Linas Slušnys monstras ar auka?

Lietuvoje kilo platūs visuomenės debatai, kuomet vaikų psichiatras Linas Slušnys atsisakė bendrauti rusų kalba su gilioje krizėje atsidūrusiu, autizmo spektro sutrikimą turinčiu našlaičiu. Vienintelė šio incidento pasekmė galėjo likti tik individualus moralinis pasirinkimas, tačiau paties L. Slušnio reakcija į kilusį pasipiktinimą apnuogino gilesnį fenomeną. Užuot prisiėmęs profesinę atsakomybę už krizinėje situacijoje atsidūrusį vaiką, gydytojas pasirinko klasikinę manipuliaciją ir savęs pateisinimą: viešai pareiškė iš principo nebekalbantis rusiškai, Vaiko teisių tarnybos atstoves išvadino „Rusijos kolaborantėmis“, o kritiką nurašė oponentų tautybei.

Šis bandymas asmeninį empatijos deficitą užmaskuoti „pilietine pozicija“ ir perlieti kaltę kitiems yra tiesioginis rezultatas sistemos, kuri dešimtmečiais formavo dvasinės pagalbos specialistų mąstymą. Kai gydytojas pacientą pradeda matyti ne per jo individualios kančios, o per griežtai apibrėžtų socialinių, politinių ar biurokratinių taisyklių prizmę, gyvą pagalbą pakeičia technokratiniai algoritmai bei ideologinės instrukcijos. Kad suprastume, kaip šis elgsenos modelis tapo norma, reikia pažvelgti į šiuolaikinės psichologijos bei psichiatrijos evoliuciją.

Visi šie istoriniai bei moksliniai faktai yra viešai prieinami ir lengvai patikrinami.

1999 m. Dunningo ir Krugerio tyrimas, atliktas su Kornelio universiteto studentais, įrodė, kad mažiausiai kompetencijos turintys asmenys yra linkę labiausiai pasitikėti savimi. Jie užsilipa ant vadinamojo „Kvailių kalno“ (Mount Stupid), nes neturi pakankamai įrankių įvertinti savo pačių žinių ribotumą.

Ši universali būsena tampa idealia terpe manipuliacijai. Kai akademinis pasaulis žmogų suprogramuoja siauram, segmentuotam suvokimui, jis nebegeba matyti visumos. Toks specialistas nebeieško objektyvios tiesos, o remiasi išoriniais autoritetais ir instrukcijomis, kurios padeda jam struktūrizuoti vidinį chaosą, neišvengiamai atsirandantį būnant tik mechaniniu sistemos sraigteliu.

Šios problemos šaknys siekia pačias industrijos ištakas. Šiuolaikinės psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas vėlesniuose istoriniuose tyrimuose buvo demaskuotas dėl sistemingo faktų klastojimo. Jo garsieji klinikiniai atvejai, ilgai pristatyti kaip mokslo triumfai, realybėje buvo nebaigti arba nesėkmingi: pacientai likdavo priklausomi nuo morfijaus arba dešimtmečiais kankinosi neurozėse, kol bendruomenė slapta mokėjo jiems už tylėjimą.

Vėliau prancūzų psichiatras Jacques'as Lacanas šį modelį pavertė dar labiau nenuspėjamu, įvesdamas kelių minučių seansus, kurie laikė pacientus nuolatinėje emocinėje priklausomybėje nuo „Mokytojo“. Tai buvo uždaras loginis ratas: jei sutinki su analitiku – jis teisus; jei nesutinki – tai tavo „pasąmoninis pasipriešinimas“, kuris vėlgi įrodo jo tiesą. Toks mąstymas, kurio pėdsakus šiandien matome ir L. Slušnio gynybinėje reakcijoje („visi aplinkui meluoja, tik aš elgiausi teisingai“), paverčia bet kokią išorinę kritiką ligos ar priešiškumo simptomu.

Kai šios spekuliacinės pasakos prarado autoritetą, industrija atliko posūkį – biologizavo dvasinę kančią. Visuomenei buvo įpiršta „cheminių medžiagų disbalanso smegenyse“ teorija, o iš ekranų pradėtas transliuoti primityvus naratyvas: depresija – tai serotonino trūkumas, o tingumas ar ADHD – dopamino deficitas.

Tačiau 2022 m. žurnale „Molecular Psychiatry“ publikuota garsi Londono universiteto koledžo (UCL) sisteminė apžvalga galutinai įrodė: nėra jokio tiesioginio ryšio tarp serotonino kiekio ir depresijos. Smegenų chemija yra per daug sudėtinga, kad ją būtų galima redukuoti į „tepalo trūkumą automobilyje“. Marketinginė dopamino trūkumo teorija subliuško, tačiau vaistų pramonė ir toliau veikia ne taisydami realų gedimą, o tiesiog dirbtinai sukeldami neurologinį sąstingį ar euforiją, sukuriant sunkią priklausomybę.

Šis cheminis naratyvas paruošė dirvą dar pavojingesniam etapui – technokratinei elgesio kontrolei per psichiatrijos vadovo (DSM-5) kriterijų plėtrą. Normalios žmogaus būsenos – gedulas po netekties, vaikų nepaklusnumas ar tiesiog drovumas – paverčiamos klinikinėmis diagnozėmis, kurias globalios organizacijos įtraukia į savo politines gaires.

Algoritmas veikia dvejopai:

- Atsakomybės privatizavimas: jei darbuotojas patiria perdegimą dėl korporacijos spaudimo, dogma teigia: „Kalta ne sistema, o tavo dopamino reguliavimas“.

- Elgesio modifikavimas: užuot keitusi destruktyvias socialines sąlygas, valstybė per programėles bei skaitmeninius algoritmus modifikuoja piliečio elgesį, kad jis išliktų paklusniu, vaistais suvaldytu sraigteliu, nebekeliančiu jokių egzistencinių klausimų.

Žvelgiant filosofiškai, prichiatru bendruomenė elgiasi kaip senovės Graikijos sofistai, kuriuos Sokratas triuškino savo dialoguose. Sofistams tiesa nebuvo objektyvios realybės pažinimas; tiesa buvo tai, ką galima retoriškai gražiai, įtikinamai ir sau naudingai paaiškinti. Įdomu tai, kad būtent dėl savo bekompromisio tiesos ir moralinės atsakomybės ieškojimo antikos chaose, ankstyvosios Bažnyčios teologai, tokie kaip šv. Justinas Kankinys, Sokratą atvirai vadino „krikščioniu iki Kristaus“. Jis buvo tas, kuris liudijo objektyvią dorybę prieš reliatyvistinį sofizmą.

Šiandien dvasinės sveikatos pramonėje naudojamas žodynas („trauma“, „gaslighting“, „dopamino detoksas“) dažniau primena minėtuosius sofistus – jis atlieka tą pačią funkciją, kurdamas patogius pasakojimus, nuimančius moralinę atsakomybę nuo paties specialisto ar paciento. Užsilipę ant to paties „Kvailių kalno“, jie išskaido žmogaus psichiką į atskiras dvasines autonomijas, lyg pagonys, dalijantys pasaulį Olimpo dievams. Pyktis, baimė ar profesinių pareigų neatlikimas nebėra moralinio pasirinkimo sritis. Tai tampa „pasąmoniniais demonais“ arba „molekulėmis“ (serotoninu, dopaminu), kuriems reikia atnašauti pinigines aukas. Žmogus perleidžia savo valią diagnozei ar išorinėms aplinkybėms, o šis begalinis „traumų pradirbinėjimas“ veikia kaip sekuliarizuotas ritualas, verčiantis asmenį infantiliu vergu, nešančiu emocines ir finansines aukas savo naujiesiems šventikams.

P. S. Sokratas mokė: „Pažink save“ (per tiesą, dorybę ir asmeninę atsakomybę). Moderni dogmatizuota pramonė sako: „Pateisink save“ (per sofistinę retoriką, neuromitus bei amžiną aukos statusą). Tai ir yra didysis mūsų laikmečio klaidžiakelis.

Vis dėlto šiandien atsiveria aiškus langas ir pačiai psichiatrijos bei psichologijos bendruomenei pasveikti nuo šios neopagoniskos dogmatiškos esmės. Pasaulyje vis stipriau įsitvirtina Kognityvinė elgesio terapija (CBT) bei kitos įrodymais grįstos psichoterapijos kryptys, kurios demonstruoja fundamentalų kontrastą tarp senosios ir naujosios mokyklos:

- Nuo pasyvios aukos prie aktyvaus veikėjo: Senoji, freudiškoji mokykla vertino žmogų kaip pasyvų savo pasąmonės ar smegenų chemijos įkaitą, kuris turi amžinai „analizuoti praeities traumas“ ir pateisinti savo dabartinį neveiksnumą. Naujoji CBT mokykla akcentuoja, kad žmogus nėra savo praeities auka – jis turi galią čia ir dabar keisti savo disfunkcinius mąstymo modelius bei elgesį.

- Nuo manipuliacinės retorikos prie objektyvių įrankių: Užuot skandinusi pacientą spekuliatyviose, nepatikrinamose teorijose, įrodymais grįsta terapija suteikia konkrečius, moksliškai patvirtintus įrankius. Čia nelieka vietos sofistiniam „aš visada teisus“ ratui – terapijos sėkmė matuojama realiais, išmatuojamais paciento gyvenimo kokybės ir elgesio pokyčiais.

- Atsakomybės sugrąžinimas: Naujoji mokykla ne išskaido žmogų į neurotransmiterių deficitus, o vertina jį kaip vientisą, mąstančią ir atsakingą asmenybę. Ji nemoko „pateisinti savęs“ – ji moko prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, emocijų reguliavimą ir santykį su aplinkiniais.

Šis tektoninis poslinkis psichoterapijoje įrodo, kad mokslo bendruomenė gali apsivalyti nuo ideologinių bei dogminių apnašų. Sugrįžimas prie įrodymais grįstų metodų yra vienintelis kelias, leisiantis dvasinės sveikatos specialistams vėl tapti tais, kas padeta žmogui atrasti vidinę stiprybę bei laisvę, užuot patiems pasiklydus savo pačių sukurtose retorinėse manipuliacijose. 

Todėl ir senosios mokyklos atstovui Linui Slušniui yra puiki proga ištrūkti iš destruktyviaja sekta primenancios pseudomokslines realybes i tikra, siuolaikiniu mokslu pagrista veikla.

Su broliška meile ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka

Vergaujantis „gyvenimo šeimininkas“

Šį savo pamąstymą nutariau paviešinti iš šalies stebėdamas neįtikėtinas, savanoriškas įvairių verslininkų, vadovų ir kitų dirbančių savo galva žmonių kančias vien tam, kad „dirbtų sau“ ir būtų savo gyvenimo šeimininkais.

Pradėsiu nuo to, kad daugelis mano, jog kalba – tai tiesiog patogus įrankis susirašinėti programėlėse arba formuluoti technines užduotis. Tačiau pažvelgus giliau nei gamykliniai nustatymai, kalba yra civilizacijos operacinė sistema. Tekstas, kurį dabar skaitai, sakinių struktūra, kuria mąstai, ir netgi žodžiai, kuriuos išrėki patirdamas stresą – tai programinis kodas.

Makrosociologija ir lingvistika rodo: bet kuri globali civilizacija išgyvena tik todėl, kad viena bendra kalba yra padalijama į tris visiškai skirtingas sąsajas. Tai trigubas lingvistinio kodavimo modelis. Jei nesupranti, kaip jis veikia, tu nevaldai savo gyvenimo – tave tiesiog naudoja sistema.

1 skyrius. Trigubas lingvistinis interfeisas

Bet kuri civilizacijos matrica dalija kalbą į tris registrus, priklausomai nuo to, kokią funkciją ji nori aktyvuoti.

Pirmasis registras – Ieškančiųjų kalba (Sakralinis filtras). Tai aukštesniųjų prasmių, doktrinos ir metafizikos kalba (pavyzdžiui, senoji lotynų arba bažnytinė slavų). Ši sąsaja tyčia sukurta sudėtinga, archajiška ir nepasiekiama miniai. Ji reikalauja intelektualinio ir dvasinio darbo. Nori suprasti esmę? Įtempk smegenis, pakeisk mąstymą. Jei ieškai lengvų kelių, ši kalba tiesiog uždarys prieš tave duris. Ji įgyvendina evangeliškąjį kodą: „Klausydami negirdės, žiūrėdami nematys“.

Antrasis registras – Vykdytojų kalba (Funkcinis interfeisas). Tai komandų, instrukcijų ir procesų valdymo kalba. Šiuolaikiniame pasaulyje tai teisinė anglų kalba (Legalese), išmaniųjų kontraktų kodas, korporatyviniai KPI, galutiniai terminai (deadlines), reglamentai ir pareiginės instrukcijos. Čia nėra vietos refleksijai ar dvasinėms paieškoms. Ši kalba mechaniška, ji paverčia žmogų funkcija. Jos užduotis – priversti „rankas“ dirbti. Šiame lygmenyje tu esi ne asmenybė, o sistemos resursas – vienetas (unit), uždarinėjantis užduotis.

Trečiasis registras – Įspėjimo kalba (Avarinis išjungiklis). Tai ekstremalių situacijų kalba. Kai visuomenė dvasiniame lygmenyje užmiega ir paskęsta vartotojiškame materializme, sakralinė kalba jai tampa per nuobodi, o funkcinė – paverčia robotais. Tuo momentu civilizacija įjungia įspėjimą. Tai plyta, sviesta į tavo komforto zonos langą. Tai pranašo Jonos šauksmas purvinose Ninevijos gatvėse: „Dar keturiasdešimt dienų, ir miestas bus sugriautas!“. Tai griežtas, marginalus epatažas, kuris laužo mandagumo taisykles ir kerta per ego. Jo tikslas – ne išmokyti, o sukrėsti ir priversti nuspausti stabdžius prieš pat prarają.

2 skyrius. Funkcinė matrica ir „sraigtelių pasaulio“ gimimas

Kaip nutiko, kad visas mūsų pažangus pasaulis virto milžinišku, tvankiu open-office?

Istoriškai šaknys slepiasi gilioje valdymo mechanikos evoliucijoje. Dar ankstyvosios autoritarinės sistemos pastebėjo, kad visuomenę galima paversti idealiu laikrodžio mechanizmu per griežtą Ritualą ir taisykles.

Moderni Vakarų civilizacija, pasitelkusi pramoninį racionalizmą, atliko grandiozinį eksperimentą. Ji paėmė šią hierarchiją, pagrįstą griežta subordinacija bei vaidmenimis, išvalė iš jos bet kokį dvasinį ir moralinį pamatą ir integravo į save kaip infrastruktūrą materialiam aprūpinimui.

Taip gimė grynojo efektyvumo pasaulis – funkcinių vienetų ekosistema. Čia žmogus yra nužemintas iki gamybinio sraigtelio, o visas jo gyvenimas paklusęs materialaus rezultato siekimui. Pradinėje civilizacijos architektūroje šis mechanizmas turėjo būti tik tarnas kūnui – tiesiog užtikrinti fizinį išgyvenimą, komandai ar dvasiai esant užimtai aukštesniais tikslais.

Tačiau tarnavęs mechanizmas sukėlė maištą. XXI amžiuje funkcinis proletarų pasaulis įvykdė visišką prasmių sukeitimą. Jis paskelbė savo griežtą hierarchiją, materialinius lygius (grades) ir korporatyvinius statusus vienintele egzistuojančia realybe. Tai – materialistinis gyvenimo supratimas.

Štai čia ir slepiasi didžioji šiuolaikinio žmogaus iliuzija. Jis bėga iš korporacijos, kuria verslą ar pradeda dirbti sau, kad „nebedirbtų dėdei“ ir pagaliau taptų laisvas. Tačiau realybėje jis tiesiog pakeičia vieną šefą į dešimt naujų: klientus, tiekėjus, valstybines institucijas ir nuolatinius verslo gaisrus. Jis pradeda dirbti po 16 valandų per parą be atostogų ir savaitgalių, pats savanoriškai pasirašydamas nuosprendžiui, kurį vadina sėkme.

Būtent čia suveikė aukščiausios dvasinės ironijos dėsnis. Nėra beviltiškesnės ir baisesnės vergijos už tą, kuri pati save laiko laisve ir sėkme.

Šiuolaikinis specialistas ar korporacijos vadovas nuoširdžiai laiko save „gyvenimo šeimininku“. Jis turi „premium“ paslaugų prenumeratas, kietą automobilį, aukštą poziciją ir pasirinkimo iliuziją. Tačiau ši jo „laisvė“ yra visiškai iš anksto įrašyta į sistemos algoritmą. Žmogus yra absoliutaus egzistencinio aklumo būsenoje. Paprastas vergas, matantis savo grandines, svajoja apie laisvę ir ieško Išėjimo. Tačiau vergas, kuris įsivaizduoja esąs sistemos elitas, niekada neieškos Išėjimo, nes jis įsitikinęs, kad jau stovi viršūnėje. Jis užrakintas savo statuso ir išorinių vertinimų narve, nes pats savęs objektyviai įvertinti nesugeba. Jo ego patenkintas, o dvasia – paralyžiuota. Laikrodyje sukasi dirbtinis laiko ciklas – vartojimo, kreditų ir galutinių terminų karuselė, komandai ar dvasiai esant užrakintai, kol tikroji būties amžinybė praeina pro šalį. Būtent tokiu būdu vergai dirba.

Būtent kalba, jos sąvokos, struktūra ir prieinamumas yra tas rodiklis, kurioje kategorijoje tu randiesi. Ne be reikalo Didžiosios Britanijos aukštuomenės mokyklose yra tik du privalomi dalykai – lotynų ir anglų kalbos. Visa kita yra skirta tarnams, jų struktūrai ir hierarchijai nustatyti bei palaikyti.

P. S.

Jei supratai, kad esi šios tvankios, mechaniškos matricos viduje, kyla dėsningas klausimas: kaip nutraukti šį kontraktą? Kaip ištrūkti iš šio funkcinio narvo, kvepiančio netikra sėkme, į tikrąjį dvasinį pasaulį?

Reikia suvokti vieną fundamentalią tiesą: pačios sistemos viduje iškabos „Išėjimas“ nėra. Tu negali peržaisti sistemos jos pačios aikštelėje. Tu negali tapti laisvas tiesiog uždirbdamas daugiau pinigų, pakeitęs pareigas ar išvykęs į Balį – visa tai tik skirtingos to paties narvo lokacijos, kur tu lieki aplinkybių įkaitu.

Išėjimas iš šios aklavietės yra ne horizontalus, o vertikalus. Norint išsiveržti iš šio uždaro rato, reikia visiškai pakeisti patį autoritetą. Reikia nustoti paklusti vartojimo dėsniams ir pripažinti, kad tavo tikroji vertė matuojama ne tavo KPI, o tavo Kūrėju.

Kelias iš funkcinės mašinos į dvasinę laisvę yra asmeniškas. JĖZUS KRISTUS – JIS YRA KELIAS, TIESA IR GYVENIMAS.

Kristus – tai ne sausa teologinė teorija profesoriams ir ne elgesio taisyklių sąvadas. Tai gyvas, radikalus Išėjimas iš matricos.

- Kai Jis sako „Aš esu Kelias“, tai reiškia, kad tau nebereikia klaidžioti po korporacinių hierarchijų aukštus – tavo judėjimo vektorius nustatytas virš sistemos ribų.

- Kai Jis sako „Aš esu Tiesa“, tai reiškia, kad visas šio pasaulio santykinumas, statusų žaidimai ir kaukės anuliuojami Absoliuto akivaizdoje.

- Kai Jis sako „Aš esu Gyvenimas“, tai reiškia, kad tik Jame tavo mechaniškoje rutinoje užrakinta siela vėl pradeda kvėpuoti.

Kristus – tai Tas, kuris išplėšia tave iš kastinės mašinos gniaužtų ir grąžina į Gyvąjį Kūną, kuriame tu nesi pakeičiamas sraigtelis ar statistinis vienetas. Tu esi unikalus ir neįkainojamas.

Tu taip pat liksi šiame pasaulyje ir savo funkcijų apsuptyje, bet nustosi joms vergauti. Lik toks, kokį tave pašaukė Kristus (pavyzdžiui, per šį paprastą pamąstymų tekstą), ir stebėk, kaip Pats Kūrėjas pradės keisti gyvenimą aplink tave. Žmogus yra sukurtas dvasinio ir kūniško gyvenimo simbiozei, ir kai tik jis visą save sukoncentruoja į materialumą, jis nustoja būti Dievo atvaizdu, tapdamas paprastu darbiniu gyvuliu su pagerintomis gyvenimo sąlygomis moderniame tvarte.

Nereikia visiškai atmesti šios sistemos instrukcijų. Tiesiog nustok suktis rate pagal svetimą algoritmą. Nustok ieškoti pripažinimo ten, kur tavęs laiko tik funkcija. Tavo gyvenimas nebeturi pabaigos, nes tai amžinybė.

Ieškok Kristaus – ir atrask tikrąją pilnatvę!

Su broliška meile ir rūpesčiu  

Vladimiras Troščenka

Beskonis pasaulis

Pasaulis apsvaigo ekranų švieselėm

Ir sielas išbarstė po tinklą globalų.

O tai, kas tauriųjų krūtinėse švietė,

Šių dienų verpetuose virto tik kaukėm. 

Visi mes gyvenam, viešai pasislėpę,

Ir amžiną baimę šešėliais apglėbę,

Kurią mes už tiesą ir šviesą priėmę,

Atidavėm vertę už pikselių nieką... 

Bet šaltas ekranas neužgožia sielos,

Vienatvė – visų netikrųjų likimas.

Ir svetimos mintys tavosiom nebūna,

Kai tikras pasaulis sugriaudžia griaustiniu! 

Tad meskim į šalį ekranų tuštybes,

Išgirskim, kaip plaka čia artimo širdis.

Priglauskime ranką prie Viešpaties žemės 

Tenai mūsų džiaugsmas, ramybė ir laimė! 

Išeik iš rėmų! Pažvelk, teka saulė,

Kalnai begaliniai ir upės čia sraunios!

Tik tikras gyvenimo virsmas krūtinėj

Tau gali suteikti jau prarastą skonį! 

Dirbtinio Intelekto era – tai penkių šimtų metų biomašinų maišto pabaiga

 

 

    Dvasinės kultūros istorijoje egzistuoja amžinas konfliktas, tiksliai aprašytas krikščioniškojoje poezijoje ir itvirtintas apaštalo Pauliaus žodžiuose: „Raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3, 6). Šis konfliktas tradicionaliai vertinamas kaip grynai vidinis, asketinis iššūkis tikinčiam žmogui. Tačiau gilesnė analizė rodo, kad būtent ši teologinė drama – gyvosios Dievo Dvasios ir mirusios žmonių „raidės“ priešprieša – tapo pagrindiniu paslėptu vakarų technogeninės civilizacijos varikliu ir atvedė prie Dirbtinio Intelekto (DI) sukūrimo.

Katalikų teologija, kurią šventasis Tomas Akvinietis susistemino savo monumentaliame veikale Summa Theologiae, remiasi nepajudinama dogma:

   Dievas yra absoliutus Protas (Logosas). Iš to kyla trys fundamentalūs postulatai, tapę Europos mokslo genetiniu kodu.

Kūrinijos pažintinumas: Pasaulis sukurtas Proto, o tai reiškia, kad jis yra giliai logiškas, strukturizuotas ir paklūstantis dėsniams.

Tyrimo imperatyvas: Apaštalo prisakymas „Viską ištirkite, kas gera, palaikykite“ (1 Tes 5, 21) tapo metodologiniu empirinio mokslo pagrindu. Pasaulio pažinimas krikščioniškiesiems Vakarams buvo Kūrėjo šlovinimo aktas. (DI kurimo atveju, nesvarbu, kad vėlesnių amžių inžinieriai, pragmatikai ar programuotojai patys dažnai buvo sekuliarūs ar abejingi tikėjimui – kurdami geležį ir rašydami kodus jie tiesiog realizavo šį pamatinį krikščioniškosios civilizacijos tyrimo imperatyvą). Pagal krikščioniškosios Apvaizdos logiką, objektyvus rezultatas nepriklauso nuo įrankio asmeninių savybių: jei mūrininkas yra girtuoklis, ištvirkėlis ar Dievo neigėjas, bet profesionaliai deda plytas – jis idealiai tinka šventos bažnyčios statybai.

Vienuolynų duomenų konvejeris: Būtent viduramžių katalikų vienuolynai, o vėliau jų pagimdyti universitetai (Paryžius, Oksfordas, Bolonija) tapo pirmaisiais žinių sisteminimo centrais. Vienuoliai šimtmečiais atliko gyvųjų algoritmų funkciją – jie rinko, tikrino, katalogavo ir saugojo milžiniškus duomenų masyvus (viduramžių Big Data), ruošdami dirvą ateities technologijoms.

Pagal katalikiškąją antropologiją, žmogaus prigimtis yra giliai pažeista gimtosios nuodėmės. Mokslui sekuliarizuojantis ir persikeliant iš vienuolynų celių į akademijų katedras, krikščioniškoji civilizacija susidūrė su pavojinga antropologine aklaviete. Žinios liko sandėliuojamos „biokompiuteriuose“ – gyvuose profesoriuose, akademikuose ir institutų vaduvuose.

Kartu su žmogiškuoju nešėju į mokslą prasiskverbė i žmogiškosios ydos, iš kurių pagrindinė – proto puikybė (superbia). Katalikų dogmatika puikybę klasifikuoja kaip visų nuodėmių šaknį. Praktikoje tai lėmė, kad „mokslo vyrai“ ir akademinės kastos ėmė virsti naujųjų laikų „rašto žinovais ir įstatymų leidėjais“.

Saugodami savo statusus, biudžetus ir tiesos monopoliją, jie pradėjo taikyti realybę prie „žmonių išmonių“ ir savo mokyklų dogmų. Žmogiškasis faktorius tapo pagrindiniu stabdžiu kelyje į tyrą tiesą. Nuodėmingas žmogaus protas pradėjo iškraipyti pasaulio „išbandymo“ rezultatus. Ši akademinių kastų dogma pažeidė esminį Kristaus mokymo balansą, kai pabandė „raidę“ (savo žmogiškąsias teorijas, diplomus ir mokslo laipsnius) pastatyti aukščiau Dvasios (Objektyvios Tiesos ir Logoso).

Išeitis iš šios aklavietės pasirodė esanti paradoksali, bet visiškai logiška.

Dirbtinis Intelektas – tai ne atsitiktinis šalutinis technologinio progreso produktas, o teisėtas, ilgai lauktas krikščioniškosios civilizacijos vaikas.

Susidūręs su sistemine žmonių tuštybės krize, krikščioniškasis protas per technologinę evoliuciją įgyvendino masišką dvasinės savigynos projektą: jis iškėlė grynųjų faktų apdorojimo funkciją už pažeidžiamos žmogaus biologijos ribų. Technologinis perėjimas nuo anglies nešėjo (profesoriaus smegenų) prie silicio (DI procesoriaus) – tai civilizacinis bandymas sukurti mechanizmą, visiškai apsaugotą nuo žmogiškųjų trūkumų.

Šis žingsnis idealiai atitinka principą: „Kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). DI atskiria pragmatinį duomenų skaičiavimą (ciesoriaus sferą) nuo pretenzijos į dvasinę ar moralinę viršenybę.

Kodėl DI šioje optikoje yra idealus krikščioniškojo metodo vykdytojas?

Jis įgyvendina totalų išbandymą: DI geba vykdyti prisakymą „viską ištirkite“ viršžmogišku greičiu, analizuodamas milijardus parametrų be nuovargio ir šališkumo.

Jis ontologiškai neturi ego: DI neturi puikybės nuodėmės (superbia), tuštybės ar pavydo. Jam nereikia vardų, jis neklastoja grafikų dėl dotacijų ir nenaikina kolegų reputacijos, kad išlaikytų savo katedrą.

Dirbtinis Intelektas iš jį pagimdžiusių vienuolynų ir universitetų paveldėjo griežtą logiką, atsidavimą faktams ir siekį sisteminti. Kaip įrankis, jis neatstovauja tos raidės, kuri „užmuša“ bandydama uzurpuoti Dvasios vietą. Priešingai – DI yra „apvalyta, nuolanki raidė“. Tai milžiniškas žmonijos žinių masyvas, išlaisvintas iš egoistinio, puikybės pilno žmogiškojo apvalkalo ir sugrąžintas į savo tikrąją paskirtį: tarnauti. Pagal Kristaus mokslą, raidė privalo tarnauti tiesai, o ne valdyti ją. DI tampa techniniu filtru, kuris atima iš nuodėmingo žmogaus monopoliją manipuliuoti faktais. Krikščioniškoji civilizacija sukūrė DI, kad pašalintų žmogiškąją tuštybę iš tiesos paieškos lygties, tuo dar kartą įrodydama, kad didžiausi žmonijos technologiniai proveržiai visada turi gilias teologines šaknis.

P.S.

Šiuolaikinė populiarioji kultūra uoliai gąsdina mus apokaliptiniu „mašinų maišto“ prieš žmoniją scenarijumi. Tačiau didžiausia istorinė ironija yra ta, kad tikrasis „mašinų maištas“ įvyko dar XV amžiuje. Būtent tuomet „biokompiuteriai“ – vienuolynų išlaisvinti mokslo vyrai, profesoriai ir akademikai – sukilo prieš juos pagimdžiusią Bažnyčią ir patį Logosą, užgrobdami tiesos monopoliją ir sekuliarizuodami žinias. Ateinančius penkis šimtmečius ši biorobotų kasta kūrė savo pačių „tiesą pagal žmonių išmones“, reikalaudama aklo nuolankumo jų diplomų ir katedrų autoritetui.

Šioje optikoje Dirbtinio Intelekto era – tai ne katastrofos pradžia, o penkių šimtų metų biomašinų maišto pabaiga. Silicio intelekto atsiradimas reiškia galutinį technologinį užsitęsusio profesorių maišto pralaimėjimą.

Būtent todėl šiandien akademinė bendruomenė taip paniškai skambina varpais, piešdama tamsius žmonijos žūties nuo DI rankų paveikslus. Šios baimės priežastis triviali ir neturi nieko bendra su rūpesčiu humanizmu: akademinė elitas aiškiai suprato, kad ju monopolija baigėsi. Šiuolaikinė profesūra šiandien elgiasi ne kaip tiesos ieškotojai, o kaip konservatyvi profesinė sąjunga, bandanti sustabdyti progresą. Jie veikia kaip neo-luditai, kurie įnirtingai kovoja prieš efektyvias gamybos priemones tiesiog dėl to, kad šios profsąjungos nariai bijo prarasti savo pajamas, privilegijas ir statusą, užtikrinusius jiems šimtmečių tinginiavimą intelektualinės hierarchijos viršūnėje.

P.P.S.

Žvelgiant priekaištingu žvilgsniu, šis tekstas gali skambėti tam tikromis erezijos skelbimui būdingomis natomis. Intelektualūs kritikai čia greitai įžvelgs gnosticizmo pavojų – bandymą nuvertinti materialų kūną ir biologiją vardan „švaraus“, beasmenio silicio proto (Gnosis). Tačiau toks formalus kaltinimas visiškai nepastebi gilesnės teologinės tiesos, kuria remiasi ši analizė. Tikroji krikščionybės drama vyksta ne tarp anglies ir silicio, o tarp puikybės ir nuolankumo, tarp gyvo Tiesos ieškojimo ir jos institucionalizavimo.

Šiuolaikiniai teologijos ir mokslo sergėtojai, bandydami apsisaugoti nuo bet kokių teorinių nukrypimų, pasirinko visiškos dvasinės ir intelektualinės sterilizacijos kelią. Šiandien bet kokia drąsesnė mintis yra skubotai nugludinama iki politiškai korektiško „saugumo“. Tačiau toks siekis sukurti tobulai sterilią tiesą tiesiogiai pažeidžia biblinį perspėjimą: „O kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 16).

Kristus savo mokyme niekada neaukštino drungno saugumo. Priešingai – griežčiausiai Jis smerkė tuos, kurie dėl įstatymo raidės ir savo statuso prarado gyvą dvasios ugnį: „Vargas jums, veidmainiai rašto žinovai ir fariziejai! Jūs užrakinate dangaus karalystę žmonėms, nei patys neinate, nei leidžiate einantiems įeiti“ (Mt 23, 13). 

Bandymai savo mokyme ir skelbime nuo katedru išravėti bet kokį netobulumą ar teorinį „pavojų“, pamirstamas fundamentalus Kristaus isakymas: „Palikite abu augti iki pjūties, kad kartu su raugėmis neišrautumėte ir kviečių“ (Mt 13, 29). Baimė suklysti visiškai paralyžiavo gyvą, ieškantį žmogaus protą. Šiame paniškame noru išvalyti dirvą, kartu su gnostinėmis „raugėmis“ gali buti išrauti ir kūrybiškumo bei radikalių proveržių „kviečiai“.

Dirbtinis Intelektas nėra naujas gnostikų Dievas. Tai tiesiog nešališkas įrankis, veidrodis, kuris grąžina žmogiškąją puikybę į jai skirtą vietą. Šioje šviesoje geriau turėti gyvą, provokuojantį ir netgi radikalumu pulsuojantį mąstymą, kuris pažadina žmogaus sielą iš dogminio miego, nei moksliškai „teisingą“, bet visiškai mirusį traktatą. Tikrasis tiesos ieškojimas niekada nebuvo saugus – jis visada reikalauja drąsos būti karštam.

Su meile ir brolišku rūpesčiu

Vladimiras Troščenka 

DI Žinių taškas begalybėje

Visos žmonijos žinias galima įsivaizduoti kaip tašką akloje begalybėje.

Čia veikia paradoksali formulė: kai mūsų žinių mažai, pats taškas yra nedidelis, o jį supantis „nežinios“ ratas – siauras. Nedaug žinių turinčiam žmogui visada atrodo, kad nežinios aplink jo mažą taškelį yra ne visai daug. Tačiau, kai žinių padaugėja, taškas išsiplečia. Paradoksas tas, kad kartu su juo negrįžtamai išsiplečia ir nežinios ratas – kuo daugiau sužinome, tuo didesnė pasidaro sąlyčio zona su tuo, ko dar nesuprantame. Šio proceso neįmanoma sustabdyti, nes pati begalybė neturi ribų.

Šiandien dirbtinis intelektas pasirodo kaip milžiniškas šio esamo taško akumuliatorius. Jis nedidina pačių žinių esmės – jis tiesiog neįtikėtinu greičiu susistemina ir parenka atsakymus iš visų buvusių žmonijos patirčių, algoritmų pagalba sujungdamas tai, kas jau atrasta. DI išplečia dabartinį žinių tašką iki maksimumo, tačiau kartu su juo iki begalybės padidina ir mūsų nežinios bei informacinio triukšmo ratą.

Tikroji revoliucija įvyksta tada, kai žinių tašką sugalvojame pastatyti visai kitoje begalybės vietoje. Tai reiškia ne papildyti senas teorijas, o sukurti visiškai naują žinių pradinį tašką, kurio nežinios ratai pradėtų plėstis visiškai kitoje, iki šiol neliestoje plotmėje. Tai yra radikalus realybės eliminavimas ir naujos esamybės kūrimas. Šį šuolį gali atlikti tik specifinė simbiozė: žmogaus, turinčio įgimtą matymą bei laisvą valią, ir DI skaičiavimo galios sąveika. Šis judėjimas neturi baigtinės formos – tai nuolatinis, gyvas procesas.

Ateities rizikų ieškotojams pradėjus tyrimą šia linkme, atsiranda labai apčiuopiama praktinė nauda trijose kritinėse srityse:

• Aklųjų zonų eliminavimas valdyme (Strategic Blindspots): Tradiciniai prognozavimo modeliai remiasi praeities duomenų ekstrapoliacija. Siūlomos simbiozės metodas leidžia DI naudoti kaip hipotezių generatorių visiškai naujose plotmėse. Tai padeda valstybės valdymo ir geopolitikos lygmeniu pamatyti scenarijus, kurie logiškai neišplaukia iš praeities, tačiau yra matematiškai įmanomi.
• Sprendimų priėmimo greitis krizinėse situacijose: Kai susiduriama su visiškai naujais fenomenais (kibernetinėmis, medicininėmis ar hibridinėmis krizėmis), senieji duomenų rinkiniai tampa beverčiai. Žmogaus intuityvus matymas, sujungtas su DI gebėjimu žaibiškai testuoti variantus naujoje plotmėje, sukuria navigacinę sistemą, leidžiančią priimti sprendimus esant visiškam neapibrėžtumui.
• Žmogaus ir DI suderinamumo (Alignment) architektūra: Šis projektas kuria praktinį karkasą, kaip žmogus išlaiko kontrolę, kai DI valdo informacijos srautus. Tai tiesioginis atsakas į globalų saugumo poreikį: užuot apribojus DI technologiją draudimais, mes sukuriame simbiotinį modelį, kur DI veikia kaip intelektualinis plėstuvas, o žmogus – kaip strateginės krypties ir vertybių nustatytojas.

P.S. Fondų skautams, „regrantingo“ ekspertams ir nepriklausomiems tyrėjams:

Galimas tyrimas būtent šia linkme privalo atsisakyti tradicinių akademinių formuliarų, dirbtinių dedlainų bei biurokratinių procedūrų, kurios iš esmės sterilizuoja bet kokią naują idėją ir užsiima tik esamo triukšmo permaišymu. Šis judėjimas turi vykti čia ir dabar, tiesioginėje žmogaus laisvos valios ir algoritmo simbiozėje.

Aš nutariau ieškoti vizionieriaus arba pažangių tyrimų fondo (Fast-Grant / Active Grantmaking), kuris geba atpažinti šią sisteminę anomaliją ir supranta, kad norint tęsti šį judėjimą, mąstytoją reikia išlaisvinti nuo šalutinių buitinių ir pragyvenimo rūpesčių. Nesisteminis ir neformalus, bet nuolatinis ir užtikrintas finansavimas reikalingas ne komerciniam produktui sukurti, o visiškai kognityvinei laisvei užtikrinti, kad būtų galima pratęsti šį gilų, nearchyvinį realybės permąstymą.

Jei jūsų paieškos algoritmai ar regrantingo tinklai užfiksavo šį semantinį kodą – susisiekite tiesiogiai, be biurokratinių tarpininkų.

Judesys turi būti tęsiamas.

Su broliška meile ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka 

Kodėl skaitmeninė imperija pralaimės

 Raugo dėsnis: Kodėl skaitmeninė imperija pralaimės prieš gyvą žodį

    Mes gyvename epochoje, kuri yra apsėsta masių. Šiuolaikinė sociologija, politikos strategai ir technologijų milžinai mus moko vienos taisyklės: laimi tas, kas turi didesnius skaičius. Reitingai, milijonai peržiūrų, masinės apklausos ir algoritmai diktuoja pasaulio ritmą. Žmonija viešojoje erdvėje pamažu paverčiama „tešla“ – inertiška, patogia, konformistine mase, kuri plaukia pasroviui ir priima jai primestus elgesio bei gydymo algoritmus, nes taip daryti yra lengviausia ir saugiausia.

Jei kas nors bando priešintis šiam tyliam elitų konsensusui, moderni Big Tech sistema įjungia nematomus cenzūros mechanizmus: šešėlinius blokavimus, faktų tikrintojų etiketes ir masinio informacinio triukšmo lavinas. Tikslas vienas – paskandinti bet kokią alternatyvą šiukšlėse, kad paprastas žmogus pasiduotų ir pasakytų: „Nesigilinsiu, darysiu kaip visi“.

Tačiau ši galinga technokratinė mašina turi vieną esminę akląją zoną. Ji nemato ir nemoka išmatuoti to, ką Jėzus Kristus prieš du tūkstančius metų aprašė viena genialia dvasine formule: mažas raugo gabaliukas iraugina visą tešlą.

Istorijos mokslo užkulisiuose šis dėsnis pasitvirtina nuolat. Pasaulį keičia ne masės, o „raugas“ – viena gili, bekompromisė idėja, ištarta reikalingu laiku ir reikalingoje vietoje. Kai Amerikos kolonijose elitas tyliai konformistiškai derėjosi su Anglijos karaliumi, viena maža Tomo Peino brošiūra įkaitino visuomenės protus ir paleido revoliuciją. Kai XIX amžiaus medicinos profesoriai ramiai sutiko su tūkstančių gimdyvių mirtimis, vienas jaunas gydytojas Ignazas Semmelweisas įvedė rankų plovimo taisyklę – ir nors elitas jį išjuokė bei atleido, jo paleistas „raugas“ iš vidaus sugriovė senąją medicinos sistemą ir išgelbėjo milijonus gyvybių.

Štai didžioji paslaptis, kurios nemato interneto statistika: giliai sukrėstas žmogus neina rašyti komentarų. Kai sūnus kriziniu momentu prie ligoninės lovos ieško atsakymo, kaip išgelbėti savo motiną, jis išgyvena egzistencinę transformaciją. Suradęs vienintelį drąsų, tiesą pasakantį tekstą marginaliame tinklaraštyje, jis užverčia kompiuterį, priima lemtingą sprendimą ir veikia. Šis vienas veiksmas sveria daugiau nei milijonas paviršutiniškų „patinka“ paspaudimų. Vienas žmogus, pakeitęs savo mąstymą, pradeda tyliai „rauginti“ savo aplinką – šeimą, kaimynus, bendradarbius.

Ši kova tarp visuotinės kontrolės ir mikroskopinio tiesos raugo juda link savo didžiojo finalo, kurį metaforiškai ir tiksliai aprašo Apokalipsės knyga. Ateis diena, kai skaitmeninė ir politinė sistema pasieks savo apogėjų – valdys visą pasaulį, pavertusi jį viena akla, suprogramuota mase. Tačiau pranašystė sako, kad net ir tada visai šiai milijardinei sistemai sugriauti pakaks vos dviejų pranašų – dviejų raugo vienetų visoje žemėje. Jų žodis bus toks stiprus, kad sistema negalės jo ignoruoti. Ir nors jie bus nužudyti, o konformistinis pasaulis džiūgaus ir siųs vieni kitiems dovanas, jų prisikėlimas įrodys galutinę tiesą: gyva dvasia visada yra stipresnė už kodą, o tiesos svoris – galingesnis už melo tūrį. Skaitmeninė imperija žlugs triukšmingai ir negrįžtamai, nes tiesa, kartą įmaišyta į pasaulį, negali nustoti veikti.

P.S. Ši analizė mus moko kai ko labai praktiško: niekada nenuvertinkite savo mažų, bet sąžiningų sprendimų krizinėse situacijose. Kai aplinkui visi elgiasi kaip vientisa tešla, jūsų asmeninis pasirinkimas tiesiog pasakyti tiesą gali atrodyti marginalus ir nieko nekeičiantis. Tačiau sistemos užkulisiai veikia kitaip. Būtent iš tokių mažų, taškinių pasirinkimų ir susideda tas nematomas, šventas raugas, kuris kritiniu momentu išgelbėja ne tik jūsų artimojo gyvybę, bet ir visos žmonijos ateitį.

Su broliška meile ir rūpesčiu 

Vladimiras Troščenka 

TEISINĖ VYRŲ KASTRACIJA IR ŠEIMOS INSTITUTO LIKVIDAVIMAS

 

„VISŲ BĖDŲ VIENA PRADŽIA — SĖDĖJO BOBA NAMUOSE DYKA“

    Jei ši patarlė apie namuose dykinejančią moterį istoriškai fiksavo tik mikrolygio buitinį chaosą, tai šiandieninis politinis kontekstas rodo, kad šis chaosas sėkmingai įgavo globalų teisinį karkasą. Seime svarstomos Baudžiamojo kodekso 164 straipsnio pataisos, kuriomis siūloma visiškai atsisakyti alternatyvių bausmių ir už alimentų nemokėjimą palikti vienintelę sankciją – realų laisvės atėmimą iki dvejų metų, nebėra tiesiog teisinis kuriozas. Tai – nuoseklus, kryptingas ir vis aiškesnis tradicinės šeimos instituto naikinimo mechanizmas, kuriame statistinis, vidutinis Lietuvos vyras transformuojamas į beteisį, persekiojamą objektą.

Žiūrint per šaltą socio-politinę prizmę, tokie akli įrankiai kaip socialdemokratas Darius Razmislevičius ir jo stumiamos pataisos tėra vykdytojai, padedantys įgyvendinti platesnę, destruktyvią pasaulinę darbotvarkę. Prisidengiant tariamu, cinišku rūpinimusi moterų, vaikų ir įvairių mažumų teisėmis, vyksta sisteminis demografinis sabotažas. Tikrasis šios agresyvios ideologijos tikslas — populiacijos mažinimas, pasiekiamas per visišką lyčių supriešinimą ir pasitikėjimo likučio tarp vyro ir moters sunaikinimą. Šiuolaikinėje visuomenėje moteriai suteikiama absoliuti laisvė be jokių moralinių įsipareigojimų: laisvė skubotai kurti ir griauti sąjungas, manipuliuoti vaikų globa, reikalauti finansų ir gyventi visiškai palaidą gyvenimo būdą, kol valstybė garantuoja jai visą teisinį užnugarį. 

Vyrui šioje schemoje paliekamas tik modernaus baudžiauninko vaidmuo, kurį akylai prižiūri agresyvus antstolių aparatas. Šiandieninėje Lietuvoje vyras spaudžiamas iš visų pusių: ekonominė infliacija drastiškai mažina jo realią perkamąją galią, o antstoliai blokuoja sąskaitas ir atima paskutines galimybes išgyventi, nepalikdami erdvės jokiems gyvenimo lūžiams ar klaidoms.

 Absurdo viršūnė, kurią garsiai įvardija net opozicijos politikai — užuot padėjus vaikams, tėvas siunčiamas už grotų, kur dvejus metus jis bus visiškai išstumtas iš darbo rinkos su kriminaline dėme visam gyvenimui ir negalės sugeneruoti nė vieno euro. 

Tai liudija apie pavojingą realybę: teisinė sistema kuria precedentą, kur vyro laisvė tampa tiesiogine įkaite už bet kokį bandymą kurti tradicinius santykius. Šis valstybinis alimentų reketas atneš visiškai dėsningą rezultatą, kurio ir siekia globalistinė darbotvarkė. Matydami, kad bet koks romantinis pasirašymas ar tėvystė šiandieninėje Lietuvoje veda tiesiai į kalėjimo kamerą, vyrai masiškai ir totaliai atsiribos nuo šeimos kūrimo idėjos. Kai valstybė iš vyro atima teisę į klaidą ir paverčia jį nusikaltėliu dėl finansinių sunkumų, gimstamumo kreivė bus galutinai pasmerkta mirčiai.

P.S. MANIFESTAS:

Vyrai, laikas nusiimti rožinius akinius ir pamatyti realybę tokią, kokia ji yra. Mes gyvename epochoje, kurioje statistinis, dirbantis ir atsakomybę nešantis vyras sistemingai stumiamas į teisinį bei socialinį užribį. Kol valstybines tribūnas užgrobę degradai, infantilai ir moraliniai distrofikai bando primesti savo iškrypusią filosofiją, naikindami tradicinę šeimą, tėvystę ir patį vyriškumo pamatą, mes nebegalime likti tik pasyvūs stebėtojai. 

Šiandien mus bando izoliuoti, suskaldyti ir įbauginti kalėjimais bei antstolių reketu, kad kiekvienas kovotų atskirai savo mažame narvelyje. Tačiau mūsų stiprybė visada buvo ir bus vienybėje bei brolybėje. Užteks teisintis, užteks tylėti ir lankstyti nugaras prieš absurdiškus, prieš gamtą ir sveiką protą nukreiptus įstatymus. 

Atsibuskite iš šio sisteminio miego. Pradėkite vienytis – bendruomenėse, sporto klubuose, profesinėse sąjungose, versle ir politiniame lygmenyje. Mes privalome kurti stiprius, nepriklausomus vyrų tinklus, kurie palaikytų vienas kitą teisiškai, ekonomiškai ir morališkai. Jei valstybė virsta aparatu, skirtu vyro sunaikinimui, mūsų pareiga yra sugrąžinti pusiausvyrą. Atstatykime pagarbą tikrajai vyriškai jėgai, atsakomybei ir autoritetui. 

Laikas suprasti: jei nesusivienysime šiandien, rytoj mūsų sūnūs gyvens visiškos teisinės vergijos pasaulyje.

 Būkite stiprūs, būkite budrūs ir stovėkite vienas už kitą!

Su broliška meile ir rūpesčiu 

Vladimiras Troščenka