пятница, 28 августа 2026 г.

Конец эволюции «стихопролетариев»

    


     Если до недавнего времени дипломированные ремесленники от литературы могли утешать себя иллюзией собственной незаменимости, то экспансия генеративного искусственного интеллекта (ИИ) окончательно сорвала с них маски. Вторая половина 2020-х годов принесла «стихопролетариату» сокрушительный экзистенциальный удар. Выяснилось страшное: всё то, чему их учили на пятилетних университетских курсах и престижных литературных семинарах, без труда воспроизводится терабайтами математических весов и матричных вычислений.
ИИ не просто научился писать стихи — он стал идеальным, абсолютным «стихопролетарием», превзошедшим своих человеческих аналогов на их же собственном поле.
Абсолютное техническое превосходство:
Человек-ремесленник может часами искать рифму или выравнивать сбившийся ямб. Современная нейросеть делает это за наносекунды. Она не ошибается в цезурах, знает тысячи видов рифмовки — от банальной перекрестной до изысканной раёшной — и способна мгновенно сгенерировать текст в стилистике Бродского, Пастернака или Маяковского на выбор.
Имитация «интеллектуальной элитарности»:
«Стихопролетарии» долгое время защищали свои позиции усложнением формы, насыщая строфы архивными метафорами и постмодернистскими аллюзиями для узкого круга ценителей. Но для больших языковых моделей (LLM) эта «элитарность» оказалась простейшей задачей на комбинаторику. Сеть считывает контексты всей мировой культуры и конструирует «сложные» стихи миллионными тиражами.
   продукт «стихопролетариата» никогда не был творчеством. Это был алгоритм.
Если процесс написания текста сводится к перебору синонимов, подгонке под заданный метр и компиляции чужих метафор из прочитанных книг, то этот процесс — не сакральный акт, а вычисление. Человеческий «стихопролетарий» долгие годы работал как плохо оптимизированный биологический компьютер. Теперь его заменил компьютер кремниевый — более быстрый, дешевый и не требующий гонораров. Конвейер ремесла закономерно перешел на полную автоматизацию.
Автоматизация ремесла устроила на литературном рынке жесткую сегрегацию, обнажив истинную цену фальшивки. И именно здесь обнаруживается единственная зона, куда ИИ закрыт доступ, но куда «стихопролетариям» тоже никогда не пробиться.
Машина способна безупречно смоделировать страдание, но она не может страдать. Она может высчитать метафору боли, но у неё нет шрамов. ИИ лишен биологического и духовного опыта: он не знает, что такое физический страх смерти, что такое предательство близкого человека, и что такое внезапный, ничем не объяснимый прорыв божественного восторга в измученной душе.
Подлинное стихоТВОРЕНИЕ рождается как раз на пересечении этой человеческой уязвимости и искры Божьего дара. Настоящий поэт пишет не потому, что знает правила версификации, а потому, что его душа кровоточит или ликует в режиме реального времени. Это крик живого существа, заброшенного в вечность. И этот крик уникален, его невозможно просчитать, так как он всегда является нарушением, сбоем в предсказуемой матрице бытия.
Искусственный интеллект совершил великое санитарное дело — он обесценил симулякры. Он показал, что гладкая, правильная и холодная поэзия — это просто дешевый побочный продукт цифровой эпохи.
«Стихопролетариат» оказался у разбитого корыта: их технические навыки больше никому не нужны, а живой души, способной родить хотя бы одну кровоточащую, искреннюю строчку, у них никогда и не было. Конвейер посредственности наконец-то замкнулся сам на себе: теперь мертвые текстовые роботы пишут гладкие стихи для ленивых потребителей, окончательно освобождая подлинное искусство от присутствия ремесленников. Дух уходит в подполье — туда, где нет алгоритмов, но всё еще есть человек.
Термин «стихопролетарий» не возник на пустом месте — он стал закономерным итогом столетней эволюции ремесла, маскирующегося под искусство. Если проследить историческую ретроспективу, становится очевидно, как именно менялся этот социальный тип и почему сегодня он достиг своего абсолютного тупика.
Этап 1. Салонный рифмоплёт (XIX век): На заре индустриальной эпохи этот персонаж именовался «графоманом» или «стихокропателем». Его главным мотивом было тщеславие, а методом — подражание великим романтикам. Он ориентировался на внешние атрибуты («розы/слезы», «муза/обуза»). Но в XIX веке этот процесс еще не был массовым промышленным производством — рифмоплёт оставался кустарным ремесленником, одиночкой, над которым снисходительно подшучивала критика.
Этап 2. Номенклатурный текстовик (XX век): С приходом советских Литературных институтов и западных филологических школ произошло то, что Осип Мандельштам и Борис Пастернак назвали «эпохой гладкописи». Поэзия впервые стала государственной или корпоративной индустрией. Государству понадобились миллионные тиражи понятных, правильных и идеологически выверенных стихов. Рифмоплёт превратился в профессионального рабочего — «стихопролетария» союза писателей. Он получил диплом, освоил стандарты качества, научился писать гладко, без сучка и задоринки. Индивидуальный дух был официально заменен профессиональной квалификацией.
Этап 3. Симулякр и текстовый оператор (Начало XXI века): С появлением социальных сетей «стихопролетариат» пережил демографический взрыв. Поэзия превратилась в элемент контент-маркетинга. Современный «стихопролетарий» научился усложнять форму, симулировать интеллектуальную элитарность и постмодернистскую глубину, чтобы продавать свои тексты через алгоритмы лайков и репостов. Это была высшая точка развития класса: они создали иллюзию, что умение комбинировать сложные метафоры — это и есть высшее проявление человеческого духа.

И именно в этот момент эволюционная линия сделала крутой поворот. Появление искусственного интеллекта не просто создало конкуренцию — оно разоблачило природу «стихопролетария».
Машина мгновенно обесценила всё то, чем этот класс гордился целое столетие: идеальный ритм, знание тысяч метафор и скорость генерации. Выяснилось, что «стихопролетарий» третьей волны — это не поэт, а биологический текстовый оператор, который всю жизнь неосознанно занимался программированием на естественном языке.
Круг замкнулся. Эволюция термина завершена. То, что начиналось как безобидное салонное ремесло, развилось в мощный социальный класс дипломированных текстовиков и закончилось полной автоматизацией. Технология поглотила технологию. Отныне «стихопролетарий» — это не человек с блокнотом, это алгоритм внутри сервера. А человеку, если он хочет остаться поэтом, больше не за чем прятаться, кроме как за свою собственную, неидеальную, смертную и кровоточащую душу.

С любовью и братской заботой



среда, 26 августа 2026 г.

Būtų nuodėmė leisti juo mėgautis tik netikėliams! Pakrikštykime jį!

 Įsivaizduokite scenarijų: penktadienio vakaras, ant jūsų stalo garuoja traški pica su tirpstančiu parmezanu, taurėje gundo burbuliukai, o ryto žvalumui spintelėje jau laukia kavos pupelės ir juodasis šokoladas. Atrodo kaip tobulo šiuolaikinio poilsio receptas, tiesa? O dabar pasiruoškite netikėtumui – už beveik kiekvieną šio stalo ingredientą turėtumėte padėkoti... dvasininkams ir jų varginantiems, griežtiems pasninkams.

Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip paradoksas. Kaip apribojimai gali sukurti gausą? Tačiau krikščioniškoji pasaulėžiūra visada mokė, kad tikroji laisvė gimsta per drausmę, o didžiausi stebuklai įvyksta ten, kur žmogus savanoriškai apriboja save dėl kažko didesnio. Moderni maisto pramonė ir mūsų kasdieniai malonumai gimė ne iš pagoniško noro tiesiog skaniai pavalgyti, o iš gilaus krikščioniško supratimo, kad visa kūrinija yra gera, o žmogaus protas – apdovanotas Kūrėjo kūrybine kibirkštimi.
Viduramžiais krikščionių kalendorius buvo negailestingas. Beveik pusę metų – apie 180 dienų – žmonės turėjo pasninkauti. Atėjus Didžiajam pasninkui prieš Velykas, vienuoliams tekdavo sunkiausia užduotis: dirbti iki septinto prakaito laukuose, bet į burną neįsidėti nė vieno kieto maisto kąsnio. Ši askezė nebuvo savitiksli kankynė – tai buvo būdas apvalyti širdį ir protą, kad jie būtų jautresni Dievo balsui.
Tačiau teologai paliko genialią teisinę spragą: Liquidum non frangit ieiunium – „skystis nelaužo pasninko“.
Vienuoliai suprato, kad vien vandeniu gyvas nebūsi, todėl savo daryklose pradėjo virti itin tirštą, kaloringą ir maistingą alų, kurį patys pramino „skysta duona“. Kad šis gėrimas nesurūgtų per kelias dienas, X amžiuje vienuolės (su Šv. Hildegarda Bingeniete priešakyje) sugalvojo į jį įmesti apynių. Tai buvo revoliucija. Apyniai suveikė kaip natūralus konservantas, o alus iš drumzlinei panašios košės virto skaidriu, keliavimui tinkančiu gėrimu. Krikščionių protas gebėjo pamatyti Dievo paslėptas gamtos jėgas ir jas panaudoti sielos bei kūno palaikymui. Šiandien jūsų mėgstami prekių ženklai – nuo Paulaner iki belgiškų Trappist – yra tiesioginiai tų viduramžių atgailos ieškojimų vaisiai.
Gerai, o kaip dėl sūrio? Kadangi mėsos vienuoliai beveik nevalgė, sekdami pirminiu Edeno sodo planu, jiems reikėjo baltymų. Vienuolynai turėjo milžiniškas ganyklas ir marias pieno, tačiau šaldytuvų dar nebuvo, o pienas genda akimirksniu. Ką daryti? Konservuoti, paverčiant jį nauju kūriniu.
Vienuoliai užsidarė savo vėsiuose, drėgnuose rūsiuose ir pradėjo eksperimentuoti su laiku bei bakterijomis. Būtent Italijos vienuoliai XII amžiuje išrado Parmezaną – sūrį, kuris buvo toks kietas ir sausas, kad galėjo stovėti kelerius metus ir negesti. Prancūzijos vienuolynuose taip pat gimė pelėsinis Rokforas bei aromatingasis Miunsteris (beje, pats žodis Munster kilęs iš lotyniško monasterium – vienuolynas).
Tuo tarpu vyndarystė vienuolynuose suklestėjo ne dėl asmeninio malonumo, o dėl giliausios krikščioniško gyvenimo paslapties – Šv. Mišių aukos, kuriai reikėjo visiškai gryno vynuogių vyno. Cistersų ordino vienuoliai pirmieji pastebėjo, kad ta pati vynuogė, pasodinta kitoje kalvos pusėje, duoda visiškai kitokį skonį – jie pamatė, kad Kūrėjas įvairumu paženklino kiekvieną žemės lopinėlį. Taip gimė moderni vyno kultūra. O XVII amžiuje prancūzų benediktinų vienuolis Dom Pérignon taip ištobulino vynuogių spaudimo ir butelių užkimšimo techniką, kad suvaldė natūralius vyno burbuliukus. Taip pasauliui buvo padovanotas Šampanas, tapęs visų mūsų krikščioniškų švenčių džiaugsmo simboliu.
Kai į Europą iš Naujojo pasaulio ir Rytų atkeliavo kava bei šokoladas, Bažnyčios hierarchai sutriko. Šie produktai suteikdavo neįtikėtinai daug energijos ir malonumo – atrodė, kad tai prieštarauja pasninko dvasiai. Čia išryškėja esminė tiesa: krikščionybė niekada nesmerkia paties kūrinio, ji tik moko jį teisingai naudoti. Reikalą teko spręsti patiems popiežiams.
Su šokoladu situacija buvo kurioziška. XVI amžiuje actekų gėrimas (tuomet dar kartus, tirštas, pagardintas čili pipirais) pasiekė Vatikaną. Popiežius Pijus V paragavo šio egzotiško skysčio, susiraukė iš šlykštumo ir pareiškė: „Šitas bjaurus gėrimas tikrai negali suteikti jokio kūniško malonumo, todėl pasninko jis nelaužo!“ Vėliau, kai šokoladas buvo pasaldintas cukrumi, diskusijos atsinaujino, tačiau XVII a. popiežius Aleksandras VII patvirtino senąją tiesą – kadangi šokoladas geriamas, o ne kramtomas, krikščionys jį gali legaliai gurkšnoti net per pačius griežčiausius pasninkus.
Panašus likimas ištiko ir kavą. Iš pradžių radikalūs dvasininkai reikalavo uždrausti kavą, vadindami ją „musulmonų gėrimu“ ir „Sėtono lašais“. Tačiau XVII a. pradžioje popiežius Klemensas VIII nusprendė pats ją išbandyti, vedamas krikščioniško principo, kad viskas, kas sukurta, savaime yra gera, jei priimama su dėkingumu. Gurkštelėjęs aromatingo gėrimo, jis sušuko: „Šis gėrimas toks skanus, kad būtų nuodėmė leisti juo mėgautis tik netikėliams! Pakrikštykime jį!“ Taip kava tapo oficialiai palaiminta ir virto idealiu dvasininkų palydovu ilgų naktinių maldų bei dvasinio budėjimo metu.
Kai XIV amžiaus pabaigoje krikščionybė galutinai įsitvirtino Lietuvoje, mūsų protėviai gavo nemenką iššūkį. Vietoj įprastų sočių briedienos ar šernienos troškinių, Bažnyčia liepė dalį metų gyventi atgailos ritmu. Tačiau krikščionybė neatėjo sunaikinti lietuviškos kultūros – ji atėjo ją perkeisti ir pakylėti. Į pagalbą atskubėję Lietuvos vienuolynai (ypač bernardinai ir pranciškonai) turėjo parodyti neeilinį kūrybiškumą, pritaikydami vietinius Dievo duotus ingredientus prie krikščioniško kalendoriaus.
Taip gimė unikalūs mūsų krašto pasninko patiekalai:
Silkė su medumi ir grybais: Kadangi importinė silkė tapo pagrindine pasninko žuvimi, vienuoliai sugalvojo ją sujungti su Lietuvos miškų gėrybėmis – džiovintais baravykais ir saldžiu medumi. Šis sūraus ir saldaus derinys tapo ne tik kulinariniu atradimu, bet ir gilia metafora: gyvenimo pasninko druska galiausiai virsta dvasiniu medaus saldumu. Šį patiekalą ant Kūčių stalo daugelis Lietuvos šeimų deda iki šiol.
Kanapių pienas: Kadangi tikras pienas per griežtą pasninką buvo draudžiamas, Lietuvos vienuolynuose buvo populiaru gaminti aguonų arba kanapių pieną. Sutrintos kanapių sėklos, užpiltos vandeniu, virsdavo riebiu, baltu skysčiu – tai buvo puikus įrodymas, kaip Kūrėjas pasirūpino, kad net augaluose būtų paslėpta viskas, ko reikia žmogaus gyvybei palaikyti.
Bebro uodegos anomalija: Tai turbūt įdomiausia Lietuvos vienuolių kulinarinė-teologinė gudraustė. Kadangi bebrai gyvena vandenyje ir turi žvynais padengtą uodegą, didžiųjų LDK vienuolynų virėjai sugebėjo ją priskirti prie vandens gyvūnų (žuvų) kategorijos. Tai leido išlaikyti pasninko drausmę, kartu dėkojant už gausius krašto gamtos išteklius.
P.s.
Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, įvyko nuostabus, giliai teologiškas paradoksas. Bažnyčios įvisti mitybos ribojimai, kuriais buvo siekiama sutramdyti kūno geismus, pasitarnavo kaip galingiausias maisto technologijų variklis. Žmogaus protas, įspraustas į pasninko rėmus, atskleidė nuostabų kūrinijos potencialą.
Krikščionybė nėra religija, kuri draudžia džiaugtis pasauliu. Priešingai – pats Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį, dalindamasis duona ir vynu, o savo pirmuoju stebuklu Kanos vestuvėse paprastą vandenį pavertė geriausiu vynu, parodydamas, kad Dievas trokšta žmogaus džiaugsmo. Kristus panaikino senojo pasaulio baimę prieš „švarų ir nešvarų“ maistą, paskelbdamas, kad viskas yra dovana. Pasninkas mus moko tik vieno – nesudievinti paties maisto, o pamatyti už jo esantį Davėją.
Todėl kitą kartą, kai mėgausitės popietiniu kavos puodeliu, sūrio lenta ar tradiciniais Kūčių patiekalais, pamatykite tame ne šiaip evoliuciją ar atsitiktinumą. Pamatykite tame didingą istoriją apie tai, kaip žmogaus meilė Kristui ir noras Jam paaukoti savo patogumą subrandino gražiausius, skaniausius ir giliausius mūsų kultūros vaisius. Kūrinija šlovina savo Kūrėją – net ir ant mūsų stalo.
Su meile ir brolišku rūpesčiu 

вторник, 21 июля 2026 г.

Kodėl vadovėlinė istorija mus apgauna? Tikroji „Lietos“ ir Respublikos paslaptis



   Ar kada nors susimąstėte, kodėl mūsų istorijos vadovėliai primena nesibaigiantį pralaimėjimų ir traumų sąrašą? Mums kalbama apie „lenkų kultūrinę dominaciją“, apie „ištirpimą Žečpospolitoje“ ir apie tai, kaip didingas pagoniškas LDK elitas staiga ėmė ir „išsidavė“, pasirinkdamas svetimą kalbą.
Bet kas, jei visa tai – tik moderniųjų laikų klastotė ir politinės interpretacijos, skirtos pateisinti geopolitinius žaidimus? Kas, jei tiesa yra visiškai kitokia, o jos raktas visą laiką gulėjo mūsų pačių kalboje ir... Žemaitijos kaimuose, nepasidavusiuose akademinei dresūrai?
Laikas sugriauti tris pagrindinius mitus ir atverti tikrąją Lietuvos – kaip unikalios Respublikos – koncepciją.
1 mitas: Rzeczpospolita buvo Lenkijos valstybė
Mums teigiama, kad lotyniškas terminas Res Publica (viešasis reikalas / bendras turtas) į mūsų regioną atėjo iš Vakarų ir buvo tiesiog išverstas į lenkų kalbą kaip Rzeczpospolita. Tačiau pažvelkime giliau į pačią šio reiškinio prigimtį.
Lietuvos valstybė nuo pat pradžių kūrėsi ne kaip azijietiška despotija, kur valdovas yra absoliutus žemės ir žmonių savininkas. Lietuviška tradicija rėmėsi Vyrų taryba (Ponų taryba), kur valdovas privalėjo tarytis su bendruomene. Tai buvo jėgų, resursų ir tiesos suliejimas į vieną vietą bendrai gynybai. Būtent iš čia kyla žodis Lietuva – tai „Lieta“, arba organiška sąjunga.
Kai įvyko sąjunga su Lenkija, lietuviai neatidavė savo suvereniteto. Jie tiesiog įsivaikino vakarietišką teisinį karkasą. Rzeczpospolita tapo modernizuotu tos pačios lietuviškos „Lietos“ (bendro reikalo) pavadinimu. Ne karalius valdė šią valstybę. Ją valdė magnatai, tarp kurių svarbiausi – Radvilos, Sapiegos, Chodkevičiai – buvo senosios Lietuvos didikai. Garsusis posakis „Nenoriu būti karaliumi, noriu būti Radvila“ idealiai įrodo: reali ekonominė ir politinė galia buvo lietuvių rankose, o formalus karalius tebuvo samdomas vadovas.
2 mitas: Lietuvos statutai buvo parašyti „senąja rusėnų kalba“
Tai vienas didžiausių akademinių absurdų. Šiuolaikiniai istorikai ginčijasi, ar Lietuvos Statutai parašyti „senąja baltarusių“, ar „senąja ukrainiečių“ kalba. Tiesa paprastesnė: tokios kalbos tuomet apskritai nebuvo.
Tai buvo slavų kanceliarinė kalba – senovinis administracinis Esperanto. Kai pagoniška Lietuva (Lieta) suliejo milžiniškas teritorijas nuo Baltijos iki Juodosios jūros, jai reikėjo universalaus rašytinio įrankio imperijai valdyti. Šia kalba niekas nekalbėjo turguje – ji buvo tik rašoma. Ji veikė tiksliai taip pat, kaip lotynų kalba Vakarų Europoje.
Lietuvos Statutai (ypač 1588 m.) buvo vienintelis tokios apimties, pilnai kodifikuotas teisynas visoje Europoje. Lenkijos Karalystė nieko panašaus neturėjo! Ir šis lietuviškas šedevras, veikiantis LDK žemėse, buvo užrašytas šiuo funkciniu Esperanto kodu. Teisė ir politinė valia buvo grynai lietuviška, o kalba – tik techninis įrankis.
3 mitas: Lenkų kalba mus asimiliavo
   O kaipgi vėlesnis elito perėjimas prie lenkų kalbos? Čia į pagalbą ateina sociolingvistika ir žmonių fiziologija.
Lenkų kalba pati savaime yra lotynų kalbos įtakos produktas, kuomet senoji kanceliarinė slavų kalba buvo pervesta į lotyniškus rašmenis. Kadangi lotynų abėcėlė neturėjo raidžių slavų garsams, raštininkai kūrė dirbtinius derinius (cz, sz, rz). Laikas ir žmonių fiziologija – natūralus kalbos padargų prisitaikymas prie rašto – atliko savo darbą, ir šis rašytinis kodas pamažu virto šnekamąja lenkų kalba.
Lietuvos elitas, perimdamas lenkų kalbą, ne išdavė tėvynę, o tiesiog pasirinko modernizuotą, europizuotą to paties administracinio kodo versiją, patogesnę bendrauti su Vakarais. Valstybės esmė (Lieta) liko nepakitusi, pasikeitė tik instrumentas.
Kur išliko tikroji Tiesa?
Jei kanceliariniai kodai ir akademinė dresūra suformavo naujas kalbas ir kultūras, kur dingo autentiškas, archajiškas lietuviškumas? Jis neišnyko. Jis pasislėpė ten, kur jo negalėjo pasiekti jokie kanceliarijos popieriai – labiausiai užsispyrusiose, nepasiduodančiose sistemai žemaičių šeimose.
Žemaitija ilgiausiai priešinosi išorinei sutarčių ir rašto kontrolei, nes žinojo: užrašytą žodį galima suklastoti ir interpretuoti (ką šiandien ir daro universitetų profesoriai). Žemaičių išmintis amžiais buvo perduodama tik iš lūpų į lūpas. Ši žodinė, gyvoji tradicija išlaikė neperšaunamą kultūrinį imunitetą ir apsunkino svetimiems galimybę ją perprasti.
Kvietimas diskusijai
Mūsų valstybė prasidėjo ne nuo lenkiškų ar lotyniškų popierių, o nuo laisvų žmonių susitarimo sulieti jėgas – nuo Lietos. Atėjo laikas nustoti žiūrėti į savo praeitį per svetimas interpretacijų akinius.
Ar esame pasirengę pripažinti, kad senoji Respublika buvo ne Lietuvos saulėlydis, o mūsų pačių sukurta politinė sistema, kurios gyvąją dvasią iki šiol nešiojame savo kraujyje?
Išsakykite savo nuomonę. Padėkime tašką akademinėms dogmoms ir atraskime tiesą patys.

Su broliška meile ir rūpesčiu 
Vladimiras Troščenka 

среда, 13 марта 2024 г.

Šiandien prisiminiau ir dalinuosi...

 Gyvenimas. Jei gyveni nesusimąstydamas, plauki pasroviui, jis atrodo toks paprastas ir nesudėtingas, bet kai tik pradedi mąstyti, ieškoti, nagrinėti ir tyrinėti, tas gyvenimas pavirsta į kažkokį nenupasakojamą, nepaaiškinamą ir neprognozuojamą siaubą.


 Tik atsikratęs žmoniško pasipūtėliško išdidumo, tik tuomet kai laisva valia patiki Dievu ir atrandi kelią, tiesą ir gyvenimą Jėzuje Kristuje, tik tada gyvenimas vėl pradžiugina ir atsiveria savo nuostabiai sudėtingu paprastumu. Šis paprastumas telpa vienoje frazėje - IŠ JO, JAME ir DĖL JO.


  Nieko be Jo valios neatsitinka šiame pasaulyje, nes tik Jis vienas yra Kūrėjas, Laikytojas ir Sprendėjas. Visa baimė, purvas ir netikrumas yra tuomet, kai bėgi nuo Jo, o kai esi Jame ir Jis tavyje, tuomet pajunti tikrą stabilumą, džiaugsmą, saugumą, jėgą, užtikrintumą, laisvę ir nenustojamai besipildančią gyvenimo pilnatvę. 

  Nieko nėra labiau stebinančio ir kerinčio, nei jausti pastovų, nematomą, bet labai aiškiai juntamą rūpestį. 

  Taip pat nieko nėra labiau nuostabaus ir didingo nei būti kvailiu dėl Kristaus, nekreipiant dėmesio į pasaulio išmintinguosius. Būti silpnu, o ne stipriu. Būti niekinamu, o ne gerbiamu. Trokšti ir alkti, vargti be pastogės, darbuotis savo rankomis. Kai tave keikia laiminti, kai persekioja – kentėti, kai piktžodžiauja - maloniai atsakyti. Visomis išgalėmis laikytis tiesos žodžio, Dievo jėgos, būti ginkluotu tik teisumo ginklais. Būti gerbiamu ir negerbiamu, šmeižiamu ir giriamu. Būti laikomu apgaviku ir teisiuoju, nepažįstamu ir gerai žinomu; visiems aplinkiniams tave palaidojus, tu atsistoji gyvas; esi baudžiamas, bet nenužudomas, tave liūdina, bet tu visada džiaugiesi, esi skurdžius, bet daugelį praturtini, neturi nieko - ir valdai viską.


   Kai nusimeti rožinius pasaulietinio zombinimo akinius ir apsižvalgai aplinkui, pamatai, kad viskas ko pasaulis tave moko siekti yra tik bevertė tuštybė, vergovė ir rūkas, neturintis jokios išliekamosios vertės. Viskas pasaulyje laikina ir nepastovu, todėl tik tikėjimas Jėzumi Kristumi turi išliekamąją vertė, nes tai amžina ir nekintama. Tik Jo Vardas yra viskas kiekvienam ir nėra kitos, tikros ir išliekančios prasmės žmogaus gyvenime po dangumi, nei gyventi iš Kristaus, Kristuje ir dėl Kristaus.


Su broliška meilę ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka

пятница, 8 марта 2024 г.

Jei ne atgailausite...





 

Безмолвный крик.




 

Skruzdelynas daugiaaukštis



Vargšės skruzdėlės pasaulio

Visa amžių vergija

Vaikšto vorele, vienodai

Ir vienoda jų dalia


Skrudelynas daugiaaukštis

Ten vabzdžiams aiški tvarka

Vos tik gimsta skruzdeliukas

Jam nustatoma vieta.


Pasimokė - tuoj į darbą

Atidirbo - į kapus

I jo vietą skruzdėlynę

Pastatys kitus vabzdžius...


Dainava
08 03 2024