пятница, 5 декабря 2014 г.

Elitinė mediena (pasakėčia)


Koks ąžuolas didingas ir gražus, 
Karalius miško ir laukų. 
Nei vėtra, nei pūga nei vėjas 
Neturi jam nulaužt jėgų. 

Galingai stovi niekindamas laiką. 

Jo šakose ir paūksmėj, 
Daugybė paukščių ir žvėrių gyvena 
Jis vientisas, nuo apačios iki viršaus, 
Šaknis, kamienas, šakos. 

Ir štai atėjo laikas 
Kai ąžuolą drugiai aplankė. 
Tokie spalvoti, gražūs ir gležni. 
Nudžiugo šakos, kad ant jų, 
Drugeliai savo meilės šokį šoka: 

„Ar matote, kamiene ir šaknie, 
Kokie dangaus gražuoliai mūs draugiją puošia? 
Ne jus, o mus – šakas 
Jie pasirinko savo šokiams. 
Kokia garbė! Juk mes viršūnė ąžuolo galingo. 
Mes ponai, o kamienas ir šaknis tėra 
Bereikšmis mūsų priedas. “ 

Drugeliai šoka ir savo meilės perliukus 
Ant lapų deda, o šakos išdidžiai kartoja: 

„Mūsų lapus karališkom karūnom puošia. 
Mes ponai pagerbtieji, dangiškų drugių, 
O jūs, kamiene ir šaknie 
Mužikais gimėt ir mužikais liksit. “ 

Pakilo vėjas nupūtė drugius, 
O karoliukai kirmėlėm pavirto, 
Ir ėmė šakos kirmėles globot, 
Juk dangiškų drugių tai vaisiai. 
Draugų, tokių kokiais ir šakos nori tapt. 

Ir štai stebuklas, dangiški vikšrai, 
Pradėjo keisti jas priglaudusias šakas, 
Ryškiom spalvom galingo ąžuolo viršus pražydo. 
O iki tol tiktai pilkai žalia spalva 
Prakutusias šakas į nuobodybę varė. 

Dabar aplinkui vien vaivorykštės spalvų margybė žydi. 

Šakelės tapo kaip drugiai, įvairiaspalvės. 

„Mes tobulėjam! Džiugiai ošė šakos. 
O jūs, kamiene ir šaknie, 
Viduramžių tamsybei skendit iki šiol. 
Mes maloningai jus pamokysim kultūros. “ 

Ir broliškai, mužikams apačion, vikšrų nukratė. 

Dabar vikšrai, ne tik šakas, bet ir kamieną 
Elitinės grožybės išmintimi dabino. 
Kas dieną kito ąžuolas galingas, 
Įvairiaspalviais raštais šakos ir kamienas švietė. 

„Mes tobulėjam ir gražėjam, 
Vien tik šaknis tamsybėj ir purve, 
Bet ar mums rūpi, 
Ši, žemėj užsilikusi dalis? 
Ji mums pavydi, nes mes nuolat tobulėjam. “ 

Ir štai diena, kai eigulys pamatė, 
Kad ąžuolas nudžiuvęs jo miškui gėdą daro. 
Pačiupęs kirvį kirst pradėjo medį. 

Nudžiugo šakos ir kamienas: 

„Na pagaliau atsikratysime tų purvinų, 
Nekultūringų ir neišlavintų šaknų. 
Į naują lygį mes pakilsim, 
O jūs purve toliau tūnokite 
Ir dūskit pavidolei. “ 

Nukirtęs ąžuolą žmogus, 
Pradėjo malkas dalimis dalinti. 

„Na štai! Kaip nuostabu, 
Mes laisvės skonį jaučiam. 
Kokia palaima, dabar kiekvienas atskirai, 
Mažom elitinėm dalelėm, 
Mes nepriklausom viens nuo kito! 
Progresas, malkinėj šiltoj, 
Tvarkingom eilėmis sudėti, 
Mes galim mėgautis ir šaukt: 

RAMYBĖ IR SAUGUMAS! 

Nei vėjo, nei speigų, nei karščio. 

VALIO DRUGIAMS! VALIO PROGRESUI! “ 

O eigulys kasdien po glėbį, 
Įvairiaspalvio, sauso ąžuolo dalių 
Vis išneša kažkur. 
Tos dalys kurios malkinėj paliktos, 
Vis nekantraudamos, įmantriai diskutuoja. 
Kas dieną akademinėm kalbom užpildo 
Aukščiausio tobulumo lygio svają, 
Lydėdamos į tobulybę eigulio pasirinktas drauges. 

Viena gražiausia ir daugiausiai už kitas, 
Vikšrų išlavinta pliauska, 
Ilgiausiai malkinėj prabuvo. 

Ji išlydėjo jau visas drauges, 
Pilna svajonių ir vikšrų įkrėstos išminties, 
Savos eilės sulaukė. 

Žmogus pasiėmė iš malkinės šį paskutinį niekam tikusį puvėką. 

Ant rankų nešama pliauska įsivaizdavo kas jos laukia, 
Tą tobuląją išbaigtos kultūros formą. 

Ir štai namai, namuose pečius. 

„Palaukit kas čia?! Mane, tą pačią tobuliausią iš visų kur grūdat?!!! “ 

O eigulys užstrigus malkai nusikeikė: 

„Į pečių lysk, 
                        kvaila 
                                      supuvusi 
                                                        mediena!!! 


O šaknys kaip? Paklausit jūs. 

O jos jau naują želmenį augina. 

Ir aplink jį įkyriai  
                        
                          drugiai ratus vėl suka.

Комментариев нет: