вторник, 28 ноября 2017 г.

Lūkiškių aikštės šūdevras. Ar galėjo būti kitaip?





Kam kurt?

Tik nusišik ant kelio

Ir kompozicija yra.

Ir dėmesys šitam šedevrui,

Ir kritika tų kas imins.

O jei prasčiokai nesupranta,

Gilios šūdevro išminties,

Tai jų kaltė, kad neįkando,

Aukštosios meno paslapties.

Prikalk kiaušinius prie asfalto,

Ar garsiai operoj bezdėk,

Privemk ant Monalizos veido,

Ar gatvėj stūgauti pradėk.

Dabar kiekvienas šūdas menas,

Nes vis daugiau čia gyvulių,

Papūgų, avinų, beždžionių

Ir šiaip visokių asilų.


Yra tiktai dvi meno rūšys, menas kūrėjas ir menas naikintojas. Be abejo jie abu yra reikalingi. Kaip diena be nakties, taip ir naktis be dienos netenka prasmės. Pastovi diena užknis, pastovi naktis nužudys.

  Genialiausias grafitis tik tada gražus, kai jis išpurškiamas ant pilkos ir niekuo neišsiskiriančios sienos. Bet siena yra ta tvirtybė kuri laiko grafiti, jei nėra pilkos ir banalios sienos nėra grafičio kūrinio. Taip ir su bet kokia kūryba, jei ji neturi pagrindo ji yra nulis.

  1916 m. DaDa manifestas turėjo pasisekimą tik neįtikėtinos meninės išraiškos fone, kuri dėl gausos tapo pilka neįdomia monolitine siena. Tik ant šio genialaus monolito fasado, beprasmė terlionė įgavo revoliucinę prasmę. O ar turi šiuo metu Lietuvoje beždžioniaujamos „naujausios“ meno tendencijos prasmę, aišku ne, nes Lietuvoje nėra to monolito, to tvirto pagrindo ant kurio bet kokia keverzonė atrodys originaliai.

  Pav. Krantinės vamzdis būtų prasmingas tik tuo atveju, jei Nėris Vilniuje būtų išpuošta genialiais kūriniais, gyva ir pulsuojanti kūrybos vieta, o kadangi ten iki šiol (kaip ir visoje Lietuvoje) nėra nieko genialaus ir gyvybingo, krantinės arkos „revoliucingas“ protestas prieš „sustabarėjusį“ perdėm nulaižytą meną neturi jokios prasmės. Apvemk Monalizos paveikslą sulauksi pasipiktinimo, nes sugadinai genialų kūrinį, prišik ant lauko išvietės grindų - sulauksi paniekos.

  Kam mena kurt? Tai retorinis kiekvieno bandančio kurti Lietuvoje klausimas. Jis iškyla tuomet kai apsižvalgęs pamatai kokios „kurybos“ tendencijos vyrauja. Ar reikia pergyvenimo, minties, idėjos, polėkio, fantazijos, sunkaus darbo, pagaliau ar reikia nuo seno galiojusio principo „gyvenimą kuriamės patys, o poetus mums atsiunčia Dievas“ jei nori tapti sėkmingu „menininku“? Aišku ne!!! Juk pakanka primakaloti kokią minčių ir banalybių košę, nulaižyti kokiam nusenusiam meno gildijos gensekui visas galūnes ir štai - penkių žvaigždučių menas.

  Kadangi Lietuvoje nėra genialių kūrinių, beveik visi pradedantys kūrėjai, pasiduodami naujausioms tendencijoms, tiesiog kopijuoja užsieniečius, kurie užaugo genialių kūrinių apsuptyje, todėl ir tupinėja terliodami medinę lauko išvietę. O kadangi toks menas neturi vertės visuomenėje, natūralu, kad jie visokiais būdais ieško palaikymo pas meno „gensekus“.

  Tokia meno politika neturi ne tik ateities, bet ji bereikšmė netgi dabartyje, ką įrodo ir tušti poezijos festivaliai, kuriuose vieni terliotojai klausosi kitų ir kurie neturi jokios jėgos uždegti visuomenę meniniam polėkiui.

  Žodis tai neįtikėtina jėga, o štai žodis kurį murma nusenęs „gensekas“ skaitydamas iš lapelio, sukelia ovacijas tiktai jo ištikimų padlaižių tarpe. Visuomenėje tai iššaukia tik gailestį ir pasišlykštėjimą. Šio gailesčio ir pasišlykštėjimo niekaip negali pakeisti žvaigždučių kiekis, kurias gensekas ir jo jauni padlaižiai vieni kitiems yra prikabinėję ant drimbančių krūtinių.

  Tikras kūrėjas negali priklausyti sistemai, geniali kūryba neįmanoma Orvelo tvarte, todėl tie Lietuvoje kas atsakingas už meno politiką, turėtų nutraukti meno gildijų gensekų viešpatavimą užsukant finansavimą iš valstybės biudžeto.

Vilką kojos maitina, o tikrą menininką maitina ALKIS.

  Todėl jei nori būti tikru kūrėju visada užduok sau klausimą „Pūti (kaip visi), ar nepūti? „.

Комментариев нет: