Trolis ir mulkiai

Šis pasakojimas iš gilios senovės, kuomet dar buvo išmintingų ir galingų elfų karalystė. Ta karalystė valdė visą pasaulį ir jos gyventojai dažniausiai nenusileisdavo į pilkas ir purvinas aplinkinių kaimiečių provincijas.

Elfai buvo tokie išmintingi, kad valdė pasaulio kaimiečius taip, jog šie net nesuprato, kad yra valdomi. Be abejo purvini kaimiečiai taip pat savo žemėse kūrė valstybėles ir savo valstybių organizacijoje visaip stengėsi kopijuoti mistiškųjų elfų karalystės tvarką ir sandarą.

Kadangi purviniems kaimiečiams buvo draudžiama įžengti į išmintingųjų elfų karalystę. Jie galėjo kopijuodavo elfus tik pagal pasakojimus, kuriuos jiems palikdavo elfų karalystės pasiuntiniai.

Bendravimui su purvinais kaimiečiais, elfai siųsdavo savo prasčiausius tarnus, kuriuos dažniausiai prisijaukindavo tose pačiose kaimiečių provincijose. Tie tarnai būdavo, labai liekni, mandagūs, inteligentiški. Jie bijodavo pasakyti kokį nors stipresnį žodį ir pan.. Būtent tokiais juos išdresiravo elfai, mėgdami nuolankius ir gražius tarnus.

Kaimiečiai matydami tarnus, galvojo, kad visi elfai yra tokie. Todėl visaip nėrėsi iš kailio, kad tapti panašiais į juos. Visas kaimiečių elitas stengėsi savo kūnus laikyti laibus, užsidėdavo mandagumo ir inteligentiškumo kaukęs ir manė, kad jie tampa panašūs į kilminguosius elfus.

Kartą vienas iš elfų karalystės išminčių, nutarė patyrinėti purvinų kaimiečių subkultūrą. Todėl persirengęs, kad nesiskirtų iš aplinkinių, jis nuvyko į vieną kaimiečių šalį.

Atvykęs į pagrindinį kaimiečių miestą, jis pradėjo ten verstis kaip vietinis gyventojas. Matant kaimiečių elito kvailumą ir bandymą mėgdžioti elfų tarnus, išminčiui pagailo nabagų, todėl jis nutarė padėti jiems ir atverti akis, kad tikrieji elfai visai ne tokie. Jis pradėjo viešai skelbti, kad tikrieji elfai tokie patys kaip ir kaimiečiai, bet valdo kaimiečius tik dėl vienos mažos gudrybės, nes šie visomis išgalėmis stengiasi juos kopijuoti. Kopijuodami jie net nesuvokia, kad kopijuoja ne elfus, o jų tarnus, be to „mokydamiesi“ jie daro tai kas jiems liepiama ir todėl leidžia save apiplėšinėti. Jis nuoširdžiai aiškino, kad tikrieji elfai elgiasi kaip nori, yra šiurkštūs (nes ponas visada šiurkštus), yra stori (nes laibumas yra vergo požymis), o inteligentiška veido išraiška yra tik tarnų dalia. Jie gyvena nevaržydami savęs visokiomis tarnų etiketo ir prievolių taisyklėmis.

Dar daug kitų dalykų bandė papasakoti elfų išminčius, bet kaimiečių elitas išjuokė ir paniekino jį, nes manė, kad tikri elfai negali atrodyti taip, kaip šitas jiems kalbantis įkyruolis. Todėl jie pavadino jį bepročiu troliu ir toliau elgėsi kaip mulkiai, vergaudami elfams ir pamėgdžiodami jų tarnus.

p. s. Moralas šioje pasakoje yra toks: auksas ir šūde yra vertingas, o šūdas ir paauksuotas yra bevertis. Būk toks koks esi, nes tik tavo unikalumas yra auksas, o jei bandai ką nors kopijuoti, vis vieną gausis šūdas, nors ir paauksuotas.

Vladimiras Troščenka