Senovės Romoje visi gyveno pagal tam tikras bendrabūvio taisykles. Vienas iš svarbiausių reikalavimų bendruomenės nariui buvo - dėkingumas. Jei kas nors iš bendruomenės už gerumą atmokėdavo kitam „juodu nedėkingumu“, toks žmogus būdavo paskelbiamas „infamilija“ ir jo statusas tapdavo žemesnis net už vergą.
Mūsų diplomuoti kolūkiečiai, susikūrė tokią sistemą, kai žmogus kuris sugeba kurti, neturi nieko. O kolūkietis su diplomu, kuris kūrinį pavagia (nusikopijuoja), gali iš to sėkmingai lobti.
Žymus Lietuvis poetas, Adomas Mickevičius, yra labai pamokantis pavyzdys kuo baigiasi kai valdo nedėkingi prasčiokai. Jis buvo pasiryžęs veikti savo tautos labui ir pradžioje rašė Lietuviškai, bet ištvirkusios ir prasigėrusios tautinės bajorkiaulės (dabartinių valdančių kolūkiečių idėjiniai bočiai) tebuvo žemo lygio gyvuliai, nesuvokiantys kas tai yra žodžio galia. Jie manė, kad materialus turtas yra vertybė, nesuvokdami, kad tinkamai, laiku ir įtaigiai išreikšta mintis (žodis) yra daug didesnė vertybė. Būtent todėl A.Mickevičius tapo aršus Lietuvių kalbos priešininkas ir buvo įsitikinęs, kad juodai nedėkingi prasčiokai neturi būti atskiras kultūrinis vienetas Europoje, jie turi būti integruoti į tą tautą, kuri supranta kas yra dėkingumas.
Komuniagų valdymas mums priaugino aibes vykdytojų ir kopijuotojų, paprasčiau sakant - parazitų. Tokie žmonės nieko sukurti nesugeba, jie sugeba nusikopijuoti ką sukuria kiti. Manau, kad būtent dėl to, kad juodai nedėkingi ir buki prasčiokai kopijuotojai administruoja Lietuvą, mūsų valstybė prarado beveik viską ir tapo kažkokių pusiau nusikalstamų klanelių rojumi.
Solženycinas labai taikliai atsiliepė apie sovietinius diplomuotus nomenklatūrščikus. Jis pavadino juos – OBRAZOVANŠČINA.
Vl.Troščenka
Комментариев нет:
Отправить комментарий