Puvėkai

Šiuo metu, viešojoje erdvėje, vis dažniau pasigirsta optimizmo pini šūksniai: „Nieko baisaus, kad Lietuva sumažėjo milijonu gyventoju, mes pasiruošę naujam startui“ arba „išvažiavo nepatenkintieji, o dabar mes su „geriausiais“ atstatysim svajonių Lietuvą“.
Na, na. Kyla tik vienas klausimas, su kuo atstatysime? Su beviltiškai parazituojančia ir jokios pridėtinės vertės nesukuriančia nomenklatūra? Su ubagais (soc.remtinais) amžinai rėkiančiais, kad visi jiems skolingi ir valstybe jiems kažko nedavė? Su diplomuotais mulkiais kurie rėkia, kad kažkas jiems turi mokėti atlyginimus vien tik už tai, kad jie kažkur kažko mokėsi? Su nomenklatūros „meninykais“, kurių kūryba apsiriboja vamzdžiais ir girtais verkšlenimais, jog Lietuva nesirūpina kūrėjais ir per mažai jiems tokiems „kūrybingiems“ moka? Su plėšikai baltuose chalatuose, kuriems ligoninės jau seniai tapo baudžiaviniais palivarkais, o ligoniai pinigų reketavimo objektais? Su aplinkosaugos ir paveldosaugos parazitais, kurie negailestingai užsipuolė nemokamai Puntuką nuvaliusius žmones, nes jie tai padarė ne per jų „atestuotas“ „sertifikuotas“ įmones, tokiu būdu atėmė galimybę „teisėtai“ pavogti iš visuomenės porą dešimčių tūkstančių litų? Su pensininkais? Su nomenklaturščhikų pagimdytais "verslinynkais", kurie sugeba verslą daryti tik negailestingai apiplėšinėdami bendruomenę? Su kuo?

Biblijoje Dievas, per pranašą Jeremija davė Izraelitu tautai palyginimą apie dvi pintines figų. Vienos figos buvo supuvusios, kitos geros. Supuvusiomis figomis Dievas vadino tuos Izraelitus kurie liko Jeruzalėje, po to kai Babilono karalius ištrėmė geriausią dali Izraelio tautos. Tie likusieji (įvairūs diplomuoti nevykėliai, ubagai ir kita neveiksni tautos dalis) išdidžiai kalbėjo, kad Abraomas te buvo vienas vyras ir iš jo kilo tauta, o mūsų daug ir mes valdysime Izraelį. Jiems Dievas pasakė: „Jus supuvusios, niekam tikusios figos, o gerosios figos yra tremtiniai Babilone, jie ir atstatys Izraeli.“

Nieko nauja po saule. Supuvusios figos ir toliau drąsinasi, vaizduoja jog viskas gerai, gyvendami pagal senus Maskolijos nomenklaturščikų principus „nieko nedaryk, niekur nesikišk, neturėk savo nuomonės, vok kas blogai padėta; Aš viršininkas tu kvailys, tu viršininkas aš kvailys.“
Padėčiai mūsų valstybėje apibūdinti labai tinka eilėraštis:

Puons

Nusiperdęs, pasiražės
Ima lovoj mergą gražią

Iš medžioklės, po baltos
Raugas sklinda iš burnos.

Snukis raukšlėm suraitytas
SnArgliu nagas nudažytas.

Letenom apglėbęs paną
Riaugėdamas garsiai stena,
Ponas naujas Lietuvos,
Ruošias darbui vardan tos.

Agronomas, kolūkietis
Konservatorius darbietis
Ir socdemas ir valstietis,
Jis yra dabar visur,
Ir be jo jau niekada,
Nepraeis čia niekas, ne.
Be jo parašo ir blato
Niekas nieko čia nestato.

Viskas yra dabar jų,
Komisarų modernių.
Teismas, seimas ir ponia
Ta kuri jau KITOKIA.
Prokūrorai ir teisėjai
Merai ir jų patarėjai.
Ir profsąjungų vadai,
Tai elitas Lietuvos,
Plūdūriuojantis virš jos.

Tokia toj kūdroj tvarka,
Šūdas plauko aukštumoj,
Auksas būna gilumoj,
O per vidurį yra, negyvenama zona.

Koks moralas yra čia:

Kai galvijai valdžioje,
Nėr kas veikti šalyje.
Jei purve nenori būt,
Pasistenk iš ten pasprukt.

Biblijoje yra pespėjimas krikščionims: “Mt 10,23 Kai jus persekios viename mieste, bėkite į kitą.“

Būtent todėl, krikščioniškose šalyse, žmonės tiesiog palieka savo namus tiems kurių kaimynystėje gyvenimas tampa nebepakeliamas ir persikelia gyventi į kitą vietą, susikurdami normalų gyvenimą sau ir savo vaikams. Jeigu mus čia persekioja už tai, kad mes darome verslą, statome namus, tvarkomės savo aplinką (įvairiais draudimais, reglamentavimais, kišimusi į mūsų privatų gyvenimą), tuomet tikras krikščionis turi tiesiog bėgti kitur. Nes šioje, nomenklatūros totaliai kontroliuojamoje, valstybėje, išgyventi galima tik tuo atveju, jei tampi toks pat kaip jie, arba gyveni bebalsio galvijo gyvenimą.

p.s. Sprendžiant iš Biblijos pavyzdžio, išdidžių puvėkų laukia baisi ir nepavydėtina ateitis. Todėl reikia tiesiog kurtis ir gyventi ten kur pabėgome ir laukti kada bus galima grįžti ir atstatyti puvėkų sunaikintą valstybę. Kažin, gal ją atstatys tik mūsų vaikai. Viskas Dievo valioje.

Vladimiras Troščenka