Sausio 13-toji

.
Na visų pirma norėčiau pareikšti savo nuoširdžią pagarbą tiems kas tą dieną žuvo. Gili užuojauta didvyrių artimiesiems. Taip pat noriu pasakyti, kad ligi šiol žaviuosi mūsų tauta, kuri tuomet taip didvyriškai stovėjo prie Seimo ir Televizijos Bokšto, tokiu būdu aiškiai išreikšdama tvirtą apsisprendimą dėl gyvenimo laisvoje šalyje.

1991 man ėjo septyniolikti metai. Puikiai pamenu kaip tos dienos vakarą savo kambaryje skaitydamas knygą išgirdau patrankų šūvius. Mes gyvenome kitoje Vilniaus dalyje, netoli geležinkelio stoties. Tai ganėtinai toli nuo televizijos bokšto, bet tankų šūviai buvo tokie galingi, jog pradėjo drebėti langai. Nedelsiant įsijungiau televizorių ir išgirdau paklaikusios Lietuvos televizijos diktorės pranešimą jog bokštas šturmuojamas. Po kiek laiko transliacija nutrūko. Užplūdo kažkokia keista jausmų kakofonija, kurioje tarpusavyje maišėsi neviltis, ryžtas ir pyktis.

Nubėgau pas tėvus.

Labai įsirėžė atmintyje visa išbalusi mama, kuri nervingai rūkydama, skambino į Maskvą visais turimais telefonais ir pasimetusiai trūkčiojančiu balsu bandė pasakoti kas dedasi Vilniuje. Vėliau kai baigėsi pažystamų telefonai, ji tik kaitaliojo numerių skaičius, skambino nesvarbu kam Maskvoje ir verkdama kartojo „Nas tut v Vilniuse ubivajut soldati, delaijte shto nibut“ (mus čia Vilniuje žudo kareiviai, darykite ką nors). Ilgai negalvojęs, aš griebiau guminę milicininkų lazdą ir didelį naro peilį geležiniame dėkle, užsimečiau striukę ir jau buvau beišbėgantis laukan, bet mane sustabdė tėvas. Jis buvo ramus, rimtas ir susirūpinęs.

„Tu niekur neisi“ - toks buvo jo griežtas ir nepripažįstantis prieštaravimų karininko įsakymas.

„Net nebandyk manęs laikyti“ - lygiai tokiu pačiu tonu pareiškiau aš ir pastūmęs jį į šoną nubėgau „kovoti už tėvynę“.

Bokštas jau buvo užimtas, todėl nurūkau tiesiai prie Seimo. Žmonių buvo tiek daug, kad visur aplinkui Seimą ir beveik visas Gedimino prospektas buvo užtvindytas minios. Įsiminiau vieną detalę. Man pasirodė, kad buvo labai daug moterų su vaikais. Aš dar pamąsčiau, kad jeigu prasidės gatvių kova, kaip reikės apsaugoti tas motinas ir jų vaikus.

Ant Seimą juosiančių namų stogų, buvo pilna žmonių, kurie laikas nuo laiko garsiai šaukė:

„Tankai, tankai važiuoja link Seimo“. Po tokio šūksnio milžiniška minia, kaip gyvas organizmas, pradėdavo instinktyviai trauktis nuo Seimo. Tada nuo stogų pasigrisdavo - „jie nuvažiavo į kitą pusę“ - ir minia vėl bangomis šliūkštelėdavo atgal Seimo link.

Dar paliko įspūdį bendras žmonių broliškumas. Visi buvo susirūpinę, rimti ir susikaupę. Kažkokia senutė dalino bandeles ir pilstė iš termoso arbatą. Visi buvom kaip didelė šeima, broliai ir seserys kurie pasiryžę kovoti už save ir savo namus.

Šiaip ne taip aš prasibroviau prie Seimo. Įėjimą saugančių savanorių paprašiau mane taip pat įrašyti į savanorius. Stovintys vyrukai kažkokiu neesamu žvilgsniu nužvelgę mane ir paklausė kiek man metų. Sumelavau, kad aštuoniolika. Kažkuris pasakė, kad nemeluočiau, tada prisipažinau, kad man bus septyniolika metų, bet tai yra nesvarbu nes aš pasiruošęs ginti tėvynę. Kažkas paklausė, ar turiu ginklą. Parodžiau savo peilį ir guminę lazdą. Pamatę mano ginkluotę vyrukai prarado bet kokį susidomėjimą ir pasakė, kad jie neturi teisės priimti nepilnamečių.

Taip nutrūko, mano neprasidėjusi Lietuvos savanorio karjera.

Net nesitiki, kad praėjo jau dvidešimt metų. Nužvelgus kas padaryta per tuos dvidešimt metų pašiurpsti. Tie žmonės kurie kovojo su sistema yra totaliai paniekinti, o sugriautos sistemos beverčiai parazitiniai sraigteliai tarpsta ir bujoja. Kolūkių nomenklatūra nesivaržydama mėgaujasi savo nebaudžiamumu ir galia. Lietuvių tauta jau baigiama išstumti iš savo žemės. Totalios informacinės zombinimo kompanijos pagalba, didelė dalis žmonių laipsniškai daromi kažkokių užsienietiškų finansinių struktūrų amžinais vergais. Įstatymais, reglamentavimais ir draudimais naikinamas tautos verslumas, sąmoningai ar ne, žmonės daromi ilotais samdiniais. Kiek tai tesis? Būtent todėl, šios šventos datos išvakarėse kyla keli klausimai:

Kur dingo tas mūsų broliškumas? Kur išgaravo mūsų ryžtas kovoti už savo šalį ir jos ateitį? Ir pagaliau, kur yra ta valstybė dėl kurios mes stovėjome prie Seimo?

Senolių išmintis mus moko: Revoliucijas daro idealistai, o jos vaisiais naudojasi niekšai.

Revoliuciją padarėm mes – Lietuvos žmonės, bet atsakykite sau, kas pasinaudojo šios revoliucijos vaisiais?

Biblija mus moko, kad visos valdžios nuo Dievo. Ta proga aš prisiminiau vieną pasakojimą, kuomet prieškariu, sovietų Rusijoje, vieną seną pravoslavų kunigą trėmė į Sibirą. Dokumentus tvarkantis NKVD‘istas pašiepiamai mestelėjo senoliui:

„Juk tavo Biblija moko, kad visos valdžios nuo Dievo. Logiškai mąstant ir mūsų valdžia Dievo pastatyta, todėl tu turi ne tik paklusti mums bet ir melstis už mus.“

Į tai senolis atsakė:

„Taip tu teisus, visos valdžios Dievo pastatytos, bet jūsų valdžia duota mums už nuodėmes“.

UŽ MŪSŲ NUODĖMES



p.s. Tik tuomet kai mes pasikeisime patys. Tik tada kai mes nuoširdžiai atsiversime ir nuseksime Kristumi. Kai šeimose ir bažnyčiose pradėsime melstis už mūsų valdžią. Tik tada Dievas duos Lietuvai tokią valdžią kurios mes tikrai esame nusipelnę.

Todėl atsiverskime nuo pasaulietinės tuštybės, tikėkime Kristumi ir nuoširdžiai melskimės už mūsų valdžią.