Beždžionių planeta

Turbūt netgi visiškai tamsus kolchozų inteligentas, parazituojantis mūsų valstybės administravimo aparate (ir jį aptarnaujančiose struktūrose), sutiks jog beždžionės kurti nesugeba. Jos gali tik beždžioniauti.

Beždžionės gali būti gudrios (kai kurios netgi labai), drausmingos, inteligentiškos, originalios, stropios, atsargios, meilios ir netgi protingos. Viskas lyg ir taip pat kaip ir pas žmogų, sukurtą pagal Dievo Atvaizdą ir panašumą, bet vienintelio išskirtinio žmogaus požymio beždžionei pritaikyti neįmanoma. Tas požymis yra išmintis. Kodėl beždžionės jos neturi? Nes išmintis yra Dievo Dvasios antspaudas Savo vaikams.
Išmintis ir beždžionė (kaip ir bet koks kitas galvijas) tai du nesuderinami dalykai. Nubeždžioniauti žiūrint į žmogų galima bet ką, išskyrus išmintį. Tik išmintis suteikia galimybę kūrybai. Aš čia nekalbu apie tas iškreiptas beždžioniavimo grimasas, kurias šiuolaikiniai „kūrikai“ kažkodėl vadina „kūryba“. Beždžionių keverzonės, dainuškos, teplionės, konstravonės, organizavonės, politikavonės, mokslavonės, teisėjavonės ir sapalionės turi vieną labai aiškų bruožą, tai įvairių beždžioniavimų samplaika, kuri neturi nei esmės, nei tikslo nei prasmės (labai geras tokios samplaikos pavyzdys tai gausios, brangios ir kas kart kitokios mūsų valstybės ateities strategijos).

Ar jums ne keista, kad dabartiniai mokslininkai t.y. mūsų „planetos smegenys“, dalies žmonijos viltis ir autoritetai, beveik sutartinai kildina save iš beždžionių ir niekina Dievo kūrybos tikėjimą. Visi mūsų vadovėliai perpildyti pasakojimais kaip beždžionės po truputį tobulėjo, tiesino stuburą ir pagaliau, tapo „mąstančiomis beždžionėmis“ (homo sapiensais) t.y. pradėjo valdyti pasaulį. Kadangi jie taip save vadina, tai ir aš nenusikalsiu toliau tekste vadindamas bedievius taip, kaip jie patys save įvardina, t.y. tiesiog protingomis beždžionėmis arba, kad būtų paprasčiau beždžionėmis.

Jūs manote dabartiniai universitetai ir kitos mokymo įstaigos suteikia išminties pažinimą, pakelia žmogų iš tamsybės į šviesybę? Juokaujate. Ten iš žmonių gamina beždžiones. Nustato joms dresūros programas, atrenka labiausiai pasiduodančias dresūrai (perspektyvias), jas ilgai ir kryptingai dresiruoja, o už paklusnumą suteikia, pora niekučių (tuščius titulus, porą gražiai atrodančių popiergalių) paėsti ir narvą. Labiau išdresiruotos beždžionės turi geresnius narvus ir pašarą, kitos prastesnius. Bet viena pas visas beždžiones gyvenime yra vienoda, jos neturi pasirinkimo laisvės ir negali priimti savarankiškų sprendimų. Ko jas išmoko zoologijos sode (universitete) taip jos ir elgiasi, priešingu atveju prarastų blizgučius, pašarą ir narvą.

Mūsuose labiausiai išsiskiriantis, gerai dresiruotos beždžionės bruožas yra posakiai „o ką pasakys užsieniečiai?“, arba kitas „o štai estai nusibeždžioniavo pas save pirmi kažką, reiškia ir mes taip turime elgtis (beždžioniauti)“, ir dar „nereikia išradinėti dviračio kuris jau išrastas“ ir pan.. Taip beždžionės ir vaikus savo moko, beždžioniauk stropiau vaikeli, kaip vat tie dėdės daro, tada ir narvą švarų turėsi ir paėsti laiku įmes.

Žmogus išmintingai stebėdamas aplinką niekada neperima aklai visko ką mato (nebeždžioniauja), o protinga ir stropi beždžionė viską daro lygiai taip pat kaip mato pas kitus, todėl pastoviai papuola į bėdas. Kai prasideda bėdos, beždžionės niekada nesiteisina. Juk jos geriausiame Lietuvos arba pasaulio zoologijos sode (universitete) gavo dresūrą ir popiergaliai pas jas geriausio dresuotojo parašu padabinti. Kadangi pas beždžiones niekada nieko doro nesigauna padaryti, jos pradeda vaitot, - „mūsų tautos mentalitetas ne toks“, „mūsų tauta dar nedaugo iki vakarietiškų beždžionių lygio“, „kalta ne beždžionė, kalta sistema“ ir pan.

Prašvietos laikotarpio priešaušryje (beždžionių įsigalėjimo pradžioje) Venecijos plikbajoris Kazanova savo memuaruose dalinosi įspūdžiais iš Jekaterinos dvaro. Vienas iš įspūdžių buvo Rusijos imperijos aukštuomenės filosofinis disputas (išminties meilės-pažinimo pokalbiai). Jis stebėjosi tuo, kad visas disputas vyko Voltero sapalionių pagrindu. Tie kas vaizdavosi esąs apsišvytines, kildino savo pažinimą iš Voltero, darė iš jo minčių išvadas, apibendrinimus, tų išvadų pagrindu formavo savo pasaulėžiūrą ir derino sprendimus. Pasileidėlis Kazanova nesuprato, kodėl dvariškiai ir pati Jekaterina visiškai nekreipė dėmesio į gylį t.y. iš kur Volteras ėmė savo minčių apibendrinimus ir ar tie žmogaus apibendrinimai nebuvo tiesiog klaidingi. Kazanova rašė, kad Voltero samprotavimai buvo priimami kaip išbaigtoji esmė, pamatas tolesnei pasaulėžiūrai, nuo kurios buvo pradėta statyti nauja samprata.

Manau, šie Voltero minčių padėti pamatai ir ant jų pradėta statyti visko kas užsienietiška beždžioniavimo filosofija, galu gale ir atvedė Rusiją į baisią tragediją. Biblija moko: Taip sako Viešpats: 'Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko kūną savo stiprybe, kurio širdis nutolsta nuo Viešpaties“ ir „Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis yra Viešpats!“. Atsitraukė Rusai nuo Dievo jiems duotos stačiatikybės, pradėjo beždžioniauti užsienietiškų plevėsų fantazijas ir vizijas ir ... žlugo. Abejoju ar dabartinė Rusija dar atsigaus, nes vakariečių beždžioniavimas Rusijoje, yra tiesiog totalus visose gyvenimo srityse.

Vienas išmintingas žmogus žemaitis, mano mamos tėviškėje, pasakė įdomią mintį:

„Ar žinai Vladai, kaip iš mūsų kaimo siųsdavo į mokslus vaikus? Pamatydavo, kad vaikutis niekam tikęs, nesugeba elementarių dalykų padaryti, o juk savas vaikas, gaila nors ir netikša. Kur jį dėti? Į mokslus jį, ten vis vieną duonai ir vandeniui užsitarnaus. Ankščiau kol tų netikšų buvo mažai, žmonės juos galėdavo be vargo maitinti, bet dabar jų priviso devynios galybės ir taip mums ant sprando užsėdo, kad kvėpuoti nebėra kaip.“

Net pasimečiau, kaip paprastas kaimo žmogus aiškiai, išmintingai ir paprastai išdėstė parazituojančių beždžionių populiacijos augimo vieną iš priežasčių. Kuo toliau tuo tų beždžionių (specialistų) daugiau ir joms visoms reikia ėsti. Beždžionės gudrios todėl labai greitai susigaudo kaip ėdalo sau ir savo palikuonims susiorganizuoti. Pastebėjo padarai, kad nuo Dievo atsitraukusi žmonija paniškai bijo ligų, ir čia pat prasidėjo, kiaulių, varnų, sliekų gripo epidemijos pavojai. Negudrus ėjimas o ėdalas (pinigai) krenta kaip gausus bananų derlius beždžionėms nieko neveikiant. Beždžionėms nesvarbu prie ko tai atves tuos ką jie valdo, svarbu, kad pačioms ėdalo būtų daugiau.

Lietuvos beždžionės taip pat nesnaudžia ir godžiu gudrumu nedaug nuo savo užsienietiškų gentainių atsilieka. Pristeigė parkų, draustinių, visokių ribojimų ir normatyvų, licenzijų ir reglamentavimų. Prie kiekvienos beždžioniškos veiklos daug jų minta, storėja ir savo populiaciją gausina. Lietuvoje žmogus, be beždžionės leidimo, net pavėsinės savo nuosavoje žemėje pasistatyti negali. Džiūgauja beždžionės, kad žmonės tapo tokie kvaili ir atsitraukdami nuo Kristaus, leidžiasi beždžionių valdomi.

Kodėl pas vakarietiškas beždžiones vis dar šis bei tas gaunasi? Nes jų gaujos vadai turėjo galimybę mokytis iš žmonių esančių bažnyčioje. Jos ankščiau taip pat beždžioniavo žmonių elgesį prisimesdamos jog garbina Kristų, bet vėliau pagalvojo, kad jos sugebės pačios išsiversti. Pradėjo mokyti (veisti) tokių pačių protingų beždžionių gaujas visame pasaulyje. Jos vaikšto pasipūtusios, vaizduojančios jog viską supranta ir žino, manosi atnešusios pasauliui šviesą ir gerovę net nesuvokdamos, kad jų beždžioniavaldžios vaisius bus totalus visų juos sekančių ir jų valdžiai pasiduodančių žlugimas.

Žmonijos padėti galima apžvelgti vienos šeimos pavyzdžiu. Tėvai taupiai ir išmintingai gyvendami sukaupė turtą ir paliko jį savo berazūmiams vaikams. Tie kvaileliai pradeda elgtis palaidžiai ir švaistyti visą turtą. Pradžioje (porą metų) jie atrodo protingi ir turtingi, niekina tėvus kurie jų manymu „nemokėjo gyventi“, bet po kiek laiko realybė smogia negailestingai ir tokie „protinguoliai“ vaikšto po konteinerius ieškodami iš ko pramisti. Tas pats ir su žmonija. Tūkstantmečiais kaupta išmintis ir sugebėjimas gyventi Dievo akivaizdoje iššvaistomas per porą šimtų metų. Jeigu blaiviai pasižiūrėtumėte į tai kaip beždžionės elgiasi, jūs suvoktumėte, kad tai niekas kitas, kaip degradacija. Savęs ir jiems pavaldžių žmonių naikinimas vardan nieko, vardan savo beždžioniškų įsivaizdavimų ir kas svarbiausia ėdalo (pinigų) gausos.


p.s. Viskas vyksta taip, kaip moko Biblija. Apaštalas Petras kalbėjo: ‚Pirmiausia žinokite, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, gyvenantys savo geiduliais ir kalbantys: 'Kur Jo atėjimo pažadas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios'. Mat jiems, to norintiems, yra paslėpta, kad nuo seno buvo dangūs ir žemė, iš vandens ir per vandenį sutvarkyta Dievo žodžiu. Todėl ir ano meto pasaulis žuvo, vandeniu užtvindytas. O dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu palaikomi ugniai, saugomi teismo dienai ir bedievių žmonių žuvimui.“
Kiekvienas iš mūsų turi laisvą pasirinkimą ar pasitikėti Kristumi, ar protingomis beždžionėmis. Reikia žinoti tik vieną, kad nei vienas žmogus neturi išminties, ją turi tik Dievas. Jis yra išminties besąlyginis Savininkas, todėl kaip Savininkas, Jis jos atseikėja (paskolina) Savo žmonėms tiek kiek Pats nusprendžia. Nei vienas iš žmonių negali savintis išminties, lyg tai būtų jo asmeninis nuopelnas ar pasiekimas. Tai yra dovana, už kurią žmogus turi būti dėkingas. Taip pat Dievo tiesa yra ta, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti šią dovaną nemokamai ir neužtarnautai. Žmogui suteikta laisva ir nevaržoma teisę pasirinkti savo gyvenime ar pamėgdžioti beždžiones ir mėgautis jų abejotina draugija, ar atmetus kvailystę ateiti pas Kristų. Jis tavęs laukia ir tiktai Jo draugijoje tu būsi žmogumi, žmogumi kuris sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Žmogumi kuris turi Kristaus malonę išmintį ir Jo rūpestį visais tavo reikalais.

Su broliška meilę ir rūpesčiu
Vladimiras