Žiupsnelis druskos, nužudęs Tarybų Sąjungą

Pradėsiu iš tolo:



Rusijos ir Ukrainos konflikto pradžioje parašiau porą straipsnių, kuriuose leidau sau išsakyti nuomonę, kardinaliai skirtingą nuo tos, kuri įsivyravo mūsų bendruomenėje. Iškart buvau pažymėtas kaip maskolių pakalikas, vatnikas, ruskis ir panašiai. Mano artimiausi giminaičiai, draugai, kaimynai pradėjo aršiai mane pulti klausdami: „Tu palaikai ruski mir?“


Socialinių tinklų ir medijos suformuoto „aukštesnės civilizacijos susidūrimo su driskiais rusais“ entuziazmo bei pergalingų reliacijų kvaitulio apsvaiginti, man labai brangūs žmonės tiesiog keikė mane už mano nuomonę, aršiai rėkdami, kad reikia važiuoti į Ukrainą šaudyti maskolių. Aš jiems pasiūliau prieš važiuojant susikrauti kuprinę visko, ko reikia, ir savaitei išeiti į paprastą mišką. Pasitikrinti save, ar taikiame miške išgyvens savaitę, o jau tada tegu šauna tiesiai į Ukrainos stepių apkasus ir kovoja su rusais. Tai juos labai erzino. Labai dažnai girdėjau tokį argumentą, jog rusai su jų surūdijusiais kalašnikovais greitai bus moderniais Vakarų ginklais sunaikinti. Aš jų tiesiog klausiau: „Ar tau labai svarbu, kuo būsi papjautas – surūdijusiu peiliu ar peiliu su paauksuota rankena?“


Dabar tas socialinių tinklų ir žiniasklaidos suformuotas bandos entuziazmas stipriai sumažėjo, bet jo rudimentiniai recidyvai kartkartėmis vis pasireiškia įvairiomis formomis.


Tęsiam toliau:


Esu eilinis Lietuvos runkelis, kvailys, ir turiu savo kvailą nuomonę apie tai, kaip iš tiesų yra kariaujama šiuolaikiniame pasaulyje. Mano, kvailio, akimis žiūrint, karas Ukrainoje yra tiesiog labai kruvinas ir cyniškas performansas runkelių dėmesiui nukreipti, o ne realus karas, todėl tiesiog norėčiau tuo pasidalinti viešai – gal kam bus įdomu ir jie šiek tiek pakoreguos savo požiūrį į tikrą karą, o ne į tą, kokį jį rodo prastuomenei.


Šiaip modernioji geopolitinė analizė dažnai daro esminę klaidą: ji vertina tarptautinius konfliktus, pramonines revoliucijas ir ideologinius lūžius kaip tiesioginę valstybių galių (karinių ar ekonominių) kovą. Tikroji asimetrinio karo giluma slypi kur kas subtilesniame lygmenyje – strateginiame klaidinime (angl. strategic misdirection). Tai menas panaudoti priešininko energiją, jo resursus ir aklą pasitikėjimą momentiniu „moksliniu ar kultūriniu progresu“ prieš jį patį.


Materialistinė, tradicinių vertybių atsisakiusi visuomenė sukuria absoliutaus pasitikėjimo „žinių tašku begalybėje“ kultą. Tikėjimas, kad egzistuoja neklystanti mokslinė ar technologinė dogma, paslepia nuo labai išmintingų žmonių, kaip iš tiesų yra valdomi karai. Pateiksiu vieną principo „nekask duobės kitam, pats įkrisi“ nepaisymo faktą. Jis tikrai niekur kitur (tokiame kontekste) pasaulyje nebuvo aptarinėtas ir bus pirmą kartą išsakytas šiame tekste, todėl jūs, skaitantieji, būsite pirmieji, kas galės savo išmintimi ir sveika nuovoka pasijuokti iš mano kvailų sapalionių.


Šaltojo karo metais Sovietų Sąjunga (SSRS) inicijavo masinį Vakarų visuomenės demoralizacijos planą. Per savo specialiąsias tarnybas ir kairiuosius judėjimus Vakaruose TSRS aktyviai finansavo ir skatino tradicinių institutų griovimą: pacifizmą, radikalų feminizmą, narkomaniją ir destruktyvią masinę kultūrą. Tikslas buvo pragmatiškas – palaužti JAV ir Europos visuomenių stuburą.


Tačiau Vakarų kapitalistinė sistema pademonstravo krikščionišką lankstumą, suformuotą Gelbėtojo mokyme „nesipriešink piktam“. Užuot žlugusi, ji šį užkratą komercinizavo ir integravo, paversdama jį pelninga pramogų pramone. Tikrieji spąstai užsivėrė tada, kai ši kultūrinė transformacija virto prabangaus, „modernaus gyvenimo būdo“ naratyvu ir pro geležinę uždangą pradėjo sunktis atgal į SSRS. Pilka ir uždara sovietinė nomenklatūra bei jų vaikai prarijo šį jauką ne kaip politinį ginklą, o kaip egzistencinį tikslą. Sovietų Sąjunga nesugebėjo suvaldyti savo pačios sukurto chaoso energijos, kai ši grįžo namo, ir tai emociškai demobilizavo visuomenę, paversdama ją pasipriešinti nesugebančia mase.


Visiškas pasitikėjimas „moksliniu progresu“ tapo lemtingu sovietinio elito biologiniu sužlugdymu. Kai XX a. antrojoje pusėje Vakarų medicinoje išpopuliarėjo druskos (natrio) kaip „baltosios mirties“ demonizavimo kampanija, sovietinė nomenklatūra, siekdama gyventi „sveikai“ ir pagal naujausius mokslo standartus, masiškai apribojo druskos vartojimą savo uždarose sanatorijose ir specialiosiose valgyklose.


Natris yra esminis elektrolitas, tiesiogiai atsakingas už smegenų sinapsių veiklą, kognityvines funkcijas ir antinksčių gebėjimą reaguoti į stresą. Lėtinis natrio trūkumas (hiponatremija) mediciniškai sukelia apatiją, sumišimą, letargiją ir kovinio instinkto atrofiją. Kol paprasti sovietų darbininkai gamyklose išlaikė biologinį gyvybingumą vartodami tradicinį maistą, valstybės vadovai fiziškai ir protiškai išseko. Visiškas natrio trūkumas smegenyse pavertė Kremliaus senolius infantiliais vaikais, kurie, praradę strateginę valią, džiaugsmingai ir neapgalvotai išardė savo pačių šalį. Labai aiškiai tą visuotinį SSRS „mokslatikių“ išprotėjimą suformulavo taksistas kultiniame A. Balabanovo filme „Brolis 2“: „Kas per velniava?! Buvo juk žmonės kaip žmonės, ir staiga visi iškart tapo kretinais. Paradoksas!“


Šiandien identiškas klaidinimo mechanizmas pritaikytas civilinėje ekonomikoje per elektromobilių (EV) paradigmą. Vakarų politinis ir akademinis sluoksnis suformavo „žaliojo progreso“ naratyvą, kurį kaip geopolitinį iššūkį griebė Kinija. Tikėdamasi pasiekti energetinę nepriklausomybę nuo naftos ir užimti globalią rinką, Kinija investavo šimtus milijardų į ličio kasyklas ir EV pramonę.


Tačiau ši technologija iš esmės pralaimėjo pragmatinį egzaminą dar prieš 100 metų, nes vidaus degimo variklis (VDV) pasižymi nepalyginamai didesniu energijos tankiu ir autonomija, nepriklausoma nuo trapios skaitmeninės infrastruktūros. Šiandien Kinija lieka įstrigusi su milžinišku EV pertekliumi, gamyklų kapinynais ir ekologiškai nešvaria baterijų tiekimo grandine, o Vakarai tuo pat metu įveda apsauginius muitus, pereina prie pigesnių natrio baterijų ir masiškai grąžina investicijas į VDV bei hibridų tobulinimą. Kinija buvo priversta bėgti sprinto distanciją klaidinga kryptimi, kol išnaudojo savo ekonominius resursus.


Karinėje sferoje analogiškas jaukas dabar yra demonstruojamas dronų (FPV) karas. Ukrainos konflikto kontekste sukuriama iliuzija, kad pigūs komerciniai dronai ir visiška skaitmenizacija devalvuoja klasikinę ginkluotę. Šis vaizdas verčia mažąsias Vakarų pakraščių valstybes perorientuoti savo gynybos biudžetus į trumpalaikių, trapių technologinių ekosistemų kūrimą.


Strateginė apgaulė slypi tame, kad modernus dronų karas yra visiškai priklausomas nuo dviejų išorinių kaladėlių: kosmoso (palydovinio ryšio, GPS) ir civilinių mobiliųjų tinklų. Didžiojo globalaus konflikto atveju kosminė erdvė ir ryšio bokštai taps pirmuoju naikinimo taikiniu. Išjungus šiuos elementus arba panaudojus elektromagnetinį impulsą (EMP), visas dronų kortų namelis sugriūva akimirksniu. Kariuomenė, atsisakiusi sunkaus mechaninio patikimumo, autonominės inercinės navigacijos (INS) ir fizinių įtvirtinimų, lieka visiškai paralyžiuota.


Geopolitinis išlikimas priklauso nuo gebėjimo atskirti paviršinį naratyvą (skirtą masėms ir priešininkui nukreipti) nuo giliojo pragmatizmo. Didžiosios valstybės viešai skatina skaitmenizaciją, žaliąjį kursą ir dronų madą, tačiau savo giliosiose struktūrose ruošiasi brutaliam, aklam ir analoginiam pramoniniam susidūrimui, grįstam fizikos dėsniais. Valstybė, kuri paaukoja biologinį autonomiškumą, tikrą maistą ir mechaninį patikimumą vardan technologinio modernumo iliuzijos, pati pasirašo savo kapituliacijos aktą.


P. S. Kol civiliniame gyvenime masiškai atsisakoma vidaus degimo variklių, modernioji sistema ruošia trečiuosius, galutinius spąstus – grynųjų pinigų naikinimą ir perėjimą prie Centrinio banko skaitmeninių valiutų (CBDC).


Žiniasklaida ir bankų ekspertai piešia patrauklų vaizdą: grynieji yra pasenę, nepatogūs, jais naudojasi tik nusikaltėliai. Visuomenė skatinama viską valdyti tik telefonu. Tačiau už šio patogumo jauko slepiasi visiškas priklausomybės spąstų užvėrimas. Kai jūsų finansinis išgyvenimas tampa 100 % priklausomas nuo skaitmeninio tinklo, jūsų laisvė baigiasi. Karo, kibernetinio išpuolio ar tiesiog elektros tinklo avarijos atveju visi jūsų skaitmeniniai pinigai ekrane akimirksniu tampa nepasiekiami, o žmogus su fiziniais grynaisiais pinigais kišenėje vis tiek gali nusipirkti kuro ar duonos iš kaimyno.


Dar daugiau – skaitmeninis bankų kodas yra programuojamas. Tai reiškia, kad sistema gali nustatyti jūsų pinigų galiojimo laiką arba tiesiog vienu mygtuko paspaudimu išjungti jūsų sąskaitą už „netinkamą elgesį“ ar sistemos kritiką. Kol masinė visuomenė džiaugsmingai atsisako materialaus turto, didieji pasaulio centriniai bankai tyliai, bet rekordiniais tempais supirkinėja fizinį auksą. Jie puikiai žino: kai suduš „skaitmeninis stiklas“, visi skaitmeniniai nuliai išgaruos, o vertę išlaikys tik tai, ką galima fiziškai apčiuopti ir kontroliuoti savo rankomis.


Su broliška meile ir rūpesčiu
Vladimiras Troščenka

Tekstas mąstančioms moterims, bet tinka ir vyrams.

     Šiuolaikinė valstybė, bankų sektorius ir trockistų sukurtos „permanentinės revoliucijos“ (paslėptos po mokymosi visą gyvenimą šūkiu) ideologinės institucijos veikia kaip vientisas korporacinis tinklas. Šiam tinklui nereikia autonomiškos, emociškai stabilios šeimos – jam reikia maksimalaus vartojimo ir mokesčių srauto, kuris atvestų šiuolaikinę visuomenę link logiško savęs sunaikinimo. Tuo pagrindu siekiama sukurti revoliucinę situaciją ir pasiekti „naujo nuostabaus pasaulio gimimą“.

Tam yra būtinas šeimos instituto panaikinimas. O panaikinti šeimą galima tik apgavus ir rekrutavus šiuolaikinę moterį tam, kad būtų dezorganizuotas ir įvergintas jos vyras šio „kilnaus“ tikslo įgyvendinimui.

Vyro įverginimas pasiekiamas ne per fizinę jėgą, o per teisinių ir ekonominių prievolių grandinę, kurioje moteris pasąmoningai paverčiama sistemos kalėjime įverginto jos vyro prižiūrėtoja.

Istoriškai santuoka buvo sakralinis paktas tarp vyro, moters ir Dievo (arba bendruomenės), turintis pamatines moralines prievoles (ištikimybę, pasiaukojimą, bendro lizdo kūrimą).

Šiuolaikinė teisė santuoką pavertė civiliniu-biurokratiniu sandoriu, kurį kontroliuoja valstybė.

Tai be kompromisų ir nuosekliai yra įgyvendinama per tokius įstatyminius reikalavimus kaip „išankstinio sutikimo intymumui“ (kurį skatina Stambulo konvencija), perkeliant valstybės biurokratiją į pačią intymiausią šeimos erdvę. Teisiškai tai sukuria nuolatinį prezumpcinio nusikaltimo šešėlį. Vyras savo namuose praranda spontaniškumą ir dvasinį saugumą; kiekvienas artumo aktas tampa teisiniu sandoriu, kurį vėliau galima retroaktyviai (atbuline data) panaudoti kaip šantažo ar baudžiamojo persekiojimo įrankį.

Tradiciškai vyras, prisiimdamas atsakomybę už šeimos išlikimą, turėjo teisę ir pareigą valdyti resursus – stabdyti neracionalų išlaidavimą ir nukreipti lėšas į realų saugumą. Moderni teisė įvedė „ekonominio smurto“ sąvoką.

Kaip tai veikia (nepretenduoju į galutinę tiesą, tiesiog siūlau savo pamąstymus):

Jei žmona pasiduoda vartotojiškai propagandai (perka nereikalingus daiktus, lizinguoja iliuzijas, kelia neadekvačius materialinius reikalavimus), o vyras bando apriboti jos prieigą prie savo uždirbtų pinigų ar uždaryti bendras sąskaitas – teisiškai jis gali būti traktuojamas kaip smurtautojas. Sistema priverčia vyrą būti resursų tiekėju, bet atima iš jo bet kokią teisę kontroliuoti tų resursų panaudojimą. Tai klasikinė vergovės forma: tu privalai nešti pelną, bet neturi teisės į valdymo sprendimus. Kadangi mokesčių ir kainų politika yra dirbtinai išpūsta, jauna šeima moderniame sociume negali įsigyti būsto be 30 metų paskolos. Vyras pasirašo nuosprendį trimis dešimtmečiais būti sistemos įkaitu. Per trockistų ideologinius įrankius (kaip kad Soroso finansuojamos nevyriausybinės institucijos) kontroliuojamas viršnacionalines institucijas, tokias kaip „nepriklausomi“ centriniai bankai, kontroliuojama palūkanų spyruoklė. Kai palūkanos pakyla, vyro mėnesinė įmoka išauga šimtais eurų. Tai akimirksniu neutralizuoja bet kokią jo dvasinio ar egzistencinio maišto galimybę. Vyras negali pasakyti „stop“, negali išeiti iš sekinančio darbo, negali sumažinti apsisukimų, nes sistema per antstolius akimirksniu atims jo šeimos pastogę. Finansinis spaudimas veikia kaip cheminis kastracijos preparatas – jis užglaisto bet kokį vyrišką ryžtą.

Jei vyras bando dirbti dviejuose darbuose ar kurti verslą, kad uždirbtų pakankamai, jog jo žmona galėtų nedirbti, o atsidėti vaikų auklėjimui ir namų dvasinei ramybei – valstybė jį nubaudžia progresiniais mokesčiais. Valstybė atima didesnį procentą iš to, kuris stengiasi uždirbti virš vidurkio.

Trockistinių institucijų besąlygiškai kontroliuojama sistema specialiai sureguliuota taip, kad pragyvenimui privalomai reikėtų dviejų atlyginimų. Tai yra galingas dvasinis kirtis: moteris yra prievarta išplėšiama iš šeimos lizdo kūrimo erdvės ir įstumiama į korporacinę darbo rinką, kur ji tampa dar vienu mokesčių vienetu. Vaikų auklėjimą perima valstybinės institucijos, o moters emocinį nuovargį namuose vyras privalo kompensuoti papildomu darbu.

Jei vyras neatlaiko šio spaudimo ir santuoka sugriūva, įsijungia pats ciniškiausias ir labiausiai išvystytas sistemos aparatas – skyrybų industrija (teismai, advokatai, antstoliai):

Nepriklausomai nuo to, kas investavo sveikatą ir laiką dirbdamas keliuose darbuose, bendras turtas teisiškai dalijamas per pusę. Sistema ignoruoja dvasinį indėlį ar lojalumą.

Vaikai teismų praktikoje beveik automatiškai paliekami moteriai, o vyrui priteisiamas išlaikymas, kuris teisiškai pririštas prie nuolatinio augimo. Net jei vyras suserga, patiria traumą ar perdegimą – valstybė nepripažįsta jo teisės sumažinti pajamas. Teisinė nuostata reikalauja, kad vyras veiktų kaip negendantis robotas.

Nemokant alimentų, valstybė akimirksniu jį kriminalizuoja: atima teises, areštuoja sąskaitas, o galiausiai – įkalina. Tai reiškia, kad vyras teisiškai lieka finansiniu vergu net ir po to, kai pati šeima nustoja egzistuoti.

Šiuolaikinė nuosekliai ir ciniškai sukurta sistema moteriai suteikė iliuzinę laisvę, kuri iš tiesų yra tik laisvė vartoti ir reikalauti. Už šią iliuziją valstybė iš moters atėmė dvasinę ramybę ir motinystės pilnatvę, paversdama ją vergo prižiūrėtoja.

Vyrui sistema primetė iliuzinę atsakomybę, kuri iš tiesų yra tik pareiga nešti pelną sistemai. Kai iš vyro įstatymais atimamas prigimtinis autoritetas pasakyti „ne“ ir nustatyti ribas, jis nustoja būti šeimos galva – jis tampa valstybinės mokesčių mašinos maitinimo bloku, kurio nusidėvėjimą ir mirtį sistema ciniškai įskaičiuoja į bendrąjį vidaus produktą (BVP).

Kad konkretus vyras galėtų aktyvuoti savo prigimtinius saugiklius kasdienybėje ir išvengtų sistemos provokacijų, jis privalo suprasti vieną dalyką: sistema laukia jo fizinės agresijos ar emocinio sprogimo, nes būtent tada ji turi teisinį pagrindą jį galutinai įverginti savo tikslų įgyvendinimui.

Tikrasis prigimtinis saugiklis nėra aklas pyktis. Tai yra absoliuti dvasinė ir psichologinė autonomija – gebėjimas nustatyti šios sistemos sukurtas psichologines ir teisines neperžengiamas ribas, panaudojant šaltą racionalumą prieš emocinį chaosą.

Štai keli praktiniai žingsniai, kaip vyras gali aktyvuoti šiuos saugiklius kasdienybėje, likdamas nepažeidžiamas sistemos krumpliaračiams:

Šiuolaikinis vyras dažnai įkliūva į spąstus dirbdamas viršvalandžius, kad patenkintų medijų įteigtus moters poreikius. Pirmasis prigimtinis saugiklis – finansinės priklausomybės nuo sociumo standartų nukirpimas. Vyras vienašališkai priima racionalų sprendimą: „Aš nedirbsiu trijuose darbuose ir negadinsiu sveikatos dėl naujesnio automobilio ar prestižinių atostogų.“ Jis ramiai nustato šeimos biudžeto lubas, grįstas realiu išgyvenimu ir saugumu, o ne vartojimo iliuzijomis. Kai moteris bando kelti emocinę audrą dėl materialinių dalykų, vyras neatsiprašinėja ir nesiaiškina. Jis išlieka rami, nepermušama siena. Tai priverčia moters pasąmonę suprasti, kad materialinis spaudimas vyro nebeveikia.

Kai moteris pasiduoda žiniasklaidos ar socialinių tinklų suformuotai isterijai ir pradeda sistemingą emocinį smurtą, vyras neturi nei rėkti, nei veltis į ginčus. Ginčas yra sistemos maistas.

Praktinis veiksmas: Vyras aktyvuoja „ledo sienos“ saugiklį. Jis visiškai nutraukia komunikaciją, nereaguoja į provokacijas, neatsako į žinutes ir emociškai atsiriboja. Jei reikia – jis tiesiog fiziškai išeina iš patalpos ar namų, ramiai pasakęs vieną frazę: „Aš šioje isterijoje nedalyvauju. Kai grįši į realybę – pasikalbėsime.“ Tai yra stipriausias dvasinis ir psichologinis „antausis“, leistinas moderniame pasaulyje. Moters emocinės bangos reikalauja grįžtamojo ryšio (pykčio ar pasiteisinimo). Kai ji atsitrenkia į visišką vyro ramybę ir atsiribojimą, jos pasąmonė patiria saugumo praradimo šoką. Tai priverčia jos nervų sistemą atlikti priverstinį persikrovimą (resetą).

Vyras, kaip racionali būtybė, privalo matyti po emocijomis paslėptus mechanizmus ir sugebėti juos ciniškai įvardyti, tiesiai žiūrėdamas į akis. Kai moteris pradeda manipuliuoti sociumo sąvokomis ar primestais kaltinimais, vyras ramiai ir šaltai ją demaskuoja: „Tai kalbi ne tu. Tai kalba tavo instagramo srautas / psichologės šablonai. Aš šiame teatre nedalyvausiu.“ Tai nuplėšia manipuliatyvių simuliakrų kaukę. Vyras parodo, kad jis mato sistemą kiaurai ir jo neįmanoma valdyti per įteiktą kaltės jausmą.

Būna akimirkų, kai moters panika ar isterija pasiekia afekto būseną (kaip dusimo ar chroniškos baimės priepuoliai). Čia fizinis šokas yra būtinas, tačiau jis turi būti nukreiptas į apsaugą, o ne į destrukciją. Vietoj antausio (kuris teisiškai vyrą sunaikintų), vyras panaudoja prigimtinę fizinę jėgą kaip gynybos skydą. Jis tvirtai paima moterį už rankų (arba stipriai, neleidžiant išsiveržti, apkabina), žiūri tiesiai į akis ir giliu, ramiu, autoritetingu balsu taria: „Kvėpuok. Viskas gerai. Aš kontroliuoju situaciją. Šitas melas tavęs nesugriaus.“ Jei situacija kritinė (kraštutiniu atveju), staiga išlieja šalto vandens stiklinę į isterikuojančios moters veidą arba (švelniai, bet nepalenkiamai) už rankos išveda besispyriojančią ir isterikuojančią moterį į šaltą orą. Tai yra grynoji neuromokslinė koreguliacija. Vyras savo tvirtu kūnu ir absoliučia ramybe emociškai „įžemina“ panikuojančią moters nervų sistemą. Moters pasąmonė gauna signalą: „Šalia yra stipri, stabili jėga, kuri nebijo mano emocijų audros ir gali mane apsaugoti.“ Panika nuslūgsta be jokių medikamentų.

Galų gale, jei moteris, įvairių koučerių, psichologų ir nuomonės formuotojų įtakojama, yra visiškai praradusi realybės jausmą, pats stipriausias vyro saugiklis, kuris padaro jį visiškai nepažeidžiamą sistemos provokacijoms, yra vidinis pasirengimas prarasti viską vardan dvasinės laisvės. Vyras savo prote išvalo baimę dėl skyrybų, turto praradimo ar alimentų teismų. Jis suvokia: geriau prarasti lizinginį namą ir pusę uždarbio, negu prarasti savo sielą, sveikatą ir mirti nuo infarkto 45-erių, būnant svetimų iliuzijų vergu. Jis gyvena principu: „Aš myliu šią šeimą ir padarysiu viską dėl jos dvasinio saugumo, bet aš nebūsiu sistemos iškamša. Jei pasirinksi griauti namus – aš tavęs nestabdysiu.“ Kai moteris ir valstybės sistema praranda pagrindinį ginklą – baimę, vyras tampa nebevaldomas. Moteris intuityviai jaučia, kad vyras nebėra pririštas prie jos kaprizų ir gali bet kada ramiai nusisukti ir išeiti į savo dvasinę autonomiją. Tai sukuria pamatinę pagarbą, ant kurios vienintelės ir gali stovėti tikrasis šeimos lizdas.

Šie prigimtiniai saugikliai reikalauja milžiniškos vidinės disciplinos. Rėkti, mušti ar pasiduoti manipuliacijoms yra silpnumo požymiai – tai elgesys, kurio sistema iš vyro tikisi. Tikrasis vyriškas stuburas šiuolaikiniame sociume pasireiškia per absoliutų emocinį nepasiekiamumą ir šaltą, pranašišką tiesą. Tapęs ledo siena, vyras išjungia moters-prižiūrėtojos įrankius ir priverčia ją rinktis: arba grįžti prie savo tikrosios prigimties (būti laiminga pagalbininke), arba likti vienai su savo sudužusiais simuliakrais.

P. S. Šiaip perskaičiau šį „šauksmą tyruose“ ir supratau, kad visa ši graži, šalta analizė ir jos išvados su „protingai atrodančiais“ patarimais yra iliuzija žmogaus, kuris mano, jog turi dvasinių resursų, emocinio laiko ir jėgų mąstyti strateginiais žingsniais. Taip būna tik teorijoje.

O kur yra vieta paprasto, iki kaulų smegenų išsekinto vyro, kuris grįžta namo po 12 valandų sunkaus fizinio ar psichologinio darbo statybose, gamykloje ar tolimųjų reisų vairuotojo kabinoje?

Būkime ciniškai atviri: šioje sistemoje jo vieta yra numatyta kapinėse, sulaukus 55–60 metų. Jis neturi laiko psichologiniams žaidimams, jis neturi jėgų būti „ledo siena“, kai namuose kyla triukšmas. Jis nori tik vieno – kad jį paliktų ramybėje. Ir būtent dėl šio mirtino nuovargio jis tampa pačiu lengviausiu grobiu sistemai ir jos sukurtai šiuolaikinei moteriai – vergo prižiūrėtojai.

Ką daryti tokiam vyrui, kai jo prigimtiniai saugikliai yra užblokuoti totalaus fizinio išsekimo?

Išsekęs vyras neturi energijos racionaliems manevrams. Todėl jo elgesys susiveda į du primityviausi biologinius gynybos modelius, kurie abu moderniame sociume jam yra mirtini:

Visiškas pasidavimas (savikastracija, po padu esančio vyro vaidmuo): Jis tiesiog tyli, nuleidžia galvą, pasirašo po visais reikalavimais ir atiduoda piniginę, kad tik nekiltų skandalas. Teologiškai ir biologiškai jis praranda savo „vyriškumą“ ir tampa tiesiog bevaliu resursų generavimo robotu, kurį jo moteris instinktyviai niekina ir ieško „tikro vyro“. Ši būsena veda į lėtinę depresiją, alkoholizmą arba ankstyvą infarktą.

Afekto sprogimas: Kai perdegusio vyro nervų sistema nebegali pakelti sistemingo emocinio spaudimo (nes jo „smegenų filtras“ yra išjungtas nuovargio), jo įgimtas savisaugos impulsas išsiveržia primityviausia, nekontroliuojama forma – stalo apvertimu, rėkimu ar fiziniu smūgiu (antausiu). Ir būtent čia jo laukia Stambulo konvencijos ir valstybės spąstai. Vienas toks išsekimo išprovokuotas veiksmas – ir valstybė jį teisiškai, finansiškai bei socialiai sutraiško, palikdama su antstoliais ir alimentų vergovė iki gyvenimo galo.

Paprastas vyras negali žaisti šachmatais su sistema, nes jo protas per daug pavargęs. Todėl jo saugiklis turi būti primityvus, aiškus ir žaibiškas kaip avarinis stabdis traukinyje. Jam nereikia strategijų, jam reikia vieno vienintelio veiksmo:

Kai perdegęs vyras grįžta namo ir susiduria su iracionalia emocine siena ar materialiais reikalavimais, jo vienintelė vieta ir vienintelis ginklas yra atsisakymas funkcionuoti. Jis nesiginčija, nesiaiškina, nerėkia ir nesiteisina. Jis tiesiog atsigula, nusisuka į sieną arba užsidaro kitame kambaryje. Jei teroras tęsiasi per duris – jis pasiima striukę, apsisuka ir išeina miegoti į automobilį, garažą ar pas tėvus.

Jo vienintelė frazė: „Aš esu per daug pavargęs šitam mėšlui. Nekalbėk man nė žodžio.“ Tai nėra „ledo siena“ iš stiprybės – tai biologinis saugiklis išgyventi. Vyras privalo suprasti: jo nuovargis yra šventas, nes jis už jį moka savo sveikata. Jei sistema (moteris) negerbia jo fizinio išsekimo, jis privalo fiziškai pašalinti save iš tos aplinkos, kol nepasirodys afekto sprogimas.

Paprastas vyras privalo suprasti, kad dirbdamas dviejuose darbuose ar viršvalandžius vardan „šeimos“, jis pasirašo sau mirties nuosprendį. Vienintelė vieta paprastam vyrui susigrąžinti stuburą – tai drąsa nustoti dirbti sistemai. Jis turi tęsę pasakyti: „Aš dirbsiu tik vienu etatu. Uždirbsiu mažiau. Mes nepirksime to naujo lizingo. Valgysime paprastesnį maistą. Bet Aš miegosiu 8 valandas ir būsiu gyvas.“

Būkime realistai, dabartinės „gerovės valstybės“ sistemos kūrime paprasto vyro vieta yra aukos pozicija. Sistema jį suprojektavo kaip malką, kuri turi sudegti, kad sušildytų vartotojų pramonę ir valstybės biudžetą.

Jei paprastas vyras neturi jėgų teologinėms ar psichologinėms analizėms, jo vienintelis saugiklis yra absoliutus horizontalus pasipriešinimas – atsisakymas reaguoti, atsisakymas persistengti darbe ir fizinis pasitraukimas iš konflikto zonos.

Tai yra jo gamyklinių nustatymų minimumas: išsaugoti savo kūną ir gyvybę nuo perdegimo ir kalėjimo spąstų.

P. P. S. Ir vis dėlto, kai ciniškas sistemos mechanizmas nurašo paprastą vyrą į aukos vietą, o biologinis išsekimas nebepalieka jėgų nei psichologiniams šachmatams, nei strateginiams manevrams, lieka pati giliausia, paskutinė tiesa. Šiuolaikinė vartotojiška mašina padarė viską, kad ištrintų vyro atmintį apie tai, kas jis yra iš tikrųjų. Sistema privertė jį tikėti, kad kai jis tėra malka mokesčių krosnyje, biologinis krumpliaratis ar bevalis resursų generavimo robotas.

But paprastas vyras, grįžtantis namo po 12 valandų sunkaus darbo statybose ar prie vairo, nėra sistemos vienetas. Jis yra žmogus, sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, turintis gyvą sielą ir Kūrėjo suteiktą laisvą valią.

Kai nuovargis užblokuoja protą, o namuose kyla iracionali emocinė audra, fatalistinis pasidavimas ar bėgimas į automobilį yra tik biologinis saugiklis, kuris neišgelbsti šeimos lizdo. Tikrasis, dvasinis saugiklis – tai savo dieviškojo orumo prisiminimas. Vyro nuovargis ir jo kasdienis darbas nėra gėdingas pralaimėjimas; tai yra šventa auka dėl tų, kuriuos jis myli. Ir šios aukos niekas neturi teisės išjuokti.

Kai vyrui nebelieka jėgų rėkti ar aiškintis, jis turi teisę atsistoti į savo prigimtinį stuburą. Ne tam, kad panaudotų griaunančią fizinę agresiją, bet tam, kad įneštų ramią, nepalaužiamą dvasinę Tiesą. Kai situacija pasiekia kritinį tašką, perdegęs vyras nesiima nei šalto karo, nei stalo vartymo. Jis paima savo žmoną – kuri, pasidavusi instagramo simuliakrams, dažnai yra tiesiog giliai pasimetusi ir išsigandusi siela – už rankos, atsiklaupia šalia lovos ir sako: „Mes patys nebeišgalime. Sistema mus abu baigia sutraiškyti ir sukiršinti. Prašykime Dievo pagalbos kartu.“

Tai akimirksniu griauna bet kokį dirbtinai sukonstruotą lyčių karą. Kai vyras ir moteris kartu atsistoja prieš Kūrėją, jie nustoja būti „vergas ir prižiūrėtoja“. Jie tampa dviem sielomis, kurios supranta, kad tikrasis priešas yra ne vienas kitas, o dvasinis aklumas, kuris bando juos sunaikinti. Paprastas vyras neturi užduoties laimėti prieš sistemą jos pačios taisyklėmis ir uždirbti visų pasaulio pinigų jos stabams. Jo užduotis – išsaugoti švarią širdį ir drąsą sugrąžinti savo namus į sakralinę erdvę, kurioje vienintelėje ir gali stovėti tikrasis šeimos lizdas.

Su broliška meile ir rūpesčiu
Vladimiras Troščenka

„Kaip grakščiai, prancūziškai skamba litanijos... Kur jūs buvote, broliai?“

 

Šis vaizdo įrašas yra katalikiškas liturginis giedojimas prancūzų kalba, vadinamas „Tous les Saints du Royaume – Grande Litanie Catholique“ (Visų Karalystės Šventųjų – Didžioji katalikų litanija). Tai tradicinė Visų Šventųjų litanija, kurioje choras gieda maldas ir prašo įvairių šventųjų užtarimo.

O Viešpatie, mes žengiame link tavęs, lydimi liudytojų debesies – visų tų, kurie vaikščiojo tavo šviesoje.

Dangaus šventieji, užtarkite mus.

Viešpaties šventieji, ženkite kartu su mumis.

Viešpatie, pasigailėk. Kristau, pasigailėk.

Šventoji Marija, Išganytojo motina, užtarkite mus.

Šventasis Juozapas, ištikimasis sargas, užtarkite mus.

Joachimas ir Jonas, vilties tarnai, užtarkite mus.

Jonas Krikštytojas, balsas, paruošiantis kelią, užtarkite mus.

Abraomas ir Mozė, užtarkite mus.

Elijas ir visi pranašai, užtarkite mus.

Visi tikėjimo tėvai, užtarkite mus.

Visi gyvojo Dievo liudytojai, užtarkite mus.

Petras, Paulius ir Andriejus, užtarkite mus.

Jokūbas ir Jonas, užtarkite mus.

Tomas ir Pilypas, užtarkite mus.

Viešpaties apaštalai, užtarkite mus.

Mes žengiame sekdami jumis link Karalystės šviesos.

Morkus, Lukas ir Matas, užtarkite mus.

Marija Magdalena, užtarkite mus.

Steponas ir Barnabas, prisikėlimo liudytojai, užtarkite mus.

Ignacas Antiochietis ir Laurynas, užtarkite mus.

Perpetuja ir Felicita, Agnietė ir Blandina, užtarkite mus.

Visų laikų kankiniai, užtarkite mus.

Ireniejus ir Atanazas, užtarkite mus.

Leonas ir Grigalius, vienybės sargai, užtarkite mus.

Jonas Auksaburnis, užtarkite mus.

Kirilas ir Metodijus, užtarkite mus.

Serafimas Sarovietis, užtarkite mus.

Mes pakeliame akis į dangų, nukreipkite mūsų žingsnius link Viešpaties.

Benediktas ir Martynas, užtarkite mus.

Antanas ir Brunas, užtarkite mus.

Bernardas Klervietis, užtarkite mus.

Visi Dievo ieškotojai, užtarkite mus.

Pranciškus ir Domininkas, užtarkite mus.

Antanas Paduvietis, užtarkite mus.

Tomas Akvinietis, užtarkite mus.

Klara Asyžietė, užtarkite mus.

Kotryna Sienietė, užtarkite mus.

Brigita Švedė, užtarkite mus.

Visos Viešpaties pašvęstosios, užtarkite mus.

Ignacas Lojola, užtarkite mus prieš Viešpaties veidą.

Pranciškus Salezas, užtarkite mus.

Visi Karalystės šventieji amžinojoje šviesoje, užtarkite mus.

Teresė Avilietė, užtarkite mus.

Joachimas ir Jonas, vilties tarnai, užtarkite mus.

Jonas Krikštytojas, balsas, paruošiantis kelią, užtarkite mus.

Abraomas ir Mozė, užtarkite mus.

Šventasis Juozapas, ištikimasis sargas, užtarkite mus.

Visų laikų kankiniai, užtarkite mus.

Šventoji Marija, Išganytojo motina, užtarkite mus, lydimi liudytojų debesies.

Prancuzija gryzta i civilizuota pasauli.

Modernus tvartas su kryžiumi ant stogo

  

   Žmonijos istoriją galima matyti kaip nuolatinį balanso ieškojimą tarp dviejų pradų – materialiojo saugumo ir dvasinės laisvės. Kai visuomenės energija nukreipiama išskirtinai į vartojimą ir biologinį išlikimą, sociologai ir filosofai pradeda kalbėti apie dvasinį susvetimėjimą. Šią būseną vaizdingai galima pavadinti „moderniu tvartu“ – sistema, kurioje žmogui suteikiamos puikios materialios sąlygos, tačiau mainais atimamas jo metafizinis gylis ir laisvė. O būtent pastarieji pradai ir sukuria bei palaiko tas pačias „puikias materialines sąlygas“.

Čia veikia pamatinis dvasinės istorijos dėsnis: kai visuomenė nusisuka nuo Dievo ir pasirenka miegą tame „puikiame materialiniame tvarte“, ji pati atsisako Kūrėjo globos. Dievas gerbia žmogaus laisvę ir nesinaudoja prievarta, todėl palieka jį savo paties dvasinio pasirinkimo pasekmėms. Netekęs gyvojo Šaltinio palaikymo, tik ant žmogiškos puikybės pamatų pastatytas patogus tvartas neišvengiamai sugriūva iš vidaus. Būtent todėl bet kuris bandymas suvesti žmogaus egzistenciją tik į technokratinius algoritmus patiria dvasinį bei struktūrinį fiasko, kai tik visuomenė susiduria su tikra egzistencine krize.

Noras sukonstruoti tobulo saugumo ir laimės visuomenę žemėje nėra naujas. Karaliaus Saliamono ištarmė „nieko nauja po saule“ puikiai iliustruoja politinių ir socialinių eksperimentų cikliškumą. Kai išrinktoji tauta prarasdavo dvasinį pamatą ir pasinerdavo į materialų saugumą, net kraujageris Babilono valdovas Nabuchodonosaras Šventajame Rašte būdavo pavadinamas „Dievo tarnu“. Jis ateidavo kaip dvasinis chirurgas ne todėl, kad Dievas būtų troškęs smurto, bet todėl, kad tautai atmetus dvasinę apsaugą, Babilono tironija tapo natūralia jų dvasinio nukrypimo pasekme. Tremtis sukrėtė tautą ir išvalė ją nuo iliuzijų.

Šis dėsnis kartojasi per amžius. XVIII amžiaus pabaigoje Prancūzijos revoliucijos lyderis Maximilienas Robespierre’as rėmėsi švietėjų idėjomis apie visuotinę lygybę. Vis dėlto, susidūrusi su realybės pasipriešinimu, ši žmogiško proto sukonstruota vizija greitai virto Teroro era. Pastebėjęs, kad atsitraukus dvasiniam pamatui visuomenė tiesiog subyra į anarchiją, Robespierre’as savo valdymo pabaigoje buvo priverstas dirbtinai sukurti „Aukščiausiosios Būtybės kultą“ – sekuliarią religiją, turėjusią pakeisti krikščionybę ir suteikti režimui dvasinį pamatą. Tačiau dirbtinis dvasingumas jį atvedė į loginę pabaigą: praėjus vos porai savaičių nuo šio kulto be Kristaus paskelbimo, lyderis buvo giljotiuotas, o visa moderniu mokslu paremta „gerovės valstybė“ subyrėjo.

Po šimtmečio Karlas Marxas, stebėdamas pramoninės revoliucijos nuskurdintą darbininkų klasę, religiją pavadino „liaudies opijumi“. XIX amžiaus kontekste opijus buvo pagrindinis skausmą malšinantis vaistas. Marxas religiją matė ne kaip pajuokos objektą, o kaip simptomą – „prispausto kūrinio dūsavimą beširdziame pasaulyje“. Tačiau kai jo teoriją XX amžiuje praktiškai pritaikė sovietinis komunizmas, procesas pakartojo prancūziškąjį scenarijų. Žmonėms atmetus Dievą, sistema pati savaime pradėjo pūti: atsiradusią dvasinę tuštumą režimas užpildė baimės aparatu ir nauja ideologine pseudoreligija su savais dogmatiniais raštais ir lyderių kultu.

Šie istoriniai dėsningumai įgauna naują, itin rafinuotą pavidalą XXI amžiaus globalioje visuomenėje. Neseniai išgyventa COVID-19 pandemija ir po jos sekusios diskusijos apie Pasaulio ekonomikos forumo inicijuotą „Didįjį perkrovimą“ (The Great Reset) tapo lūžio tašku, kurį šiuolaikiniai sociologai diagnozuoja kaip perėjimą į totalinį technokratinį valdymą. Šiuolaikinio prancūzų sociologo ir filosofo Bruno Latouro teigimu, moderni visuomenė sukuria iliuziją, kad mokslas ir politika yra atskirti objektai. Tai ypač išryškėja krizės metu, kai įvyksta jų hibridizacija: mokslinis metodas, kuris iš prigimties turi remtis nuolatiniu kvestionavimu ir abejone, virsta scientizmu – politizuota, neliečiama dogma, naudojama socialinei kontrolei legitimuoti.

Šiame procese, kaip pastebi vokiečių sociologas Ulrichas Beckas savo „Rizikos visuomenės“ (Risikogesellschaft) teorijoje, moderniosios technologijos sukelia tokias rizikas, kurių patys technokratai nesugeba iki galo prognozuoti, tačiau krizės valdymą jie suveda į „ekspertų diktatūrą“. Kai biologinis saugumas iškeliamas virš bet kokių dvasinių ar asmeninių laisvių, visuomenė pradedama skirstyti į „teisingai tikinčius“ oficialiu valdžios naratyvu ir marginalizuojamus kitaminčius, kurie demonizuojami lygiai taip pat, kaip praeities religinėse tironijose buvo medžiojami eretikai.

Šveicarų ir korėjiečių sociologas Byung-Chul Hanas tai įvardija kaip „psichopolitikos“ erą skaitmeniniame panoptikume. Skirtingai nuo senųjų režimų, kurie naudojo tiesioginį smurtą, šiuolaikinis technokratinis „tvartas“ veikia per skaitmeninius pasus, algoritminį elgesio modeliavimą ir nuolatinį emocinį prablaškymą. Mokslas, paverstas scientizmu, tampa naujuoju, dvasios budrumą slopinančiu opijumi. Jis žada išgelbėti žmogaus biologinį kūną, tačiau mainais reikalauja absoliutaus sielos pasidavimo sistemai, sukurdamas visišką dvasinį sąstingį komforto ir baimės simbiozėje.

Technokratinis modelis veikia tol, kol visuomenė gyvena santykinio komforto ir nuspėjamumo sąlygomis. Tačiau kai visuomenė priverčiama patirti tikrąjį savo pačių trapumą – susidūrus su mirties, karo ar gilaus dvasinio lūžio tikrove – racionalūs valdymo mechanizmai akimirksniu kapituliuoja.

Tai iliustruoja dramatiškas Josifo Stalino posūkis 1943 m. rudenį. Vykstant Antrajam pasauliniam karui ir nacių kariuomenei grasinant režimo išlikimui, ateistinės valstybės vadovybė suprato, kad materialistinė ideologija negali įkvėpti žmonių pasiaukojimui. Netekęs dvasinio pamato, sovietinis „tvartas“ atsidūrė prie visiško subyrėjimo ribos. Stalinas buvo priverstas atstatyti Ortodoksų Bažnyčios struktūras ir prašyti dvasinio palaiminimo. Tai buvo istorinis pripažinimas, kad mirties akivaizdoje materialios sistemos sugriūva, o žmogaus siela reikalauja amžinybės perspektyvos.

Šiame kontekste krikščioniškoji mintis siūlo unikalią perspektyvą, tačiau kartu susiduria su didžiausiu savo pačios pavojumi. Kai krikščionys bando kovoti su šiuolaikinėmis technokratinėmis sistemomis naudodami jų pačių įrankius – politinę prievartą, įstatymų leidybą ar socialinę inžineriją – jie rizikuoja sukurti „modernų tvartu su kryžiumi ant stogo“.

Krikščionybė išsigimsta, kai virsta dar viena politine ideologija, bandančia jėga sukonstruoti žemiškąją laimę pagal asmeninius jos lyderių įsivaizdavimus. Žmogiškoji krikščionių institucijos pusė yra tokia pati trapi kaip ir visos kitos; kaip pastebėjo mąstytojai, jei Bažnyčia būtų tik žmogiškas valdymo aparatas, ji dėl savo pačios vadovų klaidų būtų žlugusi per kelias savaites. Ji išlieka tik todėl, kad joje veikia pats Kūrėjas. Pirmųjų amžių krikščionys Romos imperijos aparatą sugebėjo transformuoti ne politiniais svertais, o radikaliu asmeniniu gyvenimo liudijimu ir meile.

Didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduria bet koks gilus dvasinis tekstas, yra sotaus, komfortiško gyvenimo sukurta narkozė. Kaip apaštalo Pauliaus kalba intelektualiam Atėnų Areopago elitui sulaukė tik mandagaus abejingumo („apie tai tavęs pasiklausysime kitą kartą“), taip ir modernus žmogus dažnai lieka kurčias Tiesai, nes jo vidinis alkis yra užmigdytas. Paulius buvo paverstas „rinktiniu įrankiu“, kuriam, kaip giliam Rašto žinovui, leista iš savo lobyno iškelti senus rakandus ir įnešti juos į naują mokymą su tokia intelektualine jėga, kuri sukrėstų net išsilavinusį protą. Tačiau sotumas sukuria iliuziją, kad mes jau viską „suradome“ – kontrolę, saugumą, technologinius atsakymus į visus klausimus.

Vandenynų biologija žino keistą dėsnį: tokios žuvys kaip tunas yra pasmerktos amžinam judėjimui – jei jos sustos, vandens srautas nebepraplauna žiaunų ir jos akimirksniu uždus. Šis gyvybės dėsnis dar reljefiškiau atsiveria Šventosios Žemės geografijoje. Į Genezareto (Galilėjos) ežerą ir Negyvąją (Mirties) jūrą įteka ta pati Jordano upė. Tačiau Genezareto ežeras kiek priima, tiek ir atiduoda, išlikdamas sraunu, gyvu ir pilnu gyvybės kanalu. Tuo tarpu Negyvoji jūra tik priima, sugeria ir kaupia – ji tampa persisotinusiu, statišku baseinu, kuriame dėl vandens apytakos stokos ir druskų pertekliaus miršta bet kokia gyvybė.

Šis geografinis paradoksas yra dvasinė modernaus pasaulio diagnozė. Šiuolaikinis „modernus tvartas“ siūlo žmogui tapti Negyvąja jūra – saugiai kaupti materialų komfortą, vartoti informaciją ir užmigti sotiame dvasiniame snaudulyje. Tačiau sielos gyvybė, kaip ir tuno ar Genezareto ežero, reikalauja nuolatinio dvasinio srauto. Esminė Kristaus mokymo ašis reikalauja būtent šio dinamiškumo: „Ieškokite Dievo karalystės ir Jo tiesos“ (Mt 6, 33). Svarbiausias žodis čia yra "ieškokite", o ne „suraskite“. Pretenzija, kad mes jau galutinai uždarėme Tiesą į savo žemiškas formules, yra pati pavojingiausia stabmeldystės atmaina.

Šį nuolatinio, nepasotinamo ieškojimo būtinumą itin giliai suprato ankstyvieji Bažnyčios tėvų mistikai. Šv. Augustinas savo garsiame darbe „Išpažinimai“ suformulavo esminį sielos dėsnį: „Sukūrei mus sau, Viešpatie, ir nerami mūsų širdis, kol nesuranda poilsio tavyje“. Visas šis „neramumas“ (inquietudo) yra dvasinis ugnikalnis. Dievas sąmoningai pasislepia nuo žmogiškojo noro Jį savintis ir apriboti, kad žmogus niekada nesustotų kelionėje ir neužmigtų materialioje ramybėje.

Dar stipriau šį judėjimą išvystė Šv. Grigalius Nysietis, suformuodamas graikišką epektazės (epektasis) sampratą. Ši idėja, besiremianti apaštalo Pauliaus raginimu „veržtis pirmyn“, krikščioniškoje mistikoje suprantama kaip radikalus dvasinis išsiveržimas. Žmogiškoji siela negali tiesiog pasyviai prisitaikyti prie „tvarto“ aplinkos ir tikėtis po truputį tobulėti – dvasinis pabudimas reikalauja galingo išsiveržimo pro vartotojiškos narkozės, socialinės inžinerijos ir technokratinių rėmų sienas.

Kadangi Dievas yra begalinis, šiam išsiveržimui nėra galutinio taško. Tai amžinas judėjimas iš vienos pradžios į kitą, perėjimas iš vieno dvasinio lygmens į dar aukštesnį. Grigalius rašo, kad šventumas – tai ne statiškas saugumas, o nuolatinis barjerų pralaužimas: „Kas kyla, tas niekada nesustoja, eidamas nuo pradžios prie pradžios, ir to, kas kyla, pradžiai galo nėra“.

Šv. Jonas Chrizostomas (Auksaburnis) tiesiogiai sukrečia tuos, kurie jaučiasi ramūs savo religinėse formose. Jis perspėja, kad asmuo, kuris mano jau pilnai „pažinęs“ ir pasisavinęs Dievą, praranda patį gyvąjį tikėjimą. Tikrasis dvasinis išsiveržimas sukelia ne ramų pasitenkinimą, o dar didesnį troškulį, neleidžiantį dvasinei būsenai virsti tiesiog dar viena socialine funkcija.

Moksliniu, filosofiniu ir teologiniu požiūriu, pretenzija į galutinį tiesos suradimą žemėje visada veda į technokratinę ar ideologinę tironiją – nesvarbu, ar tai būtų sovietinis penkmetis, technokratinis skaitmeninis pasas, ar dogmatinis religinis fundamentalizmas. Žmogus, kuris skelbiasi „suradęs“ galutinį žemiškąjį modelį, neišvengiamai pradeda statyti kontrolės mechanizmus kitiems, paversdamas gyvą tekėjimą Mirties jūra. Kai žmonija pasirenka šį kelią, ji paliekama savo pačios puikybės vaisiams – ir tuomet patogiausios sistemos negrįžtamai subyra.

Galutinis tiesos pažinimas žmogui atsiveria tik anapus žemiškojo baigtumo – t. y. per mirtį ir prisikėlimą. Iki tol mes esame kviečiami būti keleiviais (viatores). Tikrasis pasipriešinimas egzistenciniam snauduliui ir technokratiniam nužmoginimui yra ne išorinė revoliucija, o šis nuolatinis, vidinis išsiveržimas link dvasinio alkio. Tai drąsa pripažinti, kad jokie žemiški saugumo algoritmai negali pasotinti sielos, ir ryžtas kasdien iš naujo leistis į begalinį Dievo Karalystės ieškojimą.

P.S.

Šis tekstas yra griežtas įspėjimas kiekvienam, šiandien tariančiam Kristaus vardą. Istorija moko, kad krikščionys buvo pasirengę eiti į kankinystę dėl vienos vienintelės dogminės raidės (kovoje tarp homoousios ir homoiousios), nes giliausia prasme suprato: minimalus tiesos iškraipymas pagimdo absoliutų falsifikatą.

Jei krikščionys, prisidengdami Evangelija, pradės kurti žemiškąjį „rojų“ pagal savo asmeninius įsivaizdavimus, humanitarines ambicijas ar politines simpatijas, jie užlips ant to paties pražūtingo grėblio. Nukrypimas nuo tūkstantmečio Bažnyčios mokymo, dvasinių tėvų išminties ir šventųjų tradicijos visada prasideda nuo puikybės – manymo, kad galime „patobulinti“ Kristaus mokslą ir pritaikyti jį prie šio amžiaus madų ar baimių.

Atsiminkite: kai tik krikščionis griebiasi pasaulio įrankių, norėdamas prievarta ar manipuliacijomis „išgelbėti“ visuomenę, jis nustoja sekti Kristumi ir tampa dvasiniu inžinieriumi. Rezultatas visada bus tas pats – pastatytas modernus, patogus tvartas, kurio viršūnėje puikuosis kryžius, tačiau jo viduje nebeliks vietos Pačiam Išganytojui. Saugokite doktrinos ir dvasinio gyvenimo tikslumą, nes tik jame slypi laisvė, kurios jokia žemiška krizė negali sunaikinti.

Su meile ir brolišku rūpesčiu

Vladimiras Troščenka 

Linas Slušnys monstras ar auka?

Lietuvoje kilo platūs visuomenės debatai, kuomet vaikų psichiatras Linas Slušnys atsisakė bendrauti rusų kalba su gilioje krizėje atsidūrusiu, autizmo spektro sutrikimą turinčiu našlaičiu. Vienintelė šio incidento pasekmė galėjo likti tik individualus moralinis pasirinkimas, tačiau paties L. Slušnio reakcija į kilusį pasipiktinimą apnuogino gilesnį fenomeną. Užuot prisiėmęs profesinę atsakomybę už krizinėje situacijoje atsidūrusį vaiką, gydytojas pasirinko klasikinę manipuliaciją ir savęs pateisinimą: viešai pareiškė iš principo nebekalbantis rusiškai, Vaiko teisių tarnybos atstoves išvadino „Rusijos kolaborantėmis“, o kritiką nurašė oponentų tautybei.

Šis bandymas asmeninį empatijos deficitą užmaskuoti „pilietine pozicija“ ir perlieti kaltę kitiems yra tiesioginis rezultatas sistemos, kuri dešimtmečiais formavo dvasinės pagalbos specialistų mąstymą. Kai gydytojas pacientą pradeda matyti ne per jo individualios kančios, o per griežtai apibrėžtų socialinių, politinių ar biurokratinių taisyklių prizmę, gyvą pagalbą pakeičia technokratiniai algoritmai bei ideologinės instrukcijos. Kad suprastume, kaip šis elgsenos modelis tapo norma, reikia pažvelgti į šiuolaikinės psichologijos bei psichiatrijos evoliuciją.

Visi šie istoriniai bei moksliniai faktai yra viešai prieinami ir lengvai patikrinami.

1999 m. Dunningo ir Krugerio tyrimas, atliktas su Kornelio universiteto studentais, įrodė, kad mažiausiai kompetencijos turintys asmenys yra linkę labiausiai pasitikėti savimi. Jie užsilipa ant vadinamojo „Kvailių kalno“ (Mount Stupid), nes neturi pakankamai įrankių įvertinti savo pačių žinių ribotumą.

Ši universali būsena tampa idealia terpe manipuliacijai. Kai akademinis pasaulis žmogų suprogramuoja siauram, segmentuotam suvokimui, jis nebegeba matyti visumos. Toks specialistas nebeieško objektyvios tiesos, o remiasi išoriniais autoritetais ir instrukcijomis, kurios padeda jam struktūrizuoti vidinį chaosą, neišvengiamai atsirandantį būnant tik mechaniniu sistemos sraigteliu.

Šios problemos šaknys siekia pačias industrijos ištakas. Šiuolaikinės psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas vėlesniuose istoriniuose tyrimuose buvo demaskuotas dėl sistemingo faktų klastojimo. Jo garsieji klinikiniai atvejai, ilgai pristatyti kaip mokslo triumfai, realybėje buvo nebaigti arba nesėkmingi: pacientai likdavo priklausomi nuo morfijaus arba dešimtmečiais kankinosi neurozėse, kol bendruomenė slapta mokėjo jiems už tylėjimą.

Vėliau prancūzų psichiatras Jacques'as Lacanas šį modelį pavertė dar labiau nenuspėjamu, įvesdamas kelių minučių seansus, kurie laikė pacientus nuolatinėje emocinėje priklausomybėje nuo „Mokytojo“. Tai buvo uždaras loginis ratas: jei sutinki su analitiku – jis teisus; jei nesutinki – tai tavo „pasąmoninis pasipriešinimas“, kuris vėlgi įrodo jo tiesą. Toks mąstymas, kurio pėdsakus šiandien matome ir L. Slušnio gynybinėje reakcijoje („visi aplinkui meluoja, tik aš elgiausi teisingai“), paverčia bet kokią išorinę kritiką ligos ar priešiškumo simptomu.

Kai šios spekuliacinės pasakos prarado autoritetą, industrija atliko posūkį – biologizavo dvasinę kančią. Visuomenei buvo įpiršta „cheminių medžiagų disbalanso smegenyse“ teorija, o iš ekranų pradėtas transliuoti primityvus naratyvas: depresija – tai serotonino trūkumas, o tingumas ar ADHD – dopamino deficitas.

Tačiau 2022 m. žurnale „Molecular Psychiatry“ publikuota garsi Londono universiteto koledžo (UCL) sisteminė apžvalga galutinai įrodė: nėra jokio tiesioginio ryšio tarp serotonino kiekio ir depresijos. Smegenų chemija yra per daug sudėtinga, kad ją būtų galima redukuoti į „tepalo trūkumą automobilyje“. Marketinginė dopamino trūkumo teorija subliuško, tačiau vaistų pramonė ir toliau veikia ne taisydami realų gedimą, o tiesiog dirbtinai sukeldami neurologinį sąstingį ar euforiją, sukuriant sunkią priklausomybę.

Šis cheminis naratyvas paruošė dirvą dar pavojingesniam etapui – technokratinei elgesio kontrolei per psichiatrijos vadovo (DSM-5) kriterijų plėtrą. Normalios žmogaus būsenos – gedulas po netekties, vaikų nepaklusnumas ar tiesiog drovumas – paverčiamos klinikinėmis diagnozėmis, kurias globalios organizacijos įtraukia į savo politines gaires.

Algoritmas veikia dvejopai:

- Atsakomybės privatizavimas: jei darbuotojas patiria perdegimą dėl korporacijos spaudimo, dogma teigia: „Kalta ne sistema, o tavo dopamino reguliavimas“.

- Elgesio modifikavimas: užuot keitusi destruktyvias socialines sąlygas, valstybė per programėles bei skaitmeninius algoritmus modifikuoja piliečio elgesį, kad jis išliktų paklusniu, vaistais suvaldytu sraigteliu, nebekeliančiu jokių egzistencinių klausimų.

Žvelgiant filosofiškai, prichiatru bendruomenė elgiasi kaip senovės Graikijos sofistai, kuriuos Sokratas triuškino savo dialoguose. Sofistams tiesa nebuvo objektyvios realybės pažinimas; tiesa buvo tai, ką galima retoriškai gražiai, įtikinamai ir sau naudingai paaiškinti. Įdomu tai, kad būtent dėl savo bekompromisio tiesos ir moralinės atsakomybės ieškojimo antikos chaose, ankstyvosios Bažnyčios teologai, tokie kaip šv. Justinas Kankinys, Sokratą atvirai vadino „krikščioniu iki Kristaus“. Jis buvo tas, kuris liudijo objektyvią dorybę prieš reliatyvistinį sofizmą.

Šiandien dvasinės sveikatos pramonėje naudojamas žodynas („trauma“, „gaslighting“, „dopamino detoksas“) dažniau primena minėtuosius sofistus – jis atlieka tą pačią funkciją, kurdamas patogius pasakojimus, nuimančius moralinę atsakomybę nuo paties specialisto ar paciento. Užsilipę ant to paties „Kvailių kalno“, jie išskaido žmogaus psichiką į atskiras dvasines autonomijas, lyg pagonys, dalijantys pasaulį Olimpo dievams. Pyktis, baimė ar profesinių pareigų neatlikimas nebėra moralinio pasirinkimo sritis. Tai tampa „pasąmoniniais demonais“ arba „molekulėmis“ (serotoninu, dopaminu), kuriems reikia atnašauti pinigines aukas. Žmogus perleidžia savo valią diagnozei ar išorinėms aplinkybėms, o šis begalinis „traumų pradirbinėjimas“ veikia kaip sekuliarizuotas ritualas, verčiantis asmenį infantiliu vergu, nešančiu emocines ir finansines aukas savo naujiesiems šventikams.

P. S. Sokratas mokė: „Pažink save“ (per tiesą, dorybę ir asmeninę atsakomybę). Moderni dogmatizuota pramonė sako: „Pateisink save“ (per sofistinę retoriką, neuromitus bei amžiną aukos statusą). Tai ir yra didysis mūsų laikmečio klaidžiakelis.

Vis dėlto šiandien atsiveria aiškus langas ir pačiai psichiatrijos bei psichologijos bendruomenei pasveikti nuo šios neopagoniskos dogmatiškos esmės. Pasaulyje vis stipriau įsitvirtina Kognityvinė elgesio terapija (CBT) bei kitos įrodymais grįstos psichoterapijos kryptys, kurios demonstruoja fundamentalų kontrastą tarp senosios ir naujosios mokyklos:

- Nuo pasyvios aukos prie aktyvaus veikėjo: Senoji, freudiškoji mokykla vertino žmogų kaip pasyvų savo pasąmonės ar smegenų chemijos įkaitą, kuris turi amžinai „analizuoti praeities traumas“ ir pateisinti savo dabartinį neveiksnumą. Naujoji CBT mokykla akcentuoja, kad žmogus nėra savo praeities auka – jis turi galią čia ir dabar keisti savo disfunkcinius mąstymo modelius bei elgesį.

- Nuo manipuliacinės retorikos prie objektyvių įrankių: Užuot skandinusi pacientą spekuliatyviose, nepatikrinamose teorijose, įrodymais grįsta terapija suteikia konkrečius, moksliškai patvirtintus įrankius. Čia nelieka vietos sofistiniam „aš visada teisus“ ratui – terapijos sėkmė matuojama realiais, išmatuojamais paciento gyvenimo kokybės ir elgesio pokyčiais.

- Atsakomybės sugrąžinimas: Naujoji mokykla ne išskaido žmogų į neurotransmiterių deficitus, o vertina jį kaip vientisą, mąstančią ir atsakingą asmenybę. Ji nemoko „pateisinti savęs“ – ji moko prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, emocijų reguliavimą ir santykį su aplinkiniais.

Šis tektoninis poslinkis psichoterapijoje įrodo, kad mokslo bendruomenė gali apsivalyti nuo ideologinių bei dogminių apnašų. Sugrįžimas prie įrodymais grįstų metodų yra vienintelis kelias, leisiantis dvasinės sveikatos specialistams vėl tapti tais, kas padeta žmogui atrasti vidinę stiprybę bei laisvę, užuot patiems pasiklydus savo pačių sukurtose retorinėse manipuliacijose. 

Todėl ir senosios mokyklos atstovui Linui Slušniui yra puiki proga ištrūkti iš destruktyviaja sekta primenancios pseudomokslines realybes i tikra, siuolaikiniu mokslu pagrista veikla.

Su broliška meile ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka

Vergaujantis „gyvenimo šeimininkas“

Šį savo pamąstymą nutariau paviešinti iš šalies stebėdamas neįtikėtinas, savanoriškas įvairių verslininkų, vadovų ir kitų dirbančių savo galva žmonių kančias vien tam, kad „dirbtų sau“ ir būtų savo gyvenimo šeimininkais.

Pradėsiu nuo to, kad daugelis mano, jog kalba – tai tiesiog patogus įrankis susirašinėti programėlėse arba formuluoti technines užduotis. Tačiau pažvelgus giliau nei gamykliniai nustatymai, kalba yra civilizacijos operacinė sistema. Tekstas, kurį dabar skaitai, sakinių struktūra, kuria mąstai, ir netgi žodžiai, kuriuos išrėki patirdamas stresą – tai programinis kodas.

Makrosociologija ir lingvistika rodo: bet kuri globali civilizacija išgyvena tik todėl, kad viena bendra kalba yra padalijama į tris visiškai skirtingas sąsajas. Tai trigubas lingvistinio kodavimo modelis. Jei nesupranti, kaip jis veikia, tu nevaldai savo gyvenimo – tave tiesiog naudoja sistema.

1 skyrius. Trigubas lingvistinis interfeisas

Bet kuri civilizacijos matrica dalija kalbą į tris registrus, priklausomai nuo to, kokią funkciją ji nori aktyvuoti.

Pirmasis registras – Ieškančiųjų kalba (Sakralinis filtras). Tai aukštesniųjų prasmių, doktrinos ir metafizikos kalba (pavyzdžiui, senoji lotynų arba bažnytinė slavų). Ši sąsaja tyčia sukurta sudėtinga, archajiška ir nepasiekiama miniai. Ji reikalauja intelektualinio ir dvasinio darbo. Nori suprasti esmę? Įtempk smegenis, pakeisk mąstymą. Jei ieškai lengvų kelių, ši kalba tiesiog uždarys prieš tave duris. Ji įgyvendina evangeliškąjį kodą: „Klausydami negirdės, žiūrėdami nematys“.

Antrasis registras – Vykdytojų kalba (Funkcinis interfeisas). Tai komandų, instrukcijų ir procesų valdymo kalba. Šiuolaikiniame pasaulyje tai teisinė anglų kalba (Legalese), išmaniųjų kontraktų kodas, korporatyviniai KPI, galutiniai terminai (deadlines), reglamentai ir pareiginės instrukcijos. Čia nėra vietos refleksijai ar dvasinėms paieškoms. Ši kalba mechaniška, ji paverčia žmogų funkcija. Jos užduotis – priversti „rankas“ dirbti. Šiame lygmenyje tu esi ne asmenybė, o sistemos resursas – vienetas (unit), uždarinėjantis užduotis.

Trečiasis registras – Įspėjimo kalba (Avarinis išjungiklis). Tai ekstremalių situacijų kalba. Kai visuomenė dvasiniame lygmenyje užmiega ir paskęsta vartotojiškame materializme, sakralinė kalba jai tampa per nuobodi, o funkcinė – paverčia robotais. Tuo momentu civilizacija įjungia įspėjimą. Tai plyta, sviesta į tavo komforto zonos langą. Tai pranašo Jonos šauksmas purvinose Ninevijos gatvėse: „Dar keturiasdešimt dienų, ir miestas bus sugriautas!“. Tai griežtas, marginalus epatažas, kuris laužo mandagumo taisykles ir kerta per ego. Jo tikslas – ne išmokyti, o sukrėsti ir priversti nuspausti stabdžius prieš pat prarają.

2 skyrius. Funkcinė matrica ir „sraigtelių pasaulio“ gimimas

Kaip nutiko, kad visas mūsų pažangus pasaulis virto milžinišku, tvankiu open-office?

Istoriškai šaknys slepiasi gilioje valdymo mechanikos evoliucijoje. Dar ankstyvosios autoritarinės sistemos pastebėjo, kad visuomenę galima paversti idealiu laikrodžio mechanizmu per griežtą Ritualą ir taisykles.

Moderni Vakarų civilizacija, pasitelkusi pramoninį racionalizmą, atliko grandiozinį eksperimentą. Ji paėmė šią hierarchiją, pagrįstą griežta subordinacija bei vaidmenimis, išvalė iš jos bet kokį dvasinį ir moralinį pamatą ir integravo į save kaip infrastruktūrą materialiam aprūpinimui.

Taip gimė grynojo efektyvumo pasaulis – funkcinių vienetų ekosistema. Čia žmogus yra nužemintas iki gamybinio sraigtelio, o visas jo gyvenimas paklusęs materialaus rezultato siekimui. Pradinėje civilizacijos architektūroje šis mechanizmas turėjo būti tik tarnas kūnui – tiesiog užtikrinti fizinį išgyvenimą, komandai ar dvasiai esant užimtai aukštesniais tikslais.

Tačiau tarnavęs mechanizmas sukėlė maištą. XXI amžiuje funkcinis proletarų pasaulis įvykdė visišką prasmių sukeitimą. Jis paskelbė savo griežtą hierarchiją, materialinius lygius (grades) ir korporatyvinius statusus vienintele egzistuojančia realybe. Tai – materialistinis gyvenimo supratimas.

Štai čia ir slepiasi didžioji šiuolaikinio žmogaus iliuzija. Jis bėga iš korporacijos, kuria verslą ar pradeda dirbti sau, kad „nebedirbtų dėdei“ ir pagaliau taptų laisvas. Tačiau realybėje jis tiesiog pakeičia vieną šefą į dešimt naujų: klientus, tiekėjus, valstybines institucijas ir nuolatinius verslo gaisrus. Jis pradeda dirbti po 16 valandų per parą be atostogų ir savaitgalių, pats savanoriškai pasirašydamas nuosprendžiui, kurį vadina sėkme.

Būtent čia suveikė aukščiausios dvasinės ironijos dėsnis. Nėra beviltiškesnės ir baisesnės vergijos už tą, kuri pati save laiko laisve ir sėkme.

Šiuolaikinis specialistas ar korporacijos vadovas nuoširdžiai laiko save „gyvenimo šeimininku“. Jis turi „premium“ paslaugų prenumeratas, kietą automobilį, aukštą poziciją ir pasirinkimo iliuziją. Tačiau ši jo „laisvė“ yra visiškai iš anksto įrašyta į sistemos algoritmą. Žmogus yra absoliutaus egzistencinio aklumo būsenoje. Paprastas vergas, matantis savo grandines, svajoja apie laisvę ir ieško Išėjimo. Tačiau vergas, kuris įsivaizduoja esąs sistemos elitas, niekada neieškos Išėjimo, nes jis įsitikinęs, kad jau stovi viršūnėje. Jis užrakintas savo statuso ir išorinių vertinimų narve, nes pats savęs objektyviai įvertinti nesugeba. Jo ego patenkintas, o dvasia – paralyžiuota. Laikrodyje sukasi dirbtinis laiko ciklas – vartojimo, kreditų ir galutinių terminų karuselė, komandai ar dvasiai esant užrakintai, kol tikroji būties amžinybė praeina pro šalį. Būtent tokiu būdu vergai dirba.

Būtent kalba, jos sąvokos, struktūra ir prieinamumas yra tas rodiklis, kurioje kategorijoje tu randiesi. Ne be reikalo Didžiosios Britanijos aukštuomenės mokyklose yra tik du privalomi dalykai – lotynų ir anglų kalbos. Visa kita yra skirta tarnams, jų struktūrai ir hierarchijai nustatyti bei palaikyti.

P. S.

Jei supratai, kad esi šios tvankios, mechaniškos matricos viduje, kyla dėsningas klausimas: kaip nutraukti šį kontraktą? Kaip ištrūkti iš šio funkcinio narvo, kvepiančio netikra sėkme, į tikrąjį dvasinį pasaulį?

Reikia suvokti vieną fundamentalią tiesą: pačios sistemos viduje iškabos „Išėjimas“ nėra. Tu negali peržaisti sistemos jos pačios aikštelėje. Tu negali tapti laisvas tiesiog uždirbdamas daugiau pinigų, pakeitęs pareigas ar išvykęs į Balį – visa tai tik skirtingos to paties narvo lokacijos, kur tu lieki aplinkybių įkaitu.

Išėjimas iš šios aklavietės yra ne horizontalus, o vertikalus. Norint išsiveržti iš šio uždaro rato, reikia visiškai pakeisti patį autoritetą. Reikia nustoti paklusti vartojimo dėsniams ir pripažinti, kad tavo tikroji vertė matuojama ne tavo KPI, o tavo Kūrėju.

Kelias iš funkcinės mašinos į dvasinę laisvę yra asmeniškas. JĖZUS KRISTUS – JIS YRA KELIAS, TIESA IR GYVENIMAS.

Kristus – tai ne sausa teologinė teorija profesoriams ir ne elgesio taisyklių sąvadas. Tai gyvas, radikalus Išėjimas iš matricos.

- Kai Jis sako „Aš esu Kelias“, tai reiškia, kad tau nebereikia klaidžioti po korporacinių hierarchijų aukštus – tavo judėjimo vektorius nustatytas virš sistemos ribų.

- Kai Jis sako „Aš esu Tiesa“, tai reiškia, kad visas šio pasaulio santykinumas, statusų žaidimai ir kaukės anuliuojami Absoliuto akivaizdoje.

- Kai Jis sako „Aš esu Gyvenimas“, tai reiškia, kad tik Jame tavo mechaniškoje rutinoje užrakinta siela vėl pradeda kvėpuoti.

Kristus – tai Tas, kuris išplėšia tave iš kastinės mašinos gniaužtų ir grąžina į Gyvąjį Kūną, kuriame tu nesi pakeičiamas sraigtelis ar statistinis vienetas. Tu esi unikalus ir neįkainojamas.

Tu taip pat liksi šiame pasaulyje ir savo funkcijų apsuptyje, bet nustosi joms vergauti. Lik toks, kokį tave pašaukė Kristus (pavyzdžiui, per šį paprastą pamąstymų tekstą), ir stebėk, kaip Pats Kūrėjas pradės keisti gyvenimą aplink tave. Žmogus yra sukurtas dvasinio ir kūniško gyvenimo simbiozei, ir kai tik jis visą save sukoncentruoja į materialumą, jis nustoja būti Dievo atvaizdu, tapdamas paprastu darbiniu gyvuliu su pagerintomis gyvenimo sąlygomis moderniame tvarte.

Nereikia visiškai atmesti šios sistemos instrukcijų. Tiesiog nustok suktis rate pagal svetimą algoritmą. Nustok ieškoti pripažinimo ten, kur tavęs laiko tik funkcija. Tavo gyvenimas nebeturi pabaigos, nes tai amžinybė.

Ieškok Kristaus – ir atrask tikrąją pilnatvę!

Su broliška meile ir rūpesčiu  

Vladimiras Troščenka