Esaam mes

Anuos tumsybės praraja,

Kur anej šveysybe vadina,

Mūs pruotus užguožė seniaa,

Ir mumies durnume skondina.



Mes veizam per anuu akis,

Ir anuu pasakuom gyvienam,

Anuu sumyslyta tvarka,

Mes savo vaakus sugadinam.



Nie kon moms truopniaa atspuust,

Nes esam darbaas apsikriuovee.

Ir deebam dein ir nakt dėl tuo,

Kuu moms nuoriet anei nustatie.



Netureem sava mes galvuos,

Anei už mumeis sumyslauja,

Netureem sava mies valdžious,

Anei savus mumeis užkriauna.



Kas tei ANEI ir kas tei MES?

Tegu keikveinas sau atsako.

Nes ANIEMS vergaas busem tuol,

Kuol tuo atsakymuo neraseem.


 
 
.