.
Neseniai visi Lietuvoje likę baudžiaunininkai galėjo stebėti parodomąją "runkelio" egzekuciją. Buvo nugriauta "moliūgėlio" (Arvydas Lapinskas – buvęs Neringos mokyklos fizinio lavinimo mokytojas), medinė lūšnelė Neringoje. Senis moliūgėlis, žymiame Rusų animaciniame filmuke "Čipolinas", senjoro pomidoro teisėtą pasipiktinimą sukėlė tuo, kad dryso lūšnelę susiresti ponų žemėje, be leidimo. Lietuviškasis "moliūgėlis" rentė savo lūšnelę su visais leidimais, bet apsiskaičiavo "runkelis" ir nesugebėjo susirinkti visos reikiamos sumos kyšiams, labiau vertesnių daržovių naudai. Tai jį ir pražudė. Aplink jį, toje pačioje vietoje, tokiomis pačiomis sąlygomis, visos kitos daržovės įsiteisino lūšneles, nes priklausė aukštesnei kolūkinio daržo augalų kastai (prokurorai, teisėjai ir kt. įvairaus rango bevaisės nomenklatūros piktžolės), jiems galima, o štai žemesnės kastos moliūgėliui tai draudžiama.
Šiaip tie, kas nepriklauso Lietuvos kolchozo, neįkainojama vertybę tapusiai, piktžolių florai ir vis dar sugeba judėti, bėga iš Lietuvos net neatsigręždami. Pasiima savo vaikus ir netgi senolius. Lieka tik neįkainojamų vertybių bevaisis piktžolynas ir įvairūs nuskurdę "moliūgėliai", kurie vis dar naiviai tikisi, jog ką nors šiame apleistame kolchozo darže dar galima pakeisti. Tokios tokeles, nieko jau nebepakeisi, rubikonas praeitas.
Neseniai lankiausi Lietuvoje. Pasibaisėjau. Skurdas, pilkybė, nedidelės dalies, "nusipelniusiuju piktžolių" kičinis savo prabangos demonstravimas, žmonių niekinimas ir tyčiojimasis. LTSR atgijo ir išsišiepusi savo pasibjaurėtinu monstro snukiu, smirdančiais nasrais ėda tuos vargšus moliūgėlius, kurie dar liko Lietuvoje. Monstras žiaumoja runkelius pasičepsėdamas, periodiškai pakeisdamas savo smirdančių žiaunu puses (kad nepavargtų bebaigiantys supūti krūminiai dantys). Porą metų pažiaumoja kaire puse, porą dešine, vėliau vėl kaire, taip ir mala likusius jo dispozicijoje runkelius tam, kad pripildyti savo besotį skrandį. Už ką dar "nusipelniusios gyventi geriau" daržovės neįvedė mokesčio runkeliams? Nebent už lietų? Na nieko baisaus, senjorai pomidorai greitai ištaisys šią savo klaidą. Mokės žemesnės kastos moliūgėliai pagal elektroninį skaitliuką, o gal tiesiog įves abonentinį mokestį, juk vis viena visi lietumi naudojasi. Juk už nemokamą savo vandenį jau mokame taip, lyg jis būtų vežamas iš kito pasaulio krašto.
Šiaip nustebau Lietuvoje. Žmonės jau netgi nebepikti, jie juokiasi. Aplankiau vieną savo buvusį kaimyną, kurį atleido iš Lukiškių kalėjimo prižiūrėtojo darbo prieš pat pensiją, už tai, kad jis drįso bilinėtis susižalojus darbe. Žmogus bandė įrodyti teisme, kad susižalojo darbo metu, juk ėjo nuo stebėjimo bokštelio ir dar su tarnybiniu ginklu, bet Lietuviška femidė priėmė teisingumo ministerijos žinybinę pusę. Teismas nutarė, kad pareigūnas susižalojo dėl savo kaltės kadangi (o čia labiausiai intriguojanti dalis), Lukiškių kalėjimas pateikė įrodymus, jog pareigūnams jau 5 metus nėra išduodami tarnybiniai batai, todėl galima pagrįstai konstatuoti, jog jis dirbo ne su statutinę apranga (batais), todėl dėl savo kaltės paslydo ir susižalojo. Juokiasi žmogus, jo žmona ir dvi mažametės dukrytės. Juokiuosi ir aš gerdamas pas juos iš lenkijos atvežtą pigią arbatą ir mastydamas kaip jiems padėti pabėgti iš (visokių konstitucinių, prostitucinių, pedofilinių ir kitokių dvasių valdomo) pragaro, o kas belieka daryti. Juokas gydo žmogų. Bet žvelgiant iš kitos pusės, sutryptos tautos juokas turi ir kitą pranašišką paskirtį, tai anot vieno iš antikos Graikų diktatoriaus, - "yra baisaus sprogimo ženklas". Ateitis niūri. Nuosaikieji pabėgs, piktžolės toliau žels iki tol kol Lietuvoje like užsislapstinę "breivikai" (artojai) pradės daržo valymo talkas. Juk anot Sokrato, bet kokia diktatūra (tame tarpe ir piktžolių) turi tik vieną baigtį - kruviną, smurtinę mirtį.
P.s. Ir pabaigai lyriškai (šiek tiek liūdnai) apie mūsų visų tėvynę:
Lietuva
Sergu bepročių kliedesiais,
Dirbtinėm šypsenom, seilėtais sakiniais.
Sergu menkystų sukurta tvarka,
Praščiokų kultūra ir jų beskoniais kūriniais.
Sergu iš teisingumo besijuokiančiais teismais,
Nupušusiais rinkėjais ir mirštančiais kaimais.
Segu veidmainiais prezidentais,
Bejėgę vyriausybę ir pedofiliniais klanais.
Sergu besočiais daktarais,
Žudikais piniguočiais ir prokurorais neveiksniais.
Sergu žaliaisiais, raudnaisiais ir rudais,
Pajacų orgijom prasmirdusiais seimais.
Sergu valdininkijos metastazėm ir votim,
Mankurtiškų draudimų debesim.
Sergu kraujuojančiom žaizdom,
Nuo betvarkės į užsienį pabėgusiom šeimom.
Sergu našlaičių ašarom,
Pijokų smarve ir merdinčių senolių aimanom.
Sergu vaikeliai, aš beviltiškai sergu,
Mirtis prie mano patalo palinkus,
Nebėr jėgų ir noro nebėra,
Nes aš savų vaikų išniekinta mama.
Vl. Troščenka
Neseniai visi Lietuvoje likę baudžiaunininkai galėjo stebėti parodomąją "runkelio" egzekuciją. Buvo nugriauta "moliūgėlio" (Arvydas Lapinskas – buvęs Neringos mokyklos fizinio lavinimo mokytojas), medinė lūšnelė Neringoje. Senis moliūgėlis, žymiame Rusų animaciniame filmuke "Čipolinas", senjoro pomidoro teisėtą pasipiktinimą sukėlė tuo, kad dryso lūšnelę susiresti ponų žemėje, be leidimo. Lietuviškasis "moliūgėlis" rentė savo lūšnelę su visais leidimais, bet apsiskaičiavo "runkelis" ir nesugebėjo susirinkti visos reikiamos sumos kyšiams, labiau vertesnių daržovių naudai. Tai jį ir pražudė. Aplink jį, toje pačioje vietoje, tokiomis pačiomis sąlygomis, visos kitos daržovės įsiteisino lūšneles, nes priklausė aukštesnei kolūkinio daržo augalų kastai (prokurorai, teisėjai ir kt. įvairaus rango bevaisės nomenklatūros piktžolės), jiems galima, o štai žemesnės kastos moliūgėliui tai draudžiama.
Šiaip tie, kas nepriklauso Lietuvos kolchozo, neįkainojama vertybę tapusiai, piktžolių florai ir vis dar sugeba judėti, bėga iš Lietuvos net neatsigręždami. Pasiima savo vaikus ir netgi senolius. Lieka tik neįkainojamų vertybių bevaisis piktžolynas ir įvairūs nuskurdę "moliūgėliai", kurie vis dar naiviai tikisi, jog ką nors šiame apleistame kolchozo darže dar galima pakeisti. Tokios tokeles, nieko jau nebepakeisi, rubikonas praeitas.
Neseniai lankiausi Lietuvoje. Pasibaisėjau. Skurdas, pilkybė, nedidelės dalies, "nusipelniusiuju piktžolių" kičinis savo prabangos demonstravimas, žmonių niekinimas ir tyčiojimasis. LTSR atgijo ir išsišiepusi savo pasibjaurėtinu monstro snukiu, smirdančiais nasrais ėda tuos vargšus moliūgėlius, kurie dar liko Lietuvoje. Monstras žiaumoja runkelius pasičepsėdamas, periodiškai pakeisdamas savo smirdančių žiaunu puses (kad nepavargtų bebaigiantys supūti krūminiai dantys). Porą metų pažiaumoja kaire puse, porą dešine, vėliau vėl kaire, taip ir mala likusius jo dispozicijoje runkelius tam, kad pripildyti savo besotį skrandį. Už ką dar "nusipelniusios gyventi geriau" daržovės neįvedė mokesčio runkeliams? Nebent už lietų? Na nieko baisaus, senjorai pomidorai greitai ištaisys šią savo klaidą. Mokės žemesnės kastos moliūgėliai pagal elektroninį skaitliuką, o gal tiesiog įves abonentinį mokestį, juk vis viena visi lietumi naudojasi. Juk už nemokamą savo vandenį jau mokame taip, lyg jis būtų vežamas iš kito pasaulio krašto.
Šiaip nustebau Lietuvoje. Žmonės jau netgi nebepikti, jie juokiasi. Aplankiau vieną savo buvusį kaimyną, kurį atleido iš Lukiškių kalėjimo prižiūrėtojo darbo prieš pat pensiją, už tai, kad jis drįso bilinėtis susižalojus darbe. Žmogus bandė įrodyti teisme, kad susižalojo darbo metu, juk ėjo nuo stebėjimo bokštelio ir dar su tarnybiniu ginklu, bet Lietuviška femidė priėmė teisingumo ministerijos žinybinę pusę. Teismas nutarė, kad pareigūnas susižalojo dėl savo kaltės kadangi (o čia labiausiai intriguojanti dalis), Lukiškių kalėjimas pateikė įrodymus, jog pareigūnams jau 5 metus nėra išduodami tarnybiniai batai, todėl galima pagrįstai konstatuoti, jog jis dirbo ne su statutinę apranga (batais), todėl dėl savo kaltės paslydo ir susižalojo. Juokiasi žmogus, jo žmona ir dvi mažametės dukrytės. Juokiuosi ir aš gerdamas pas juos iš lenkijos atvežtą pigią arbatą ir mastydamas kaip jiems padėti pabėgti iš (visokių konstitucinių, prostitucinių, pedofilinių ir kitokių dvasių valdomo) pragaro, o kas belieka daryti. Juokas gydo žmogų. Bet žvelgiant iš kitos pusės, sutryptos tautos juokas turi ir kitą pranašišką paskirtį, tai anot vieno iš antikos Graikų diktatoriaus, - "yra baisaus sprogimo ženklas". Ateitis niūri. Nuosaikieji pabėgs, piktžolės toliau žels iki tol kol Lietuvoje like užsislapstinę "breivikai" (artojai) pradės daržo valymo talkas. Juk anot Sokrato, bet kokia diktatūra (tame tarpe ir piktžolių) turi tik vieną baigtį - kruviną, smurtinę mirtį.
P.s. Ir pabaigai lyriškai (šiek tiek liūdnai) apie mūsų visų tėvynę:
Lietuva
Sergu bepročių kliedesiais,
Dirbtinėm šypsenom, seilėtais sakiniais.
Sergu menkystų sukurta tvarka,
Praščiokų kultūra ir jų beskoniais kūriniais.
Sergu iš teisingumo besijuokiančiais teismais,
Nupušusiais rinkėjais ir mirštančiais kaimais.
Segu veidmainiais prezidentais,
Bejėgę vyriausybę ir pedofiliniais klanais.
Sergu besočiais daktarais,
Žudikais piniguočiais ir prokurorais neveiksniais.
Sergu žaliaisiais, raudnaisiais ir rudais,
Pajacų orgijom prasmirdusiais seimais.
Sergu valdininkijos metastazėm ir votim,
Mankurtiškų draudimų debesim.
Sergu kraujuojančiom žaizdom,
Nuo betvarkės į užsienį pabėgusiom šeimom.
Sergu našlaičių ašarom,
Pijokų smarve ir merdinčių senolių aimanom.
Sergu vaikeliai, aš beviltiškai sergu,
Mirtis prie mano patalo palinkus,
Nebėr jėgų ir noro nebėra,
Nes aš savų vaikų išniekinta mama.
Vl. Troščenka
Комментариев нет:
Отправить комментарий