Iliuzija

Kas pas pasaulieti per gyvenimas prakeiktas.
Juk viskas jam vien vargo vakarienė.

Kai pinigų nėra jis keikia valdžią
Ir vargsta jų ieškodamas.
Jei jų yra apsčiai, jis vargsta saugodamas juos
Ir vėl gi keikia valdžia, kodėl jį mokesčiais apkrauna.
Jei būna alkanas jis keikia tuos kas sotūs,
O pasisotinęs jis keikia bėdžius.
Tiesa jam tiktai tai, kas jam gerai,
O kas blogai, tai jau jam tampa neteisybė.
Be to jis net nežino kas jam yra gėris,
Nes amžinai atrodo, kad gerai yra ten kur jo nėra
Ir jis to „gėrio“ karštligiškai siekia,
Aukodamas save ir savo aplinkinius.

O kai pasiekia „gėrį“ jis pamato,
Kad jokio gėrio ten nėra.
Yra ten tik beprasmė tuštuma,
Vien muilo burbulas apgaubtas iliuzorinėm svajonėm.
Todėl jis apsisukęs ieško kito „gėrio“.

Ir taip jis trankosi gyvenime, nuo vieno burbulo prie kito,
Įsivaizduodamas, kad auga ir vis tobulėja.

.