вторник, 9 февраля 2010 г.

Kodėl Biblija vadina ateistus kvailiais?

   Ką mes be darytume, bet visų mūsų gyvenimas šiame pasaulyje ankščiau ar vėliau baigsis.

   1971 m. Kinų komunistų lyderis Mao Dze Dūnas, duodamas interviu Didžiosios Britanijos žurnalui “Snou” pasakė: “Greitai man teks atsistoti prieš Dievą”. Yra žinomas faktas, kad Mao Dze Dūnas 1936 metais buvo labai susirgęs ir paprašė jį pakrikštyti. Jį krikštijo katalikų vienuolė.

   Nesvarbu, tu tiki ar netiki, bet neišvengiamai arėja ta diena, kuomet atsistosi prieš Dievo teismą. Jei esi ateistas, tuomet žinodamas mirties neišvengiamumą ir nujausdamas artėjantį atpildą už bedievišką gyvenimą, tavo sąmonę neišvengiamai apims klaikas. Kas kart priartėjus mirčiai tu numirsi net nemirdamas, vien pergyvendamas mirties baimę.

   Siūlau susipažinti su Voltero, vieno žymiausių prancūzų ateisto, savijauta prieš mirtį:

    Kai Volteras pajuto besiartinantį priepuolį, kuris, kaip pats suprato, turėjo baigtis mirtimi, jį apėmė sąžinės graužatis. Norėdamas „susitaikyti su bažnyčia“, jis iškart pasiuntė pakviesti kunigą. Tai išgirdę, iškart atskubėjo jam pataikavę ateistai, siekdami neleisti jam išsižadėti ankstesnių įsitikinimų. Tačiau netikėtai Volteras juos iškeikė. Tai, kad jie buvo šalia, dar labiau padidino didžiojo ateisto kančias, ir jis keletą kartų garsiai sušuko:

   „Nešdinkitės lauk! Tai jūs įstūmėte mane į šią padėtį. Palikite mane, sakau – dinkit! Kokią apgailėtiną šlovę jūs man sukūrėte! „

   Trokšdamas numalšinti skausmą, jis nutarė popieriuje užrašyti savo ankstesniųjų įsitikinimų išsižadėjimą. Po šiuo atsižadėjimu pasirašė ir kvietė žmones būti šio akto liudininkais. Tačiau net ir tai nedavė jokių rezultatų, jam nei kiek nepagerėjo. Du mėnesius jis kankinosi visiškoje agonijoje. Kartkartėmis rodėsi, jog griežia dantimis iš bejėgiško įniršio prieš Dievą ir žmones.

   Tačiau periodiškai jis graudžiu balsu maldaudavo: „O Kristau! O Viešpatie Jėzau! „. Po to, pasukęs galvą, sušukdavo: „Mirsiu Dievo ir žmonių apleistas! „.

   Mirčiai artinantis, Voltero būsena tapo tokia bjauri, kad net netikintys bendražygiai bijodavo prieiti prie jo lovos. Tačiau jie budriai saugojo kambario duris, kad niekas nesužinotų, kaip baisiai į besiartinančią mirtį reaguoja ateistas. Bet apie visą tai pasakodavo jo slaugytoja, kuri ne kartą sakė:

   „Už visus pasaulio turtus daugiau nesutikčiau slaugyti mirštančio ateisto. „.

   Tai buvo lyg siaubo kūrinio scena, kurios labiau perdėti neįmanoma .

   Štai taip mirė žmogus, garsėjęs savo „nepriklausomu“ mąstymu, puikiu išsilavinimu, dideliais turtais ir žemiškąja šlove.

Gyvenime Volteras jautė pagiežą Biblijai. Tai atspindi viena garsiausių jo citatų:

   „Po šimto metų Biblijos žemėje nebeliks, gal nebent keletas kopijų, užsilikusių pas antikvarinių daiktų kolekcininkus“.

  Tačiau, praėjus vos dvidešimčiai metų po Voltero mirties, jo būstą įsigijo Ženevos Biblijos draugija ir jame įrengė spaustuvę, kurioje ant Voltero staklių buvo spausdinamos Biblijos.

   Vėliau šios patalpos tapo Didžiosios Britanijos ir užsienio Biblijos draugijų pagrindine būstine Paryžiuje, kur Biblijos būdavo sandėliuojamos ir platinamos visoje Europoje.

    Bibija moko: „Žolė nuvysta, žiedas nukrinta, bet mūsų Dievo žodis išlieka per amžius“ .

  Gyvenime mums visada tenka rinktis, ką daryti, kur eiti, kaip elgtis. Kaip neapsirikti pasirinktame gyvenimo kelyje?

  Žymus matematikas, Blezas Paskalis pasiūlė lažybas (pari) tema - „Dievas yra, ar Jo nėra“. Siūlau susipažinti ir patiems pasidaryti išvadas už ką statote:

  Jei Dievas yra, tuomet Jis yra mums nesuvokiamas, kadangi neturėdamas nei dalių nei ribų, Jis neturi jokio sąryšio su mumis. Todėl mes tiesiog negalime žinoti, nei Kas Yra Jis, nei to ar Jis išviso Yra.

   Esant tokioms aplinkybėms, kas gi imsis spręsti tokį sudėtinga klausimą? Be abejo tik ne žmogaus išmintis, nes mes neturime su Dievu jokio sąlyčio.

  Todėl išnagrinėkime ši klausimą matematiškai ir pasakykime: Dievas yra, ar Dievo nėra.

   Kurį teiginį mums priimti? Protas čia ne prie ko, jis šiame klausime nieko nuspręsti ne gali. Mus ir Dievą skiria bekraštis chaosas. Šio chaoso pakraštyje žaidžiama partija, kurios baigtis yra mums nežinoma. Už ką jūs pastatytumėte? Dar kartą primenu, protas čia ne prie ko, jis negali parodyti mums sprendimo. Todėl net nedrįskite sakyti, kad tas kas padaro bet kurį pasirinkimą, suklydo, kadangi niekas to negali žinoti išanksto.

   Esmė yra tame, kad būtent šioje gyvenimo partijoje mums nori ne nori, bet reikia padaryti pasirinkimą, nes ne mūsų valioje žaisti ją ar ne žaisti. Kokį gi pasirinkimą jūs padarysite?

   Kadangi pasirinkimą jūs privalėsite padaryti, tuomet reikia palyginti laimėjimą ir pralaimėjimą.

   Jei pasirenki tai, kad Dievas yra ir gyveni pagal Jo nurodymus, tuomet jai tu teisus ir Jis yra, po mirties tu laimi amžinybę ir rojų. O jeigu Jo nėra, tu nieko neprarandi, nes nieko yra nieko.


   O jeigu tu gyvenime pastatei už tai, kad Dievo nėra, tuomet po mirties, jeigu tu teisus ir Jo nėra, tu vis vien nieko ne laimėsi, nes nieko yra nieko. Bet štai jei Jis yra, tuomet tu prarandi VISKĄ!!!

p.s.   Tik kvailys gali rizikuoti viskuo, nelaimint už tai nieko.

Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka

Комментариев нет: