четверг, 18 февраля 2010 г.

Nojaus arka (modernus pasakojimas)

.

.

21 amžius, Nojus gyvena Lietuvoje, kolūkietiškos nomenklatūros totalios kontrolės laikais.

Viešpats Dievas sako Nojui:

„Po metų Aš pasiūsiu žemei tvaną ir viskas kas gyva žus. Bet Aš noriu, kad tu išgelbėtumei kelis likusius teisiuosius ir po porą visų gyvūnų. Aš įsakau tau pastatyti Arką.“

Apgaubtas perkūnijos ir griausmo Dievas įteikė Nojui arkos brėžinius. Išsigandęs ir drebantis Nojus sutiko.

„Prisimink, - tarė Dievas Nojui,- per vienerius metus tu turi pabaigti arkos statybas ir surinkti į arką visus ką Aš tau liepiau.“

Lygiai po metų baisus viesulas pakilo žemėje ir visos jūros ir vandenys sukilo tvanui. Dievas pažvelgė į žemę ir pamatė Nojų sėdintį savo kieme. Nojus verkė.

„Nojau !!! – sugriaudėjo Dievo balsas, - Kur Arka !!!!

„Viešpatie atleisk man“, - sušuko Nojus, - „Aš padariau viską ką galėjau, bet sunkumai vykdant Tavo pavedima buvo neįveikiami“

Nojaus pasakojimas Dievui buvo graudus ir tragiškas:

Visų pirmą pagal galiojančią tvarką ir normatyvus aš privalėjau gauti statybos leidimą arkai, bet Tavo duotas planas neatitiko nustatytu statybos techninių reglamentų. Man teko samdytis architektų firmą ir už beprotiškus pinigus perdaryti visus planus. Vėliau teko aiškintis su priešgaisrinės inspekcijos pareigūnais dėl tokiame statinyje privalomos gaisro gesinimo įrangos, kurią aš turėjau nusipirkti tik licencijuotoje parduotuvėje ir instaliuoti prižiūrint licencijuotiems pareigūnams. Po planų perdarymo, arka buvo pripažinta laikinuoju statiniu, todėl aš turėjau suformuoti sklypą ir pasidaryti geodezinius matavimus. Tuo mano vargai nesibaigė. Tam, kad gauti statybos leidimą aš turėjau suderinti ir padaryti pakeitimus rajoniniuose detaliuosiuose planuose, atvesti inžinierinius tinklus, pasirašyti servitutus energetikams, TEO LT, kad leidžiu jiems neatlygintinai naudotis mano nuosavu žemės sklypu. Be to turėjau suformuoti 4 metrų pločio kelią prie arkos. Toliau aš turėjau gauti paveldosaugos departamento leidimą, nes toje vietoje dinozaurai suformavo kažkokią morfologine išmatų kalvą, kuri yra saugoma kaip ypatingas kultūros paveldo objektas. Tam reikėjo atlikti privalomus archeologinius kasinėjimus, kurių atlikimui turėjau pasamdyti licencijuotą archeologų firmą. Toliau privalėjau gauti regioninio/drendologinio/nacionalinio parko direkcijos leidimą leidimui statyti laikiną statinį ir ekologų išvadą dėl poveikio aplinkai. Toliau aš turėjau pasisamdyti žmogų kuris vykdys statybos techninę priežiūrą.

Kai aš pagaliau susitvarkiau su statybos leidimu, man reikėjo gauti medienos arkos statybai, bet tuo momentu Lietuvoje buvo uždrausta kirsti medieną nes buvo priimtas pusės metų moratoriumas dėl ypatingai retų dėmėtųjų kinivarpų įrašytų į raudonąją knygą dauginimosi ir lervučių perėjimo sezono. Kada aš pagaliau gavau medienos iš Karelijos ir pradėjau statyti arką, pasirodė vidaus vandenų inspekcijos pareigūnai, iš kažkur suuodę, kad arka yra gaminama tam, kad plukdyti žmones ir gyvulius, todėl jie nutarė, kad arka yra jų jurisdikcijoje ir jie turi vykdyti valstybinę arkos statybų priežiūrą.

Visų pirmą, jie nedelsiant pareikalavo sustabdyti statybas ir perdaryti pagal jų nustatytus normatyvus projektus ir brėžinius, bei suderinti viską jais. Vėliau kai tai buvo atlikta, aplinkos apsaugos ministerija sustabdė statybas ir pereikalavo pateikti ekspertinę išvadą apie tai kokios bus tvano pasekmės. Kai aš pagaliau pabaigiau visą popierizmą ir pabaigiau statyti arką, aš išsiruošiau rinkti gyvūnų poras, bet grįžęs su pirmaisiais gyvūnais radau perspėjimą, kad mano arka, aplinkos apsaugos ministro asmeniniu įsakymu, už valstybės lėšas yra nutempta į saugojimo aikštelę, nes jiems pasirodė, kad tai yra neteisėtas vagonėlis kuriame aš be jų leidimo ruošiuosi ilsėtis.

Ir nors tai buvo mano nuosava žemė, nebuvo jokio teismo sprendimo mano nuosavybės poėmiui, bet štai aš iki šiol teisiuosi ir bandau atgauti savo pastatytą arką, kuri yra uždaryta saugomoje aikštelėje ir kurios man neatiduoda, kol aš nepadengsiu jos nutempimo išlaidų.

Verkė Nojus Viešpaties akivaizdoje, pasakodamas visas šitas baisybes ir štai dangus staiga pragiedrėjo, pasirodė saulutė ir vandenys nurimo. Pasirodė vaivorykštė.

Nojus pakėlė akis į dangų ir su drebuliu balse paklausė:

„Dieve, tai argi tu nebenaikinsi žemės?“

„Ne“ – pasakė Dievas. – „Nebėra reikalo, jūsų kolūkietiška nomenklatūra ir taip jau viską sunaikino, paversdama Lietuvos žemę pragaru“


P.s. Neapsikentęs dėl totalios Lietuvos kolūkiečių nomenklatūros kontrolės, Nojus su šeima emigravo iš Lietuvos.


Vladimiras Troščenka

Комментариев нет: