Ko mus moko Dievas apie vaikų auklėjimą?

Siracido knyga 30 skyrius:



Kas myli savo vaiką, plaks jį dažnai,
kad galėtų juo džiaugtis, kai užaugs.
 Kas elgiasi griežtai su savo sūnumi, iš jo turės naudos
ir girs jį savo pažįstamiems.
 Kas auklėja savo vaiką, kelia priešams pavydą,
o savo bičiuliams pasididžiavimą.
 Net po savo mirties, tėvas neatrodys miręs,
nes palieka po savęs savo atvaizdą.
 Gyvas būdamas, jis mato jį bei džiaugiasi
ir net mirdamas neliūdi.
 Savo priešams jis palieka keršytoją už skriaudas,
o bičiuliams atlygintoją už gerumą.
 Kas lepina savo vaiką, turės tvarstyti žaizdas
ir kentės širdies skausmą su kiekviena aimana.
 Neišjodinėtas arklys yra aikštingas,
nežabojamas sūnus užauga maištingas.
 Lepink savo vaiką, jis įvarys tau klaiką;
pataikauk jam, jis durs tau į širdį.
 Nejuokauk, kad nereikėtų tau su juo kentėti
ir galų gale griežti dantimis.
 Neleisk jam laisvai elgtis jaunystėje,
į jo kvailystes nežiūrėk pro pirštus!
 Lenk jam sprandą nuo jaunumės,
plak jam šonus, kol jis mažas,
nes kitaip užaugs kietasprandis ir nepaklusnus,
o tu turėsi per jį širdies skausmo.
 Drausmink savo sūnų ir sunkink jo jungą,
kad neįžeistų tavęs begėdišku elgesiu.


 Seneka rašė:

    "Saugokime vaikus nuo lipšnumo, nes niekas neformuoja piktesnių žmonių, kaip švelnus ir meilus auklėjimas. Todėl vienturčių, kuriems labiau nuolaidžiaujama, sielos esti labiau sugedusios.
Nepasipriešins sunkumams tas, kuriam nieko niekada nedraudžiama, kurio ašaras visada šluosto susirūpinusi motina, kurio atsiprašinėjama dėl auklėtojo griežtumo."

 Niekur Biblijoje, taip pat niekur pas išmintingus žmones, jų mokymuose, jus nerasite šiuolaikinių neomarksistinių socialinių inžinierių visuotinai įdieginėjamos vaikų lepinimo ir visaleidybės sistemos filosofijos.
   Tai kas gi tie vaikų teisių ir jų gerovės rūpintojėliai?
    Iš savo maištingos paauglystės pamenu, jog labiausiai rūpinosi mano "teisėmis" ir visaip skatino mane "tapti suaugusiu" viena mano buvusi kaimynė. Ji buvo arši mano tėvų priešė, bet man ji buvo tikra draugė. Man atrodė, kad ji tikrai gera moteris suprantanti ko reikia paaugliui. Pasikvietusi mane pas save namo, įdėdavo pinigų alui (o kai kada ir nupirkdavo) nes anot jos: " .. kvaili mano tėvai nesupranta ko reikia tikram augančiam vyrui", įduodavo cigarečių nes "vyras neturi smirdėti ožiu, turi kvepėti taboka" ir panašiomis mano vaikiškomis "teisėmis ir gerove".

Tik kai suaugau supratau ko ji siekė ir ko vertas buvo jos "draugiškumas".

   Mano tėvų buvusi kaimynė ir jos "geranoriška veikla" tai tėra šiuolaikinės juvenalinės justicijos sumažintas prototipas. Kas tas mūsų priešas be galo mūsų nekenčiantis ir besistengiantis sunaikinti mus per mūsų vaikų ištvirkinimą? Patys juvenalinės justicijos beveidžiai biurokratai? Aišku ne. Biurokratas visada tėra gerai nušlifuotas, bet visiškai bukas sistemos sraigtelis. Įjunkite pagaliau Dievo duotas jums smegenis ir žiūrėkite į gylį. Tie kas turi išminties pradmenis atsakymą suras. O tie kas to atsakymo dar neradote, bent jau atsipeikėkite nuo įdijotiško įsitikinimo, jog juvenalinė justicija yra sukurta mūsų vaikų gerovei užtikrinti.

Vladimiras Troščenka