tu išminties aruodus prisipylei
pirkai žinojimą ir mąstančius sekei
visur ieškojai paslėptąją prasmę
ir savo protą nuolat brandinai
kvailių paniekintas tu išdidžiai tylėjai
jie neverti tavosios išminties
ir su girtuokliais tu nesusidėjai
juk jų tuštybėje nėra jokios prasmės
Ak išmintis! Kokia saldi duotybė
tu šviesoje, kuomet kiti tamsoj
visus matai ir sugebi pamokyt
tuomet kodėl -
esi tokioj
šiknoj?
Комментариев нет:
Отправить комментарий