вторник, 22 марта 2011 г.

Kodėl žmonės bėga iš Lietuvos?


    Neseniai žiniasklaida pranešė naujiena, kad už europinius pinigus žmonės Lietuvoje bus mokomi verslumo. Nuostabu, toliau nėra kur. Gal vardan EU pinigų įsisavinimo, jie dar pradės mus mokyti ką su žmonomis mums naktį daryti?

  Tie kas gyveno perestrojkos laikais pamena, kaip tuo metu subujojo smulkūs ir vidutiniai verslai. Be jokių mokymų ir programų, visi kažką gamino, pardavinėjo, siuvinėjo, tekino, pjaustė, statė ir remontavo. Sakydamas visi aš turiu mintyje žmones. Be abejo, prie totalios kontrolės ir atsakomybės už savo veiksmus nebuvimo pripratusi mūsų nomenklatūra buvo šoke ir ačiū Dievui tuomet beveik nieko nedarė, kad sukontroliuoti žmonių verslumą. Tuo metu, sovietiniais įstatymais ir totalitarinės kontrolės struktūromis, žmonių verslumo įsprausti į rėmus nebuvo įmanoma, o naujų struktūrų ir įstatymų, nomenklaturščikai dar nebuvo sugalvoję.

    Verslai bujojo ir augo iki tol kol nomenklatūrščikai atsigavo. „Kilnių tikslų vedini“, „valstybės ir nepasiturinčiųjų labui“, jie pradėjo regzti įstatymų, normų, reglamentų, licencijų, apribojimų ir draudimų tinklą. Be abejo tam, kad visą tą jų makalynę įgyvendinti, pradėjo dygti kaip grybai po lietaus kontroliuojantys, inspekciniai, leidiminiai, atestaciniai, mokomieji ir kitokie labai naudingi nomenklatūros populiacijos augimui organai. Jau šiuo metu Lietuvoje ne tai, kad verslą kokį nors daryti, bet netgi langą savo namuose pasikeisti be didžiaponių leidimo nebegalima. Sovietinė kontrolė, palyginus su Lietuvos kolchozų nomenklatūros valstybės valdymu, tėra vaikų žaisliukas. Keisčiausia, kad net sovietmečiu nuosavo namo statybai nereikėdavo tiek popierizmo ir laiko leidimams gauti, kiek jų reikia dabar.

   Ar niekada neuždavėte sau klausimo, kodėl Lietuviškos prekės tokios brangios ir mūsų gamybinis verslas nesugeba konkuruoti netgi su kažkokios Lenkijos gamyba? Labai paprasta, valstybinėse institucijose parazituojantys įvairūs tikrintojai, reglamentuotojai, licencijuotojai ir jų valią vykdantys žemiausios pakopos nomenklaturščikai seniūnijose, yra sukūrę tokią sistemą (tiksliau betvarkę) Lietuvoje, kad čia nieko nei gaminti nei organizuoti neapsimoka. Tiesiog nesugebėsi šerti visų tų valstybinių parazitų, pradedant žemiausio lygio seniūnijos nomenkaltūra ir baigiant ministerijų klerikais, bei jų įteigtų UAB'ų ir viešųjų įstaigų, kuriuose tu privalai užsakyti jų paskirtas ir įstatymais įtvirtintas paslaugas.

   Papasakosiu savo neseną patyrimą, pabandžius atidaryti nedidelį versliuką kaime. Nusipirkau sodybą poilsiui. Kaip visada mažo kaimelio žmonės atėjo susipažinti. Nuostabūs puikūs žmonės. Pradėjome bendrauti. Senutė gyvenanti priešais mane, kepa namie tiesiog neįtikėtinai skanią duoną. Ji man iškarto atnešė kepaliuką susipažinimo proga. Su žmona paragavom ir buvom sužavėti, klausiu jos kodėl jai nepradėjus kepti tą duoną pardavimui. Išsigando senutė, ką tu vaikeli, neduok Dieve seniūnas sužinos, negyvai užvaikys su visais tais „higijienais“, ir kit. popierizmais. Jau dabar visiems prievarta yra pastatytos nereikalingos šiukšliadėžės ir turim mokėti ne už ką. Be to, važinėja visur ir žiūri, kad niekas savo kieme šiukšlių nedegintų baisias baudas skiria.

  Po to kita kaimynė, sena močiutė, paprašė nuvežti iki miestelio apsipirkti, nes kaime nėra parduotuvės, o "avtolavkės" (po kaimus važinėjančios mašinos su maisto prekėmis) atveža visokį mėšlą didelėmis kainomis. Paklausiau kodėl nėra parduotuvės, juk gan didelis kaimelis? Pasirodo visi bankrutavo. Vieną higienistai sudraskė, kitą mokesčiai, trečia dar kažkokie nomenklatūrininkai davedė. Na, sako, yra dar vienas entuziastas, jau tris metus negali atidaryti parduotuvėlės, nes nomenklaturščikai vis nepriima jo patalpų, tai priešgaisrinė neatitinka, tai dar kokių popierių nesurenka, neįvykdo žmogelis visokių jų prisigalvotų normų ir reglamentų.

   Pamasčiau, koks skirtumas pabandysiu aš. Turiu iš senų laikų prekybos paviljoną, atvešiu ir atidarysiu mažą parduotuvėlę fasuotom prekėm. Atvežiau paviljoną, kaime radau dvi pardavėjas, susipirkau įrangą ir jau buvau nutaręs, kad atidarinėsiu taip kaip tai daroma Londone, pradžioje atidarai, o vėliau susitvarkai visus popierius. Bet vėliau nutariau pasivažinėti po tas nomenklaturščikų „šaraškinas“ kontoras, kurios duoda savo didžiaponiškus leidimus žmogaus verslui. Buvau šokiruotas. Visi sėdi didžiausiuose rūmuose, pas visus pilna sekretorių, pavaduotojų, padėjėjų, buchalterių ir t.t. Dar pagalvojau, kiek reikia mokesčių surinkti, kad visą tą šaršalyną išlaikyti? Visi nomenklaturščikai tuoj pat šypsodamiesi užtikrina, kad mes už verslą! Vyriausybė mus įpareigoja liberaliau žiūrėti į tuos kas pradeda ir pan.. O po gražių žodžių pradėjo vardinti ko reikia tam, kad pradėti darbą. Vėl gi su šypsena, pradėjo siuntinėti nuo vieno prie kito, nuo seniūno, pas higienistus, nuo higienistų pas architektus, tie pas aplinkosaugininkus ir t.t. Užmušęs visiems tuštiems pokalbiams savaitę ir paskaičiavęs kiek man dar reikia pinigų tam, kad sutvarkyti jų idiotiškus reikalavimus (apie dvidešimt tūkst. litų) pasakiau sau, - ką aš durnas visą šitą parazitinę šutvę maitinti? Pardaviau visą įrangą ir daugiau net negalvojau apie jokį verslą Lietuvoje. Tiesa, vienas apsukrus to kaimo žmogelis pasiūlė pagalbą. Sakė, kad už nedidelę sumą pakalbės su savo giminaičiu savivaldybėje ir visi leidimai bus tuoj pat, be jokių didelių investicijų išduoti. Atsisakiau. Rizikuoti savo pinigais, pradėti dirbti pačiam, duoti darbo kitiems, mokėti valstybei mokesčius ir dar už visą tai mokėti kyši? Na žinote, kažkas toje mūsų šalyje visai iškreiptai mato visuomenės prioritetus ir gerovės siekimą. Žmogus kuris dirba ir rizikuoja savo ir savo šeimos gerove yra niekinamas, o ne už nieką neatsakingas, jokios pridėtinės vertės nesukuriantis nomenklaturščikas, yra gerbiamas ir saugomas kaip nacionalinė vertybė (neįtikėtinas garantijas suteikiančiu valstybės tarnybos įstatymu). Būtent dėl visų šitų parazitų seniūnijose, savivaldybėse ir įvairiose kontorose bėga žmonės iš Lietuvos kaip nuo maro.

   Jie kišasi visur kur tik galima ir negalima, visur lenda su savo mokytais įsivaizdavimais, čia kaip vėžys naikinantis mūsų šalį. Skirtingai nei verslą darantis žmogus, nomenklaturščikai turi beveik neribotus įgaliojimus ir jokios atsakomybės už priimtus arba nepriimtus sprendimus. Jų darbo vertinime, rezultato nebuvimas, tai taip pat rezultatas.

   Papasakosiu dar apie vieną verslą kurį turėjau prieš penkis metus. Nusipirkau iš pažystamo statybinį UAB. Tiesa pasakius vien tik šio UAB‘o dokumentus. Investavau pinigus į įrankius, techniką, radau užsakovus, pasirašiau sutartis, organizavau darbus ir po dviejų mėnesių darbo, man mokesčių inspekcija areštuoja sąskaitą. Viskas dega, turiu apmokėti už statomo namo pamatų blokus ir medžiagas (kadangi tik pradėjau darbą, dar neturėjau mokėjimų atidėjimų), o čia visos lėšos užšaldytos. Lekiu į mokesčių inspekciją. Ten moterėlės ir vyrukai palaimingais veidais gerią kavą. Lakstau nuo vieno prie kito, visi siuntinėja kas pas ką. Pagaliau surandu reikiamą nomenklaturščiką, tas ramiu veidu atsako, kad pradėtas tyrimas dėl galimo PVM grobstymo. Mane ištinka lengvas šokas, kadangi tai pirmas mano užsakymas. Pradedame aiškintis, pasirodo ne grobstymas, o kadangi iki man nuperkant tą UAB‘a, tris mėnesius nebuvo pateiktos PVM deklaracijos, jiems kilo įtarimai. Išsiuntė laišką senu registracijos adresu, kadangi niekas neatsakė, išbraukė iš PVM mokėtojų sąrašų ir pagal kažkokią jų klaidingą informaciją jie man nurašė 17 000 Lt. Viską išsiaiškinus, nomenklaturščikas pripažino savo klaidą, bet pasakė, kad pinigų grąžinti negali. Tie pinigai bus įrašyti į mokesčių permoką. Nepatikėjau savo ausimis. Jie padarė klaidą, o aš kenčiu, nes mano pinigai lieka užšaldyti jų sąskaitoje. Aš paskambinau į centrinę mokesčių inspekcijos būstinę ir pareikalavau susitikti su viršininku. Viršininkas buvo labai užimtas, todėl susitikau su jo pavaduotoja. Išdėsčiau jai visą padėti. Ji paklausė, o kiek pinigų ten užšaldyta? Atsakiau, kad 17 000 Lt. Jos posakis mane šokiravo, - „Tik tiek? Viešpatėliau ir tokį skandalą sukėlėt? Kas jums tos ašaros?“

   Štai tokie pas mus nomenklaturščikai, jiems tai tik ašaros. Įsiutau ir išsakiau viską ką aš galvoju apie tokį darbą. Ji labai ramiai išklausė ir taip pat ramiai atsakė, - „Jaunuoli, nereikia pyktis su mokesčių inspekcija“. Ji buvo teisi, pinigų man taip ir negrąžino, bet po poros mėnesių padarė pilną įmonės patikrinimą. Visus iki vieno dokumentus įpareigojo atvežti į mokesčių inspekciją ir palikti. Po savaitės tikrinimo, man paskambino, kad atvažiuočiau. Atvykau. Mokesčių inspektorė (palaimingai gerdama kavą) mestelėjo, - „Žinote Vladimirai, kažkas pas jus negerai įmonėje.“ Paklausiau,- „tai pasakykite kas?“. Taip pat palaimingai siurbčiodama kavą, nomenklaturščikė mestelėjo, - „per daug gerai sutvarkyti popieriai, taip ne būna, turbūt kažką slepiate“. Čia aš vėl neišlaikiau ir išsakiau, kad būtent dėl tokių kaip ji dykaduonių ir jų prikurtų mankurtiškų taisyklių, nuostatų, reglamentų ir reikalavimų, aš privalau įmonės administracijoje laikyti tris žmones, mokėti jiems algą tik už tai, kad jie tvarkytų visus tuos idiotiškus popiergalius. Išsakiau trenkiau durimis ir išėjau. Po to dar buvo krūvos Darbo inspektorių, įvairių priežiūros nomenklaturščikų, visi taip užkniso, kad atsikračiau verslo ir išvažiavau į Londoną dirbti vairuotoju.

   Žmonės bėga iš čia nes padoriai dirbti Lietuvoje neįmanoma, todėl ir lieka tik tie kas nebegali niekur važiuoti (pensininkai ir invalidai), tie kas įpratęs gyventi kitų sąskaita (įvairūs ubagai, kuriuos dabar išdidžiai vadina socialiai remtinais), tie kurie turi "stogą" valdančioje nomenklatūroje ir iš ten gauna užsakymus savo verslui ir be abejo viską Lietuvoje karūnuoja neįkainojama Lietuvos vertybė – nomenklatūra.

   Jie dabar viską kontroliuoja, visur kišasi su savo mokymais, viskam suteikinėja leidimus, bet už nieką ne atsako.

   O geriausiai viską Lietuvos neoponų padangėje vainikuoja saugomų teritorijų nomenklatūros šėrykla. Beveik trečdalis Lietuvos teritorijos tapo jų totalios baudžiavinės santvarkos įkaitais. Šių nomenklaturščikų kompanijos sukurtas saugomų teritorijų įstatymas, tai nepridengta šizofrenija popieriuje. Jis sukurtas taip, kad saugomų teritorijų nomenklaturščikas yra ponas ir dievas, o ten gyvenantys žmonės bebalsiai žemės kirminai. 

Viena pensininkė pasakojo, - „Atgavau savo tėvų žemę 75a. saugomoje teritorijoje, ne viską kas priklausė ir žinote ką, ten nuvažiuoju tik kaip į tėvų kapus, tik žvakutę uždegti, nes brangus ten gyvenusių tėvų atminimas. Kadangi ten jokių pamatų nėra, statyti nieko negaliu, laužo kurti negaliu, mašinos savo pasistatyti negaliu, netgi jokio vagonėlio, kad ir tvarkingo šiuolaikinio negaliu ten irengti. Baškyčių ir Stančikienių kompanijos išmastyti atstumai neleidžia. Beje kažkoks iš jų draugelių už 300 m nuo mano žemės, pasistatė vos ne pilį apsitvėrė tvorą ir jam viskas galima, visus leidimus gavo, nes jie lygesni už mus, o ką aš tik pensininkė, tai ką iš manęs paims. Kai atgavau tą žemę tai buvo tikras šabakštynas, šiukšlių krūvos ir erkynas, dabar sutvarkiau tą teritoriją, nupjaunu kiekvienais metais žolę, tai jau atsiranda kam atvykti vėl primėtyti butelių, prišiukšlinti, nes vietą patapo labai graži, tik va apsaugoti jo negaliu, nes man ji lyg ir priklauso, bet realiai naudojasi kas tik nori. Dar siaubingesnis vaizdas, kai privažiuoji saugomose teritorijose etnografinį kaimą ir ten trobelės susmigusios į žemę, tiesiog griuvenos ir lentelė, kad saugomas paminklas ir nieko neleidžiama tvarkyti, nes "SAUGOMA" ir dar atveža turistus iš Prancūzijos atvykusius pasižiūrėti mūsų "etnografinio kaimo". Tai žinote mano dukra moka puikiai kalbėti daug kalbų, tai kai pakalba su atvežtais turistais, "LIETUVOS STEBŪKLO" pasižiūrėti, tai tie stebisi kaip mes skurdžiai čia gyvename tokiose lūšnelėse ir pradeda dalinti išmaldą kaimo varguoliams. Klausinėja , kam juos 4val. ryto kėlė pasižiūrėti šių griuvenų . ŠTAI JUMS STANCIKIENĖS IR BAŠKYTĖS įstatymai ką padarė. Kai žmogus nuo žagrės pakyla į tokias aukštumas, tai jiems atrodo, kad tik jų nuomonė teisinga ir taip turi būti kaip jie savo fantazijose sumąsto.“ - Išmintinga pagyvenusi moteris, pasakė beveik visą esmę apie tas saugomas teritorijas.

   Nežiūrint į tai, kad Vagnorius savo laiku, dėl savo aklumo ar patarėjų kvailumo, įsuko "žiaurias akcijas", tuo pradėjęs naikinti bet kokį verslumą Lietuvoje, per šiuos seimo rinkimus aš balsavau už konservatorius.

   Tikėjausi, kad žmonės jau suprato, kad nomenklatūra naikinanti Lietuvą tuos pačius konservatorius visada išstato kaip atpirkimo ožius. Bet atėję konservatoriai vietoj to, kad pradėti riboti nomenklatūros galias ir populiaciją, pradėjo intensyviai naikinti verslą ir skolintis tam, kad tą pačią nomenklatūrą išlaikyti. Va tokios tokelės toje mūsų Lietuvėlėje.

   Man tik įdomus tų mūsų valstybės vyrų aklumas vaikantis visokius stambius investuotojus ir naikinant mažus versliukus. Juk jie turėtų puikiai žinoti, kad didžiųjų vakarų šalių ekonomikos laikosi ne ant verslo banginių ir ryklių (monopolijų) o būtent ant smulkaus versliuko. JAV, Britanijoje, Prancūzijoje ir kitose vakarų šalyse, beveik 70 proc. BVP sukuria smulkus ir vidutinis verslas.

   Žvelgiant į tai kas daroma konservuojant ir stiprinant nomenklatūros galias, galima beveik neabejotinai prognozuoti, kad greičiausiai taip ir nusibaigs mūsų šalelė nomenklatūros parazitų sugraužta.

   Čia įdėjau seną Rusų animacinį filmą apie zuikį nomenklaturščiką. Jis kaip niekad tinka mūsų šiuolaikinės nomenklatūros veiklai parodyti. Be je, visiems mums būtų gerai, kad su mūsų nomenklatūrščikais nutiktu tas pats kas su zuikiu, filmuko gale.

P.s. Filmuke zuikis nomenklaturščikas tik patarinėjo, o mūsiškiai (realūs nomenklaturščikai) represinio aparato pagalba, dar ir priverčia visus gyventi pagal savo "vertingus patarimus".



Комментариев нет: