Nendrės

Tingėti pavargęs,
Kreipiu žvilgsnį tolin,

Kur nendrės linguoja,
Kėrėdamos šokiu.

Akim jas lydėdamas,
Sieloj banguoju,

Ir mintys ramybėn,
Mane nuskandina.

Nuo išorės protą vokai atriboja,
Ant jų tiktai nendrės sau tyliai siūbuoja.

Ir rūkas po truputį nendres apgaubia,
Ir pasakų toliai į sąmonę plaukia.

Tarp nendrių staiga aukso miestas iškyla,
Ir slibinas miestą sparnais apkabina.

O nendrės, ne nendrės, tai pasakų deivės,
Jos šoka, linguoja ir kviečia ateiti.

Mėnulis ir saulė, žvaigždes susirinkę,
Pas deives į puotą jau skuba atvykti.

Dangus tapo juodas, vien miestas tik spindi,
Nes viskas kas šviečia jame susirinkę.

Tamsybė aplinkui, tik miestas linguoja,
Auksinė pašvaistė virš jo raibuliuoja.

Stebiu sužavėtas tą pasakų miestą,
Ir noras man kyla, prie jo prisiliesti.



Pašoku iš krėslo,

Vokai atsimerkia.


Nebėra jau miesto, tik nendrės linguoja,

Vanduo raibuliuoja mažam tvenkinuke,

Prie mano sodybos, atokiam kaimuke.