Po padu (tautos išmintis)

Pastoviai stebėdamas Lietuvos politiką normalus žmogus pasimeta, nes valdančiųjų sprendimai atvirai marazmatiniai.

Kartą skrisdamas lėktuve į Londoną, persvarsčiau viską iš naujo. Kuo labiau gilinausi į sprendimus ir aplinką (politinę, visuomeninę, tarptautinę) kurioje šie sprendimai buvo priimami, tuo labiau man ryškėjo viena netikėta hipotezė, t. y. aš pradėjau galvoti, kad Lietuvą valdo anaiptol ne kvailiai ir savanaudžiai. Lietuviai per įvairias okupacijas praradę galimybę turėti savo lyderius, tiesiog pradėjo gyventi kaip vienas organizmas. Lietuvių tauta (kaip sociumas) stebėtinai išmintingai sugebėdavo išstatyti į priekį tokį žmogų (tariamai tarnaujantį užsieniečiams), kuris buvo tinkamas būtent to laikmečio aplinkai ir politinei padėčiai.

Jeigu ne Smetonos užsispyrimas, šiandien mes visi būtume „panais po prostu“. Kaip kokie Tomashewskiai, didžiuotumėmės kresų teisėmis ir džiaugtumėmės nepakartojamos savo tėvynės lenkijos pasiekimais, prisimindami Lietuvą tik kaip mitinę protėvynę.

Lietuva vienintelė iš Europos valstybių po antrojo pasaulinio karo išėjo su teritoriniais laimėjimais. Turime Klaipėda ir Vilnių. Mūsų kaimynėms Latvijai, Estijai ir Lenkijai taip nepasisekė. Tame laimėjime tikrai ne paskutinę rolę sužaidė mūsų „idėjiniai kolaborantai“. Sovietinėje sistemoje Sniečkaus/Paleckio tandemas buvo tikra Dievo dovana Lietuvai, nes dėl to mes ne tik nepraradome teritorijų, nenutautėjome, bet atsistatėme Trakus, susitvarkėme kelių tinklą, energetinę infrastruktūrą, žemės ūkį ir t. t.. Keista ar ne, Lietuviai iš sojūzo išėjo nepraradę kaip kiti, o laimėję.

Ankščiau būdavo keista, kad Lietuvoje, vienintelėje iš sovietinių respublikų atėjūnai turi tiek mažai galiu. Jie buvo tiesiog gražiai ir techniškai, nutaisius kvailą, miną izoliuojami.

Sovietams griūnant, mūsų tauta vėl išstatė į priekį būtent tam laikotarpiui geriausiai tinkamą lyderį – Vytautą Landsbergį, kurio savybės buvo labiausiai tinkamos tai padėčiai. Jei būtų lyderis su Šimėno savybėmis, mes nors ir taptume laisvi (kaip ir visi kiti), bet esu įsitikinęs, kad tokio grandiozinio atsikyrimo spektaklio ir sistemos griovėjų įvaizdžio mes tikrai nesusikurtume.

Tik atsiskyrus ir pradėjus tvarkytis savo valstybėje, Lietuviai kaip sociumas, tauta, bendruomenė vėl parodo stulbinamą išmintį ir lyderiu iškelia Algirdą Mykolą Brazauską. Ir nors kai kurie intelektualai tai vadina pralaimėjimu ir Lietuvius niekinamai iškolioja sakydami, kad jiems „gėda būti Lietuviais“, nes Lietuviai „neverti“ buvusių lyderių, bet būtent A. M. Brazausko lyderystė atgaivina Lietuvos ūkį, neleidžia sunaikinti gamybos ir nepaverčia mus panašiais į Latviją ar Estiją, t. y. pigių prostitučių, viešbučių ir barų užsieniečiams kraštu.

Bet viską vainikuoja puikus politinis žaidimas, kuomet mus be ceremonijų inkorporavo į naująjį sojūzą. Protingi Lietuviai suprato, kad nieko nebeįmanoma padaryti. Apie jokius nepriklausomus ar laisvus sprendimus mes negalime nė svajoti, nes šaltąjį karą laimėję „vakariečiai“ mus taktiškai su šypsena veide, bet geležine ranka laikė (ir laiko iki šiol) už gerklės. Ką galėjo padaryti mūsų lyderiai, kai tam tikslui eurookupantai vedė (ir veda) milijonus kainuojančią negailestingą propagandinę kompaniją, o mūsų svinarkos ir dojarkos su kitais teletabiais augalais, aklai tiki viskuo ką sako zombovizija (žiniasklaida). Todėl vienintelį dalyką ką galėjo padaryt mūsų lyderiai, įdėti nelygitimumo (neteisėtumo) mechanizmą į visus tuos „laisvanoriškus“ referendumus. Ankščiau aš maniau, kad alaus ir miltelių spektaklis tai tiesiog kvailas liapsusas, bet kai žiūri į tai iš istorinės perspektyvos, matai, kad po kokių 50 metų, kai mes vėl stovėsime baltijos kelyje ir reikalausime laisvės nuo jevrosojuzo ir kabinsime jevropasportus ir jevrorublius ant sienos prie Seimo, vienas iš rimčiausių argumentų laisvei bus būtent „alaus, miltelių ir pieno“ nupirktas referendumas. Tokio galingo argumento sukūrimas, tai tikrai strategiškai apgalvotas, toliaregis ir patriotinis žingsnis. (Visa tai bus įmanoma tik jei po 50 metų Lietuvoje dar bus išlikę Lietuviai)

p. s. Gal aš čia šiaip, norima dalyką iškeliu kaip esamą, bet aš tikrai tikiuosi, kad ši mano įžvalga yra bent iš dalies teisinga ir tai nėra tik laimingi atsitiktinumai (aklai vištai grūdas).

Vladimiras Troščenka