Prieš įvesdamas Izraelio tautą į pažadėtąją žemę, Dievas per savo pranašą Mozę kalbėjo Žydams:
Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus nuvijęs juos tau iš kelio, nesakyk sau širdyje: 'Dėl mano teisumo VIEŠPATS įvedė mane paveldėti šį kraštą', – nes iš tikrųjų dėl tų tautų nedorumo VIEŠPATS išvaro juos tavo akivaizdoje. Ne dėl tavo teisumo ar tavo širdies sąžiningumo įeini paveldėti jų kraštą, bet dėl jų nedorumo VIEŠPATS išvaro juos tavo akivaizdoje, idant įvykdytų pažadą, kurį VIEŠPATS davė prisiekdamas tavo protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. Žinok tad, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau šį kraštą paveldėti ne dėl tavo teisumo, nes esi kietasprandė tauta“
„Atsimink ir neužmiršk, kaip įpykinai VIEŠPATĮ, savo Dievą, dykumoje. Nuo tos dienos, kai išėjai iš Egipto žemės, iki atėjote į šią vietą, maištavote prieš VIEŠPATĮ.
Net prie Horebo taip įpykinote VIEŠPATĮ, kad VIEŠPATS taip įniršo, jog buvo pasiruošęs jus sunaikinti. Užkopęs ant kalno paimti akmeninių lentelių, lentelių Sandoros, kurią VIEŠPATS sudarė su jumis, išbuvau ant kalno keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgydamas duonos ir negerdamas vandens. VIEŠPATS davė man dvi akmenines lenteles, parašytas Dievo pirštu, su tais pačiais žodžiais, kuriuos jis buvo pasakęs jums iš ugnies prie kalno sueigos dieną. Praėjus keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų, VIEŠPATS man davė dvi akmenines lenteles – Sandoros lenteles. Tada VIEŠPATS man tarė: 'Skubėk, tuojau lipk nuo čia žemyn, nes tavo žmonės, kuriuos išvedei iš Egipto, nedorai elgiasi. Jie veikiai suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, ir pasidarė sau nulydytą stabą'. Be to, VIEŠPATS pridėjo: 'Nūn matau, kad ši tauta yra tikrai kietasprandė tauta. Dabar tad palik mane vieną, kad galėčiau juos sunaikinti, ištrindamas jų vardą po dangumi. Iš tavęs padarysiu galingesnę ir gausesnę už juos tautą'.
Apsisukau ir leidausi žemyn nuo kalno. Kalnas liepsnojo ugnyje. Abiem rankomis laikiau dvi Sandoros lenteles. Tada pamačiau, kad jūs iš tikrųjų nusidėjote VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nusiliedindami veršio atvaizdą. Jūs buvote veikiai suskubę pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvo VIEŠPATS jums įsakęs. Paėmęs abi lenteles, sviedžiau jas abiem rankomis nuo savęs ir jas sudaužiau jūsų akyse. Tada gulėjau kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, kaip anksčiau, nevalgydamas duonos ir negerdamas vandens, dėl sunkios jūsų nuodėmės, kuria buvote nusidėję, darydami, kas yra nedora VIEŠPATIES akyse, ir jį pykdydami. Man buvo baisu dėl VIEŠPATIES ant jūsų degančio pykčio, jį skatinusio jus sunaikinti. Bet VIEŠPATS išklausė manęs ir šį kartą. Be to, VIEŠPATS buvo taip supykęs ant Aarono, kad buvo pasiruošęs jį sunaikinti, bet aš užtariau ir jį tuo pačiu metu. Tada, paėmęs jūsų nuodėmės darbą – tą veršį, sudeginau jį ugnyje, sutrupinau į šipulius ir, sutrynęs į smulkiausias dulkes, išbarsčiau jo dulkes į upelį, tekantį nuo kalno.
Ir prie Taberos, ir prie Masos, ir prie Kibrot-haTaavos pykdėte VIEŠPATĮ. O kai VIEŠPATS siuntė jus iš Kadeš-Barneos, sakydamas: 'Nukilkite ir paveldėkite kraštą, kurį esu jums davęs', – jūs maištavote prieš VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymą, juo nepasitikėdami ir jam nepaklusdami. Jūs esate maištavę prieš VIEŠPATĮ nuo tos dienos, kai jis jus pažino.
Anas keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų todėl aš gulėjau kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ, – aš gulėjau kniūbsčias, nes VIEŠPATS ketino jus sunaikinti. Meldžiausi VIEŠPAČIUI ir sakiau: 'Viešpatie DIEVE, nesunaikink savo nuosavos tautos, kurią atpirkai savo didybe ir išvedei iš Egipto galinga ranka. Prisimink savo tarnus – Abraomą, Izaoką ir Jokūbą ir nepaisyk, kad ši tauta yra kietasprandė, nedora ir nuodėminga. Kitaip žmonės krašte, iš kurio mus išvedei, sakys: 'Dėl to, kad VIEŠPATS buvo bejėgis įvesti juos į pažadėtą kraštą, ir dėl to, kad jų nekentė, jis išvedė juos, kad išmirtų dykumoje'. Juk jie galų gale yra tavo nuosava tauta, kurią išvedei savo didinga jėga ir pakelta ranka'“. „Tada VIEŠPATS man tarė: 'Nusitašyk iš akmens dvi lenteles, tokias, kaip buvo pirmosios, ir užkopk pas mane ant kalno; padirbk ir medinę Skrynią. Aš įrašysiu lentelėse žodžius, buvusius ant pirmųjų lentelių, kurias sudaužei, ir tu įdėsi jas į Skrynią'. Padirbau tad Skrynią iš akacijos medžio, nusitašiau dvi akmenines lenteles, tokias, kaip buvo pirmosios, ir užlipau ant kalno su dviem lentelėmis rankoje. Tada jis parašė lentelėse, kaip anksčiau buvo parašęs, tuos pačius žodžius – Dešimt žodžių, kuriuos VIEŠPATS buvo paskelbęs jums iš ugnies ant kalno sueigos dieną; ir padavė jas man. Apsisukęs nulipau nuo kalno ir įdėjau lenteles į Skrynią, kurią buvau padirbęs. Ir ten jos tebėra, kaip VIEŠPATS man įsakė.
Atkreipkite dėmesį, pradžioje Dievas iš ugnies KALBĖJO Savo, iš vergystės atpirktai tautai, vėliau įrašė Tuos Žodžius Savo Pirštu akmeninėse lentelėse ir davė jas Mozei kaip medžiaginį Sandoros ženklą ir atminimą. O po Izraelitų nuodėmės su auksiniu veršiu, Dievo duotos lentelės buvo sudaužytos į šipulius, o vietoj jų Mozė buvo įpareigotas pats pasigaminti lenteles ir jas paslėpti skrynioje, kuri dabar žinoma Sandoros skrynios vardu.
Maža to, kad įsakymai buvo uždaryti skrynioje, ji pati vėliau stovėjo atskirta nuo tautos šventykloje, šventų švenčiausioje vietoje ir tik kartą į metus, vien tik vyriausias kunigas turėjo teisę ten patekti aukojimui.
Izraelitai iki šiol maištauja prieš Dievą, todėl Dievo Žodis yra atskirtas nuo jų iki jie susipras, kas jiems duoda ramybę. Jie įsivaizduoja esą labai protingi, bet pamiršta, kad tik dėl jų tėvų, mylėjusių Dievą visa širdimi, jie iki tūkstantosios kartos yra numylėtiniai. Prikūrę įvairių savų mokslų ir sistemų, jie atmetė Dievo malonę ir Jo jėgą. Kaip ir mūsų visų tėvas Abraomas, kuris per malonę tapo tėvu neapipjautiesiems dėl tikėjimo, mūsų broliai Žydai iki šiol bando įtvirtinti savo supratimą apie Dievo pažadus.
Prisiminkite, Abraomas buvo bevaikis iki pat žilos senatvės, bet Dievas jam pažadėjo palikuonį per kurį Jis padaugins Abraomo vaikus be skaičiaus. Abraomas gan savotiškai patikėjo Dievu. Jis paklausė savo žmonos Saros ir per Saros vergę Hagarą, nutarė „padėti Dievui įvykdyti“ savo pažadą t.y. pasigimdyti sau palikuonį. Iš vergės jam gimė sūnus Izmaelis, kurio palikuonys Arabai iki šiol yra aršiausi Izaoko palikuonių (sūnaus kuris gimė Sarai vėliau pagal Dievo pažadą) priešai.
Lygiai taip pat dabartiniai Žydai, palikę saugiąją Lietuvą (kuri buvo pasaulinis, Dievo valia ištremtos Žydų tautos, dvasinis centras) jie nutarė „padėti Dievui“ įvykdyti Jo pažadą, kad Jis surinks savo tautą iš visų pasaulio pakraščių ir atves juos atgal į Izraeliui pažadėtąją žemę. Sionizmo filosofija, kurios pagrindu sukurta šiuolaikinė Izraelio valstybė, gimė Vilniuje. Lietuvių sostinė ilgą laiką buvo vadinama Šiaurės Jaruzale (vienintelė vieta visame pasaulyje kurią Žydai taip pavadino). Dievas atvedė savo tautos likutį į netautą – Lietuvą (nes Lietuva - Lieta daugelio tautų ir genčių sąjunga nėra vienalytė tauta. Būtent todėl nuo Lietuvos atskilusios ir sustiprėjusios provincijos - Lenkija, Vokietija, Rusija, Švedija ir t.t. varžosi dėl Lietuvos istorijos, pavadinimų ir pergalių pasisavinimo). Dievas paliko juos saugiai ir kantriai laukti to laiko kol jie susipras, atsivers nuo savo tuštybių ir gręšis į Gyvąjį Dievą, o tada Jis pats ateis ir susirinks savo vaikus iš visų žemės pakraščių. Dievo pažadas skamba taip: „Taip kalba Viešpats DIEVAS: „Štai pakelsiu savo ranką tautoms ir duosiu savąjį ženklą gentims, – jos pargabens ant rankų tavo sūnus, o dukras parneš ant savo pečių.“
Bet žmogiškas nekantrumas ir pasitikėjimas savo jėgomis visada pakiša mums greitą, bet visiškai klaidingą sprendimą. Nuo dabar vietoj saugaus ir ramaus gyvenimo, Žydu tauta tapo atpirkimo ožiu į kurį nukreiptos visų musulmonų neapykantos strėlės. Mums krikščionims apsimoka, kad tokia talentinga tauta, visa be išimties, ant savęs laiko begalo vislias ir pavojingas musulmonų neapykantos jėgas, nenuilstamai kariaudama dieną ir naktį. Jei ten ne būtu šiuolaikinio, žmogiškos išminties sukurto, Izraelio, visa ta neapykanta būtų nukreipta į mus. Tai žinodami mes skiriame pinigus, technologijas, ginklus – tik kovokite. Bet tai tapo spąstais ir mums patiems. Mes pradėjome per daug atsipalaiduoti ir subobėjome. Masiškai atsisakome šauktinių kariuomenių ir dėl tariamo saugumo sukurto išplerimo, atsakome mus atpirkusio Viešpaties Jėzaus Kristaus mokslo, tapdami nuogi ir juokingi savo išvirkusiomis strakalionėmis (garbindami aukso veršį) priešų akivaizdoje.
Vladimiras
Комментариев нет:
Отправить комментарий