понедельник, 22 февраля 2010 г.

Tuteišiai

Mužikai niekada neturi jokių tautinių iliuzijų. Kalba taip pat jiems nėra vertybė, tai tik įrankis patenkinti negudrius ir paprastus savo poreikius.

Viena mano pažystama mužikė iš Alytaus, gyvenanti Londone, nebešneka Lietuviškai. Maža to, augindama savo du vaikus, ji griežtai draudžia bet kam su jais kalbėtis Lietuviškai, nes nori juos užauginti „tikrais anglais“. Negudriai (mužikiškai) samprotaudama, ši prasčiokė yra įsitikinusi, kad tai bus jos bešaknių atžalų gerovės garantija.

Toks mužikų elgesys yra suprantamas, nes prasčiokai gerovę supranta labai negudriai. Jiems tai gėralo, ėdalo ir poravimosi gausa. Kas nematerialu (tikėjimas, tautybė, patriotizmas, kalba) jiems yra niekai, kurie neverti jokio dėmesio (na nebent užtai šertų).

Lietuvoje, dėl mužikų neapeliacinės įtakos valdžioje ir kūryboje, mes neturime jokio apibūdinimo šiam padugniniam reiškiniui, bet manau dar prisimenate kaip tokius „paprastus“ mužikus vadino Rusijoje – „иван, непомнящий родства, человек без роду и племени“ (Ivanas neprisimenantis giminės, žmogus be giminės ir genties). Tai mankurtai - baudžiaunininkai, kurie pasiryžę tarnauti bet kokiam ponui, kuris gražiau įtikina ir sočiau šeria. Jie taikosi prie savo pono visais įmanomais būdais, tame tarpe ir kalba.

Kodėl aš parašiau tokią nuodingą įžangą? Nes jau atsibodo žiūrėti kaip idiotai kolūkiečiai sėdintys mūsų valdžioje, žaloja mūsų visuomenę ir aukoja Lietuvos žmonių ateitį, niekaip nesugebėdami išspręsti želigovskininkų okupacijos įtakoje gyvenančių mūsų piliečių problemą.

Kartą man teko važiuoti per želigovskininkų iki šiol kontroliuojamą Vilniaus raj.. Prieš nuostabų Lietuvišką miestelį Nemenčinę, pamačiau senutę stabdančią pakeleivingas mašinas. Sustojau ir ją paėmiau. Senutei buvo apie 70 metų. Tik įlipusi senutė pradėjo kažką lenkiška/tuteišiška kalba man kalbėti. Aš nei vieno žodžio nesupratau, todėl Lietuviškai jos paklausiau kur ją nuvežti. Pradžioje senutė pasipūtė ir tik te išlemeno „Niminčыna“. Pasakiau, kad gerai, aš kaip tik pro ten važiuoju į Vilnių. Veidrodėlyje mačiau pasipūtusią senučiukę sėdinčią gale.

Nutraukdamas įsivyravusią tylą, aš jos maloniai Lietuviškai paklausiau, kodėl ji važiuoja pakeleivingomis mašinomis, nejaugi nėra autobusų? Mano nuostabai, senučiukė gražia aukštaitiška tarme pradėjo piktintis, kad autobusų jau nebėra ir kad jie labai retai važinėja. Vėliau užsivedusi ji pradėjo pasakoti kaip sunku gyventi kaime ir pan. Jos tarmė buvo labai archajiška ir jautėsi, kad nors Lietuvių kalba jai įgimta, bet labai, labai seniai vartota.

Kadangi mėgstu klausytis žmonių istorijų, aš sumažinau greitį ir pradėjau atsargiai senutės klausinėti apie Lietuvių kalbos reikalus šiame krašte.

Pradžioje pas senute suveikė besitesinčios želigovskininkų okupacijos per prievartą įdiegtas saugiklis. Ji pradėjo kalbėti, kad ji lenkė ir visi čia aplinkui lenkai. Aš nuraminau, kad aš tuo nė neabejoju, bet ar jos tėvai taip pat buvo lenkai? Ji kažką numykė ir nusuko pokalbį kita linkme. Tada aš jos paklausiau, o kaip jie čia visi bendrauja. Ji entuziastingai pasakė – visi tik lenkiškai, nes ir seniūnas ir savivaldybėje ir bažnyčioje kalbama tik lenkiškai.

Mano kaimynystėje gyvena daug taip vadinamų Vilniaus lenkų. Vienam iš jų man teko padėti tvarkyti pilietybės dokumentus jo tėvui. Paėmęs jo archyvinius dokumentus, aš perskaičiau, kad jo proseneliai ir iš tėvo ir iš motinos pusės, visi buvo įrašyti „Litvin“. Kai aš jo paklausiau, o kaip čia jis ir jo tėvai tapo lenkais, jis tik nerišliai sulemeno, kad tuo metu lenkus vertė tapti litvinais......

Keista logika savo dirbtinam lenkiškumui pateisinti. Želigovskininkų okupuotame Vilniaus krašte lenkus vertė tapti livinais. Skamba juokingai, bet pasirodo ir taip galima pasiteisinti.

Mano vienas pažystamas nusipirko žemės sklypą prie labai gražaus Lietuviško kaimelio Maišiagala. Jam reikėjo tvarkytis kažkokius dokumentus pas šio miestelio seniūną. Jis tiesiog buvo pritrenktas, kad seniūnas (nežinau ar jis dar dirba ar ne) atsisakė su juo bendrauti Lietuviškai. Todėl mano pažystamam teko laužyti liežuvį ir kalbėti su šio pareigūnu tuteišiškai.
Nenorėčiau plėstis, nes čia turbūt nesutilptų visos istorijos kurių aš prisiklausiau ir patyriau gyvendamas želigovskininkų iki šiol įtakojamame Vilniaus krašte. Kitaip tektų pasakoti ir apie tai, kad lenkų įmonės nepriima į darbą Lietuvių jei jie nekalba lenkiškai ir apie tai, kad daugumoje Vilniaus krašto bažnyčių nėra numatyta pamaldų Lietuvių kalba, ir apie tai, kad lenkija gausiai finansuoja lenku kalba dėstomus darželius ir mokyklas, nors pačioje Lenkijoje kyla daug problemų dėl savų mokyklų ir darželių finansavimo (tik kvailys nemato, kad tai agresyvi užsienio valstybės ekspansionistinė politika siekianti kontroliuoti dalį Lietuvos teritorijos).

Va taip. Graudu, bet realybė tokia kokia yra.

20 metų kaip Lietuviai valdo savo šalį, o mūsų sostinėje želigovsio pradėta lenkinimo politika sėkmingai įgyvendinama toliau. Nors tiesa pasakius apie kokią Lietuvių valdžią ir politiką Vilniuje galima kalbėtis, jeigu netgi pavyzdžiui Vilniuje esančių Lietuvių namų direktorė, ūkinius darbus dirbančiais darbuotojais pagrinde renkasi lenkakalbius tuteišus. Čia ir vėl suveikia normalus mužikiškas pragmatizmas. Nors ji vadovauja pasaulio Lietuviukus turinčiai mokyti įstaigai, bet jos asmeninis pelnas eina iš šios įstaigos pagrindu susikurto nuosavo palivarko, semiančio mokesčių mokėtojų pinigus. O kaip apsaugoti savo nešvarų mužikiška bizniuką? Aišku reikia turėti tylintį personalą. Tuteišai čia geriausias pasirinkimas. Argi mužikei svarbu, kad iš viso pasaulio atvažiavę Lietuviukai susiduria su tuo, kad ten dirbantis personalas visur kalba lenkiškai? Jai svarbu, kad jos valdomas palivarkas dirbtų gerai ir jokia informacija niekur nenutekėtų.

Pažystu kelis ten dirbančius tuteišus ir ne tyčiomis nugirdau jų pašaipų pokalbį apie direktorės ten daromas manipuliacijas su remontais, tvarkymais, labdara ir pan. Apgailėtina. Ką jau kalbėti apie kitas Vilniuje mužikų/pragmatikų vadovaujamas valstybines įstaigas, jei net tokiose vietose dirbant, vadovaujamasi vien merkantiliškumu, nematant bendravalstybinių (visai Lietuvių bendruomenei svarbių) tikslų, siekių ir problemų.

p. s. Vilniaus krašto, per prievartą nutautintų mūsų bendrapiliečių problemos niekada nebus išspręstos iki tol, kol čia gyvenantis žmogus atėjęs į savivaldybė, seniūniją, policiją ir bažnyčią bus priverstas kalbėtis svetima jam lenkų kalba. Be to, kai kurie čia gyvenantys, mužikiškos/pragmatiškos sampratos vedini žmonės, iki tol leis savo vaikus į lenkiškas mokyklas ir darželius, kol už tai gaus dovanas ir lengvatas. Vilniaus krašte, per įvairias lenkijos organizacijas, kas metai žmonėms vedantiems savo vaikus į lenkiškas švietimo įstaigas yra gausiai dalinamos dovanos, rengiamos brangios ekskursijos ir pan.
Esu įsitikinęs, kad jau geriau porai metų sugadinti santykius sau savo „strateginiu partneriu“ ir turėti nemalonių polemikų tarptautinėje arenoje, bet vieną kartą ir visiems laikams, ryžtingai nutraukti želigovskinės okupacijos vykdomos politikos recidyvus mūsų sostinės apylinkėse. T. y. reikia ryžtingai uždaryti želigovskininkų partiją kaip antikonstitucinę, perduoti visų mokyklų kontrolę tiesiogiai švietimo ministerijai ir įvesti tiesioginį valdymą želigovskininkų kontroliuojamose savivaldybėse. Jei tai bus padaryta, tuomet po lenkų neabejotinai sukeltos tarptautinės isterijos, viskas po kiek laiko nurims ir mūsų bendrapiliečiai, bei jų palikuonys galės džiaugtis normalia ateitimi Lietuvių bendruomenėje, neskaldomi želigovskinės politikos įtakos. Be to, per Vilnių daugiau niekada nebežygiuos nukriošę želigovskio bendrai, apsivilkę tarpukario lenkijos karių uniformomis ir nešini savo tautos išdavystę menančiomis vėliavomis.


Vladimiras Troščenka

Комментариев нет: