155 metais rašo Justinas imperatoriui pagoniui Antoninui Pijui (138–161), aiškindamas, ką daro krikščionys:

Dieną, vadinamą Saulės diena, toje pačioje vietoje susirenka visi, gyvenantys miestuose bei kaimuose.

Kiek leidžia laikas, skaitomi apaštalų ir pranašų raštai.

Lektoriui baigus skaityti, prabyla vadovas, primindamas girdėtus gražius dalykus ir ragindamas jais sekti.

Paskui visi drauge atsistojame ir meldžiamės už save ir už visus kitus, kad ir kur jie būtų, idant būtume rasti teisūs savo gyvenimu ir darbais, ištikimi įsakymams ir tuo būdu pasiektume amžinąjį išganymą.

Baigę melstis, sveikiname vieni kitus pasibučiuodami.

Tada tam, kuris vadovauja broliams, atnešama duona ir taurė vyno, atmiešto vandeniu.

Juos paėmęs, jis garbina ir šlovina visatos Tėvą Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu ir kalba ilgą padėkos maldą (graikiškai eucharistian) už gautas iš Jo dovanas.

Vadovui baigus maldas ir dėkojimą, visi susirinkusieji pritardami sako: Amen.

Kai vadovas baigia dėkoti ir visi susirinkusieji jam atsako, tie, kuriuos mes vadiname diakonais, padalija visiems čia esantiems „eucharistinę“ [už kurią buvo dėkota] duoną ir vyną su vandeniu, o nesantiems nuneša į namus.