaštalu, Volteras atsiliepė taip: „Jeigu jam reikėtų valdyti penkis ar šešis šimtus valstiečių, jis tuoj pat pradėtų skelbti, kad Dievas yra ir, kad Dievas apdovanoja ir baudžia.“

   Volteriška (kastruota) krikščionybė ir yra tas faktorius, kuris uždaro žmonėms kelią link tikrosios Kristaus išminties. Forma be esmės. Tikėjimo fasadas be bendravimo su Gyvuoju Dievu. Žemiško, žmogiško, demoniško mastymo recidyvai. Jie manosi esą labai išmintingi ir gudrūs, bet Dievas juokiasi iš žmonių išminties ir gudrybių. Neseniai tokį pasijuokimą iš žmogiško mokslo labai gražiai iliustravo Kopenhagoje apsnigę ir drebantys nuo šalčio „pasaulio gelbėtojai“. Labai makabriškai atrodė pusnyse stovintys sušalę protestuotojai, laikantys plakatus skatinančius kovoti prieš „globalinį ATŠILIMĄ“.

  Juokinga, bet ligi šiol bedievių mokslininkų užliūliuota Europa negali atsitokėti nuo šalčio ir stichijos šoko, kuris ją užklupo visiškai nepasiruošusią. Čia panašiai kaip ir ankstesniame sojūzę, kiekvieną kartą mokslininkai nepataikydavo su savo prognozėmis ir įžvalgomis. Būtent todėl labiausiai mokslinė ateistinė pasaulio valstybė subyrėjo kaip kortų namelis.

p.s. Visada prisiminkite, kad tikras krikščioniškas nusižeminimas Dievo ir žmonių akivaizdoje, tai ne tas pats kas susitaikėliškas pasyvumas. Tikras krikščioniškas nusižeminimas yra labai grėsmingas ginklas prieš Kristaus priešus.


Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka