Teisėjas Zenonas Birštonas pasielgė garbingai.

Nesistebėkite tokia antrašte. Tie kas žiūri į išorę ir nemato esmės niekada negali padaryti teisingų išvadų. Tik Jėzaus Kristaus mokiniai turi akis tam, kad matyti tai kas nematoma. Visiems tiems kas niekina tikėjimą Jėzumi Kristumi suveikia Biblinis principas „žiūrėdami nemato, klausydami negirdi“.

Tai kodėl gi Teisėjas Zenonas Birštonas pasielgė garbingai? Kusaitės byla, kaip ir Drąsiaus mergaitės tragedijos tyrimo farsas rodo mums, kad mes iki šiol esame okupuoti, nors išoriškai tai vadinama nepriklausomybe. „Nėra beviltiškesnės vergystės, nei vergystė tų kurie manosi esą laisvi nuo pančių“, tai labai tikslus Giotės pastebėjimas. KGB‘istinė ir Sovietinė nomenklatūros (kuri iš principo, savo prigimtimi yra priklausoma nuo užsieniečių) jau visiškai kontroliuoja padėtį Lietuvoje ir veikia negailestingai, šaltai ir griežtai. Iš esmės nei vienas doras Lietuvos teisėjas, prokuroras, politikas ar šiaip padorus valstybės tarnautojas (o tokių yra didžioji dauguma) neturi jokios galimybės elgtis pagal sąžinę. Visi yra pajungti totalios kontrolės/priežiūros sistemai, tapę sraigteliais vykdytojais mechanizmo, kuris valdomas anaiptol ne Lietuvos valstybėje.

Kusaitės byloje mes matome aiškų suinteresuotumą bet kokiomis priemonėmis nuteisti šią suklaidintą Klaipėdos mergaitę ir išlaikyti naudingų sraigtelių/ įrankių (tam tikrų prokurorų) pozicijas. Šiam tikslui pajungta viskas, tame tarpe ir „visiškai kontroliuojami teisėjai“. Nuteisti akivaizdžiai nekaltą žmogų, kurio nekaltumu neabejoja didžioji dauguma piliečių, nėra taip paprasta, net jeigu teisėjas yra labai sugedusios moralės. O atsisakyti vykdyti valią tų, kurie tave laiko ant trumpo pavadėlio, niekaip neįmanoma. Tai gali turėti baisias pasekmes. Visi matėme Drasiaus ir Uso „nelaimingus“ atsitikimus.

Ką daryti sistemos gniaužtuose esančiam teisėjui, kuriame atbunda sąžinė ir jis nenori dalyvauti aukojant apkvailintą mergaitę, jau pradėjusios aižėti, nomenklatūrinės sistemos išgyvenimo vardan? Atsisakyti vykdyti įsakančiųjų valą? Tokie drąsuoliai ilgai netraukia, tam yra aibės įrankių. Juk ne kiekvienas, tuo labiau būdamas garbaus amžiaus, norėtų tapti „kovotoju su sistema“, kuri tokius išsišokėlius negailestingai traiško. O štai per „žioplą, kvailą atsitiktinumą“ būti nušalintam nuo akivaizdžiai nusikalstamo sprendimo priėmimo, tai nebloga išeitis, kuri nors ir sukelia laikinus nepatogumus, bet užtai nepavojinga tolesnėje perspektyvoje. Būnant pensijoje, apie „girtą“ pabendravimą su žurnalistais galima bus prisiminti tik kaip apie juokingą gyvenimo nuotykį.

Mizerinis, 0,53 promilės, alkoholio kiekis teisėjo kraujyje (ir aš neabejoju, kad duomenys teisingi, nes po tokio „fiasko“ nebėra prasmės klastoti tyrimus), akivaizdžiai iššaukiantis elgesys darbo vietoje, šlitinėjant ir krentant, naudojant riebius žodelius filmuojančių žurnalistų akivaizdoje, tai protingas ir efektyvus būdas pasipriešinti sistemai, nepastatant savęs į labai pavojingą „kovotojo su sistema“ padėtį.

Ką mums rodo ši, eilinė, nomenklatūrinės sistemos fiasko? Ogi tai, kad sistema griūna kaip domino eilutė. Bet ar tai gerai mums kaip bendruomenei? Kaip tai ne atrodytų absurdiška, bet subyrėjusi mūsų nomenklatūros vadžia, savo griuvėsiuose palaidos ir mūsų valstybę. Tai mirtinos ligos simptomai ir ši liga nėra materialinė, tai dvasinė liga. Biblija moko, kad tauta kuri ne tarnaus Dievui žus. Pranašas Jona nors ir labai priešindamasis Dievui, bet vis viena buvo priverstas nueiti ir pranašauti savo tautos priešų sostinei – Ninevei, jog dar tys dienos ir Dievas sunaikins miestą su visais ten esančiais nusidėjėliais. Išgirdę pranašavimą, Ninevės karalius ir jo žmonės, nusižemino prieš Dievą, atgailavo ir gręžėsi nuo savo piktų darbų. Todėl Dievas jų pasigailėjo. Biblija mums perteikia pranašo Jonos savijautą matant, kad nekečiamų priešų buvo pasigailėta: „Jonai tai labai nepatiko, ir jis supyko. Jona meldėsi: 'Ak, Viešpatie, argi aš taip nesakiau, kai dar buvau savo krašte? Dėl to aš ir norėjau bėgti į Tarsį, žinodamas, kad esi maloningas Dievas, gailestingas, lėtas pykti, didžiai geras ir susilaikantis nuo bausmės. Todėl, Viešpatie, meldžiu, paimk mano gyvybę, nes man yra geriau mirti negu gyventi'. Viešpats klausė: 'Ar manai, kad teisingai pyksti?' Jona išėjo iš miesto ir atsisėdo rytų pusėje. Jis, pasistatęs ten stoginę, sėdėjo jos pavėsyje ir laukė, kas atsitiks miestui. Viešpats Dievas išaugino augalą, kad jo šešėlis dengtų Jonos galvą ir išvaduotų iš sielvarto. Jona labai džiaugėsi augalu. Bet kitą dieną, aušrai brėkštant, Dievas paruošė kirmėlę, kuri pakando augalą, ir tas nudžiūvo. Saulei patekėjus, Dievas paruošė svilinantį rytų vėją. Saulė spigino Jonos galvą, jis alpo ir geidė sau mirties, sakydamas: 'Geriau man mirti negu gyventi!' Ir Dievas tarė Jonai: 'Ar tu teisingai pyksti dėl augalo?' Jis atsakė: 'Taip, teisingai pykstu, netgi iki mirties'. Tada Viešpats tarė: 'Tau gaila augalo, dėl kurio tu nei vargai, nei jo auginai. Jis per vieną naktį užaugo ir per vieną naktį pražuvo. Argi Aš turėčiau nesigailėti Ninevės, šio didelio miesto, kuriame gyvena daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, kurie nemoka atskirti dešinės nuo kairės, ir, be to, daug gyvulių?.“ (Jon 4,1-11)

Lygiai tas pats būdavo su Izraelio valstybe. Kol Izraelio karaliai nuolankiai klausė Dievo pranašų (Isaijo/Išajo, Eliziejaus/Elišos ir kt.) tol valstybė klestėjo ir buvo nepažeidžiama. Kai tik Karaliai pradėdavo pasitikėti savimi ir jiems pataikaujančiais mokytais teologais, aiškinančiais, kad viskas yra gerai, taika ir ramybė, neverta kreipti dėmesio į puspročių sapaliones, juk pas mus yra įstatymas, tarnavimai, aukos ir sandoros (Jer 3,17; Jer 7,3-7). Valstybė žlugdavo, o jos valdantysis elitas būdavo negailestingai sunaikinamas.

p.s. Matant totalią, mokytai aklą, bedievystę Lietuvoje ir tik išorinį pamaldumą tų kurie sakosi jog yra Krikščionys, labai abejoju dėl visuotinės atgailos ir sekimą Jėzumi Kristumi. Todėl manau, kad katastrofiškas žlugimas jau ne už kalnų.

Vladimiras Troščenka