Kas paženklintas marui – mirs maru, kas paženklintas kalavijui – žus nuo kalavijo, kas paženklintas badui – nuo bado mirs, kas paženklintas nelaisvei – išeis į nelaisvę!

    VIEŠPATS man tarė: „Net jei pats Mozė ir Samuelis man juos užtartų, – ir tai mano širdis į šitą tautą nelinktų. Varyk juos man iš akių, tegu eina sau! Jeigu jie klaustų: 'Kur mes eisime?' – atsakyk jiems: 'Štai ką pasakė VIEŠPATS: kas paženklintas marui – mirs maru, kas paženklintas kalavijui – žus nuo kalavijo, kas paženklintas badui – nuo bado mirs, kas paženklintas nelaisvei – išeis į nelaisvę! Keturias rykštes nutariau jiems skirti, – sako VIEŠPATS: – kalaviją, kad mirtį neštų, šunis, kad kūnus tąsytų, padangių paukščius ir lauko žvėris, kad surytų ir sudraskytų.  (Jer 15.1-2)

  Būtent taip atsakė Visagalis Viešpats Dievas pranašui Jeremijui, kuomet jis meldėsi dėl to meto melo mokymo beprotybės užvaldytos savo tautos (šiuolaikinio "educated vaccinated" antsnukinių zombių gyvenimo būdo atitikmuo). 

   Bet valdžią gudrumu užvaldę, buvę Žydų vergai Gibeoniečiai, jau buvo pristeigę Izraelyje krūvas universitetų (ješivų) bei prigaminę visokių "duomenų mokslininkų" ir "viešai infantilines nesąmones skleidžiančių žurnalistinių paleistuvių". Todėl nei valdovai, nei tauta pranašo ne klausė, visaip juokėsi iš jo ir tyčiojosi. 

  Jie manė - argi gali tokie mokyti žmonės klysti? Pas mus yra Šventykla, Įstatymas ir mokymas, mes saugus, "Mes tikime MOKSLU". Todėl laikė "marginalą", "antivisuomenininką" Jeremiją pusbadžiu ir visaip jį niekino. 

  Jeremijas tuo metu klausė Viešpaties:  „Ai, Viešpatie DIEVE! Pranašai jiems žada: 'Jūs nematysite kalavijo, badas jūsų neužpuls, nes amžiną taiką duosiu jums šioje vietoje'“. 

  Į tai Visagalis atsakė: „Ką pranašai skelbia mano vardu, yra melas! – atsakė man VIEŠPATS. – Jų aš nesiunčiau, įgaliojimo jiems nedaviau, nieko jiems nekalbėjau. Prasimanytus regėjimus, tuščius būrimus, savo pačių vaizduotės apgaulę jie skelbia jums!“ Šitaip VIEŠPATS toliau kalbėjo: „Pranašai, pranašaują mano vardu, nors aš jų nesiunčiau, nesiliaujantys skelbti: 'Kalavijas ir badas neištiks šio krašto', – patys galą gaus nuo kalavijo ir bado. O žmonės, kuriems jie pranašauja, tysos išmesti Jeruzalės gatvėse, tapę bado ir kalavijo auka. Nebus kam jų laidoti, – nei jų pačių, nei jų žmonų, jų sūnų, jų dukterų, – nes ant jų išliesiu jų pačių nedorumo atpildą“. 

p.s.  Nuosprendis paskelbtas: Toks bus tavasis likimas – mano tau atseikėta dalia, – tai VIEŠPATIES žodis, – dėl to, kad mane pamiršai ir pasitikėjai melu. Aš pats užversiu tavo sijoną tau ant galvos, kad pasirodytų tavoji gėda. Tavąjį svetimavimą, tavo gašlų žvengimą, tavąjį begėdišką pasileidimą, – jūsų gėdingus darbus aš matau ant kalvų ir laukuose.

 

  Kai viskas įvyko, pranašas Jeremijas klausė Karaliaus Zedekijo: "Kur yra dabar jūsų pranašai, skelbusieji jums, kad Babilono karalius neužpuls nei jūsų, nei šito krašto?".

   Neklausiusi pranašo, Judo karalystė, buvo visiškai sunaikinta. Išlikę gyvi ištremti vergauti į Babiloną. Karaliaus Zedekijo akyse buvo nužudyti jo vaikai ir, kad tai būtų paskutinis dalykas ką jis matė savo gyvenime, jam buvo išdurtos akys. Mirė jis Babilono kalėjime. 

p.s.s. O šiaip juk taip mažai reikėjo. Tiesiog kaip pranašų Eliziejaus arba Izajo laikais tautos valdovams reikėjo pagarbiai klausyti pranašo Jeremijo, o tautos išmintingiesiems reikėjo veržtis mokytis pas jį asmeniškai, arba bent jau klausti jo arba jo mokinių dėl kylančių visuomenėje nesusipratimų, rūpesčių ir problemų. Bet, pranašui buvo paskirta paniekinta vieta visuomenėje, todėl visa ta visuomenė buvo pati išniekinta. 

Ką pasėsi tą ir pjausi.

Ramybės jūsų namams

Vladimiras Troščenka