,,Apokrifai”

   Protestantai ir jų susiskaldymo pasekmėje priaugusios kitos taip vadinamos „konfesijos“, bei įvairūs tikėjimo keliai, dalį Šv. Rašto atmeta, niekinamai vadindami atmestą Dievo Žodžio dalį „apokrifais“, t.y. suklastotomis (netikromis) knygomis.

  Nors protestantai visur išdidžiai skelbia, kad jie vadovaujasi „tik Biblija“, bet patys savo gyvenimo vaisiais (mokymu ir skelbimu) atmeta Bibliją (Kristus mus perspėjo, kad juos pažinsi iš vaisių. Mt 7,16).

   Dievo bendrijos skaldytojai, priima tik tai kas jiems yra naudinga ir atmeta tai kas netinka jų žmogiškų tikslų įgyvendinimui. (Amerikiečių kariuomenės kapelionai (protestantai) Afganistane netgi sudegino į vietos kalbas išverstas Biblijas, kadangi tai neatitinka jų planų ir kenkia jų saugumui.)

  Biblija mus moko labai aiškaus principo – „Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį?“ (Jok 3,11), bet protestantai atmesdami šį Dievo mums siustą pamokymą, savo pasekėjams aiškina, kad vienos Biblijos knygos yra geros, o kitos blogos.

   Pirmieji krikščionys vien tik Žodyje, bet ne raidėje turėjo Naująjį Testamentą. Todėl savo tarnavime jie naudojosi Septuaginta. Septuaginta yra vadinamas į Graikų kalbą išverstų, visų Izraelitams Dievo duotų Šventųjų Raštų sąvadas – Senasis Testamentas. Būtent apie Septuagintą apaštalas Paulius yra pasakęs „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui,“ (2 Tim 3,16).

   Ieškančiam Dievo, verta žinoti, kad tas iškraipytas ir apkarpytas Senojo Testamento variantas, kuriuo dabar naudojasi protestantai, pradėjo formuotis tik po septyniasdešimties metų nuo mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus aukos ir prisikėlimo.

  Dievo malonė atmetusių ir su Kristaus mokymu kovojusių fariziejų sinedrionas Jamnėje Palestinoje, sudarė naująjį kanoną, į kurį nebuvo įtrauktos kai kurios Senojo Testamento knygos, jie taip pat atmetė Septuaginta. Visi kiti, ankščiau kanonu laikyti Šv.Rašto rankraščių sąvadai, buvo pripažinti netinkamais ideologiniams Judėjų religijos uždaviniams. Po Kristaus atsiradusio, ištaisyto, Senojo Testamento kanonas ir kodifikacija buvo užbaigti tik IV-X mūsų eros amžiuje, jis vadinamas Masoretų (nuo žyd. Žodžio masora – padavimas, tradicija) kanonu.

  Liuteris, pradėdamas reformaciją, atmetė Dievo įkvėptą Septuagintą ir Biblijos Senąjį Testamentą perrašė pagal Kristaus malonę atmetusių ir naująjį kanoną sukūrusių Masoretų pavyzdį.

  Reikia aškiai suprasti, kad Krikščionių Biblija yra Septuaginta kuri Sujungta su Naujuoju Testamentu.

  Tai, kad Septuaginta naudojosi ir apaštalai, nurodo ir toks faktas, jog Pauliaus artimiausio bendražygio Luko evangelijoje (Lk 3,36), Kristaus kilmės sąraše yra paminėtas Kainamas, Arfaksado sūnus.

Kainamo, Arfaksado sūnaus, Masoretų kanone nėra, bet jis yra Septuagintoje, Pradžios knyga 10,23-24.



Dievo reikia klausytis labiau negu žmonių.

 
 
Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka