понедельник, 15 февраля 2010 г.

“Dešovkos”

    Karta iš Rygos važiavau traukiniu. Taip nutiko, kad kupė buvome tik trise. Aš, mano buhalterė ir profesorius iš Danijos. Danas vyko iš Rygos į Vilnių nes turėjo paskaitas Vilniaus universitete. Danas pasirodė labai kalbus žmogus. Ištraukė konjako ir pasiūlė prisidėti.

   Pokalbio metu jis pradėjo pasakoti apie savo darbo specifika. Pasirodo jis buvo vienas iš ekspertų, kurie konsultavo Pabaltijo šalių vyriausybes privatizavimo klausimais. Konjakas daro savo darbą, todėl danas darėsi vis atviresnis. Jis pradėjo pasakoti, kad Lietuvoje gali nusipirkti viską ką tik nori, nes kaimiečiai, kurie valdo šią šalį, yra tokie buki, kad už grašius gali ir savo mama parduoti. Jis sakė, kad jie tiki viskuo, ką jiems sako užsienio ekspertai. Todėl po ekspertų išvadų, didžiausius pasaulyje jūrinius keltus (LISCO), su visa infrastruktūra, apyvartinėmis lėšomis ir veikiančiomis linijomis, pusdurniai kaimiečiai padovanojo danams už vieno kelto kaina, t.y. 80 milijonų eurų. O visa tai kainavo tik aštuoni milijonai eurų kyšių. Jis dar juokėsi, kad durni kaimiečiai (aišku danas taip tiesmukai ne vadino, mus valdančius nomenklaturščikus, aš tiesiog tokį įvardinimą skaičiau jo akyse) yra malačiai, nes taip užsitikrina ateitį savo vaikams.

   Telekomas, Lietuvos dujos, Mažeikių nafta, tai tik trupiniai iš to, ką mes praradome per tą laiką kai Lietuvą administruoja kolūkiečių nomenklatūra.

   Totali kontrolė ir reglamentavimas, tikrintojų kariauna ir biurokratiniai ribojimai, štai ką sugebėjo sukurti kiaulidžių ir karvidžių viršininkų valdžia. Per dvidešimt metų nesukurta nieko, išskyrus švogerišką biurokratų rojų.


„Kopūstas važiuoja!”.
  Normalaus žmogaus nuostabai, policijos automobiliai užtveria „didžiojo“ Lietuvos megapoliso - Ukmergės pagrindinę gatvę. Kodėl? Nes su savo džipu į darbą (vidurdienį) atvyksta šio megapoliso valdovas, meras Kopūstas. Visas miestelis turi sustojęs laukti kol puons pravažiuos.

   Ak tu mūsų vargana Lietuvėlė. Kaip pamatai bažnytkaimį, taip žinok, kad ten yra savo „kopūstas“. Didelis dvarponis su savo ištikimuoju dvaru. O juk dvarponis turi išlaikyti savo dvarą, todėl didėja reglamentavimai ir taisyklės, jei žmogus nemokėsi duoklės, tuomet labai greitai tave padarys nusikaltėliu. Ir „vsio zakonno“. „Kopūstai“ tuojau pat pradės piktintis, kad įstatymai visiems vienodi.

    „Už Petrą, už Pertą, už Petrą“, iš gausių plakatų šūkavo įvairios daržovės. O tuo tarpu Petras su kitais kolūkiečiais, lengva ranka atsisakė vištos nešančios auksinius kiaušinius – atominės Elektrinės.

   Belarusai, Rusai, Latviai, visi džiaugėsi šios elektrinės pigia elektra. 3 centai už kilovatą. O mes, kolūkiečių valdžios dėka, visada mokėjome brangiausiai.

   Gėlytės paršiukai, karvutės, samagonas ir ilgakasės, štai karvidžių viršininkų akiratis. Tai, kad jie prisipirko diplomų nepadarė jų protingesniais, todėl didžiosios įmonės jiems kelią tik alergiją. Žmogus visada stengiasi atsikratyti ir šalinasi to ko nesupranta.

   Mes per visą nepriklausomybės laiką brangiausiai mokėdavome, už elektrą, dujas, benziną vien dėl to, kad mūsų valdžia pigiausiai nuperkama. Užtenka kolūkiečiams pametėti porą skatikų ir jie leidžią savo tautą apvaginėti už milijonus.

   Mus valdantys kolūkiečiai yra „Dešovkos“, nes labai pigiai save yra įvertinusios. Būtent dėl mažų įkainių, kiekvienas prašalaitis juos sugeba įpirkti. O nupirkęs įgauna teisė atsiimti savo įmoką su solidžiais procentais iš mūsų visų. Kuo didesnė valdžios vertė, tuo mažesnis ratas tų, kurie gali nupirkti jų palankumą.
  Ką mes galime su tokia padėtimi padaryti? O gi nieko. Atsakykite sau, o ką jus darytumėte būnant mūsų valdžios vietoje? Ne kartą aš uždavinėjau tokį klausimą aplinkiniams. Dažniausiai (jeigu atsakinėdavo nuoširdžiai) sakydavo – „vogčiau, ką aš durnas neišnaudoti tokios galimybės“.

   Todėl reikia pagaliau suvokti, kad valdžia yra tiesiog mūsų pačių atspindys. Nereikia keikti veidrodžio, jeigu snukis kreivas. Mums reikia tiesiog pradėti keisti save ir nuoširdžiai melstis už mūsų valdžią. Kokia ji be būtų, ačiū Dievui, ji kol kas yra mūsų valdžia. Tauta kuri nenori maitinti savo valdžios, labai greitai bus priversta maitinti svetimą.

   Biblija moko: „Neužrišk kuliančiam jaučiui nasrų“. Ten kalbama apie tai, kad darbininkas vertas savo užmokesčio. Jeigu mus valdantis žmogus, sugeba sukurti mums kaip visuomenei pridėtinę vertę, kuria mes visi naudojamės, tuomet jis turi gauti prideramą atlygį. Nenormalu, kad pav. Artūras Zuokas, kuris tikrai sugebėjo atgaivinti Vilniaus centrą ir kardinaliai pradėjo tvarkyti miesto piktžaizdę ir gėdą - medinius lūšnynus, yra ujamas ir persekiojamas. O štai nieko gero Vilniui nepadaręs Imbrasas yra šlovinamas ir renkamas tolesniam nieko neveikimui į Europarlamentą.

  Mums reikia keisti požiūrį į žmonės. Reikia juos pradėti vertinti ne pagal diplomą, kilmę, išvaizdą ar iškalbą, ir „gerus norus“, bet pagal naudingumą mums kaip bendruomenei. Jeigu mūsų bendruomenės lyderis yra elementari, drovi ir naftalinu kvepianti „dešovka“ tuomet jo ir darbai yra tokie pat pigūs. O pigus dalykas (kaip žinoma) paskiau mums visiems labai brangiai atsieina.

   p.s. Aš asmeniškai pasisakau už brangius visuomenės lyderius, tokius kaip Artūras Zuokas. Jie daug daugiau mums atneš naudos nei visokios „dešovkos“ a lia Imbrasai, po kurių „pigaus“ valdymo, Vilnius nebeišlenda iš skolų.



Vladimiras Troščenka

Комментариев нет: