Vilionės mulkiams

    Ar paskutiniu metu jūsų negąsdina, kuomet paskambina kelis ar keliolika metų nematytas pažystamas žmogus ir pakviečia kavos? Mane asmeniškai pradėjo gąsdinti. Gal ne gąsdinti, o greičiau piktinti. Jie jūsų neprisiminė pav. kokius 10 metų ir staiga paskambina (arba atvažiuoja) ir pradeda tokiais saldžiais balseliais, kviesti jus kavos, „paplepėti“, o kai su jais susitinki ir tik pradedi prisiminti senus laikus, žiūrėk ir opa, tau į kaktą psichologų nušlifuotas frazes „O žinai garines keptuves, naujausios ir geriausios?“ arba „o tu jau apsidraudei investiciniu, kaupiamuoju, storinamuoju ir auginamuoju gyvybes draudimu?“. Ir jei neturi keptuvių arba nespėji susigaudyti ir nesumeluoji, kad jau visomis įmanomomis draudimo formomis esi apsidraudęs visus pinigus esi investavęs į visus kurie tik yra fondai, tuomet prasideda - „ Tu net neįsivaizduoji kaip tau pasisekė, o jau firma apie kurią aš tau pasakoju čia stebuklas, milijonus gali uždirbti net neišeidamas iš namų tik ateik į pristatymą, o tame pristatyme „ SEB gyvybės draudimų grup“ milijonierius/gurų tau viską paaiškins.  Arba pradeda braižyti tavo pasakiškų turtų kaupimo strėlytes, kurias tu tikrai, tikrai, tikrai gausi, nes visos tos gyvybės draudimo „grup“ yra dešimt kartų perdraustos ir apdraustos, ir ne šiaip sau iš kur nors, o iš pačios, pačiausios Amerykos tiesia mums savo išganymo čiuptuvus.

   Jau kiek kartų, mažiau pažystamus žmogelius siunčiau nuo savęs labai toli ir labai piktai. Geriau pažystamus arba į zombius pavirtusius artimuosius (atkalbinėti jų nėra prasmės tai jau daržovės) nuramini ir nueini į kokį eilinį mulkių durninimo vakarėlį. Tai būna arba koks susirinkimas su plojimais ir aikčiojimais (nors dabar tai mažiau praktikuojama) arba kokioje kavinėje suorganizuota vakarienė su pigiais karbonadais.

   Aferistai žinodami psichologines žmonių savybes t.y. kad žmogus yra toks sutvėrimas, kuris visada nori atsidėkoti jei su juo gražiai elgiamasi. Todėl jam sumaitina karbonadą ir vyno taurę už 20 lt., o beverčio mėšlo įbruka už porą tūkstančių (pav. visokias avikailių pagalves už porą tūkstančių litų, nors lygiai tokios pat Gariūnuose kainuoja 40 lt) .

   Kadangi gyvenu Vilniuje, tai jie jau taip man įkyrėjo, kad sukūriau puikią metodiką, kaip nuo jų atsikratyti visiems laikams. Jei mane primygtinai (dažniausiai artimieji) kviečia į kokį pristatymą, aš paprašau dar kokius 10 kvietimų, paskiau pasiimu su savimi tokius pat kaip aš kaimynus ar draugus ir važiuojam į kavinę. Išklausom mulkintojų pasakojimus, pavalgom, paprašome deserto ir kuomet maistas baigiasi, mes kaip Vinipuchai (iš tarybinio animacinio filmuko) paklausę „ar pas jus daugiau nieko nėra?“, atstoję išeinam. Būna juokinga akies krašteliu stebėti idiotiškai pasipiktinusias pristatinėtojų minas, kai jie dar bando klausinėti ar mes nenorėtume nusipirkti, pasirašyti sutartį ir pan. Aš visada atsakau kad „ačiū aš apie tai pagalvosiu namie, pasitarsiu su žmona ir jums būtinai, būtinai, būtinai paskambinsiu“.

  O jau koks juokingas yra kitas mulkių gaudymo metodas, per teleparduotuves? Ar žinote kas dažniausiai perka tose teleparduotuvėse? Buvo atliktas tyrimas ir nustatyta, kad post sovietinėje erdvėje dažniausiai „mulkių daiktus“ iš teleparduotuvių perka tie kas gyvena bendrabučiuose. O žinote kokia jų pirkimą skatinanti intencija? Ogi proletariškai paprasta - „O ką mes blogesni už kitus“. Vargšai prasčiokai, prisiperka visokių „bakterijas naikinančių“ dulkių siurblių, daktaro Liublino apyrankių, aštriausių peilių, „unikalių“ barzdaskučių, pilvadrebių, trusikų formuojančių figūrą, kremų, akinių lempų ir vėliau nežino kur juos susidėti savo 8 kv.m. bendrabūtyje. Bet žmogaus bukumą karunuoja tai, kad dažniausiai visas šitas bevertis šlamštas perkamas išsimokėtinai.

    O kaip jums dabar visame Vilniuje sėkmingai atidirbinėjamas dar vienas mulkių gaudymo metodas - “Nemokami masažai“. Tuntai senučių susirenka kaip į darbą vos ne kas dieną. Jokiais būdais neleiskite savo žmonų į tuos „nemokamai“, nes po kokių dešimties seansų, ji būtinai įkalbės ir jus, o vėliau jūsų namuose atsiras bevertis daiktas už aštuonis tūkstančius litų. Jau daugelis senučių savo „grabinius“ pinigėlius tam atidavė. O psichologinis momentas čia paprastas, juk mes visi esame socialūs, todėl ne masažas senutes atgaivina, o bendravimas ir aplinka. Kai tik tos senutės nusiperka (arba vaikai padovanoja) „išganingąją“ masažinę lovą, ji tampa tik dulkes renkančiu kvailumo paminklu. O senutės kurios nusipirko lovą, vėl bėga masažuotis „nemokamai“, nes joms ne lovos reikėjo, o bendravimo ir aplinkos pakeitimo.

Niekada nieko neperku ko man nereikia. Be to, jei ko reikia, tai perku tik tuo atveju jei turiu tam pinigų (niekada jokių lizingu ar pan.). Todėl ir turiu visko ko reikia ir laisvų pinigų visada yra tam, kad nusipirkti iš mulkių tai, ko jie prisipirko brangiai (užzombinti reklamos) ir dabar tiesiog nebežinodami ką su tuo daryti (arba prireikus pinigų eilinei banko įmokai sumokėti) parduoda dešimt kart pigiau nei mokėjo.

p.s. Gaila mūsų bendruomenės, mes vietoj to, kad bendrauti tarpusavyje namo, gatvės, rajono, kaimo, ir pan. bendruomenėse ir dalintis patirtimi, esame tapę individualistais/materialistais, kuriuos gaudo apsukrūs vertelgos (psichologų pagalba) žinantys kaip gauti savo nesąžiningą pelną iš mūsų bendruomeninės aplinkos trūkumo ir bendrabūvio atributų natūralaus žmogiško alkio.


Vladimiras Troščenka