Sausio 20 dieną, prasidėjo nauja mobilizacijos
banga Ukrainoje. Tą pačią dieną jauna pora Donecko mieste, Kirovo rajone išėjo pasivaikščioti su savo dukryte, kuriai tik neseniai sukako vieneri metukai. Dailininkė Olga, Architektorius Dmitrijus ir jų mažoji princesė Sofija Uchanovai. Ta diena buvo tylu ir pora ramiai vaikštinėjo netoli savo namų, kai staiga iš Ukrainos "kiborgų" pozicijų prasidėjo Donecko apšaudymas. Vienas sviedinys sprogo prie jaunos poros. Dmitrijus žuvo vietoje, Olga šiek tiek vėliau mirė ligoninėje, o mažąja Sonią išgelbėjo vaikiškas vežimėlis kurį sprogimo banga nusviedė į šalį. Jai buvo sutrupinta rankytė, kurią Donecko medikai surinko tiesiog iš gabaliukų. Visa tai matė kitoje gatvės pusėje buvusi Olgos mama Natalija, kuri dabar ligoninėje slaugo ir ramina mažą vaikutį, nes Sonia pastoviai verkia ir reikalauja mamos.
Ši istorija yra įdomi dar ir tuo, kad toje pačioje ligoninėje gydomas į nelaisvę paimtas "kiborgas" iš Donecko oro uosto. Gydytojai atvedė pas jį mažąją "Vatnikę", "Koloradę" Sonią ir pasakė, - "Tai padarėte jus". Pagyvenęs kresnas diedas "Kiborgas" pradėjo verkti užsidengęs delnais veidą, o Sonia vaikiškai šypsodamasi žiūrėjo į jį savo didelėmis tyromis akutėmis.
- Atleiskite, atleiskite, aš nežinojau ... Pas mane anūkė tokio pat amžiaus. Aš nežinojau. Mes nežinojom. Mums sakė, kad čia visi teroristai. Atleiskite!
Visos Donecko ligoninės perpildytos sužeistų žmonių. Lietuvos televizijos transliuoja fariziejiškai susirūpinusių politikų veidus, kuriuose jie laiko plakatus "Aš Volnovacha" "Mes Mariupolis" ir tuo pačiu palaiko žmogžudžius, kurie meta į šią beprotybės mėsmalę vis naują patrankų mėsą. Ar žinote, kad Ukrainiečiai nebeturi teisės net iš savo miesto išvažiuoti jei neturi pažymos iš karinio komisariato apie tai, kad jie nepakviesti naujai mobilizacijai.
p.s. Rašau šį tekstą ir žvilgčioju į palaimingai miegančias savo dukrytes. Mažas nuostabias princeses, Ugnę ir Rūtą. Matau jų ramius ir laimingus veidukus ir čia pat prisimenu tuos siaubingus kurstytojiškus straipsnius lietuviškuose portaluose ir dar siaubingesnius komentarus po jais. "Vatnikai", "Koloradai", "ruseliai", "žudyti" "naikinti", "taip jiems ir reikia", "tik kada sunaikins paskutinius rusus tik tada bus ramybė", "nudėti vietoje, juokai baigėsi" ir pan.. Kažkodėl sveiko proto komentarų neįtikėtinai mažai. O juk mano Rūtoje ir Ugnėje trys ketvirtadaliai Rusiško kraujo. Aš pusiau Rusas ir mano žmona iš senos Lietuvos Rusų sentikių giminės. Todėl visiems šiems rėksniams, aš viešai sakau, kad nuo šiol "AŠ VLADIMIRAS TROŠČENKA, ESU VATNIKAS IR KOLORADAS". Savo žodžių patvirtinimui kas dieną nešiosiu įsisegęs Georgijaus juostelę ir tegul tik pabando kokia nors šiukšlė ar šiukšlės ją nuplėšti. Prisiekiu pralaušiu makaulę !!! Aš nejuokauju. Gal aš jau ir nebe jaunas, kuomet lengvai galėjau stoti vienas prieš kelis vyrus, bet aš užaugau vienoje pavojingiausių Vilniaus vietų, Dzukų gatvėje, kurioje savo teisę nebijant vaikščioti tekdavo pastoviai įtvirtinti kumščiais. Praktinio gatvės kovos meno, kaip ir mokėjimo važiuoti dviračiu, žmogus negali pamiršti. Nors seniai ten ne gyvenu, bet kartą su Lietuvos Anegdotų Karaliumi Raimondu Šilansku buvome užsukę į vieną šios gatvės kavinę. Joje vienas stambus žaliūkas pasivadinęs Dzukų gatvės karaliumi, bandė parodyti ką sugeba. Man užteko vieno smūgio, kad nusiūsit naująjį Dzukų "karalių" į nokdauną. Šilas neduos man sumeluoti. Todėl patikėkite, nuplėšti nuo mano krūtinės Georgijaus juostelę nebus labai paprastas veiksmas.
Nuoširdiai Jūsų, Vatnikas ir koloradas
Vladimiras Troščenka
Комментариев нет:
Отправить комментарий