Lenkija, kelias iš niekur į nieką

Mūsų senutėje Europoje, pakeliui tarp Lietuvos ir Vokietijos yra visų vairuotojų siaubas – Lenkija. Tai tokia mažoji, nežymiai apeuropietinta Rusija. Jie, kaip ir Rusai kalba Slaviškai, jų beveik vienodos politinės pasaulėžiūros, toks pat požiūris į kaimynines valstybes, nepamatuotas pūtimasis ir kalbos atskyrimas nuo darbų. Yra tik vienintelis išorinis skirtumas tarp šių dviejų valstybių. Lenkus vakariečiai išmokė rašyti ne Kirilica (visų Slavų kalbų pirmapradė rašyba), o Lotyniškais rašmenimis. Tokiu būdu (vien tik išoriškai) lenkai patys save pradėjo įsivaizduoti Vakarų Europos atstovais. Bet įsivaizduoti save esant kažkuom (vakarų civilizacijos dalimi), tai dar ne reikšia būti tuo, kuo save įsivaizduoji. Jonas Grinius (J.Miliušis) yra puikiai pasakęs „Ne įsitikinimai kuria tiesą, o TIESA teisia visus įsitikinimus“. Tai, kad lenkai yra tie patys rusai, akivaizdžiai iliustruoja ir per amžius neišsprendžiamos jų valstybės problemos. Kaip ir didžiojoje Rusijoje, Mažojoje Rusijoje – Lenkijoje jos yra dvi (akivaidžios), tai keliai ir kvailiai.

Ženklai/simboliai mums daug ką pasako.

Visoje Lenkijoje keliai yra siaubingi, bet yra viena maloni išimtis. Pakeliui iš Vokietijos į Lietuvą, driekiasi kelių šimtų kilometrų mokamas kelias iš niekur į nieką, pačiame Lenkijos viduje. Jis prasideda kažkur Lenkijos laukuose ir baigiasi taip pat niekur - laukuose. Pagal lenkų įsivaizdavimą, ši amžių statyba turėtų sujungti Varšuva su Berlynu. Bet kelio statyba (keistai, kaip ir visos statybos pas Rusus) pradėta nei nuo pradžios – Varšuvos, nei nuo pabaigos – Vokietijos pasienio, o kažkur nuo vidurio (Istorinėse Vokiečių žemėse tarp Poznan‘ės ir Lodz‘ės). Važiuojant šiuo keliu susiduri su nemalonia organizacine staigmena, tenka tris kartus mokėti. Nebemokėti kitus du kartus kelio viduje tu nebegali, nes mokėjimo būdelės stovi tokiose vietose, kad išvažiavimų jas apvažiuoti nėra. Taip pat nėra jokių įspėjimų apie tai, kad reikės mokėti ne vien tik įvažiuojant į kelią, bet ir dar du kartus pakeliui. Šis Lietuviškai/Vokiškos kokybės (bet lenkiškos tvarkos) kelias iš niekur į nieką, labai simboliškai sutalpina savyje visą Lenkijos (kaip išoriškai apeuropietintos Rusijos) reiškinio Europoje visumą. Atsiradusi iš nieko, panašu, kad ši valstybė eina į niekur. Paniekinusi savo valdovus Lietuvius ir barbariškai pasivogusi Didžiosios Lietuvos istoriją, lenkija iš paskutiniųjų stengiasi apsaugoti iš melo suregztą savo valstybės didybės mitą. Šį mitą, jau porą šimtmečių lenkai bando įteigti pasauliui (ir savo teritorijoje esantiems asimiliuotiems Lietuviams) kaip neabejotiną istorinę tiesą. Tai daroma sąmoningai, puikiai žinant, kad tik istorija formuoja valstybę. Nėra istorijos nėra valstybės. Būtent šio mito saugojimui yra keliamos nesibaigiančios Lenkijos diplomatijos ir vadovybės isterijos Lietuvos atžvilgiu ir šios isterijos prasidėjo būtent po to, kai Lietuviai pagaliau pastebėjo lenkijos kėslus, ne lenkijos pavaldume esančių Lietuvos teritorijų atžvilgiu (šiuolaikinės Lietuvos). Kai Lietuviai suprato, kad mūsų strateginis „draugas“ žingsnis po žingsnio bando padaryti likusį laisvą Lietuvos gabalėlį „didžiosios“ Lenkijos provincija ir pradėjo stabdyti šią programą, lenkai pasuto. Juk jie tikėjosi be vargo sulenkinkinti mus taip pat kaip ir kitas šiuo metu lenkijoje esančias Lietuvos dalis (Jotvingius, Suvalkus, Prūsus). Ši isterija yra gan desperatiška, nes Lenkai įsivaizdavo, kad protingai viską apgalvojo ir apskaičiavo, mažais žingsneliais įgyvendinant savo pasibaurėtiną planą. Pradžioje lenkų gramatika ir raidynas Lietuvių kalboje, lenkiški pasai ir lenkų kortos Lietuvos gyventojams, virš 100 lenkiškų valstybinių mokyklų ir darželių (kurių finansavimas, o tuo pačiu ir patrauklumas yra žymiai didesnis nei Lietuvių) kurios Lietuvoje 20 metų veda nesibaigiančia zombinimo programą. Ordinais, pigiu pripažinimu ir blizgučiais pamaloninta mužikiška Lietuvos profesūra ir įvairių lygių sovdepinių kolchozų „intelektualai“, nenuilstamai kartojantys, kad lenkija viską daro draugiškai ir „tos kelios raidelės, tai nieko tokio“, „ tai nežymios nuolaidėlės už diiiiiidelį draugiškumą“. Taip pat pakasynų Lietuvai darbą dirba lenkų rankose esantis Lietuvos saugumas (bent jau Laurinkaus laikais), bei užsienio reikalų ministerija (tikiuosi, kad Ažubalis bando taisyti visų tų ministerijoje prisiveisusių –ovič, ėvič, įvestą tvarką), įvairių lygių valstybinė biurokratija (kurią ruošia Lenkų universitetas Vilniuje) susitelkusi mūsų sostinėje ir iš jos sąmoningai naikinanti visą likusią Lietuvą, lenkų valdomos valstybinės įmonės (pav. Lietuvos geležinkeliai) ir beveik užvaldyta Lietuvos teisėsauga su teismais. Jei Lietuviai nesusigriebtų, „žingsnis po žingsnio“ Lietuvos lenkinimo programoje, jau galima buvo „moksliškai pagrįstai“, „intelektualų“ ir profesūros pastangomis pradėti rašyti Didžiosios Lietuvos įstorinių asmenybių vardus ir pavardes pagal Lenkijos gramatinės rašybos taisykles, pristatant juos pasauliui ir Lietuvos visuomenei kaip tikrus lenkus „ot wiekov“. Tuomet liktų tik laiko klausimas, kada totalios propagandos zombiais paversti Lietuviai (kuriems sulenkėjusi aukštuomenė ikalinėtų klaidingą istorijos interpretaciją) vėl pradėtų išdidžiai kalbėti, kad „pats tikriausias lenkas, tai Lietuvis“. Bet ačiū Dievui, mąstančių, matančių ir sugebančių savo mintis aiškiai išdėstyti Lietuvių dėka, tauta praregėjo. Pamatė kokia duobė yra kasama, istorijos vingiuose stebuklingai išlikusiam, mažajam laisvos Lietuvos lopinėliui.

Šiaip visa ta lenkiškos „diplomatijos“ bakchanalija man primena vieną atsitikimą, kurį stebėjau Vilniaus Kalvarijų turguje. Čigonė ištraukė piniginę iš vienos moters rankinės, tai pastebėjęs moters vyras pabandė sulaikyti vagilę. Prasidėjo nežmoniškas klyksmas, vagilė pradėjo rekauti, kaltinti ir spjaudyti į tuos kuriuos bandė apvogti, vėliau pribėgo dar daugiau čigonių kurios pakėlė neįtikėtiną triukšma. Apvogtieji žmonės tik žiobčiojo iš nuostabos, negalėdami įsiterpti į plūdimosi laviną, o aplinkiniai ir policija, per čigonų isteriškus šauksmus, niekaip negalėjo suprasti, kas ką apvogė. Aišku po to viskas paaiškėjo ir manau vagilė gavo tai ko nusipelnė. Tikiuosi ir mūsų valstybėje „už rankos pagauto vagies“ bei jo bendrininkų isteriški šauksmai ir taškymasis seilėmis, neprivers mūsų politikų prarasti blaivią nuovoką ir pasiduoti lenkiškam „draugiškumui“.

p.s. Prisiminkite didžio Lietuvio poeto Adomo Mickevičiaus žodžius „Lietuva tu kaip sveikata, tik tada kai tavęs netenki, supranti kokia tu brangi“. Nepraraskite bent to, kas liko iš Didžiosios mūsų Lietuvos, vien dėl pigios ir apgaulingos lenkiškos „draugystės“. Lietuvos politikai ir intelektualai privalo susitarti ir marginalizuoti visokius užsienio valstybės ekspansinę politiką propaguojančius vykdytojus Lietuvoje. Jiems turi būti sudarytos tokios visuotinio napakantumo sąlygos, kad plėsti savo nusikalstamą veiklą jie nebegalėtų.

Vladimiras Troščenka