quasimodo

ak kokios bjaurios jo grimasos, 
kokie siaubingi apdarai 
ir traukuliai jo kūna taso, 
o jo plaukai kaip stagarai. 

kai šypsos kreivi dantys kyšo, 
galva suaugus su kupra, 
viena ranka jo siekia žemę, 
kita lyg kūdikio maža. 

jis visas toks neproporcingas, 
šlykštu, baisu ir atgrasu! 
matau jį prieš save, už stiklo 
kuris padengtas sidabru.