Lietuvis be lietuviu kalbos tai jau ne Lietuvis.

   Lietuvis be lietuvių kalbos tai joks Lietuvis. Lietuvis pasirinkęs kitą kalbą tampa Lietuvių kilmės lenku (Vilniaus tuteišų fenomenas), Lietuviu kilmės rusu, Lietuviu kilmės anglu, prancūzu ir pan.

   Pažystu vieną moterį Didžiojoje Britanijoje, kuri draudžia dukroms kalbėti Lietuviškai tam, kad jos užaugtų „tikromis anglėmis“. Argi tokius žmones galima vadinti Lietuviais? Jie lietuvių kilmės, bet jau nebe Lietuviai.

   Tas pats ir Lietuvoje. Lietuvoje nėra nacionalinių mažumų. Tu arba Lietuvis (nesvarbu kokios kilmes nors ir Zanzibaro) arba ateivis su visomis iš to išplaukiančiomis teisėmis, pareigomis ir apribojimais. Todėl mūsų valstybėje negali būti jokių užsienio politiką įtvirtinančių mokyklų, partijų ir tuo labiau svetimas valstybes atstovaujančių valstybės tarnautojų (o būtent tokių tuntai parazituoja Vilniaus krašto savivaldybėse).

Yra du dalykai kurie turėtu formuoti mūsų savimonę, tai tikėjimas ir kalba. Tai du pamatiniai mūsų bendruomenės stulpai, visa kita yra tik šalutiniai dalykai.

Nei dešrelės pilve, nei vienodos drapanos, nei gražios mergos, nei vienodos šukuosenos, nei krepšinis su alumi mūsų nesuvienys ir nesuteiks tapatybes pilnatves. Visa tai laikina ir nepastovu. Tik bendrai išpažįstamas tikėjimas ir kalba. Abu šiuos pamatinius stulpus turime apvalyti nuo to purvo, kuriuo jie yra apdrabstyti ir juos sutvirtinę statydinti ant jų mūsų savastį ir bendrabūvį.

Be kalbos nera Lietuvos. Būtent dėl atsainaus požiūrio į ŽODĮ mūsų senoji didžioji tėvynė po truputi prarado savo žemes, turtus ir (kas svarbiausia) žmones. Kitoje kalbinėje aplinkoje pritapę ir savo kalbos atsisakę lietuviai pradėjo tapatinti save su kitomis tautomis ir veikti tų tautų vardu ir jų labui. Kas iš to, kad jie genetiškai grynaveisliai lietuviai (kaip Lenkijos didvyris Pilsudskis), bet jų tapatybė nebelietuviška. Pagal „gryną“ veislę ir kraują rušiuojami tik šunys.

Istorija parodė, kad tokios menkos ir niekuo nepasižyminčios Lietuvos periferijos kaip lenkija, vokietija (kuria suvienijo ir iškėlė Lietuviai Prūsai) ir maskolija (beveik visas elitas grynai genetiskai Lietuviskas) iskilo Lietuviu genofondo saskaita, o kas is to Lietuvai ir mums kaip benruomenei? Nieko, visų darbų vaisius pasiemė svetimi.

Kadangi mūsų protėviai nesirūpino kalba ir tapatino save tik su savo ir savo giminaičių asmenine gerove, jie dabar ne be Lietuviai, o išsibarstę po visą pasaulį, Lietuvių kilmės kitataučiai. Jiems Lietuva ir mūsų bendruomenė niekas kita kaip tik "protėvynė", legendomis apipinta prosenelių kilmės šalis.

Ne be reikalo Žydai nustatineja žydiską tapatybę pagal motina, o ne pagal tėvą. Ir tai daroma yra ne dėl genetikos (tėvas gali būti nors ir beždžionė), bet dėl to, kad nuo vaikystės su motinos pienu perduodama tapatybė.

p.s. Viena kartą važiuojant traukiniu iš Klaipėdos į Vilnių, teko viename kupė sėdėti su tokia neišvaizdžia, drovia ir tylia kaimo mergele. Kadangi daugiau nieko ne buvo, nutariau ją pakalbinti, kelionė juk tolima. Na, kaip visada tokioje situacijoje pradedama nuo nereikšmingų įžangų tipo, „kur važiuojate?“ ir "iš kur jūs?“. Kaimo mergelė pradėjo pasakoti, kad važiuoja mokytis į Vilnių, yra studentė, o pati yra iš (jau dabar pamiršau) kažkokio Žemaitijos kaimelio. Kadangi mama išmokė mane kalbėti žemaitiškai ir aš tuo labai didžiuojuos, nutariau sublizgėti ir pradėjau kalbėti žemaitiškai. Koks buvo mano nustebimas kai kaimietukės veidas persikreipė ir ji išpyškino, - „nekalbėkite šita šlykščia kaimiečių kalba, mano tėvai išsilavinę, o tėvas buvo net kolūkio pirmininkas todėl ir aš ne kaimietė, man bjauru klausytis !!! Sustabarėjau lyg šaltu vandeniu aplietas. Nieko ne sakęs, susirinkau savo daiktus ir palikau diplomo Vilniuje siekiančią kolūkietę sėdėti vieną. Perėjau į kitą kupė.



Vladimiras Troščenka