Lietuvos prakeikimas - teismų piktžaizdė.

Yra sena nekintama aksioma, kas valdo valstybę, tas teisia jos žmones.
Atsakykite sau į klausimą, kas teisia Lietuvos žmones? Ar Lietuvių tauta, kaip bendrijos visuma, turi nors mizerinę įtaką teismų sistemai Lietuvoje? Be abejo ne, nes Lietuvos išrinktų žmonių institucijos (Seimas ir Prezidentūra) nepakankama atsvara išbujojusiai nebaudžiamume, išskirtinume, beatsakomybėje, privilegijose ir savimeilėje teismų sistemai. Bet kuris mažiausio rajono teisėjas, savo sprendimą (protingą ar kvailą) skelbia visos Lietuvos respublikos (tai yra mūsų visų) vardu. Jis vienas gali visiškai panaikinti, arba negrįžtamai pakeisti įstatymus leidžiančios (Seimo) ir įstatymus įgyvendinančios valdžios (Vyriausybės) nutarimus. O ar jie atsakingi mums kaip sociumui už sprendimus įtakojančius mūsų visų gyvenimą, kas gi vertina teisėjus? Atsakau. Teisėjus vertinančios komisijos sudėtis 7 asmenys, iš kurių du skiria Prezidentūra, vieną Seimas, o net keturis PATI TEISMŲ SISTEMA? Trys prieš keturis. Tas faktas tiesiog ciniškai šaukia, kad visuomenė neturi net teorinio šanso apsisaugoti nuo teismų sistemoje įsigaliojusios (dar senovės Romoje įvardintos) iškreiptos teisės - jus utendi et abutendi (teisės naudotis ir piktnaudžiauti). Kas gi turi įtaką tiems kas teisia (o tuo pačiu ir valdo) Lietuvą? Atsakymas - Teismų taryba. Tai yra, jie patys sau vertintojai, teisėjai ir šeimininkai. Pasaulyje yra tik viena neatsakinga savo tautai valdžios forma vertinanti pati save - diktatura. Ar gali gerai gyventi tauta, kurią teisia teismai priklausomi tik patys nuo savęs? Pasakysite teismų veiklos ribas, atsakomybę ir kompetenciją nustato įstatymai ir Lietuvos respublikos konstitucija? Cha. Tam teismų sistema yra apsisaugojusi nekintama formuluote - teismas teisia pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Kokie gali būti vidiniai įsitikinimai pas tuos kas gyvena virš tautos ir valstybės? Kokie jų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai? Panagrinėkim. Ar iš jų varpinės žiūrint yra teisinga, kad jie yra virš tautos ir valstybės? Be abejo taip. Ar jų sąžinė juos teisia dėl to, kad jie yra atskaitlingi tik patys sau? Na juk "runkelynas" (prie kurio jie priskiria ir runkelių renkamą seimą bei prezidentūrą) nieko nesupranta. Ar iš jų varpinės žiūrint protinga taip gyventi, kaip gyvena jie - be abejo taip. Juk vertinant pačiam save, objektyviu išlikti neįmanoma. Kiekvienai varnai jos varniukas gražiausias pasaulyje, o ji pati - išmintingiausias gyvūnas.

Neseniai Lietuvos konstitucinis teismas eilinį kartą įrodė, kad konstitucija jam tėra žodžių rinkinys, kurių prasmę nurodo ne visuomenė priėmusi šią konstituciją, o prieštaringos reputacijos veikėjo Egidijaus Kūrio iškviestos ir sėkmingai Lietuvą teisinačios "konstitucinės dvasios". Pasirodo būtent tos dvasios nustato, kaip mes turime gyventi ir tvarkytis savo valstybėje. Iš istorijos ir asmeninio patyrimo žinome, kad tik viena Dvasia (Šventoji Dievo Dvasia veikianti Jėzaus Kristaus mokiniuose) nori gero Dievo kūriniui - žmogui, visos kitos dvasios (ar tai būtų konstitucinės, ar belzebubiškos, ar liuciperinės, ar mamonos/turto) tėra naikinančios žmoniją, kaip visumą, piktojo tarnaitės. Šeima yra Dievo įsteigta vyro ir moters sąjunga, būtent šios sąjungos suardymui įvairios iškrypeliškos dvasios meta didelias pajėgas. Suardysi šeimą sunaikinsi žmogų.

Paskutinis Konstitucinio teismo sprendimas naikinantis Lietuvišką šeimą, yra labai akivaizdus šios, 20 metų Lietuvą naikinančios, piktžaizdės pūlių išsiveržimas. Teisingumas yra bet kokios tautos gerovės pagrindas. Nėra teisingumo, nebeliks ir tautos. Politikai arba valstybės biurokratija gali pridaryt daug žalos, bet žmogui būtina žinoti, kad yra arbitras nešališkai sprendžiantis visus iškylančius ginčus. Būtent todėl temidės skulptūra yra užrištomis akimis, laikanti svarstykles. Teisingumas negali vertinti pagal savo įsitikinimus, sąžinę, savo protą ir teisingumo suvokimą. Tokį nešališkumą savo pačių atžvilgiu mes galime pasiekti tik suteikę teisę priimti sprendimą prisiekusiųjų teismui, o teisėjus, kaip ir kitas valdžios struktūras, pradėjus rinkti visuotinai.

p.s. Anot Sokrato, diktatūra turi tik vieną pabaigą - smurtinę mirtį. Tam, kad išvengti neišvengiamai artėjančio smurto, Lietuvos politikai ir sveikai mąstantys teisininkai pačioje teismų sistemoje, turi peržengti savo siaurus interesus ir pradėti įgyvendinti teismų reformą. Lietuvoje pagaliau turi pradėti teisti pati visuomenė, o profesionalūs teisėjai turi būti renkami visuotiniuose rinkimuose.

Vladimiras Troščenka