среда, 3 марта 2010 г.

Priversti valdžią tarnauti žmonėms

Dažnai viešoje erdvėje girdime pareiškimą „reikia priversti valdžią tarnauti žmonėms". Skambus šūkis, bet tai kartu ir labai suktas utopinės siekiamybės pareiškimas. Šis į pasaulį paleistas žodžių junginys, yra sukonstruotas nepridengto, ciniško, sofistiško požiūrio į bendruomenę ir į jos bendrabūvio mechanizmus. Tai neįvykdomos siekiamybės suformuluotas apibūdinimas, kurio pagrindinis tikslas permesti visą atsakomybę už betvarkę bendruomenėje nuo tai tiesiogiai įtakojančių lyderių, ant nuasmenintos ir beveidės žmonių masės pavadinimu – mes. Kai tik nebelieka „aš“ ir viskas suvedama į „mes“, nebelieka ir atsakomybės už priimtus sprendimus ir darbus.

Visada reikia prisiminti, jei kas priverčia valdžią tarnauti sau, jis pats tampa valdžia (maištininkas mirė, tegyvuoja drakonas). Yra sena kaip pasaulis tiesa - neorganizuota mase žmonių (mes) niekada negali pati savęs valdyti ir taip pat ji negali nieko sukurti. Įsiutinta ir sukurstyta, ji gali ką nors nušluoti, sunaikinti, sutrypti arba sugniuždyti. Todėl organizavus mase žmonių, organizacinė struktūra vadovaujanti naikinančiai masės jėgai, pati tampa valdžia, dėl to posakis "valdžia žmonėms", yra iš Orwell‘o "gyvuliu ūkis" aprašytos valdymo struktūros, kai tvarte, „lygiu“ gyvuliu tarpe po truputi išsikristalizuoja lygesni už kitus.

Todėl jei kas jums sako, kad sieks valdžią priversti tarnauti žmonėms, bėkite nuo to žmogaus, nes jis arba kvailys arba melagis.

Žmonėms kurie siekia tapti bendruomenės lyderiais ir imtis valdžios atsakomybės, reikia žinoti ir visada prisiminti kelias universalias ir laiko išbandytas tiesas:

1. Kas nežino istorijos, pasmerktas kartoti jos klaidas.
2. Tas kas valdo dabartį, tas valdo praeiti, kas valdo praeiti tas valdo ateiti.

Šiuo metu susidaro įspūdis, kad Lietuvą administruojantys žmonės nesuvokia istorijos mokslo svarbos, todėl nekliudomai leidžia lenkofilui Bumblauskui ir slavianofilui Nikžentaičiui, bei jų pasekėjams, nebaudžiamai žaloti ir niekinti Lietuvos istorija. Tokiu būdu sudaromos sąlygos interpretuoti mūsų praeitį pagal svetimų tautų suformuluotas, subjektyvias, istorijos aiškinimo formas ir taisykles. Manau dėl šios fatališkos valstybės valymo klaidos, neužilgo mus vėl besąlygiškai valdys svetimieji, nes „kas valdo praeitį, tas valdys ir ateitį“.

Dar Hitleris savo laiku sakė atiduokite man mokyklas ir po keliolikos metų aš valdysiu valstybę.

Kokio lygio turi būti valstybės valdymo matymas, kuomet rytų Lietuvos mokyklos yra atiduotos į kitos valstybės – Lenkijos, rankas. Tai arba totali ne kompetencija, arba kolūkietiškas kvailumas, arba tarnystė kitos valstybės labui. Per 20 metų Lietuvos nepriklausomybės, lenkija sugebėjo 200 tūkstančių Lietuvos „tuteišių“ (per Lenkijos okupaciją prievarta nutautintų Lietuvių) paversti 200 tūkstančių lenkų. 95 procentai šių žmonių nekalba ir niekada nekalbėjo lenkiškai, o jų gimtoji kalba yra rusų, lenkų, lietuvių kalbos mišinys. Šiuo metu negailestingai yra žalojami mūsų vaikučiai, kurie privalo kaip savo gimtąją, mokytis užsienio kalbą. Ir tai nutiko vien tik dėl to, kad Lietuvą administruoją žmonės bijo imtis atsakomybės ir pabaigti šią nesąmonę.

Grįžtam prie valstybės valdymo. Sokratas, nupasakodamas antikines bendruomenės valdymo formas išskyrė keturias visuomeninio bendrabūvio sistemas, bei apibūdino jų transformacijos mechanizmus:

1. karalystė, 2. timokratija (oligarchija), 3. demokratija ir 4. tironija.

Šis antikos laikais Sokrato suformuluotas bendruomenių valdymo aprašymas yra aktualus iki šiol, nes nuo to laiko nieko naujesnio nėra sukurta.

Sokrato įsitikinimu geriausia bendruomenės valdymo forma yra Karalyste. Pašalinus karalių, valdymas tampa timokratinis (kilmingų valdymas) arba oligarchinis (turtingųjų valdymas). Šis valdymas neišvengiamai transformuojasi i demokratija (pilietinis valdymas), o demokratija, dėl žmonių suvaikėjimo ir suminkštėjimo (žmonės demokratijos sąlygomis pradeda bodėtis bet kokiu smurtu, tampa labai pacifistiški ir bailūs), visada pakeičiama diktatūra (tironija). Suvaikėję ir tapę bailiais žmonės, tironą išrenka patys, nes jis pasiūlo užtikrinti mistišką visuomenės saugumą ir tvarką. O tirono (tironu gali būti ir kokia nors neviešai veikianti struktūra) galas visada vienodas, tai smurtinė mirtis.

Sokratas išskyrė karalystę kaip geriausią valdymo formą, nes karalius nevagia (kam jam iš savęs vogti, juk valstybė yra jo nuosavybe), karalius neengia savo pavaldiniu (nes jie jo vaikai) ir karalystės valdžios perėmimas yra labai aiškus (pagal kraujo ryši, o ne pasitelkiant niekšinga gudrumą). Būtent todėl ir šiais laikais, išmintingiausios Europos tautos, tvirtai laikosi karalystės modelio.

Šiaip jei tikrai yra noras žinoti kaip valdomos tautos, bei suvokti žmonių požiūrių skirtumus, susivokimo ir morales ypatumus, primygtinai rekomenduočiau parskaityti Herodoto "Istorija".
Nei vienas iš "naujųjų moderniųjų mąstytoju" net iš tolo ne gali lygintis su Herodotu pagal bendruomenių esybes suvokimą, jų aprašymo grynuma, lakoniškumą ir stebėjimų nešališkumą.
O tam, kad suvokti kas sąlygoja didžiųjų pasaulinių sprendimų priėmimą (gyvenimo būdo ir lyderio charakterio ypatumų prasme), verta perskaityti Gajaus Svetonijaus Trankvilo "Dvylikos ciesorių gyvenimą" (nežinau ar yra išversta i Lietuviu kalba). Šiaip ši knyga istoriku yra atmetama, kaip per daug vulgari (bet ji tikrai ne vulgaresne nei dabartine mūsų žiniasklaida). Čia svarbu, kad ji parašyta remiantis dar neprarastais Romos imperijos dokumentais ir kas svarbiausia, Trankvilas pats buvo vyriausias Romos archyvaras.

Kadangi dabartinis mūsų gyvenimas sąlygojamas ne senųjų išminties, o yra tiesiogiai įtakojamas būtent "moderniųjų mąstytojų", norėčiau pasakyti savo subjektyvią nuomonę perskaičius jų veikalus. Būtent modernieji mąstytojai, tokie kaip Volteras (beje jis buvo pradininkas tų, kurie išminti keičia i sarkazmą, o pažinimą i patyčias), Froidas, Feurbachas ir pan. yra tik didelio išminties klodo, paviršutinių sluoksniu knysliukai, nevykėliai mokiniai, kurie sugebėjo pasaulio suvokimo mokyme viska suvulgarinti ir iškreipti.

Šv. Augustinas sakė, kad: "Pažinimo yra du budai: pirmas, kai tu pats išgauni pažinimą, trindamas akmenis ir iki kraujų nusimušdamas alkūnes ir kelius arba antras, kai tu pas kažką turintį tą pažinimą mokaisi. Antras pažinimo būdas labai lengvas, nes tau nereikia jokių pastangų, tu tik priemi perduodamas žinias, bet tokiu būdu tu gauni ne visa pažinimą, o tik tiek, kiek mokytojas nutaria, kad tu vertas žinoti, be to gauni pažinimą su mokytojo subjektyvia nuomone. (Pamąstykite kokį pažinimo surogatą gauna žmonės dabartiniuose universitetuose. Čia panašiai kaip vėmalas - visos gero maisto sudedamosios dalys, bet jau pabuvojusios kažkieno viduriuose ir atskiestos jo skrandžių sultimis).

Dar, norėčiau pridurti dėl naujųjų laikų mąstytoju. Tokie žmonės labai didžiuojasi savo beverčiais tuščiais titulais, realybėje būdami tik svetimų nerušiuotų minčių sandėliais. Jie sugeba kalbėti daug ir nepasakyti nieko, nes jie ir jų pasekėjai yra atitrūkę nuo pagrindines tikros išminties ir supratimo paieškos taisykles (o gal jie tiesos ir išminties tiesiog ne ieško?). Šia taisykle suformulavo Kazma Prutkovas ir skamba ji taip - "ZRI V KOREN" (žiūrėk į šaknį). Tam, kad suprasti apie ką rašo vienas arba kitas mąstytojas (atskirti pelus nuo grudu), reikia žinoti kodėl jis taip rašo. Tik tada kai pradedi suvokti iš kur yra pirminė informacija, kodėl ji aprašyta, kuom ji apaugo ir kodėl ji pateikta taip o ne kitaip, tik tuomet gali ne vien iškalti "suktus ir protingai atrodančius žodelius", bet taip pat sugebėsi juos sudėlioti i bendra gyvenimo supratimo grandinę, teikiančią tikrąją išmintį.


p.s. Mes niekada neturėsime mums tinkančios valdžios, jei nepradėsime ieškoti išminties ištakų ir keistis patys individualiai. Tik tuomet kai pasikeisime patys ir pradėsime savo šeimose melsti Dievo duoti mums išmintingus vadovus, tik tada mūsų bendruomenės gyvenimas pradės keistis. Ieškokite Kristaus malonės, visos išminties šaltinį, o visą kita mums bus pridėta ir tada tikrai valdžia pradės tarnauti mums.

Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka

Комментариев нет: