суббота, 18 марта 2017 г.

Ar runkeliai turi dėkoti valdžiai už gyvenimą lysvėje, oi atsiprašau laisvėje?

Pirma mintis:

Pagoniška (lot. pagus - purvinas ir kvailas kaimietis)  socrealybė

Ar čia verkti ar čia šaukti,
Kai kaimiečiai valdžioje.
Jie kas dieną, ką nors naują,
Bjaurų, sukuria staiga.

Tai vaikus atiminėja,
Tai išgerti nevalia,
Tai raidynas jiems netinka,
Tai naujienų cenzūra.

Ir iš kur entuziazmas?
Juk kolūkių jau nėra!
Buriat dieną buriat naktį,
Kaip lunatikų gauja.

Gal sakau nustokit neršti,
Eikit karvėms protą knist!
Su Gretutėm ir Mildutėm,
Dinkit runkelių augint!


Antra mintis:

Žmonių (ne runkelių) Lietuvoje savijauta - "TOTAL KOŠMAR"

Kiek mes kvailai, patyčias kęsime?
Stebėdami valdžios kiaules.
Prie lovio subines suglaudusios,
Skystai jos triedžia ant tavęs.

Tas jų kriuksėjimas ir orgijos,
Įstatyminiai smirdalai,
Ar dar kentėti nepabodo tau,
Nėjau bjaurystės nematai?

Ar tinka tau toksai gyvenimas,
Paršų čepsėjimo fone?
Ar šioj prasmirdusioj kiaulavietėj,
Nori palaidoti save?

Gal pagaliau nustosi tiešytis,
Kad ateity čia bus geriau?
Ir susivoksi jog paršamotėms,
Tik maisto reikia iš tavęs.

Conclusion:

Pasaka apie naujųjų laikų "kolchozniką" 


 Gyveno karta labai protingas žmogutis. Sovietmečiu žmogutis gavo puiku zootechniko išsilavinimą ir buvo kolchozo "Iljiciaus kelias" pirmininkas. Jis puikiai išmoko gyventi kolūkinėje santvarkoje, žinojo kaip ir su kuo reikia sutarti, kam ir kiek duoti, su kuo važinėti į medžiokles tam, kad jo valdžia kolchoze būtų nepajudinama. Bet štai pasikeitė laikai ir kolūkių sistema žlugo. Žmogutis su nuostaba pamatė, kad jokių vadų virš jo nebeliko. Jis tapo nepriklausomas nuo nieko, nebereikėjo niekam atsiskaityti.
  Protingas žmogutis greitai sugraibė visą kolchozo turtą ir tapo dideliu ūkininku. Jis niekino aplinkui jį gyvenančius kaimynus bėdžius, didžiavosi savo kombainais, traktoriais, žemėmis ir buvusio kolchozo pastatais. Kadangi naujasis ūkininkas buvo labai godus, jis reikalavo iš samdinių vis daugiau darbo ir mokėjo už jį vis mažiau. Jo kaimynai visai nuskurdo. Džiūgavo ūkininkas supirkinėdamas iš “nemokančiu gyventi kvailių” jų paskutinius turto likučius. Ūkininkas niekino savo kaimynus ir vis labiau žavėjosi įvairiais, laikinai pas jį atvažiuojančiais, užsieniečiais. Tie jam pasiūlė tapti labai slapto tarptautinio “liūtų” klubo nariu. Jie aiškino ūkininkui, kad su visokiais bėdžiais nereikia skaitytis. Per gausius mokymo seminarus Tailande jie parodė ūkininkui įvairias pikantiškas galimybes "elitinio" poilsio paįvairinimui. Kartu su savo “slaptais” užsienietiškais draugais, ūkininkas įniko į linksmą gyvenimą, prisistatė pirtelių ir netgi pradėjo prievartauti savo bėdžių kaimynų vaikus, nei kiek nebijodamas jokių pasekmių. Po kiek laiko neapsikentę tyčiojimosi, nuskurdę kaimynai pradėjo išvažinėti iš tų apylinkių. Džiaugėsi ūkininkas, juk kuo mažiau “smirdžių” tuo jam geriau, pasodins mišką buvusių kaimynų sodybų vietoje ir gyvens kaip ponas. Labai greitai išvažinėjo visi kaimynai, neliko nei vieno. Buvo uždaryta mokykla, bažnyčia, vienintelė kaimo kavinukė ir kiti žmonių lankomi objektai. Be to, jo draugai užsieniečiai pasiūlė jam investuoti dalį savo turto ir gyventi nedirbant. Po kiek laiko paaiškėjo, kad investicija te buvo ūkininko turto išviliojimas, todėl jo nauji užsienietiški draugai palikę jį kvailio vietoje, daugiau su juo nebebendravo. O be to ir išmirusiame kaime nebeliko jų pamėgtų pramogų objektų. Liko ūkininkas vienas, su savo šeima ir dideliu tuščiu ūkiu. Paūgėję ūkininko vaikai, nematydami jokios perspektyvos taip pat pabėgo iš kaimo. Ūkininko žmona, seniai nebejautusi jokio ūkininko artumo ir netgi neturėdama su kuo paliežuvauti, bei prieš ką pasipuikuoti savo turtu, tapo šlykščia apsileidusia ragana, kuri pastoviai pjovė ūkininką savo bobiškais marazmais. Be to, ji tapo tarptautinio feminisčių klubo nare, todėl kas kartą demonstruodavo savo nepriklausomybę nuo “šovinistinio” kuilio (būtent taip ji pastoviai vadino savo vyrą). Nebegalėdamas rasti ramybės namie, ūkininkas vis dažniau įnikęs dirbo iki išnaktų ir atstatinėjo savo prarastus finansus. Ir štai atėjo laikas, kai apsižvalgęs ūkininkas suprato, kad gyvenimo nebėra. Yra pastatai, yra žemė ir technika, bet pasipuikuoti visu tuo nėra prieš ką. Net vaikai ir tie pabėgo. Be to, “modernūs” šeimyniniai santykiai su žmona jau visai baigė išvesti jį iš proto. Todėl vieną dieną, jis paėmė savo medžioklinį šautuvą, nuėjo į namus, nušovė amžinai niurnančią žmoną (feministinę ragana) ir nusišovė pats.

   Išlepinti ūkininko vaikai, nebenorėjo sugyžti į kaimą, todėl pradėjo išpardavinėti visa ūki. Kadangi vietovė išmirusi, niekas nenorėjo pirkti pačio ūkio. Be to, ūkininko vaikai, mėgdžiojant įvairias užsienietiškas plevėsas buvo išmokslinti Montesori mokymo sistemos pagrindu, todėl visiškai nesuvokė realaus gyvenimo. Mieste jie tapo naujaisiais miesto “bochemos” nariais ir labai greitai su savo draugais pragėrė tai ką sugebėjo parduoti (technika ir padargus), o visas žemes ir griuvėsius paliko be priežiūros. Tai sužinoję, buvę kaimo gyventojai (kurie per tuos metus atkuto užsieniuose), susirinko į bendruomenės sueigą ir nutarė išsipirkti tai kas liko. Miesto landynėse surado visiškai nusibomžavusius ūkininko palikuonis ir už skatikus išsipirko savo kaimą su visomis žemėmis atgal. Atstatė kaimą, mokyklą, bažnyčią ir gyveno ilgai ir laimingai.


 . . p.s. Ne darykite Lietuvoje revoliucijų, tai beprasmiška. Revoliucijos suėda savo vaikus, o jų vaisiais visada naudojasi vien tik niekšai. Susirinkite šeimas, parduokite visą turtą Lietuvoje (kol jis dar visai ne nuvertėjo) ir važiuokite į vakarų europą. Parduoto turto pakaks apmokėti nuomai ir pradžiai gyvenimui. Pirmus puse metų bus sunku, vėliau pamatysite kuo skiriasi galvijų sukurta ir valdoma valstybinė sistema nuo krikščionisku šalių sistemos, paremtos principu "mylėk savo artimą kaip patį save". Čia netgi kairieji ir tie daugumoje giliai tikintys krikščionys (Pav. Tonis Blairas buvęs Britanijos ministras pirmininkas), neskaitant nežymios dalies degeneratu, kuriuos (tam, kad bent laikinai atsikratyti) dažniausiai siunčia kaip mokytojus ir ekspertus į atsilikusias trečiojo pasaulio šalis. Puikiai tokių mokytojų ir ekspertų siuntimas (atsikratymas jais) yra pavaizduotas 1997 m. komedijoje “Bynas (Bean)”. Jei kas ne mate siūlau pažiūrėti ir susidaryti bendrą vaizdą kas per “ekspertai” konsultuoja ir moko mūsų elitinius kolchoznikus. Be to, tokie “ekspertai” ne tik moko mūsų elitą, bet netgi ir asmeniškai įsikinko į darbą, pav. rodo kaip efektyviai bankrotinti Lietuviškus bankus.

Vl.Troščenka


Комментариев нет: