Mažo žmogaus didelė istorija.

      Šiandien 2009 m. (lapkričio 22 d.) savo kambaryje rastas vieno vienišo žmogaus lavonas. Šio žmogaus vardas ir pavardė Leonidas Malomūžas.

    Leonidas beveik niekuo neišsiskyrė iš kitų trijų milijonų Lietuvos gyventojų. Buvo ramus, negeriantis, nerūkantis, doras ir darbštus, bet labai vienišas žmogus. Beveik visą gyvenimą jis dirbo valstybinėje įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“ mašinistu. Visuomet už darbą jį tik gyrė, rodė kitiems kaip pavyzdį. Bet viskas pasikeitė prieš aštuonis metus, kai Leonidas nutarė įstoti į nepriklausomą profsąjungą kuriai aš tuo metu vadovavau. Jis buvo išrinktas profsąjungos respublikinės valdybos nariu.

   Nuo tada prasidėjo šio mažo žmogaus dideli vargai.

   Mašinistai visame pasaulyje yra ypatinga darbuotojų rūšis, jei tik jie tinkamai susiorganizuoja, jie tampa jėga kuri gali priversti bet kokią valdžią jų klausytis. Valdžioje esantys žmonės, žinodami tai, stengiasi įvairiais būdais (teisėtai ir neteisėtai) mašinistų organizuotumą suardyti. Jei nepavyksta to padaryti jėga, tuomet jie palaiko geltonąsias (darbdaviui tarnaujančias) profsąjungas ir tos atlieką savo purviną darbą.

    Mažas aktyvus žmogus, kuris iš vidaus stengėsi suorganizuoti mašinistus, tapo labai pavojingas sistemai. Todėl sistemos krumpliaračiai padėjo negailestingai jį doroti. Pradžioje jį tik kvietėsi pokalbiams, aiškino, kad jis liautųsi. Vėliau pradėjo piltis papeikimai už neva netinkamai atliktą darbą ir po to, jį skubiai atleido iš darbo.

   Profsąjunga kreipėsi į teismą. Teismas pripažino, kad atleidimas ne teisėtas ir priėmė sprendimą grąžinti Leonidą Malomūžą į darbą. Jūs manote kas nors vykdė teismo sprendimą? Ne. Lioniai atėjus į darbą jį pasitiko apsauga ir neįleido į teritoriją. Nepadėjo jokie teismo sprendimai ir profsąjungos reikalavimai laikytis įstatymų. Šios įmonės vadovas, valdančiosios socialdemokratų partijos atstovas Stasys Dailydka, nekreipė dėmesio į jokius skundus. Po trijų dienų Malomūžą vėl atleido, bet jau dabar už – PRAVAIKŠTAS.

    Po kiek laiko profsąjunga vis dėl to išreikalavo jį grąžinti į darbą. Bet Leonidui dirbti neleido, jam surengė „neeilinę atestaciją“, o profsąjungos atstovus, norėjusius stebėti atestaciją, išvedė policijos pagalba.

   Be abejo, „atestacijos“ rezultatai buvo nepatenkinami, todėl jį vėl atleido iš darbo.

   Profsąjunga vėl kreipėsi į teismą, bet šį kartą teismas kažkaip keistai užlaikė bylą beveik 4-ms mėnesiams. Visi mūsų prašymai išnagrinėti bylą greičiau nedavė jokių rezultatų.

  Profsąjunga pradėjo viešus protestus. Visą savaitę buvo piketuojama prie tuo metu valdančios, socialdemokratų partijos būstinės ir Vyriausybės.

   Jokios reakcijos į profsąjungos protestus nebuvo. Todėl protestas buvo perkeltas į Briuselį.  Nes tik Briuselio biurokratų įsakymų ir nurodymų šventai ir nuolankiai klauso mūsų valdantieji.

  Prie Europos komisijos pastato Briuselyje buvo surengta bado akcija. Tai nedavė jokių rezultatų.

  Ko vyko bado akcija Briuselyje, Algirdo Mykolo Brazausko asmeniniu pareiškimu, generalinis tardymo departamentas padarė profsąjungos kompiuterinės technikos poėmį ir iškėlė man baudžiamąją bylą, o teismas kažkaip greitai ir be jokių perspėjimų išnagrinėjo Malomūžo ir profsąjungos ieškinį ir .... jį atmetė. Po to teismai Lietuvoje tesėsi beveik 7 metus. Visą tą laiką Leonidas Malomūžas niekur ne dirbo ir gyveno pastoviame strese.

   Atėjus į valdžia "naujai" koalicijai, aš tikėjausi, kad kas nors pasikeis. Todėl pats asmeniškai susitikau su naujuoju Susisiekimo ministru Eligijumi Masiuliu, kuris išgirdęs Malomūžo istoriją pažadėjo grąžinti nukentėjusį žmogų į darbą. Jis tik prašė padėti jam gauti informacija apie „nedorėlių“ socdemų užgrobtus Lietuvos geležinkelius ir žadėjo išdraskyti šita "korupcijos lizdą".

   Bet, kaip taisyklė Lietuvoje, kai tik aš suteikiau E.Masiuliui informacija ir pateikiau dokumentų originalus (kuriuos jis beje negrąžino iki šiol), pono ministro telefonas staiga tapo nebepasiekiamas. Tik vėliau iš žiniasklaidos sužinojau apie transportininkų dosnias paramas liberalų partijai. Na ką gi, tokia graudi šiandienos Lietuvos realija. Gausiai į Vilnių sugužėję pusalkaniai provincijos berniukai, visų pirmą tenkina savo nepasotinamas reikmes, o jau apie kažkokius nukentėjusius žmogelius jie pagalvos kada nors, kitą kartą.

   Neberadęs jokios teisybės Lietuvoje ir išbandęs visas savo teisių gynimo galimybes, Malomūžas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT). Ir štai neseniai Leonidas Malomūžas gavo pranešimą, kad EŽTT priėmė nagrinėti jo pareiškimą ir išsiuntė mūsų Vyriausybei klausimus dėl ieškinyje išdėstytų aplinkybių, bet .... bet, Leonidui tai šiuo metu JAU nebesvarbu.

p.s. Aš pats dabar dirbu krovininės mašinos vairuotoju Londone, bet tikrai mesiu visus darbus ir atvyksiu į laidotuves, kurios numatomos trečiadienį 2009 m. lapkričio 25 d. Vilniuje ir paskutinį kartą pagerbti šį mažą žmogų, kuris tragiškai žuvo nelygioje kovoje su valdančia ir už nieką neatsakančia, visus apiplėšinėjančia, įstatymus tik sau rašančią, neįkainojama vertybę save įsivaizduojančia Lietuvos nomenklatūra.

Vladimiras Troščenka