Kas įkūrė katalikų bažnyčią?

Tie kas atskilę nuo Kristaus bendrystės Jo bažnyčioje, moko savo pasekėjus, kad Katalikų bažnyčią įkūrė Romos imperatorius Konstantinas. Todėl ji neva nėra tikra Kristaus bažnyčia.

Keistas teiginys.

Tokius mokytojus labai trikdo pora klausimų:

Nejaugi Konstantinas buvo toks galingas ir protingas, kad sugebėjo apgauti Šv. Dvasią ir perimti Kristaus bažnyčios valdymą? O jei Konstantinas bažnyčią įkūrė naujai, kur gi tuo metu buvo "tikroji" Kristaus bažnyčia?

Įdomiausia yra tai, kad mokydami, jog Konstantinas apgaule perėmė bažnyčią, atskalūnai viešai teigia Jog Dievas yra ne Visagalis. Reiškia Kristaus pažadas, kad bažnyčios niekas neišplėš iš Jo rankos nebuvo įvykdytas ir Konstantinas išplėšė bažnyčią iš Kristaus rankų.

Tuo tarpu jeigu mokoma, kad „tikroji bažnyčia“ buvo kažkur pasislėpusi ir laukė. Tuomet kur tos „tikrosios bažnyčios“ pėdsakai? O gal tos „tikrosios bažnyčios“ buvo pirmųjų amžių sektos „arijonai“, "monofizitai", "gnostikai" ir pan.? Bet čia vėl kyla problema, nes jeigu pripažinti, kad šie pirmųjų amžių sektantai eretikai buvo tikroji bažnyčia, tuomet teks pripažinti jų mokymą. O pripažinus jų mokymą, teks išpažinti tą patį ką ir jie. Tai reiškia viešai parodyti jog naujieji atskalūnai taip pat nėra Kristaus mokiniai, nes tos pirmosios sektos vienokiu arba kitokiu pavidalu nepripažino Kristaus Dieviškumo.

Biblija moko: Kas neturi Sūnaus tas neturi gyvenimo. Kiekviena dvasia kuri neišpažįsta Kristaus Dievu, yra nuo pikto.

Vienas pagrindinių pasiteisinimų, savo ereziškų bažnyčių egzistavimui pagrįsti, atskalūnai nurodo Šv. Rašto ištrauką:

.... Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų”.(Mato 18:20).

Bet ar tikrai visi, kas susirenka Kristaus vardu gali vadintis Jėzaus Kristaus bažnyčia (surinkimu)? Ką sako Biblija:

Daugelis paseks jų pražūtingais keliais, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui. (2 Pt 2,2)

Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu, bet nuoširdžiai, kaip iš Dievo, kalbame Kristuje, Dievo akivaizdoje. (2 Kor 2,17)

Pats KRISTUS perspėjo:

'Ne kiekvienas, kuris man sako: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!' Tada Aš jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!' Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. (Mt 7,21 – 24)

Apaštalas Paulius perspėja: Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse yra Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini? (2 Kor 13,5)

Principas “Kur du arba trys Mano vardu” neatskiriamas nuo kito Biblinio principo - Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas (Ef 4,5). Tai nurodo į bendrą tapatybę, kuri vienijo skirtingas bažnyčias buvusias Efeze, Korinte, Filipuose, Romoje, Smirnoje, Sarduose ir t.t. Taip pat iš istorijos žinome, kad jau nuo pirmųjų bažnyčios gyvavimo amžių, protestuojantys prieš bendrą tapatybę visada atskildavo. Pirmieji protestantai buvo gnostikai, arijonai, monofizitai ir pan.

Įdomus protestantų Arijonu įkūrėjo Arijaus pavyzdys. Šis žmogus buvo labai asketiškas, gražus, nenuodėmingas, teisuoliškas, mokytas ir iškalbingas vyras. Jis visiems skelbė, kad seka Kristumi, bet mokė, kad Jėzus nėra gimęs iš Tėvo, o yra sukurtas ir yra tik tapatus Dievui o ne Dievas. Jis gausiai "evangelizavo", krikštijo ir paskui save nusivedė labai daug žmonių, bet kadangi šis protestantas vadovavosi žmogiška išmintimi, jis žlugo ir žlugo jo pasekėjai.

Tai, kad protestantai nėra apaštalų tikėjimo sekėjai nurodo ir tas faktas, kad jie atmeta dalį apaštalų tikėjimo išpažinimo:


....Tikiu šventųjų bendravimą, ...

Jei jiems tektų išpažinti šią Apaštalų credo dalį, tuomet jie viešai pripažintų jog tiki, kad šventieji tarpusavyje bendrauja. Tiki, kad mes galime prašyti vienas kito užtarimo maldoje? Tiki, kad Dievui visi yra gyvi (Mk 12,27), todėl kiekvienas Kristaus mokinys gali prašyti užtarimo ir tų brolių kurie jau yra pas Viešpatį?

Bet atskalūnai tuo netiki, maža to jie griežtai neigia šventųjų bendravimą ir tai yra ne nuostabu, nes jie atskilę nuo visuotinės bažnyčios, kurioje bendrauja visi šventieji. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus aiškiai pasakė …. 'Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. (Jn 11,25)

GYVAS

Dievo Žodis negali būti pakeistas.

Tie kas neseka Kristumi, ir tie kas atskilo nuo bendravimo su Juo tėra numirėliai kurie laidoje savo numirėlius. Tik tikėjimas Kristumi duoda amžiną gyvenimą. Visi kas su Kristumi Jo bažnyčioje yra GIMĘ NAUJAI, todėl nors ir mirtų jie yra gyvi. Aišku tie kas jau nėra malonėje ir Kristaus surinkime, jie yra atskirti nuo bendravimo su Kristumi ir Jo šventaisiais, todėl po truputį ir nenumaldomai džiūsta (Jn 15,6).

Biblija aiškiai moko, kad mes su užmigusiais broliais esame viename Kristaus kūne? Esame vienoje šventykloje kaip gyvieji akmenys (1 Pt 2,5)? Todėl yra normalus ir sveikintinas kreipimasis maldos užtarimo į GYVUS brolius esančius Kristaus akivaizdoje. Biblija taip pat moko, kad Kristuje užmigę broliai gali kreiptis į Visagalį su prašymais, net nesulaukę prisikėlimo (Apr 6,10).

Mokydami priešingai, protestantai abejoja pačia Biblija.

Kristus mus perspėjo, kad iš vaisių juo pažinsime.

Kas gi yra tas vaisius pagal kuri mes galime atskirti Kristaus mokinius ir apsišaukėlius ateinančius avių kalyje?

Dažniausiai atskalūnai moko, kad vaisiai yra masiškumas, nenuodėmingumas (teisuoliškumas) ir šaukimasis Kristaus vardo.

Bet ar taip moko Biblija. Ar tas vaisius yra masiškumas? Biblija sako ne (1 Kar 19,10). Ar teisuoliškumas ir nuodėmės mumyse nebuvimas? Biblija sako ne (1 Jn 1,8). Ar vien tik šaukimasis Kristaus vardo ir Jo skelbimas? Biblija sako ne (Mt 7,21).


Todėl mes turime aiškiai suprasti, kad pagrindinis vaisius iš kurio pažystami Kristaus mokiniai tai ištvermigas sekimas Kristumi, Jo įsteigtoje bažnyčioje, nežiūrint į viso pasaulio eretikų paniekinimą ir puolimus. (Jn 15,4-8)


Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka