среда, 20 ноября 2013 г.

„Aš ir atėjau kviesti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“



    Kristus nereikalingas teisiesiems. Jie patys iš savęs yra geri, švarūs, protingi ir gražūs. Jiems nereikalingas Jėzus Kristus, jiems reikalingas tik jų teisumas, kurio jie laikosi įsikibę ir niekam neleidžia tuo suabejoti. „Neabejok, tu jau esi išgelbėtas, neleisk niekam pasėti abejonės tavo teisumu kurį tu jau gavai tuo momentu, kai PASIŠAUKEI Į SAVO GYVENIMĄ JĖZŲ KRISTŲ“. Jie atmeta Biblijos mokymą, kad Dievas yra tiktai šalia tų, kurių širdis yra sudužusi. Jėzus tokių nekviečia, jie jau yra „teisūs, švarūs ir gražūs“ uoliai vykdantys žmogiškus priesakus ir fantazijas, tai paversdami protingai atrodančiais teologiniais mokymais ir prakeikimo, tuštybės ir garbėtroškos pilnu gyvenimo būdu. Akli aklųjų vedliai, priimantys garbę vienas iš kitų, o apie garbę iš Dievo net nesusimąstydami.

   Jėzus Kristus ieško tik tų kurie jau daugiau niekam nėra tinkami, kurie visų yra atmesti ir paniekinti. Kurie jam sako: „Nesiartink prie manęs Viešpatie, nes aš nusidėjėlis“. Tai apie tokius Jis kalba: „ Daviausi atrandamas tiems, kurie manęs neieškojo, pasirodžiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo.“ Įvairūs juodadarbiai (pav. žvejai), kyšininkai gobšuoliai (pav. muitininkai), girtuokliai, kaimiečiai (nemokyti runkeliai), apsirijėliai ir prostitutės. Visų tų, kuriuos teisūs, švarūs labai gerai apmokyti ir apsišvietę niekina, engia ir stengiasi net nebendrauti, nes yra apsikrėtę fariziejišku veidmainystės raugu.

  Šiandien, kaip įprasta su vaikais skaitėme Bibliją ir ją aptarinėjome. Išpuolė tai, kad skaitėme apie nuostabų žmogų, tikrą senovės teisųjį JOBĄ. Labai sunki knyga ir daugelis krikščionių stengiasi ją apeiti arba interpretuoja ją taip, kaip tai darė trys Jobo draugai, kurie atėjo jo „paguosti“ baisioje nelaimėje. Šis nuostabus ir tikrai teisus, Dievą gerbiantis ir visus Jo nuostatus vykdantis žmogus prarado viską, vaikus, turtus ir sveikatą. Sėdėjo sulysęs pelenuose ir molinio ąsočio šuke gramdė nuo savo kūno pūlius, nes nuo galvos iki kojų buvo padengtas pūliuojančiomis opomis. Jobas vietoj paguodos iš savo draugų sulaukė tik įprastų teisuoliškų moralizavimo pamokslų, kol neapsikentęs pareiškė jiems, jog jis ne mažesnis už juos ir visą tai žino, todėl su tokiais žmonėmis (guodėjais) „išmintis tikrai numirs“. Savo aimanoje Jobas sielojosi, jog nėra tarpininko tarp Dievo ir žmogaus (tokiu būdu pranašaudamas apie TARPININKO, tikro Dievo ir tikro žmogaus, Jėzaus Kristaus atėjimą) kuris uždėjęs rankas ant abiejų galėtų išklausyti jo skundą ir įrodymus dėl teisumo. Jobas labai nusivylė, prakeikė dieną kada gimė ir kalbėjo jog nesvarbu ar tu teisus ar ne teisus, vis viena tai nieko nereiškia. Kai diskusija pasiekė aklavietę, Pats Dievas, per jaunuolį, kuris visą pokalbį tylėjo ir klausėsi kaip Jobas ir trys jo draugai vienas kitam priekaištavo ir kalbėjo vėjus, prakalbo ir sustatė viską į savo vietas. Pradžioje ir Jobas ir trys jo draugai, klausė neautoritetingo išsišokėlio vaikino kaip žmogaus ir tik vėliau po jo žodžių apie tai, kad Dievas „negerbia žmogaus, laikančio save išmintingu“, suprato, kad į juos kreipiasi Pats Dievas žmogaus lūpomis. Todėl sukrėstas Jobas, atmetęs savo įsikibimą į žmogiškų priesakų teisumą pasakė: „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys regi tave; todėl aš gėdinuos visko, ką esu pasakęs, ir ATGAILAUJU dulkėse ir pelenuose“. O štai trys Jobo draugai, netgi išgirdę Pačio Dievo kalbą ir pamatę, jog Jobas nusižemino ir atgailavo, nepasekė Jobo pavyzdžiu ir toliau liko užsikietinę savo klaidingame teisumo suvokime. Todėl VIEŠPATS, pabaigęs kalbėti Jobui, Elifazui Temaniečiui tarė: „Mane apėmė pyktis ant tavęs ir tavo dviejų bičiulių, nes nekalbėjote apie mane teisingai, kaip darė mano tarnas Jobas. Dabar tad pasiimkite septynis jaučius bei septynis avinus, nueikite pas mano tarną Jobą ir atnašaukite už save deginamąją auką. Tegu meldžiasi mano tarnas Jobas už jus, nes atsižvelgsiu į jo maldą, kad nesielgčiau su jumis pagal jūsų kvailystę, kadangi nesakėte tiesos apie mane, kaip mano tarnas Jobas padarė“. Taigi Elifazas Temanietis, Bildadas Šuhietis ir Zofaras Naamatietis nuėjo ir įvykdė, ką VIEŠPATS buvo jiems paliepęs. VIEŠPATS atsižvelgė į Jobo maldą.

Labai stipri Biblijos knyga ir labai aiškus pamokymas mums Tikrojo Gyvojo Dievo garbintojams, jog baisiausia kas su mumis gali atsitikti, tai užsikietinimas savo teisume, išskirtinume ir saugume. Tuomet mes kaip ir trys Jobo draugai, nebegirdime ir nebesuprantame Dievo balso.

p.s. Visada prisiminkime, ką kalbėjo Saliamonas, pats turtingiausias ir išmintingiausias karalius pasaulyje, savo pamokymuose: „Ne būk per daug teisus, nei per daug išmintingas, nepakenk pats sau“. Visada žinok, kad išdidumas ir tariamo saugumo jausmas yra artėjančio žlugimo ženklas.

Su broliška meilę ir rūpesčiu

Vladimiras

Комментариев нет: