Tolerancija ar mazochizmas?

Stebiuosi, kaip Lietuvoje intensyviai ir greitai formuojama tolerantiška visuomenė. Bet ko čia stebėtis, Europa taip gausiai ir įvairiai finansuoja šį mūsų bendruomeninės sąmonės perstatymą (transformaciją), kad nejučiom susimąstai kas čia dedasi? Ar tokios pastangos kuria ir statydina mūsų visuomenė, ar ją naikina ir dezorganizuoja?

Panagrinėkime kartu, kas gi yra ta „tolerancija“ ir ar tikrai „tolerancijos“ įdiegimas (kaip neabejotinai sveikintinos ir naudingos sąmonės būsenos) vyksta Lietuvoje?:

Tolerancija (lot. tolerantia) - terminas, reiškiantis pakantumą priešingai nuomonei, požiūriui, elgesiui. Raktinis žodis šio termino tiksliam supratimui yra PAKANTUMAS. Nemaišykite, ne nusižeminimas, ne pataikavimas, ne prisitaikymas, ne nuolaidžiavimas, ne integracija, bet būtent PAKANTUMAS. Žodis pakantumas yra nuo žodžio kentėti, pakęsti. Tai suprantama tik tokiu būdu – „Man nemalonu, nepriimtina, atgrasu, bet aš tai pakenčiu dėl šventos ramybės visuomenėje“.

Geriausias bet kokios filosofijos patikrinimo būdas yra senas kaip pasaulis ir jis skamba taip – medį iš vaisių pažinsi. Geras medis neša gerus vaisius, blogas blogus.

Aš asmeniškai manau, kad Lietuvoje statoma ne tolerantiška visuomenė, bet agresyviai diegiamas visuomeninis mazochizmas, pridengiant jį gražia sąvoka – tolerancija (Mazochizmas – asmens polinkis į lytinį arba psichologinį pasitenkinimą dėl kito asmens ar situacijos jam suteikiamo skausmo ar pažeminimo, bei tokio pobūdžio pasitenkinimą suteikianti veikla.)
Kodėl aš taip teigiu? Vien tik žvelgdamas į tai, kas dedasi aplinkui, nejučiomis susidaro įspūdis, kad į mūsų valstybę spjaudo, valosi kojas, naudojasi kaip prostitutėmis savo įnoriams tenkinti ir į visa tai mes reaguojame taip kaip mus išmokė, o būtent pseudotolerantiškai (mazochistiškai).

Spręskite patys:

Kaip jūs pavadintumėte, tolerancija ar visuomeniniu mazochizmu, tokią padėtį kai mūsų valstybėje, sostinės apylinkėse „tautinė mažuma“ – lenkai, uždarinėja lietuvių kalba dėstomas mokyklas, atiminėja iš jų pinigus ir perskirsto lenkiškoms mokykloms? Kaip jūs pavadintumėte, tolerancija ar visuomeniniu mazochizmu, kai valstybinės institucijos leidžia, kad mūsų teritorijoje veiktų ir didelę įtaką turėtų partija, savo oficialiame logotipe vaizduojanti pakeltą Lenkijos vėliavą ir nuleista Lietuvos vėliava? Kas tai tolerancija ar visuomeninis mazochizmas kuomet Lietuvoje atidaromas kitos valstybės universiteto filialas kuriame dėstomos vien tik valstybės valdymo specialybės ir kurio rektorius pasižymėjo tuo, kad parašė mokslinį veikalą kaip litvinai lenkišką miestą wilno okupavo? Kas tai, tolerancija ar visuomeninis mazochizmas, kai atvirai savo ištikimybę kitai valstybei deklaruojantys asmenys, pastoviai dergiantys savo gimtinę, būtų turėję oficialią galimybę būti išrinktiems į Lietuvos ir Europos parlamentą? Kas tai, tolerancija ar visuomeninis mazochizmas, kai visokie užsieniečiai, beveik atvirai finansuoja tuntą pseudovisuomeninių organizacijų dirbančių pseudotolerancijos (visuomeninio mazochizmo) įdiegimo srityje, o mūsų teisėsauga net nepasidomi kam tai daroma ir kokios viso to bus pasekmės mūsų bendruomenei ir mūsų vaikų ateičiai? Kas tai, tolerancija ar visuomeninis mazochizmas, kai mūsų valstybės teisėsauga su keistu entuziazmu puola tuos, kas neturėdami jokių blogų kėslų, interneto komentaruose išsako savo asmeninė nuomonę dėl pseudotolerancijos įsigalėjimo?



p.s. Kaimynystėje gyveno vienas labai paikas jaunuolis. Kai tėvai mirė, jis būdamas labai tolerantiškas ir patiklus, pradėjo klausytis draugų patarimų. Jie jam patarė įsileisti gyventi į namus pasiturinčius atvykėlius iš Kaukazo kalnyno. Viskas atrodė labai gražiai, atklydėliai pasižadėjo apmokėti komunalinius mokesčius ir dar pridėti degtinei. Tolerantiškasis jaunuolis neklausė „senamadiškų“ netolerantiškų kaimynų perspėjimų, kad tai gali blogai baigtis. Po kiek laiko kalniečiai pasiūlė tapti vieno jų „labai pelningo“ biznio dalininku. Jie jam sakė, kad jam tereiks „formaliai“ pabūti laiduotoju jų paskoloje (čia tik dėl banke nustatytos tvarkos), net nereikės jokių pinigų įdėti ar ko nors užstatyti. Turbūt supratote, kad dabar tame bute jaunuolio jau nėra, jis renka išėdas iš konteinerių. Blogiausia, kad mes kaip tauta elgiamės būtent kaip šitas jaunuolis. Vaikomės „nemokamus“ Europos pinigus, nors žinome senolių patarlę, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Auginame veltėdžių ir ubagų kartą, pridengdami tai socialinio teisingumo pavadinimu, vienu žodžiu elgiamės kaip vaikai neturintys tėvų galinčių jiems patarti kas yra gerai, o kas atves tiesiai prie išėdų konteinerio.


Vladimiras Troščenka